Epistemologijos ir psichologijos problemos
5 (100%) 1 vote

Epistemologijos ir psichologijos problemos

1121

EPISTEMOLOGIJOS IR PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS nebuvo taip išplėtotos kaip kosmologijos. Išsiskyrė dvi svarbiausios problemos:

1) Suvokimo problema, apie kurią grupavosi smulkesni psichologijos klausimai. Ši problema buvo suprantama kaip grynai gamtamokslinė ir sprendžiama vadovaujantis bendraisiais šios sistemos principais.

2) Pažinimo tikrumo p r o b l e m a . Daugelis to meto mąstytojų, net priklausančių skirtingoms stovykloms, skeptiškai atsiliepdavo apie pažinimą (pvz., Ksenofanas, Empedoklis, Demokritas, Alkmajonas). Kritinės pastabos dažniausiai buvo nukreiptos į juslinį pažinimą. Jos laužė natūralų naivų dogmatizmą, kuriuo prasidėjo filosofija, bet nesutrukdė jokiam to meto filosofui kurti visuotines kosmologines sistemas.

ANTROJO LAIKOTARPIO FILOSOFIJOS PROBLEMATIKa

PSICHOLOGIJOJE: jos problematika apėmė ir empirinę, ir fiziologinę, taip pat racionaliąją psichologiją; buvo domimasi detalia psichinių funkcijų analize, taip pat sielos nemirtingumu ir jos pomirtiniu likimu. Platonas formulavo problemas, o Aristotelis jau kūrė traktatą, kuriame buvo susisteminta gausybė medžiagos

Viduramžiai

Sv.Augustinas 2. Sielos viršenybė kūno atžvilgiu .a) Augustinas sukūrė grynai

spiritualistinę sielos koncepciją, kurios prielaidų jau būta Platono filosofijoje ir į kurią aiškiai krypo krikščioniškoji mintis. Siela yra savarankiška substancija; ji nėra nei kūno savybė, nei kūno atmaina. Joje nėra nieko materialaus, jai būdingos tik tokios funkcijos, kaip mąstymas, valia, atmintis; kitaip nei manyta senovėje, ji neturi nieko bendra su biologinėmis funkcijomis. Siela nuo kūno skiriasi daug kuo: pirmiausia, skiriasi jų funkcijos, nes siela gali reikštis tik atsigręždama j save (galima mąstyti apie save, prisiminti save ir t. t.); antra, siela, kitaip nei kūnas, yra ne vienoje vietoje, nes ji junta dirginimą, nesvarbu, kad ir kokia kūno vieta būtų dirginama.

Siela ne tik skiriasi nuo kūno, bet yra už jį tobulesnė; prisiminus graikus, tai nebuvo nauja mintis. Tačiau jos pagrindimas buvo naujas: siela esanti tobulesnė, nes ji artimesnė Dievui. Kūnas sunyksta, o siela yra nemirtinga; ji yra nemirtinga, nes, pažindama amžinąsias tiesas, dalyvauja amžinybėje.

b) Sielą pažįstame geriau negu kūną; sielos pažinimas yra tikras, o kūno – netikras; ši išvada siejosi su posūkiu, kurį Augustinas padarė pažinimo sampratoje. Maža to, siela, o ne kūnas pažįsta Dievą, kurio „neįmanoma stebėti kūniškomis

akimis nei kokia kita jusle“. Kūnas dargi kliudo pažinimui: vaizdinių knibždėlynas, įsibraudamas į sielą, ją sudrumsčia; tai kliudo savistabai ir kyla būtinybė atsiplėšti nuo kūniškojo gyvenimo, kad panirtum į savo sielą ir aptiktum joje glūdinčias tiesas.

c) Kadangi siela yra viršesnė už kūną, reikia rūpintis siela, o ne kūnu. Juslinis pasitenkinimas yra smerktinas, nes sužadina potraukį kūniškiesiems malonumams ir skatina juos iškelti virš dvasinių vertybių.

3. Iracionaliosios sielos galių viršenybė proto atžvilgiu. a) Svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška, Augustino požiūriu, yra ne protas, o valia. Šį teiginį Augustinas argumentavo šitaip samprotaudamas: tikroji bet kurio objekto prigimtis reiškiasi aktyvumu, o ne pasyvia būsena; tai buvo viena prielaida. Protas – vieninga visos senovės nuomone – yra pasyvus; tai kita prielaida. Iš čia plaukė išvada: žmogaus prigimtį išreiškia ne protas, o aktyvi valia. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką jis žino, o tuo, ko nori. Šia valios pirmenybės teorija Augustinas nutraukė senovės intelektualizmo tradiciją.

