Empirizmo srovė vakarų filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Empirizmo srovė vakarų filosofijoje

Įžanga

EMPIRIZMAS – (gr. empeiria – patyrimas) mokymas pažinimo teorijoje, laikantis jutiminį patyrimą vieninteliu žinių šaltiniu, teigiantis, kad visas žinojimas pagrindžiamas patyrime ir patyrimo būdu. Idealistinis E. (Berklis, Hiumas, Machas, Avenarijus, Bogdanovas, šiuolaikinis loginis empirizmas ir t.t.) apriboja patyrimą pojūčių arba vaizdinių visuma, neigdamas, kad patyrimo pagrindą sudaro objektyvus pasaulis. Materialistinis E. laikosi nuomonės, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis. Tačiau pagrindinis priešingumas tarp empirizmo ir racionalizmo reiškiasi, ne sprendžiant žinojimo kilmės arba šaltinio klausimą: kai kurie racionalistai sutinka, kad prote nėra nieko, ko anksčiau nebūtų buvę pojūčiuose. Svarbiausias nesutarimo punktas yra tai, kad E. visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš paties proto, o iš patyrimo. Kai kurie empirikai (pvz., Hobsas, Hiumas), racionalizmo veikiami, padarė išvadą, kad patyrimas negali suteikti pažinimui būtinos ir visuotinės reikšmės. E. ribotumą sudaro tai, kad jis metafiziškai perdeda jutimo pažinimo, patyrimo vaidmenį ir nepakankamai vertina mokslininkų abstrakcijų bei teorijų vaidmenį pažinime, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir santykinį jo savarankiškumą. Šiuos trūkumus įveikė marksistinė filosofija, nagrinėdama visus pažinimo klausimus iš dialektikos, praktikos pozicijų (Pažinimas, Teorija ir praktika, Stebėtojiškumas).

Empirizmas. Pirmiausia žmogaus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Jis mato jį supančius daiktus – žmones, žolę, vandenį, kalnus, automobilius ir kitus daiktus. Klausos organai leidžia girdėti įvairius garsus. Lytėdami sužinome, ar daiktai yra šilti ar šalti, aštrūs ir glotnūs ir t.t. Įsitikiname, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas atsiranda tada kai yra betarpiškas juslių subjekto ir atspindimo objekto kontakas. Pavyzdžiui, kai matome tupinčio paukščio spalvas, tuomet susidaro tų spalvų jutimas. Kai to paukščio nebematome, to jutimo nebėra. Suvokimas susidaro tuomet, kai yra betarpiškas kontaktas tarp juslių ir objekto, ir yra atspindimas objektas (sakysime, paukštis) kaip visuma. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais.

Juslės mus sieja su tikrove. Pojūčiai ir suvokiniai bei atmintyje išsaugota juslinė informacija, vaizdiniai yra labai svarbi žmogiškojo patyrimo dalis. Daugeliui filosofų juslių vaidmuo pažinime yra akivaizdus faktas. Susimąstydami apie tai, iš kur žmogus gauna žinias, jie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas netsineša į pasaulį jokių, nors ir menkiausių žinių. Tokios nuomonės buvo Aristotelis, sakydamas, jog kai gimstame, mūsų protas yra neprirašyta lenta, ir pirmuosius ženklus joje įbrėžia juslinė patirtis.

Tačiau didesnę reikšmę empirizmas įgauna XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyra pradeda vykdyti stebėjimus ir eksperimentus, nes, tiriant daiktų savybes, be to išsiversti nebuvo įmanoma. Tokiu keliu įgytos žinios turėjo didesnę praktinę reikšmę, negu spekuliatyvūs samprotavimai apie abstrakčius, atitrūkusius nuo juslinio žmonių gyvenimo dalykus. Tai suvokęs Frensis Bekonas labai puola racionalistinę pažinimo teoriją. Jis kaltina racionalistus atitrūkimu nuo gyvenimo, nes jie esą išveda savo teorijas iš galvos, kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį. F. Bekono racionalizmo kritika padėjo formuotis klasikinei naujųjų laikų gamtotyrai.

Vieni žymiausių empirizmo šalininkų buvo F.Bekonas ir T.Hobsas.

