Elitas
5 (100%) 1 vote

Elitas

1121

ĮŽANGA

Valstybės kūrimasis, vystymasis, egzistavimas neįmanomas be vieno iš trijų valstybės elementų – piliečių. Remiantis elitizmo teorija, visi piliečiai skirstomi į dvi grupes:

1. Elitas (pranc. elite – geriausias).

2. Masės (neelitas).

Elito teoretikai teigia, jog politinė galia sutelkiama kelių aktyviausių grupių ar individų rankose, kurie vadinami elitu. Politiniai sprendimai priimami atsižvelgiant į jų interesus, iš elito narių formuojamos aukščiausios institucijos, vykdančios, įgyvendinančios ir realizuojančios valstybės piliečių tikslus.

Taigi elitas yra svarbus mūsų dienų reiškinys, nes jis disponuoja galia ir valdo mases. Ir tai nėra aktualu tik autoritarinio valdymo šalyse, kaip gali atrodyti iš pradžių, bet ir demokratinėse.

Savo darbe ir bandysiu atskleisti elito teoriją bei jo vaidmenį demokratinėje valstybėje.

DĖSTOMOJI DALIS

Kalbant apie elitą, pirmiausia reikia susipažinti su šios teorijos kūrėjais:

Pirmasis elitizmo atstovas – Gaetano Mosca (1858 – 1941). Šis mokslininkas teigė, jog politika privalo tirti objektyvius dėsnius, tendencijas, kurios reguliuoja visuomeninį gyvenimą, valdžios funkcionavimą, o ne būdus, kuriais žmonės siekia iškovoti ir išsaugoti valdžią (kas buvo iki tol).

Anot G.Mosco, socialiniai faktai ir tendencijos rodo, jog visuomenėje egzistuoja dvi klasės: valdančioji mažuma ir valdomoji dauguma, kuri arba savanoriškai, arba remiantis prievarta materialiai aprūpina mažumą. Valdančiąją mažumą šis mokslininkas vadina politine klase. Ji vykdo politinį vadovavimą administracijos, karybos, ekonomikos, religijos, moralės srityse.

Vienas svarbiausių politinės klasės bruožų, leidžiančių valdyti didelę žmonių masę yra jos organizuotumas. Tačiau tai ne vienintelė to priežastis. Labai svarbu tai, kad šios klasės individai pasižymi tomis savybėmis ir sugebėjimais, kurie ypač vertinami visuomenėje ir kurie daro juos pranašesnius už kitus visuomenės narius. Vertinimas priklauso nuo laikmečio ir visuomenės supratimo. Taip pat kiekvienas politinės klasės narys privalo sugebėti valdyti, nes šios klasės vienas iš bruožų – politinis valdžios turėjimas, o norint šia teise pasinaudoti, reikia išmanyti valdymą.

Visos šios savybės nėra įgimtos, jas galima įgyti, todėl labai svarbus yra auklėjimas. Piliečiai į valdančiųjų tarpą gali patekti paveldėjimo, rinkimu keliu arba priimant naujus narius į savo tarpą. Į valdžią atėjusi tam tikra grupė stengsi kuo ilgiau čia išlikti. Anot G.Mosco, jie nesinaudos vien prievarta, o stengsis rasti būdų, kurie būtų priimtini daugeliui valdomųjų. Bet visada atsiranda jėgų, kurios taip pat nori patekti į valdžios olimpą ir kurios pasitaikius progai pasinaudoja politinės klasės nusilpimu. Taip vyksta valdančiosios klasės kristalizacija, kuri yra būtina, siekiant išsaugoti socialinį stabilumą. Be abejo, reikia išlaikyti tam tikrą stabilumą, bet kartu reikia derinti ir politinį atsinaujinimą.

Kitas autorius – Vilfredas Pateto (1848 – 1923). Jis aiškinasi, kas skatina žmones vienaip ar kitaip elgtis, politinės veiklos motyvus, politinės valdžios formavimąsi.

Kaip ir G.Mosca, V.Pareto pripažįsta elito egzistavimą, bet kiek kitaip supranta jo formavimąsi. Jis mano, jog egzistuoja masės ir dvilypis elitas: valdantysis ir nevaldantysis. Juk visuomenė yra sudėtinga sistema, kurioje ne tik valdantieji kontroliuoja valdančiuosius, bet ir pačiame valdančiųjų tarpe egzistuoja kontrolė.

Pats elitas susideda iš individų, išsiskiriančių neeiliniais sugebėjimais verslo, mokslo, politikos, sporto, meno srityse. Tačiau nepakanka vien šių savybių, taip pat svarbūs ir visuomenės poreikiai (pvz.: puikus sportininkas negali spręsti finansinių problemų).

Kad valdantysis eitas puikiai atliktų savo pareigas, būtinas jo atsinaujinimas, kuris gali vykti rinkimų, revoliucijų, perversmų, užkariavimų, sąmokslų keliu. Be abejo, būtų puiku, jog dažniausias būtų taikus kelias. Atsinaujindamas elitas į savo narių tarpą priima naujus neelito sluoksnio narius, turinčius ypatingų sugebėjimų. Didėjant naujų individų skaičiui, ilgainiui susidaro naujasis elitas, kuris nuverčia senąjį. Šis procesas vadinamas elito cirkuliacijos dėsniu. Egzistuojant šiam dėsniui, talentingiausieji užima elito pozicijas, o mažiau talentingi priversti jas palikti. Visa tai leidžia visuomenėje išlaikyti pusiausvyrą. Nutrūkus šiam procesui, prasideda perversmai, revoliucijos.

