Emocijos emociju raiška
5 (100%) 2 votes

Emocijos emociju raiška

1121314151



KAUNO KOLEGIJA

MEDICINOS IR SOCIALINIŲ MOKSLO STUDIJŲ CENTRAS

SLAUGOS KATEDRA

Išlyginamosios akušerių studijos

EMOCIJOS. EMOCIJŲ RAIŠKA.

Referatas

Kaunas

2007

TURINYS

Darbo tikslas……………………………………………………………………………………………………..3 psl.

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………… 4 psl.

Emocijos ir jų ypatumai…………………………………………………………………………………….. 4 psl.

Emocijų raiška ……………… ………………………………………………………………………………. 6 psl.

Emocijų klasifikacija………………………………………………………………………………………….9 psl.

Pagrindinės emocijos………………………………………………………………………………………..10 psl.

Baimė…………………. ………………………………………………………………………………………10psl

Pyktis………………….. ………………………………………………………………………………………10psl.

Laimė…………………. ……………………………………………………………………………………….11 psl.

Džiaugsmas……………………………………………………………………………………………………11psl.

Emocinės būsenos……. ………………………………………………………………………………………12psl.

Afektas………………………………………………………………………………………………………….12psl.

Aistra……………………………………………………………………………………………………………12psl.

Depresija………………………………………………………………………………………………………12psl.

Empatija……………………………………………………………………………………………………….13psl.

Frustracija……………………………………………………………………………………………………..13psl.

Nerimas………………………………………………………………………………………………………..14psl.

Nuotaika……………………………………………………………………………………………………….14psl.

Stresas…………………………………………………………………………………………………………..14psl.

Išvados…………………………………………………………………………………………………………….15psl.

Naudota literatūra ……………………………………………………………………………………………..16psl.

Darbo tikslas

Išsiaiškinti emocijas: jų ypatumus, išraiškas, būsenas.

ĮVADAS

Žodis „emocija“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia:

• susijaudinimą,

• pergyvenimą,

• susierznimą.

Emocijos ir jausmai – labai svarbi žmogaus psichikos dalis. Dabartinis psichologijos mokslas nurodo esant daugiau kaip 360 emocijų. Sunku jas būtų ir išvardinti, nes kai kurioms net pavadinimų nežinotume. Tačiau psichoterapeutai sutaria, jog visa ši emocijų daugybė atsirado iš keturių pagrindinių emocijų – pykčio, baimės, liūdesio ir džiaugsmo.

Taigi, šios keturios emocijos yra pačios svarbiausios žmogaus, kaip rūšies, išlikimui. Jei nejaustume ilgesio, tai neiškiltų pavojus gyvybei, bet štai be baimės vargu, ar ilgai temptume. Mokslas įrodė, jog individai, kurie dėl kokių nors įgimtų smegenų defektų negali pajusti baimės, greitai žūva, nes negali įvertinti pavojaus.

Atrodo, viskas turėtų būti su tomis emocijomis aišku, bet, pasirodo, žmogus nebūtų žmogumi, jei neapsunkintų sau gyvenimo. Kokios nors visuomeninės mados, išsilavinimo ir emocinio raštingumo stoka gali sukurti šimtus kliūčių natūraliam emociniam gyvenimui.

Emocijos – tai fiziologinės reakcijos. Jų funkcijos padėti organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą, sustiprinti tapatumo jausmą, motyvaciją. Emocijos padeda išsaugoti gyvybę. Emocijos yra vidinė gyvastis. Žalinga gniaužti savo emocijas, nes tai daro neigiamą įtaką darbui, skatina smurtą. Emocijos tampa naikinančios tada, kai negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos. Jos gadina mūsų santykius, primindamos senas žaizdas, atgaivindamos praeities šmėklas, įsibraudamos į dabartį. Emocijos – blogas patarėjas, nes iškreipia realybę ir žlugdo mūsų kompetenciją. Taigi mes laimėsime, jei valdysime jas patys, o ne leisime joms mus valdyti.

