Epistemologijos ir psichologijos problemos
5 (100%) 1 vote

Epistemologijos ir psichologijos problemos

EPISTEMOLOGIJOS IR PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS nebuvo taip išplėtotos kaip kosmologijos. Išsiskyrė dvi svarbiausios problemos:

1) Suvokimo problema, apie kurią grupavosi smulkesni psichologijos klausimai. Ši problema buvo suprantama kaip grynai gamtamokslinė ir sprendžiama vadovaujantis bendraisiais šios sistemos principais.

2) Pažinimo tikrumo p r o b l e m a . Daugelis to meto mąstytojų, net priklausančių skirtingoms stovykloms, skeptiškai atsiliepdavo apie pažinimą (pvz., Ksenofanas, Empedoklis, Demokritas, Alkmajonas). Kritinės pastabos dažniausiai buvo nukreiptos į juslinį pažinimą. Jos laužė natūralų naivų dogmatizmą, kuriuo prasidėjo filosofija, bet nesutrukdė jokiam to meto filosofui kurti visuotines kosmologines sistemas.

ANTROJO LAIKOTARPIO FILOSOFIJOS PROBLEMATIKa

PSICHOLOGIJOJE: jos problematika apėmė ir empirinę, ir fiziologinę, taip pat racionaliąją psichologiją; buvo domimasi detalia psichinių funkcijų analize, taip pat sielos nemirtingumu ir jos pomirtiniu likimu. Platonas formulavo problemas, o Aristotelis jau kūrė traktatą, kuriame buvo susisteminta gausybė medžiagos

Viduramžiai

Sv.Augustinas 2. Sielos viršenybė kūno atžvilgiu .a) Augustinas sukūrė grynai

spiritualistinę sielos koncepciją, kurios prielaidų jau būta Platono filosofijoje ir į kurią aiškiai krypo krikščioniškoji mintis. Siela yra savarankiška substancija; ji nėra nei kūno savybė, nei kūno atmaina. Joje nėra nieko materialaus, jai būdingos tik tokios funkcijos, kaip mąstymas, valia, atmintis; kitaip nei manyta senovėje, ji neturi nieko bendra su biologinėmis funkcijomis. Siela nuo kūno skiriasi daug kuo: pirmiausia, skiriasi jų funkcijos, nes siela gali reikštis tik atsigręždama j save (galima mąstyti apie save, prisiminti save ir t. t.); antra, siela, kitaip nei kūnas, yra ne vienoje vietoje, nes ji junta dirginimą, nesvarbu, kad ir kokia kūno vieta būtų dirginama.

Siela ne tik skiriasi nuo kūno, bet yra už jį tobulesnė; prisiminus graikus, tai nebuvo nauja mintis. Tačiau jos pagrindimas buvo naujas: siela esanti tobulesnė, nes ji artimesnė Dievui. Kūnas sunyksta, o siela yra nemirtinga; ji yra nemirtinga, nes, pažindama amžinąsias tiesas, dalyvauja amžinybėje.

b) Sielą pažįstame geriau negu kūną; sielos pažinimas yra tikras, o kūno – netikras; ši išvada siejosi su posūkiu, kurį Augustinas padarė pažinimo sampratoje. Maža to, siela, o ne kūnas pažįsta Dievą, kurio „neįmanoma stebėti kūniškomis

akimis nei kokia kita jusle“. Kūnas dargi kliudo pažinimui: vaizdinių knibždėlynas, įsibraudamas į sielą, ją sudrumsčia; tai kliudo savistabai ir kyla būtinybė atsiplėšti nuo kūniškojo gyvenimo, kad panirtum į savo sielą ir aptiktum joje glūdinčias tiesas.

c) Kadangi siela yra viršesnė už kūną, reikia rūpintis siela, o ne kūnu. Juslinis pasitenkinimas yra smerktinas, nes sužadina potraukį kūniškiesiems malonumams ir skatina juos iškelti virš dvasinių vertybių.

3. Iracionaliosios sielos galių viršenybė proto atžvilgiu. a) Svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška, Augustino požiūriu, yra ne protas, o valia. Šį teiginį Augustinas argumentavo šitaip samprotaudamas: tikroji bet kurio objekto prigimtis reiškiasi aktyvumu, o ne pasyvia būsena; tai buvo viena prielaida. Protas – vieninga visos senovės nuomone – yra pasyvus; tai kita prielaida. Iš čia plaukė išvada: žmogaus prigimtį išreiškia ne protas, o aktyvi valia. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką jis žino, o tuo, ko nori. Šia valios pirmenybės teorija Augustinas nutraukė senovės intelektualizmo tradiciją.

Šią savo nuostatą Augustinas taikė ne tik psichologijoje, bet analogiškai ir teoloijoje: ne tik žmogaus, bet ir Dievo prigimtyje jis įžvelgė valios pirmenybę. Taigi jo filosofija ištisai pereina nuo intelektualizmo prie voliuntarizmo. Tai buvo vie nas reikšmingiausių pokyčių, atskyręs naująjį požiūrį į pasaulį nuo senojo.

b) Iracionalus veiksniai vyrauja ne tik veiklos sferoje, bet ir paties pažinimo srityje. Tiesą apie Dievą, kuri persmelkia žmogaus prigimtį, galima pažinti ne protu, o tikėjimu. O tikėjimas yra veikiau valios nei proto dalykas, gal net labiau –

jausmo arba, kaip sakė Augustinas, „širdies“ dalykas. „Nesuvokei žiūrėdamas, stenkis suprasti tikėdamas. Išplėsk savo širdies akis ir žiūrėk, įtempk širdies ausis ir klausyk“. Niekas taip neakcentavo tikėjimo vaidmens pažinime kaip Augustinas. Tačiau tikėjimas jam nėra proto pakaitalas, o jo papildymas; protas ir tikėjimas papildo vienas kitą: „Suprask, kad galėtum tikėti, tikėk, kad galėtum suprasti“. „Yra dalykų, kuriais netikėsime, jeigu jų nesuprasime, o būna ir tokių, kurių

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 743 žodžiai iš 2324 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.