Roberto Michelsas (1876 – 1936) tyrė valdžios pasiskirstymą organizacijų lygmeniu. Jis manė, jog klasių kova, nukreipta prieš oligarchiją, visuomet veda į naujos oligarchijos atsiradimą. Iš čia kyla geležinis oligarchijos dėsnis: “Kas kalba apie organizaciją, tas kalba apie oligarchiją.” Tai, kad kiekviena organizacija tampa oligarchine struktūra, priklauso nuo daugelio veiksnių. Ypač svarbus masių vaidmuo, nes suformuojant politinę klasę, reikia piliečių masės, lyderio, gerai veikiančio aparato, turi egzistuoti organizuotumas ir centralizacija. Tačiau palaipsniui prarandama charizma bei galia. Be to, didėjant organizacijos narių skaičiui bei tampant vis sudėtingesniems organizacijos uždaviniams, vis sunkiau darosi priimti sprendimus. Todėl atsiranda jų delegavimas nedidelei vadovaujančiai grupei. Sudėtingesni
uždaviniai reikalauja vis daugiau žinių, kurių lyderis dažnai neturi ir įgyja tik patyrimu. Taip lyderis įsitvirtina ir organizacija tampa oligarchine. Taigi matome, jog svarbiausi sprendimai priimami valdančiosios mažumos.

Šie trys mokslininkai yra elitizmo pradininkai. Jie suformavo elito teorijos kertinius principus: 1) elitas egzistuoja visur ir visada; 2) jam priklauso tie individai, kurie turi visuomenėje labiausiai vertinamas savybes; 3) elitas yra kintanti jėga; 4) norėdamas išlaikyti savo pozicijas, remiasi didžiąja visuomenės dalimi – masėmis.

Elito teorija tradiciškai priešinama su demokratinėmis teorijomis. Prieš ją ypač nusiteikę demokratinės teorijos klasikai – Daklas ir Schumpeteris, kurie teigė šių doktrinų nesuderinamumą. Jie manė, jog valdančiojo elito vaidmuo yra atvirkščiai proporcingas šalies demokratijai.

Tačiau nuolat ryškėja “demokratinio elitizmo” teorija, kuri parodo, jog didėja socialinių vaidmenų ir funkcijų reiškinys. Čia kalbama apie subelitus, ypač akcentuojami ekonominiai, kurių sprendimai bei elgesys stabilizuoja, atnaujina, aktyvina valdžią bei rinką.1

Elitas yra svarbus šiuolaikinės valstybės požymis, kuris aktualus tiek nedemokratinio, tiek demokratinio valdymo šalyse. Ši teorija jau gyvuoja apie šimtą metų ir ji būdinga visoms organizuotoms struktūroms. Šis visuomenės modelis buvo aktualus dar Senovės Antikoje, kur buvo išskiriami aristokratai. Juk Platonas rašydamas apie idealią valstybę, kalbėjo apie būtinybę atiduoti valstybės valdymą į išskirtinių gabumų turintiems žmonėms – filosofams. Kaip minėjau, tai yra ir demokratinio, ir nedemokratinio valdymo požymis: demokratinėse valstybėse įvairūs politiniai sprendimai priklauso nuo vadovaujančio elito, kurį išrenkame mes patys, o nedemokratines valstybes valdo elitas, kurias daug mažiau atsižvelgia į žmogaus teises, dažnai naudoja prievartą. Tai, kad žmogaus galios nelygios, egzistuoja visuose valdymo sistemose. Visi piliečiai nėra lygūs savo politine galia bei įtaka politikai bei valdžios priimamiems sprendimams. Taigi piliečiai nevienodai įsijungia į politinius procesus, o kartais į šią sritį net visai nesikiša, todėl ir neturime sulyginti visų kolektyvo narių. Mažumos egzistavimas yra neišvengiamas organizuotos valstybės elementas.

Mažumos viešpatavimą kuria patvarios struktūros ir institucijos (socialinės, ekonominės, politinės), kurios formuoja žmonių pasirinkimą. Valdymo piramidės viršūnėje vietos maža ir visiems jos neužtenka, todėl čia patenka patys apsukriausieji, sumaniausieji, energingiausieji… Čia prasideda konkurencija tarp asmenų ir asmenų grupių dėl masių patraukimo, nes tik jų pagalba tam tikri asmenys

1 I.Manytė “Posovietinio elito labirintai”, Knygiai, Vilnius, 2001, 329p.

gali pasiekti piramidės viršūnę. Tai, kokie paklius žmonės į valdančiųjų tarpą labai priklauso nuo to, kokia yra visuomenė, jos sąmonė, interesai. Dažniausiai tarp elito narių sutinkami vengiantys rizikos, siekiantys tvarkos, paklusnūs visuomenės atstovai. Čia taip pat svarbu žinios ir įgūdžiai. Į valdančiųjų tarpą padeda patekti išsilavinimas, turtas, žinios, informacija – ne tik asmeniniai pranašumai, bet ir tam tikros socialinės sąlygos.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1268 žodžiai iš 2417 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.