Šią savo nuostatą Augustinas taikė ne tik psichologijoje, bet analogiškai ir teoloijoje: ne tik žmogaus, bet ir Dievo prigimtyje jis įžvelgė valios pirmenybę. Taigi jo filosofija ištisai pereina nuo intelektualizmo prie voliuntarizmo. Tai buvo vie nas reikšmingiausių pokyčių, atskyręs naująjį požiūrį į pasaulį nuo senojo.

b) Iracionalus veiksniai vyrauja ne tik veiklos sferoje, bet ir paties pažinimo srityje. Tiesą apie Dievą, kuri persmelkia žmogaus prigimtį, galima pažinti ne protu, o tikėjimu. O tikėjimas yra veikiau valios nei proto dalykas, gal net labiau –

jausmo arba, kaip sakė Augustinas, „širdies“ dalykas. „Nesuvokei žiūrėdamas, stenkis suprasti tikėdamas. Išplėsk savo širdies akis ir žiūrėk, įtempk širdies ausis ir klausyk“. Niekas taip neakcentavo tikėjimo vaidmens pažinime kaip Augustinas. Tačiau tikėjimas jam nėra proto pakaitalas, o jo papildymas; protas ir tikėjimas papildo vienas kitą: „Suprask, kad galėtum tikėti, tikėk, kad galėtum suprasti“. „Yra dalykų, kuriais netikėsime, jeigu jų nesuprasime, o būna ir tokių, kurių

nesuprasime, jeigu jais netikėsime“. Ši koncepcija gerokai nutolo nuo pažinimo autonomiškumo teorijos, pasak kurios, prigimtinis protas yra vienintelė priemonė ir tiesos matas; tai buvo koncepcija, atitikusi krikščionybės dvasią, ja rėmėsi ir scholastika.

c) Jeigu protui yra neprieinama tiesa, tai gėris jam tuo labiau neprieinamas; jeigu pažinimas yra valios ir jausmų dalykas, tai tuo labiau -veiksmai. Taigi Augustino pažinimo teorija buvo voliuntaristinio ir apskritai iracionalistinio pobūdžio, tuo labiau

tokia buvojo etika. Augustinas galutinai nutraukė senovės etinio intelektualizmo, gyvavusio nuo Sokrato laikų, giją. Kitaip nei manyta
senovėje, nepakanka pažinti gėrį, kad darytum gera; gėrį reikia mylėti. Tik iš meilės gimsta geri darbai, o labiausiai – iš meilės aukščiausiajam gėriui, t. y. Dievui. Ir laimę galima pasiekti tik meile, nes meile, o ne mąstymo pastangomis galima priartėti prie Dievo.

Sopenhaueris

PAŽIŪROS.

1. FENOMENALIZMAS. „Pasaulis yra mano vaizdinys“ – tai buvo Schopenhauerio šūkis, tapęs kantiškuoju elementu jo filosofijoje. Tačiau Kanto teoriją jis modifikavo, tiksliau sakant, supaprastino, kaip to reikalavo jo mąstysenos ypatumai. Iš visų Kanto kategorijų tik priežastingumą, dar erdvę ir laiką pripažino esant apriorinėmis proto formomis. Tas subjektyvias formas jis suprato ne transcendentališkai, o fiziologiškai, ne kaip transcendentalines „daikto apskritai sąlygas“, bet paprasčiausiai kaip proto savybes. Dingo Kanto sistemos paslaptingumas ir jo subtilios išvados, buvo pašalinta nauja, gili, nors ir paini, objekto sąvoka, išnaikinta visa, kas Kanto filosofijoje buvo scholastika ir konstrukcija; liko doktrina, lengvai priimtina net empiristams ir gamtininkams, atitinkanti kasdienį protą, perdėm paprasta, tiesiog banali: protas daiktų nekopijuoja, o suteikia jiems savosios prigimties atspalvį. Todėl visada pažįstame ir visada pažinsime vien tik reiškinius. O Kanto mintį jungdamas „su senų seniausia indų išmintimi“, Schopenhaueris reiškinius laikė iliuzija: „Maja, iliuzijos uždanga, temdo mirtingųjų akis“.

2. VOLIUNTARISTINĖ METAFIZIKA. Vis dėlto Schopenhaueris buvo įsitikinęs, kad pro tą uždangą galima prasibrauti. Eidami objektyvaus pažinimo keliu ir pradėdami nuo vaizdinių, niekada neišeisime anapus vaizdinių, visada turėsime reikalą tik su reiškiniais, su išorine dalykų puse ir niekada neįsigilinsime į jų vidų. Tai tiesa, kurią suprato jau Kantas; bet jis neatkreipė dėmesio į kitą tiesą, kad mes patys esame ne tik pažįstantys subjektai, bet ir pažinimo objektai, patys esame daiktai savaime. Todėl negalėdami prie daikto esmės prasibrauti iš išorės galime prie jos prieiti iš vidaus: daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1178 žodžiai iš 2324 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.