Entomologija
5 (100%) 1 vote

Entomologija

ENTOMOLOGIJA.

Entomologija („entomon“ – vabzdys) – yra bendroji, žemės ūkio, miško, medicininė, veterinarinė entomologija. Tiria pagrindines vabzdžių savybes, organų veiklą, sandarą. Bendroji entomologija: morfologinė, išorinė, vidinė anatomija. Priklauso Arthropoda tipui Vabzdžiams yra artimesni vėžiagyviai. Mandibulinių potipis jungia nariuotakojus, vėžiagyvius ir vabzdžius. Vabzdžių klasei būdinga formų įvairovė. Aprašyta apie 1 mln. vabzdžių.

Istorija. Vabzdžiai yra domimasi jau nuo senų laikų.

• XVIIa. Pradžia – mokslinių tyrimų pradžia. Malpigijus aprašė šilkinių anatomiją ir morfologiją.

• Olandas Swamerdamas nagrinėjo vabzdžių anatomiją, morfologiją ir ištyrė metamorfozę.

• Linėjaus darbai – sistematika.

• Remiu parašė 6 tomų veikalą „Memuarai apie vabzdžių istoriją“.

• XXa. Vystosi taikomoji entomologija, tirinėjama vabzdžių morfologija, fiziologija, kuriami metodai naikinti kenkėjams.

• Veberis išleido entomologijos žinyną.

• Snodgrasas (1935m) išleido knygą „Vabalų morfologijos principai“.

• Anglų mokslininkas varovas tyrė skėrius, įkūrė antiskėrių centrą Londone.

• Izraelietis Bodenheimeris tyrė Artimųjų Rytų kenksmingus vabzdžius.

• Silvestris atrado naujus vabalų būrius (Protura ir Zoroptera).

Galva ir jos priedai. Sudaryta iš kaukolinės dėžutės ir turi priedus (antenos ir burnos organai). Turi pora sudėtinių (fasetinių akių) ir dažniausiai 3 paprastas akis. Skiriamas priekinis galvos paviršius arba kakta (frons), kurioje paprastai būna paprasta akutė. Kakta pereina į viršugalvį (vertex) ir į pakaušį (occiputs). Viršugalvyje dažniausiai būna 2 paprastos akutės. Viršugalvis gali būti siūle padalintas į 2 dalis – antecclypeus ir posiclypeus. Žemys į priekį nuo kaktos yra priekaktis (clypeus). Žemiau priekakčio yra viršutinė lūpa (labrum). Galvos šonuose yra akys, atgal akių yra skruostai (genal), už jų – užskruosčiai (posgenal). Galva turi priedus, antenų yra 1 pora (antennae), tai yra lietimo ir uoslės organai. Ūseliai išsidėstę priekinėje galvos dalyje kaktos šonuose. Ūseliai sudaryti iš įvairaus skaičiaus narelių – nuo 3 iki kelių dešimčių. Pirmasis narelis paprastai būna stambesnis už kitus ir yra vadinamas pamatiniu nareliu arba stiebeliu (scapus). Sekantis narelis vadinamas kojele (pedicellus). Likusi ūselio dalis vadinama žiuželiu (flagellum). Antenos gali būti įvairių formų: siūliškos, šeriškos, karoliškos, pjūkliškos, šukiškos, verpstiškos, plokštelinės, šeriuotos ir t.t. Lytinis dimorfizmas pasireiškia per ūselių ilgį.

Burnos organai. Viršutinė lūpa, 3 poros burnos galūnių ir pariklys. Skirtingos vabalų grupės turi skirtingus burnos aparatus. Primityviausi jų turi graužiamuosius burnos aparatus (tarakonas). Šis aparatas yra pritaikytas kietam maistui. Aparatą sudaro: viršutiniai žandai (mandibulae), gali turėti dantukų, apatiniai žandai (maxillae), kurie yra nariuoti: pamatinis narelis (cardo), kitas narelis yra kamienas (stipes), ant kurio yra 2 kramtomosios plokštelės: išorinė (galea) ir vidinė (lacinia). Apatiniai žandai turi čiupiklius (palpus maxillaris). Toliau eina 2 poros apatinių žandų ir apatinė lūpa (labrium)., kurios baziniai nareliai ir dalis kamieno yra suaugę. Ją sudaro pasmakrė ir smakras (prementum). Smakrą sudaro 2 dalys: liežuvėlis (glossae) ir prieliežuvis (paraglossae). Prieliežuvėlyje ir liežuvėlyje gausu skonio receptorių. Viršutinė lūpa ir burnos organai sudaro preoralinę ertmę, į kurią įsikiša parklys (hypopharynx). Jis dalyvauja paimant maistą i dalija burnos ertmę į 2 dalis: cibatijų (į jį atsidaro ryklė ir toliau žarnynas) ir salivarijų (yra seilių latakai).