EMOCIJOS IR JŲ YPATUMAI

Emocijos – tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai. Nuo emocijų ir jausmų reikia skirti pojūčius, kurie yra materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių
savybių, betarpiškai veikiančių jutimo organus, atspindys, suvokimas.

Emocijos – tai visai kitokie psichikos reiškiniai, negu pažinimo procesai. Jomis žmonės negauna informacijos apie daiktus, reiškinius, ar jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų padeda patenkinti poreikius, yra naudingi, kiti priešingai – kliudo patenkinti poreikius arba net kenksmingi fizinei ar psichinei žmogaus egzistencijai. Pirmus pažindamas žmogus jaučia malonumą, džiaugsmą ir kitas teigiamas emocijas, o antrieji kelia nepasitenkinimą, liūdesį, baimę ar kitus neigiamus išgyvenimus.Emocijos tai žmogaus santykio su vidinio ar išorinio pasaulio objektais išgyvenimas. Jos mums praneša apie išorinio ar vidinio pasaulio objektų ir reiškinių reikšmingumą mums.

Emocinio gyvenimo įvairovė ir mūsų priklausomybė nuo išgyvenimų kelia daug klausimų: Ką vadiname emocija? Kaip atskirti sąvokas: emocija, jausmas, nuotaika, afektas? Įvairūs autoriai šias sąvokas vartoja skirtingai. Kartais afektu vadinama emocijų išraišką, kurią mato kiti žmonės ir kuri kinta priklausomai nuo išgyvenamos emocijos (H. Kaplan). Nuotaiką kai kurie autoriai vertina, kaip sudėtinę emocijų dalį, kurią jaučia pats žmogus ir kurią mato aplinkiniai; tai depresija, pyktis, euforija, disfotija, ekstazė, gedėjimas (B. Sadokas).

Motyvai, skatinantys žmogaus veiklą, išreiškia žmogaus santykį su aplinka. Šis santykis atsispindi žmogaus emociniuose išgyvenimuose. Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausiai jaučia nepasitenkinimą, įtampą ar kančią. Tada jis išgyvena neigiamas emocijas, nori ką nors pakeisti, kad išsivaduotų iš tokios nemalonios būsenos.

Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklauso nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai vykdomi, kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio, jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatslėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.

Mūsų norai ir jausmai yra neatsiejami. Galime teigti, jog emocijos yra tam tikru momentų kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jie turi tarpusavyje susijusius psichinius, somatinius ir elgesio komponentus. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas ir suprasti, kokią informaciją jos mums perduoda apie mūsų poreikių patenkinimą, aplinkos priėmimą, santykius su kitais žmonėmis.

Dėl sąvokos“emocijos“ apibrėžimo, kaip ir dėl daugelio kitų psichologijos terminų, kyla nesutarimų .Paprasčiausiai,emocijos yra apibrėžiamos kaip malonumo ar nemalonumo jausmas, pabrėžiant asmens emocinės būsenos įsisąmoninimą.Tačiau tai yra tik vienas emocijų aspektas.Yra dar du kiti aspektai apibūdinantys emocijas:pokyčiai nervų sistemoje, atsispindintys fiziologinėje išraiškoje (pvz.:prakaitavimas) ir elgesio pokyčiai(mes išreiškiame emocijas).Kitaip tariant, emocijos apima fiziologinius pokyčius, sąmoningą išgyvenimą ir elgesinius veiksmus-išraišką, t. y. emocijų komponentai.

