EPIKŪRO GYVENIMAS
Epikūras (341- 270 m. pr.Kr.) gimė Samo saloje, bet savo kilme buvo atėnietis.Atėnuose apsigyveno būdamas 18 m. jaunuolis. Epikūras klausėsi įvairių pakraipų filosofų: iš Demokrito šalininko Nausifano sužinojo apie atomizmą; buvo susipažinęs ir su skeptiko Pirono pažiūromis. 306 m. pr. Kr. jis įsteigė savo mokyklą sode (todėl ji vadinama “Epikūro sodu”, o jos atstovai – “sodo filosofais”), kuriai vadovavo iki pat mirties.
Epikūro raštų būta gana daug ir įvairių. Jis parašė apie 300 veikalų, 40-ies iš jų pavadinimai žinomi (“Apie atomus ir tuštumą”, “Apie tikslą”, “Kanonas”, “Puota”, “Apie dievus”, “Prieš Teofrastą”, “Apie lemtį”) . Išliko trumpos Epikūro “Svarbiausios mintys” bei trys jo laiškai (Herodotui, Pitokliui ir Menoikėjui), kuriuose išdėstyti bendrieji fizikos, meteorologijos ir etikos bruožai. Vėliau Herkulanume rasti jo didžiojo 37 knygų veikalo ”Apie gamtą” fragmentai. Visa kita dingo.
EPIKŪRO PAŽIŪROS
1.ETIKA
1)Hedonizmas ir gyvenimo džiaugsmas
Epikūrizmo filosofijos išeities taškas ir tikslas buvo tie patys kaip kitų helenizmo sistemų: remiamasi prielaida, kad laimė yra didžiausias gėris, o tikslas – išaiškinti, kas yra laimė ir kaip galima ją pasiekti. Epikūro atsakymas buvo pats paprasčiausias. Būtent: laimė yra patirti malonumą, o nelaimė – patirti kančią.
Svarbiausia Epikūro mintis – kad laimei pakanka kančios nebuvimo: kai nekenčiama, jau vien dėl to mums yra malonu. Taip yra dėl to, kad iš prigimties žmogui yra gera, svarbu tik, kad kančia to gerumo nesugadintų; natūrali žmogaus būsena, kai jam neatsitinka nieko gero ir nieko blogo, yra maloni būsena, pats gyvenimo vyksmas, pats gyvenimas yra džiaugsmas. Tai įgimtas džiaugsmas, kuriuo net nereikia rūpintis, nes jį turime savyje. Kaip įgimtas, jis yra neklaidingas. Tegul tik kūnas būna sveikas, o siela – rami, ir gyvenimas bus puikus.
Esmiškiausia epikūrizmui yra tai, kad hedonizmas jame susijęs su gyvenimo kultu. Gyvenimas yra vienintelis gėris, koks mums yra duotas. Epikūrininkai sukūrė religinį gyvenimo kultą, jie buvo tarsi gyvenimo garbintojų sekta. Tačiau jie gerai suprato, kad tas gėris yra ribotas ir trumpalaikis. Priešingai begalinei, pastoviai ir nuolat iš naujo atgimstančiai gamtai, žmogaus gyvenimas yra tik epizodas. Epikūras manė, kad tikėjimas periodiniu visa ko kartojimusi yra klaidingas. Taip jau atsitiko, kad senovės filosofija gyvenimo vertę suprato kartu įsisąminindama jo laikinumą ir padarė tokią išvadą: turimą gėrį reikia įvertinti ir panaudoti iš karto, nes jis yra laikinas ir vienkartinis; todėl reikia jį panaudoti dabar, nepasikliaujant būsimu gyvenimu. Tai buvo tik į dabartį orientuota etinė doktrina.