Burnos aparatai. Siurbiamasis burnos aparatas. Skiriamos 2 grupės: siurbiamieji ir duriamieji – siurbiamieji. Šį aparatą turi uodai. Uodų burnos organų pagrindinės dalys ištysusios. Apatinių žandų ilgų durkliukų gale yra mikropjūkleliai, kurie prapjauna odą.

Bičių ir kamanių yra laižomieji burnos organai. Apatiniai žandai yra praradę čiupiklius, suaugę liežuvėliai sudaro ilgą vamzdį, kurio galas šaukšto formos.

Drugio burnos organai labai pakitę. Apatiniai žandai praradę vidurinę sritį, čiupikliai taip pat sunykę, apatinė lūpa redukuota.

Laižomieji burnos organai yra pas muses, jie yra gana universalūs: gali siurbti, grandyti kietą maistą. Smarkiai pakitusi apatinė lūpa, kitos burnos dalys, išskyrus čiupiklius, yra redukuotos.

Galva gali būti įvairiose padėtyse. Skiriami keli galvos padėties tipai: hipognatinė galva (burnos organai nukreipti žemyn) ir obistognatinė (burnos organai nukreipti atgal). Galvos padėtis priklauso nuo mitybos būdo.

Krūtinės sandara. Vabzdžių protėvių krūtinės ir pilvelio segmentai nesiskyrė – buvo su vaikščiojamosiomis kojomis. Vėliau vyko segmentų specializacija – kojos liko tik ant 3 krūtinės segmentų, išlavėjo geresnė galūnių koordinacija. Vabzdžio krūtinė yra sudaryta iš 3 segmentų: prieškrūtinio (prothorax), vidukrūtinio (mesothorax) ir pakrūtinio (metathorax). Kiekvieno segmento skeletinį pagrindą sudaro kutikulos žiedas (thorax), o kiekvieną žiedą sudaro 4 skleritai:

• Nugarinis arba dorsoventralinis – termitas (turgum).

• Pilvinis arba ventralinis – sternitas
(sternum).

• 2 šoniniai – pleuritai (pleurom).

Be to yra išskiriama:

• Krūtinės nugara (notum) – apima visų trijų krūtinės segmentų nugarines dalis. Čia dar išskiriama: pronotum – priškrūtinio nugarinė dalis, mesonotum – vidukrūtinio nugarinė dalis ir metanotum – pakrūtinio nugarinė dalis.

• Krūtinės ventralinė dalis (sternum) – apima visų trijų krūtinės segmentų sternitus. Čia dar išskiriama: prosternum – prieškrūtinio ventralinė dalis, mesosternum – vidukrūtinio ventralinė dalis ir metasternum – pakrūtinio ventralinė dalis.

Kiekviename krūtinės segmente yra pora kojų. Vidukrūtinis ir pakrūtinis su sparnais, todėl šie abu segmentai kartu yra vadinami pterothorax. Prieškrūtinis gerai išvystytas maldininkų (Manteoptera) – dėl specializuotų kojų. Gerai skraidančių vabzdžių (dvisparniai, plėviasparniai, drugiai) prieškrūtinis mažesnis negu vidukrūtinis ar pakrūtinis. Aukštesniųjų plėviasparnių (bitės, vapsvos, skruzdės) krūtinę ir pilvelį skiria sąsmauka. Jų pilvelio I segmentas susilieja su krūtine, o sąsmauką sudaro II arba II ir III pilvelio segmentai. Esantis krūtinės sudėtyje I-as pilvelio segmentas yra vadinamas tarpiniu (propodeum). Pleuritas prie kojos pagrindo turi siūlę, dalijančią jį į 2 dalis: priekinę – episterną ir užpakalinę – epimerą. Jų sandara naudojama vabzdžių apibūdinimui. Pleurito siūlė yra vidinės pleuralinės raukšlės dalis. Pleuralinės siūlės viršuje pterotorakso pleuritai turi stiebelį (columella), ant kurio guli sparno pagrindas. Stiprūs sparnų raumenys vidukrūtinio ir pakrūtinio segmentuose tvirtinasi prie kutikulos raukšlių – fragmų. Fragmos yra stipriai sklerotizuotos ir įdumba į kūno vidų – jos yra endoskeleto dalis. Ryšiumi su tuo, pterotorakso paviršiuje, narelių nugarėlėse atsiranda raukšlės ir antriniai ruožai: skydas (scutum), priešskydis (prescutum) – į priekį nuo skydo ir skydelis (scutellum) – į galą nuo skydo.