Frensis Bekonas

Anglijos filosofas, šekspyro amžininkas. Gimtinė Londonas. Būdamas dvylikos metų, pradėjo studijuoti Kembridže. Turėdamas šešiolika metų, jis jau buvo Anglijos diplomatijos misijos atstovas. Kelis metus gyveno Prancūzijoje. Jam turint aštuoniolika metų, mirė tėvas, o suėjus dvidešimt trejiems, padedant dėdei, lordui Berliui, išrenkamas į parlamentą. Jis studijuoja teisę, pasineria į politinį gyvenimą. Buvo puikus advokatas. Turėdamas 52 metus, tampa generaliniu Anglijos prokuroru, apdovanojamas keliais titulais. 1621 metais Bekonas kaltinamas politinėmis intrigomis ir korupcija, buvo teisiamas ir nuteistas sumokėti 40 tūkst. svarų sterlingų, kalėti Tauerio tvirtovėje ir kitomis sankcijomis (pav., neprieiti prie karaliaus rūmų arčiau, kaip12 mylių). Po dviejų dienų Karalius Jokūbas I nuosprendį sušvelnino, tačiau politinė karjera žlugo. Paskutiniais gyvenimo metais nuolat sirgo, pablogėjo materialinis gerbūvis. 1626 metų pavasarį jis išmėgino naują vištų šaldymo būdą sniegu. Pats kimšo į vištą sniegą, peršalo, susirgo ir po savaitės mirė. Svarbiausias jo veikalas – „Naujasis Organonas“ (Novum organonum), kuris reiškia Aristotelio veikalo „Organonas“ neigimą.

Tomas Hobsas

Gimtinė – pietų Anglijos miestelis Vestportas. Motina – valstietė, tėvas – neturtingas ir neapsišvietęs parapijos kunigas. Turėdamas penkiolika metų, įstoja į Oksfordo universitetą ir po dviejų metų, gavęs bakalauro laipsnį, pradeda skaityti logikos paskaitas. Tapęs barono Kavendišo sūnaus auklėtoju, du metus gyveno Prancūzijoje ir Italijoje. 1613 metais tampa politiko ir filosofo F. Bekono sekretoriumi. Turėdamas keturiasdešimt metų, pirmą kartą
susidūrė su Euklido geometrija ir nuo tada su geometrija nebesiskyrė. Daug dėmesio jis skyrė net apskritimo kvadrato problemai.

SENSUALIZMAS – (lot. sensus – jutimas, pojūtis) – gnoseologinė doktrina, svarbiausiu pažinimo šaltiniu laikanti pojūtį. Pojūčius laikydamas objektyvios realybės atspindžius, nuoseklusis sensualizmas tam tikromis sąlygomis veda šį materializmą. Bet jeigu pojūčiuose įžvelgiama tik tai, kas subjektyvu, už ko nieko nesako arba esąs nepažinus „daiktas savyje“, tai sensualizmą veda į subjektyvų idealizmą. Todėl sensualizmas pat savaime dar nereiškia materialistinės filosofijos linijos. Nors jis ir suvaidino didelį vaidmenį materialistinės filosofijos raidoje, jo ribotumas dažnai padarydavo jį bejėgį kovoje su idealizmu. Pojūčiai gali tapti būtina pažinimo dvasia, tik sudarydami organišką vienybę su kitomis pažinimo proceso pusėmis – praktika ir abstrakčiu mąstymu.

AGNOSTICIZMAS (gr. a – ne, gno-sis – žinojimas) – doktrina, kuri visiškai arba iš dalies neigia galimybę pažinti pasaulį. Šį terminą vartoti pradėjo anglų gamtininkas Hekslis. Atskleisdamas gnoseologines A. šaknis, V. Leninas nurodo, kad agnostikas atplėšia esmę nuo reiškinio, neina toliau pojūčių. Kompromisinė A. pozicija veda jo atstovus į idealizmą. Atsiradęs senovės graikų filosofijoje skepticizmo forma (Pitonas), A. klasikiniu pavidalu susiformavo Hiumo ir Kanto filosofijoje. A. atmaina yra hieroglifų teorija. A. labai paplito dabartinėje buržuazinėje filosofijoje. Apvalydami kantizmą nuo „daikto savyje“, pragmatizmo, pozityvizmo atstovai mėgina įrodyti, kad pažinti tokį pasaulį, koks jis egzistuoja savaime, neįmanoma. Buržuazinės filosofijos A. atsiranda, jai siekiant apriboti mokslą, atsisakyti logiško mąstymo, objektyvių gamtos ir ypač visuomenės dėsnių pažinimo. Griežčiausiai A-mą paneigia praktika, mokslinis eksperimentas ir materialinė gamyba. Jeigu žmonės, pažindami vienus ar kitus reiškinius, sąmoningai juos atkuria, tai „nepažintam daiktui savyje“ nelieka vietos.