Fiziologiniai pokyčiai. Emocinis sužadinimas kartu yra ir fiziologinis sužadinimas.Fiziologinis sužadinimas kyla veikiant autonominės nervų sistemos daliai-simpatinei NS.Per keletą sekundžių ši sistema gali sukelti įvairiausius organizmo pokyčius,kurie paruošia asmenį susidoroti su kritiška situacija. Kai kuriuos fizinius atsakus labai nesunku pastebėti, nes jie labai akivaizdūs. Įsivaizduokite, kad vėlyvą vakarą einate visiškai tuščia gatve ir jus ima persekioti motociklininkas. Širdis ima dažniau plakti, raumenys įsitempia, džiūsta burna. Ne taip pastebimai, bet veiklai pasirengia visas organizmas. Kepenys išskiria daugiau angliavandenių į kraują, ir taip organizmas gauna daugiau energijos. Kad sudegintų juos, reikia daugiau deguonies, todėl padažnėja kvėpavimas. Virškinimas sulėtėja ir kraujas iš vidaus organų plūsta į raumenis. Akių vyzdžiai išsiplečia ir pro juos patenka daugiau šviesos, kas pagerina periferinį matymą.Cheminė kraujo sudėtis pakinta, todėl sužeidimų atveju krešėjimas yra greitesnis, be to, histamino lygis odoje pakyla, dėl to skausmas jaučiamas ne taip stipriai.Šie ir daugelis kitų pokyčių įvyksta automatiškai, kaip stiprios emocijos dalis. Iš tiesų, ištikus kritinei situacijai, be jokių sąmoningų pastangų organizmo atsakas į pavojų būna suderintas ir tikslingas – parengia kovoti arba bėgti.

Šiuos pokyčius stimuliuoja ne tik autonominė nervų sistema, bet ir endokrininė sistema. Esant pavojui, antinksčiai išskiria hormonus – adrenaliną ir noradrenaliną. Jų padaugėjus, padažnėja pulsas, padidėja kraujospūdis ir angliavandenių kiekis kraujyje. Adrenalino buvimas kraujotakoje padeda kurį laiką palaikyti emocinį sužadinimą.Pavojui praėjus organizmas nurimsta. Tačiau jau į kraujotaką patekusių hormonų dar tam tikrą laiką išlieka, todėl rimstama pamažu.

Ilgai trunkanti sužadinimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis stresas, kenkia organizmui. Tačiau
dažnai sužadinimas atitinka aplinkybes .

Žinoma, mes skirtingai jaučiame baimę, pyktį, liūdesį. Išgąsdintas žmogus gali pajusti silpnumą, gniaužimą krūtinėje, sunkumą skrandyje. Supykęs žmogus gali jausti, kaip jį “išpila karštis” ir galbūt didėjančią vidinę įtampą. Liūdnas žmogus gali jaustis užslopintas, tuščias, bejėgis.

Sąmoningas emocijų išgyvenimas. Emocinis išgyvenimas negali būti stebimas tiesiogiai ar išmatuotas elektroniniais prietaisais.Todėl jis yra tyrinėjamas per žodinę išraišką, t.y., asmuo apibūdina ką jis patiria išgyvendamas emocijas tiesiogiai(introspekcija) ar po to, kai emocijos nuslūgsta(retrospekcija).Psichologų tyrimai leido daryti išvadą, jog egsistuoja dideli tarpasmeniniai sąmoningo emocijų išgyvenimo skirtumai. Netgi tada, kai tiriamiesiems pateikiamos vienodos stimulinės situacijos, emocinės jų reakcijos į tą patį stimulą labai skiriasi.Tokie skirtumai gali būti susiję su asmens patirtimi, interesais, asmeniniais skirtumais, jutiminės sistemos skirtumais ir daugybe kitų faktorių.

Viena emocinė būsena gali sustiprinti kitos išgyvenimą.Pvz.,žmonės pastebi, jog siaubo filmai yra žymiai baisesni, jeigu prieš tai buvo žiūrėta komedija, ir atvirkščiai, komedijos atrodo žymiai juokingesnės, jei prieš tai buvo žiūrėtas siaubo filmas.

Taip pat emociniams išgyvenimams įtakos turi ir asmenybės ypatybės.Yra žmonių, kurie lengvai sujaudinami, tuo tarpu kiti tose pačiose situacijose nerodo jokios emocinės išraiškos.Tačiau čia nereikėtų maišyti emocinės išraiškos su išgyvenimu.Kai kurie žmonės, patiriantys intensyvius jausmus, sugeba kontrioliuoti jų išraišką.

