Elito vieta valdžios sampratoje
5 (100%) 1 vote

Elito vieta valdžios sampratoje

ĮVADAS

Demokratija apskritai reiškia liaudies, daugumos valdymą. Kas yra dauguma? Visuomenėje yra aibė mažumų (socialinių grupių), galinčių vienytis ir skaidytis. Dauguma atsiranda kaip mažumų koalicija.Viena iš tų mažumų yra elitas. Kas gi yra daugumos valdžia? “Daugumos valdžios” sąvoka – tai fikcija. Demokratiniais režimais laikomi tie, kur valstybės aparatas turi įgyvendinti daugumos piliečių valią. Mes kalbėsime apie realius politinio gyvenimo faktus, o jie teigia, kad sprendimus priima toli gražu ne dauguma, o elitas. Net išsivysčiusių ir stabilių demokratinių visuomenių politinė praktika rodo, kad valdžios paskirstymo ir realizacijos procesas nenumato jame visų piliečių lygiateisio dalyvavimo. Visada ir visur valdo mažuma, kuri priverčia mases pripažinti save. Pažinti elitą – tai pažinti kas yra valdžioje, kas yra demokratinio politinio režimo virsūnėje. Šios mažumos susiformavimas, egzistavimas bei raida tiriami įvairių mokslininkų. Svarbu sužinoti kuo ši mažuma išsiskiria iš kitų, kaip ji formuojasi, kaip ji evoliucionuoja, kaip šios mažumos valdymas suderinamas su demokratija, kur slypi pavojus demokratijai.

1. ELITO VIETA VALDŽIOS SAMPRATOJE

Tiesioginė demokratija yra sunkiai įgyvendinama, kadangi savaime aišku, jog visi valdyti negali, taip teigia ir valstybės teorija. Atstovaujamoje demokratijoje valstybės valdžia yra grupės žmonių rankose, kurią politologai vadina valdančiuoju elitu. Valdžios fenomeno suprasti neįmanoma, neišsiaiškinus valdžios subjekto sąvokos, t. y. nesupratus, kas valdo, kas turi teisę įsakinėti, kieno valią vykdo prievartos aparatas, kieno interesus jis gina. Šis klausimas įvairiose valdžios teorijose yra painiausias, jo esmė giliai užmaskuota.

Su valdžios problema yra susijusi valdančių elitų teorija, kuri susiformavo 19 – 20 a. sandūroje. Elitistai teigė, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja valdanti mažuma, turinti monopolinę valdžios teisę. Ši mažuma (valdantis elitas, klasė) ypatingą padėtį visuomenėje pasiekia ne rinkimuose, bet dėl savo ypatingos padėties ekonomikoje. Rinkimai tik formaliai įtvirtina oligarchiją, t. y. mažumos valdžią, ir nesukuria tos valdžios kontrolės mechanizmo. Valdantysis elitas užima viešpataujančią padėtį visuomenėje esant bet kokiam politiniam režimui ir bet kuriai oficialiai ideologijai. Elitui būdinga grupinė sąmonė, vidinis susitelkimas, bendra veiklos valia. Elitas yra vieninga grupė, susieta korporatyvinių (korporacija – lot. corporatio – bendrija, draugija) interesų. Jo gyvybingumą lemia mokėjimas prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir papildyti savo sudėtį.

Elitas – tai sutelkta, kompaktiška mažuma, visiškai monopolizavusi valdžią ir vykdanti politines funkcijas. Jos atėjimą į valdžią lemia elito sugebėjimas susitelkti į vieningą organizaciją.

Elito jėgą sudaro jo organizuotumas. Mažumos susitelkimą lemia išorinės sąlygos – nuosavybė, išsilavinimas, kilmė, vieta valdžios struktūrose, religinėse hierarchijose. Šių pranašumų neturi valdomoji dauguma, todėl ji niekada negali pasiekti elito lygio.

Tačiau elitai nėra vienalyčiai. Kiekvienas iš jų skirstomas į du sluoksnius – aukštesnį ir žemesnį, ir vienas be kito egzistuoti negali. Aukštesnį sluoksnį sudaro žmonės, turintys galimybę priimti sprendimus. Tai dinamiškas elito branduolys. Žemesnysis sluoksnis yra gausesnis, jis papildo valdančiojo elito branduolį ir yra valdymo funkcijų vykdytojas. Žemesnysis elito sluoksnis – tai biurokratija.

Apie konkrečią valdančiųjų elitų sudėtį yra daug įvairių nuomonių. Vieni teigia, kad valdantiems elitams priklauso žmonės, labiausiai vertinami visuomenėje (V. Paretas – 1848-1923 m.); kiti, kad tai aktyviausi politinėje veikloje žmonės, mėgstą valdžią, sudarantys organizuotą mažumą (G. Moska – 1858-1914 m.); žmonės, turį didžiausią prestižą, padėtį, turtą, intelektu ir morale pranašesni už masę, pasižymintys didele atsakomybe (Ch. Ortega I Gasetas – 1883-1955 m.); treti – tai visuomenės kūribinė mažuma, išsiskirianti iš nekūribinės daugumos (A. D. Toinbis – 1889-1975 m.); elitinio pliuralizmo šalininkai teigia, kad tai palyginti nedidelės visuomenės politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime vadovaujančią padėtį užimančių žmonių grupės; technologinio determinizmo šalininkų nuomone, tai kvalifikuočiausi valdančios biurokratijos specialistai, vadybininkai ir tarnautojai. Iki Antrojo pasaulinio karo valdančių elitų teorijos buvo plačiai paplitusios Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, po karo – JAV.