Kojos. Daugumos kojos modifikuotos. Vabzdžiai turi 6 kojas – po porą kiekviename krūtinės segmente. Jų sandara būna įvairi, tačiau pagrindiniai 5 nareliai būdingi visiems vabzdžiams: 1. pamatinis narelis arba dubenėlis (coxa) tai rumpas ir tvirtas narelis, kuriuo koja judriai pritvirtinta prie krūtinės pleurito, 2. klubas (trochanter) – mažas narelis, judamai sujungtas su dubenėliu ir nejudamai su šlaunimi. Dubenėlis ir klubas užtikrina kojos judrumą. 3. šlaunis (ferum) – stambiausia kojos dalis, 4. blauzda (tibia) – maždaug tokio pat ilgio kaip šlaunis, bet daug plonesnė. Tarp šlaunies ir blauzdos yra kelio sąnarys. 5. letenėlė (tarsus) – sudaryta iš narelių, kurių gali būti iki 5. Tačiau letenėlės viršūnė su joje esančiomis struktūromis yra vadinama priešleteniu (pretarsus). Besparniai paprastai turi tik 1 nagelį (unguiculi). Dauguma vabzdžių turi 2 nagelius, tarp kurių yra pagalvėlė (arolium). Priešletenio struktūros padeda vabzdžiui judėti ir išsilaikyti ant substrato: nageliai padeda išsilaikyti ant nelygaus substrato, o pagalvėlės padeda judėti, prisitvirtinti ir išsilaikyti ant lygaus paviršiaus.

Priklausomai nuo gyvenimo būdo ir specializacijos susiformavo įvairūs kojų tipai. Specializavosi priekinės arba užpakalinės kojos. Vidurinė kojų pora dažniausiai yra nepakitusi ir, nepriklausomai nuo pakitusių priekinių arba užpakalinių kojų, skirta vaikščiojimui arba bėgiojimui. Mažiausiai specializuotos ir įprasčiausios yra vaikščiojamosios ir bėgiojamosios kojos.

Bėgiojančiųjų vabzdžių (žygių) kojos ilgos, plonos, visos beveik vienodo ilgio. Vaikščiojamųjų vabzdžių (boružių) kojos trumpos, plačiais letenėlių nareliais. Šokinėjančiųjų vabzdžių (žiogų, skėrių ir kt. tiesiasparnių) – užpakalinių kojų šlaunys storos ir ilgos, o blauzdos plonos ir ilgos. Plaukiojančiųjų vabzdžių (dusių, nugarplaukių) – užpakalinių kojų letenėlės nareliai nelankstūs, apaugę ilgais, standžiais šereliais. Rausiančiųjų vabzdžių (kurklio) priekinių kojų šlaunys ir blauzdos trumpos, plokščios, gale su danteliais. Griebiančiųjų vabzdžių (maldininko) labai pailgėjęs priekinių kojų pamatinis narelis, šlaunis ir blauzda spygliuotos (įnagis, vabzdžiams gaudyti).

Pilvelis. Pilvelio nareliai yra kitokios sandaros nei krūtinės nareliai (uromeres). Jie sudaryti ir tergito ir sternito, sujungto minkšta pleura. Evoliuciškai pilvelis sudarytas iš 11 narelių ir paskutinio narelio telsono. Tačiau tokį pilvelį turi tik vabzdžių gemalai. Pas kitus vabzdžius pilvelio narelių skaičius sumažėja iki 9 – 10 arba net 4 – 6 narelių. Gali neatitikti stergitų ir sternitų skaičius. Pilvo nareliai yra skirstomi į 3 grupes:

1. Priegenitaliniai (1 – 7 nareliai). Paprasčiausios sandaros, nesegmentuoti.

2. Genitaliniai (8 – 9 nareliai). Stipriai išvystyti 8 – 9 sternitai, jais iš apačios baigiasi pilvelis. Patinėlių genitalinė plokštuma sudaryta iš 9 sternito yra vadinama hipandriumi. Patelių iš 4 – 8 sternito. Pilvelis turi priedus: cerkai (11 segmento priedai). Būdingi žemesniems vabalams. Kartais cerkai virsta žnyplėmis (pas auslindes). Dar vienas priedas – stylė, tai nenariuoti 9 sternito priedai. Būdingi tiesiasparnių patinams. Kituose būriuose styliai gali turėti daug narelių ir čia jie atlieka
funkciją – laiko pilvelį toliau nuo substrato. Kitas priedas – kiaušdėtis (oztopteroides) yra porinės prigimties, sudarytas iš 2 apatinių skilčių (juose yra 8 pilvelio sternito ataugos) taip pat yra pora 7 sternito ataugų. Tokį kiaušdėtį turi vyčiai (parazitiniai plėviasparniai), kitų pakitęs ir virtęs geluonimi. Daugelis kitų vabalų yra praradę kiaušdėtį, vietoj jo susiformuoja teleskopinis kiaušdėtis. Sudaro sumažėjusio skersmens pilvo nareliai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1606 žodžiai iš 5086 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.