Emocijų raiška

Patiriamos emocijos skatina mus elgtis tam tikru būdu. Kai emocijos kyla, elgesio pokyčiai paprastai yra jų dalis, nepriklausomai nuo to, ar šie pokyčiai yra išraiškos pokyčiai (pvz.:veido išraiška, gestai, balso tono pokyčiai, kūno poza), ar tai yra atviro elgesio formos(pvz.:smogimas kam nors, durų trankymas)Emocinė išraiška yra svarbi bendravimo forma, o tyrimais įrodyta, kad veido išraiška jausmų perdavime yra žymiai svarbesnė, nei žodinis turinys ar balso tonas.

Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis, jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti, ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir prieštaringi jausmai – tarkim džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome – tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, – mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų – neįmanoma, o ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys – tai tarsi tiltas, tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk norėdami pasiekti kitą upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventume įvykusią netektį ar praradimą. Tokiais atvejais liūdesį dažnai bandome nuslopinti, – staiga imame vaikščioti į kavines, diskotekas, labai intensyviai bendrauti. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą – naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, – harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems. Joks kitas žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, – galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Svarbu tai, kad tokiais negimstame. Tokio emocijų reiškimo būdo išmokstame, arba jis susiformuoja dėl kažkokio įvykio. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali peraugti į afektą. Tokias stiprias emocijas jaučiantis žmogus gali neprisiminti, ką daro, o tai jau būtų tiesiog pavojinga. Jei kalbame apie sveikai emocionalius žmones – reikšdami savo jausmus, jie visada gali
žmogus stipriai reiškia jausmus, neatsižvelgdamas į aplinką, pasekmes, – jis tai renkasi pats, sąmoningai ir iš to kažką gauna.

Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje augome, ko mus mokė tėvai, ką pasisėmėme iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Tarkim, europietiškoje kultūroje iš moters natūraliai tikimasi, kad ji – emocionalesnė už vyrą, todėl jai leidžiama jausti daugiau. Dėl to mūsų vyrai labiau depresiški, slopinantys savo jausmus nei moterys. Tai „programuojama“ dar pačioje vaikystėje, kai berniukui sakoma „būk vyras, neverk“, o mergaitei verkti leidžiama – „paverk, nusiraminsi“. Užtat berniukui leidžiama pykti, o mažosioms ledi – ne. Šį požiūrių į tas pačias emocijas skirtumą puikiai atspindi amerikiečių atliktas eksperimentas. Jo dalyviai buvo prašomi įvertinti vyrų ir moterų reakciją, kai atėję prie savo automobilio, jie randa mašiną apiplėštą. Moters reakcijai buvo priskiriamas pernelyg didelis reagavimas ir isteriškumas. Vyrų reakcija, nors buvo tokia pati, buvo vadinama „natūralia tokioje situacijoje“ .Tai yra, – moteris buvo vertinama kaip asmenybė, o stereotipas lėmė, kad ji buvo tapatinama su isterike. Tuo tarpu vyro reakcija buvo suverčiama situacijai, neva tokiomis aplinkybėmis visi taip elgtųsi. Lietuvoje vis dar vyksta vadinamoji maskuinizacija, agresyvaus stipraus vyro kultas. Moteriai pas mus leidžiama jausti viską, tačiau ir vertinami jos jausmai žymiai mažiau, nei vyro.

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą.Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, – tradicinė šeima. Po vakarienės vaikai nubėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę, lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusi dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

Dažnas atvejis, kai demonstruojame jausmus, kurių nėra, ar specialiai išryškiname kažkokią savo emociją. Nors patys sau nesame linkę prisipažinti, taip mes manipuliuojame jausmais, siekdami naudos ar bandydami kažkam patikti. Mes šypsomės darbe, tačiau tai darome dėl stereotipų, – kad patiktume viršininkui ar klientui. Ilgainiui nenuoširdūs jausmai gali prie mūsų prilipti taip pat, kaip prie amerikiečių – jų nenykstanti dirbtina šypsena. Bet juk taip galime paprasčiausiai nebeatsirinkti, kokie esame iš tikrųjų. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais. Tokiu atveju kartais tenka kreiptis ir į specialias metodikas taikančius specialistus.

Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, – mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. Tačiau slopinimą galime atsinešti ir iš vaikystės. Pavyzdžiui tokia situacija. Mama pyksta. Mažas vaikas klausia, – tu pyksti? Mama sako, – ne, aš nepykstu. Ir vaikas, kuris mokosi jausmų, nebesupranta. Iš to, kaip jis jaučia mamą, ką mato iš jos išraiškų, jam atrodo, kad ji pyksta, tačiau mama tą jausmą nuneigia. Vaikas susidaro sau nuomonę, kad tai nėra pyktis ir išmoksta pats nepripažinti savo pykčio, išstumia jį. Taip atsitinka dėl to, kad mama neadekvačiai vaikui išsako savo būseną. Jai reikėtų pasakyti, – taip, aš pykstu. Tuomet vaikas galėtų suformuoti tinkamą pykčio suvokimą. O kitaip vaikas supranta, kad pykti negalima ir išmoksta slopinti tą pyktį.

Skatinant neslopinti emocijų, nereiškia, kad jas reikia
reikšti bet kaip. Nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, – būtina. Nes kitaip ne tik nuskriausime save ir rizikuosime „išsilieti“ ant nekaltų žmonių, bet ir atrodysime kitiems pasipūtę, uždari ir nesuprantami.

Emocijas reiškiame trejopai. Fiziologinė jausmų išraiška tai kūno drebėjimas, galvos svaigimas, širdies plakimas, kraujospūdžio šokinėjimas ir t.t. Antras būdas, – kūno kalba: intonacija, ašaros, šypsena, veido mimika, t.y. – kaip mes parodom tas savo emocijas, iš ko mes atspėjame, ką jaučiame. Trečias aspektas – subjektyvus, sąmoningas jausmas. Yra žmonių, taip tobulai išmokusių slopinti emocijas, kad jie iš tiesų jų nebejaučia. Svarbu suprasti, kad jausmai, tarsi mozaikos gabalėliai papildo ir lavina mūsų asmenybę. Kiekviena emocija, jei ji išjausta, gali mus praturtinti. Juk kažko netekę, kažką ir įgauname. Visgi neretai žmonės skundžiasi, kad dėl nevaldomų, stiprių emocijų jie kenčia. Labai lengvai įsiaudrinantiems ir įsiplieskiantiems reikia tvirtai pasakyti, – jūs patys renkatės, ką ir kiek jausti. Emocijas įmanoma ir būtina kontroliuoti, kitaip jos gali tapti didžiausiu mūsų pačių priešu. Tad jei skundžiatės, kad negalite suvaldyti jausmų, susimąstykite. Galbūt reikšti vienokį ar kitokį jausmą būtent taip jums yra naudinga? Gal taip tikitės gauti daugiau meilės ar užuojautos? Jei nerandate atsakymo, tuomet kai jaučiate, kad emocijų banga ir vėl kyla, sustokite ir paklauskite savęs, ką iš tiesų jaučiate. Iš tiesų, jei sugebate įvardinti, kad pykstate, galima įtarti, kad paties pykčio jau nėra arba jis mažėja. Protas suvokė, kas su žmogumi darosi, vadinasi, emocijos valdomos. O jei jaučiate, kad emocijų per daug, – geriau atsitraukite, nekalbėkite, nespręskite ginčo, juk šūkauti vienas ant kito – visiškai nekonstruktyvu. Su emocijomis susijusios ir mintys. Neišreiškiant emocijų, ar jaučiant negatyviąsias, dažnai prisigalvojame neigiamų minčių: kad esame nemylimi, niekam nereikalingi, nesuprasti. Tiesa, tai susiję ir su savęs vertinimu, emocijas slopinti ar neadekvačiai reikšti yra linkę save nuvertinantys žmonės.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3284 žodžiai iš 6484 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.