Valdančiojoje klasėje yra politiškai aktyvi ir politiškai pasyvi dalis. Klasė realizuoja savo viešpatavimą per organizacijas, politiniam valdymui formuoja valstybinę mašiną, kuria politines partijas, formuoja lyderių kaip politinių vadovų sluoksnį. Siekdama įteisinti savo valdžią viešpataujanti klasė kuria savo ideologiją, įtraukdama į šį darbą ne visą klasę, o tik jos dalį – ideologinį ir kultūrinį elitą.

Protinio darbo žmonių išskyrimas, specialios profesijos (elito profesijos) įgijimas antikos laikais rado atspindį Platono “idealiosios valstybės” teorijoje, kur valstybės valdytojais gali būti tik
žmonės, įgiję specialų išsilavinimą. Platonas siūlė negabius valdytojų vaikus pervesti į žemesnes kastas, o talentingus žemdirbių kastos vaikus iškelti į valdytojus.

Viduramžiais valdžios funkcijų pasidalijimas vyko luomine tvarka. Kiekvienas luomas turėjo atlikti savo funkcijas. Valstybė buvo vaizduojama kaip žmogus, kurio sielą įkūnijo dvasininkai, galvą – valdžia, kojas – valstietija.

Vakarų ideologai, atstovaudami “trečiajam luomui” – valstietijai, amatininkams ir vidutinei buržuazijai, gynė “sutartinės valstybės” teoriją, žmogaus teisių ir laisvių idėjas. Jų ištakose – italų sociologų V. Pareto, G. Moskos, R. Mihelso, vokiečių filosofo O.Špenglerio, austrų psichologo Z.Froido, prancūzų politologo Ž. Sorelio darbai.

Šiuo metu dar nėra sukurto vieningo elito apibrėžimo. Terminas “elitas” kilęs iš lotyniško “eligere”, prancūziško “elite” – geriausias, rinktinis. Anglijoje šis terminas nuo 19 a. pradžios buvo vartojamas apibrėžti aukščiausios socialinės hierarchijos grupėms.

Visuomeniniuose moksluose “elito” sąvoka pasirodo tik 19 – 20 a. sandūroje. Pagrindiniai elito bruožai: 1. Asmenys, geriausia įvertinti savo veiklos sferoje;

2. Žmonės, moraliai ir intelektualiai pranašesni už masę;

3. Asmenys, jaučiantys didelę atsakomybę už visuomenės reikalus.

Nedidelės grupės, susidedančios iš asmenų, užimančių svarbią padėtį politiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime sudaro atitinkamai politinį, ekonominį, kultūrinį elitą.

Subelitas – tai žmonės, atliekantys atskiras valdžios funkcijas, o kontelitas – tai masių lyderiai (kairiųjų partijų, profsąjungų vadovai).

Viena iš pirmųjų elito teorijų atsirado Italijoje. Jos kūrėjas V. Paretas padarė išvadą, kad elitas – tai viešpataujanti ir valdanti klasė. Šis elitas, teigė jis, egzistuoja visose visuomenėse ir valdo jas net tais atvejais, kai visuomenė iš išorės labai demokratiška.

V. Paretas tvirtino, kad valdančioji mažuma – elitas apsprendžia socialinės struktūros dinamiką (elitų cirkuliaciją).

Visuomenės dalijimasi į elitą ir masę išplaukia iš žmonių individualių gabumų nelygybės, kuri reiškiasi visose socialinio gyvenimo sferose. V. Paretas išskyrė karinį, religinį ir komercinį elitą.

Pakitimai visuomenės gyvenime, arba socialinė dinamika, pagal V. Paretą, vyksta elitų cirkuliacijos dėka. Taip socialinė sistema siekia pusiausvyros. Elitai kyla iš žemųjų sluoksnių ir per kovą iškyla į aukščiausią lygį, suklesti ir galų gale išsigimsta, išnyksta. Elitų apytaka yra universalus dėsnis. Istorija iš esmės yra “aristokratų kapinės”.

Pasireiškia du elitų tipai: “liūtai” ( konservatyvūs, valdantys jėga) ir “lapės” ( politinių kombinacijų meistrai). Jei socialinė sistema stabili – valdo “liūtai”, jei sistema nestabili – į valdžią ateina pragmatikai, energingi veikėjai, kombinatoriai. Kiekvienas elitas veikia dviem pagrindiniais metodais: “lapėms” būdingos manipuliacijos, demagogija, “liūtai” valdo šiurkščios jėgos dėka. Abiejų elitų rūšys keičia viena kitą. Kai valdantysis elitas nebeatitinka visuomenės vadovavimo poreikių, jį keičia kitas. Jei tokia cirkuliacija užslopsta, valdantysis elitas išsigimsta ir lemia revoliucinį sistemos perversmą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1245 žodžiai iš 4080 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.