2) Išoriniai malonumai
Gyvenimo džiaugsmas yra svarbiausias, bet ne vienintelis laimės dėmuo; be šito vidinio džiaugsmo yra išorinių priežasčių sukeliamas malonumas. Pastarasis yra visiškai kitoks, nei anas gaivališkas gyvenimo malonumas. Jam reikia pozityvių priežasčių, o anam pakako kančios nebuvimo ( tad šis malonumas gali būti vadinamas “pozityviu”, skirtingai nuo ano, “negatyvaus”, malonumo, nors kiekvienas jausmas yra pozityvus). Aną turime savyje, o pozityvus priklauso nuo aplinkybių, kurios yra laimės dalykas ir dėl kurių niekada negali būti tikras. Pozityviam malonumui patirti reikalingos 2 sąlygos: reikia turėti poreikius ir reikia, kad jie būtų patenkinti. Tuo tarpu aną gyvenimo džiaugsmą jaučiame būtent tada, kai jis nėra nustelbtas poreikių ir jų patenkinimo. Tad vieną malonumą patiriame tada, kai neturime poreikių, o kitą tada, kai patenkiname poreikius: negatyvų malonumą jaučia tas, kurio ramybės nedrumsčia jokie dirgiklai ir permainos, o pozityvų malonumą gali jausti tik tas, kas reaguoja į dirgiklius ir permainas.
Tos 2 malonumų rūšys nėra lygiavertės. Tik patiriančiam negatyvų malonumą, tik neturinčiam poreikių žmogui niekada netenka kentėti. Kai turi poreikių, visada yra pavojus jų nepatenkinti; o ir jų patenkinimas susijęs su kančia. “Didžiausią malonumą patiria tas, kuris turi mažiausiai poreikių”. Tad negatyvus malonumas yra didesnis. Jis yra ir tikrasis gyvenimo tikslas. Norint šį tikslą pasiekti, nereikia rūpintis malonumais, pakanka tik vengti kančios; ne tenkinti poreikius reikia, o jų atsikratyti. Pozityvus malonumas yra ne tikslas, o tik priemonė kančiai nuslopinti, kai ji apninka žmogų. Reikia nuslopinti savyje pirminį instinktą, kuris skatina siekti kiekvieno pasitaikančio malonumo; reikia išsiugdyti savyje gebėjimą palyginti malonumus ir pasirinkti tuos, kurie nesukelia kančios.
Pozityvūs malonumai yra dvejopi:
1) fiziniai
2) dvasiniai
Jų tarpusavio santykis toks: kūniški malonumai yra svarbesni, nes be jų
negalimi dvasiniai malonumai, vadinasi, jie (pvz., poreikis valgyti) susiję su gyvybės palaikymu, o gyvybė yra pirmoji laimės sąlyga: tai ir turėjo galvoje Epikūras, sakydamas,kad “pilvo malonumas yra bet kokio malonumo pamatas ir šaltinis”. Užtat dvasinis gėris yra aukštesnis, tad jis ir teikia didesnį malonumą; taip yra todėl, kad siela susijusi ne vien su dabartimi, bet vaizduotės dėka ir su praeitimi bei ateitimi.
Epikūras nepripažino kokybinių malonumų skirtumų. Nėra kilnesnių ir ne tokių kilnių
malonumų, yra tik didesni ar mažesni malonumai. Jis suprato, kad pripažinęs kokybinius skirtumus nebegalėtų laikytis nuoseklaus hedonizmo. “Jei nepažeisi įstatymų, laikysies gerų papročių, nenuskriausi artimo, nepervarginsi kūno, neprarasi pragyvenimui būtinų dalykų, gali tenkinti savo norus kaip išmanai”. Tačiau jis aiškiai rekomendavo tokį gyvenimo būdą: rūpintis dvasiniais džiaugsmais, praktikuoti bičiulystę ir taurų, subtilų gyvenimą ( būtent tas subtilus gyvenimas dabar ir vadinamas “epikūrizmu”). “Ne puotos, ne šventinės eitynės, ne meilės pasismaginimai ir ne smaguriavimo prie apkrautų stalų pomėgiai daro gyvenimą malonesnį, o blaivus protas, kuris…atmeta klaidingas nuomones, keliančias sieloms daugiausia nerimo”. Kukliausi malonumai – būrelis bičiulių ir gėlės darželyje – epikūrininkams buvo pats didžiausias malonumas.
3) Priemonės laimei pasiekti