Džordžas Berklis

(Berkeley, 1685-1753)

Filosofo gimtinė – Pietų Airija, Kilkrino miestas. Tėvas – smulkus bajoras – Viljamas Berklis. Buvo vyriausias is 7 vaikų. Turėdamas vienuolika metų pradėjo mokytis Kilkenijoje, penkiolika – Trejybės koledže Dubline. Devyniolikmetis Berklis gauna „menų bakalauro“ laipsnį, o suėjus dvidešimt ketveriems tampa kunigu. Iki 43 metų daug keliauja, dirba, rašo. Pagrindiniai jo veikalai yra „Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus“(1710), „Trys Hilo ir Filono dialogai“(1713), „Seirė“(1744).

Buvo vidutinio ūgio, turėjo malonią, imponuojančią išvaizdą. 45 metų kartu su žmona ir draugais išsinuomoja laivą ir išvyksta misionieriaus darbui į naujas žemes. Jis imasi realizuoti projektą, pagal kurį reikėjo pagerinti bažnyčios ir krikščionybės būklę Bermudų salose. Amerikoje Berklis išbuvo 3 metus, pinigų iš valstybės nesulaukė ir grįžo į Londoną. Tačiau vėliau jo vardu buvo pavadintas miestas Kalifornijos pakrantėje. Nuo 1734 metų Kloinske tarnauja vyskupu. Kai jo antras sūnus įstojo į Oksfordo universitetą, Berklis 1752 metais persikelia į Oksfordą. Nepraėjus nė metams, Berklį, būnant šeimos rate, ištinka mirtinas insultas.

Deivydas Hiumas

(Hume, 1711-1776)

Gimtinė – Škotijos sostinė Edinburgas. Tėvas – kilmingas, bet neturtingas škotų bajoras, užsiiminėjęs juridine praktika. Mokėsi Edinburgo universitete ir Prancūzijos koledže La-Fleše, kuriame savo metu mokėsi ir Dekartas. 1763 metais kaip diplomatas atvyko į Paryžių ir ten gyveno 3 metus. Kurį laiką draugavo su Ž.Ž.Ruso. Tačiau maniakas Ruso manė, kad Hiumas yra jo priešo agentas, kuris nori pavogti ir pasisavinti jo rankraščius. Kartu jam atrodė, kad Hiumas į jo raštus žiūri iš aukšto. Hiumą imponavo Ruso laisvamaniškumą, tačiau gąsdino jo požiūris į civilizaciją, mokslą ir meną, kaip žmogaus priešus. Nuo 1769 metų Hiumas paliko tarnybą ir gyveno gimtąjame Edinburge. Buvo Edinburgo juristų draugijos pirmininku, filosofijos draugijos sekretoriumi ir profesoriavo Edinburgo universitete. B.Raselas rašo, kad Hiumas buvo radikalus ateistas, nes neigė Dievą, apdovanojantį už gerus darbus ir baudžiantį už blogus, neigė sielos nemirtingumą ir kritikavo filosofijos mėginimus įrodyti Kūrėją, tačiau Hiumas rašė ir taip: tauta be religijos, jeigu tokia atsirastų, yra tik šiek tiek aukščiau už gyvulius. Šiaip ar taip, tačiau 1761 m. bažnyčia visus Hiumo veikalus įtraukė į „Index librorum prohibitorum“(draužiamų knygų sąrašas). Svarbiausi jo veikalai yra „Traktatas apie žmogaus prigimtį“(1736), vėliau perdirbtas į „Žmogaus proto tyrinėjimas“(1748) bei „Moralinės ir politinės esė“(1741).

Dėstymas

EMPIRIZMAS

F. Bekonas ir T. Hobsas

G. Hegelis Bekoną vadino naujosios filosofijos „pranašautoju“. Kartais jis vadinamas materialistu, tačiau jis teigė, kad nuo klaidų mus saugo Dievas, o kas neigia Dievą, tas neigia žmogaus kilnumą. Be to, Bekonas dar neatsisako „dviejų tiesų“ koncepcijos, tačiau vis dėlto pagrindinį dėmesį skiria mokslo, žinojimo ir pažinimo klausimams. Mokslas Bekonui yra visų socialinių problemų sprendimo priemonė, tačiau kviečia jį reformuoti, nes jis praktikuojamas tik
vienuolynuose kaip sielotyra ir iš jo nėra jokios naudos. Filosofas skelbė, kad „žinojimas – jėga“, kuri atsiranda pažinus gamtą. Mokslininkus jis skirstė į empirikus ir dogmatikus. Empirikai kaip skruzdėlės tik renka ir naudojasi surinkta medžiaga, o dogamtikai pervertina protą ir panašūs į vorą, kuris iš savęs mezga voratinklį. Vidurys yra bitė, kuri renka medžiagą iš gėlių, tačiau tvarko ją ir perdirbą savo nuožiūra. Tokie turi būti tikri filosofai (mokslininkai).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1644 žodžiai iš 5432 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.