ČEPKELIŲ VALSTYBINIS REZERVATAS
Čepkelių rezervatas yra Varėnos rajono (Alytaus apskritis) pietiniame pakraštyje, palei pat LietuvosBaltarusijos valstybinę sieną. Apie 3 km į ŠV nuo rezervato ribos yra Marcinkonių gyvenvietė, kurioje įsikūrusi rezervato administracija.
1951 m. Čepkelių raistas paskelbtas medžioklės draustiniu, 1960 m. botaniniuzoologiniu draustiniu. Čepkelių valstybinis rezervatas įsteigtas 1975 m. rugsėjo 25 d. Tuometinis rezervatas užėmė 8 469 ha. 1992 m. prijungus dalį apsauginės zonos, jo plotas išaugo iki 10 752 ha. Šiuo metu rezervatas plyti 11 197 ha plote.
Tarptautiniu mastu šis rezervatas yra įtrauktas į Ramsaro (tarptautinės svarbos pelkės ir seklūs vandenys) ir paukščiams svarbių teritorijų (PST) sąrašą.
Visa rezervato teritorija yra valstybės nuosavybė. Ji prižiūrima rezervato administracijos, kuri yra pavaldi Aplinkos ministerijai. Žemė naudojama tik gamtos apsaugos bei mokslinių tyrimų tikslais. Bet kokia kita žmonių veikla draudžiama (taip pat ir lankymasis). Vienintelės išimtys: aplinkinių kaimų gyventojams leidžiama rinkti spanguoles rezervato administracijos nustatytais terminais; lankytojams organizuojamos ekskursijos į apžvalgos bokštą, lydint administracijos atstovui.
Rezervato pagrindą sudarantis Čepkelių raistas – didžiausia Lietuvos pelkė. Be to, Čepkelių rezervatas pasižymi didele saugomų gyvūnų (ypač paukščių) ir augalų rūšių gausa.
Fizinė-geografinė padėtis. Čepkelių raistas plyti pietrytiniame Dainavos smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių plokščioje takoskyroje, 129-134 m aukštyje virš jūros lygio. Raistą supa skirtingi lygumos elementai. Vakaruose – žemyninių kopų masyvas, šiaurėje – neperpustyta smėlėta lygumos dalis, kuri tik 2-3 m aukštesnė už raisto guolio lygumą, rytuose – to paties lygio kaip ir raistas Katros upės salpa. Tik pietuose Čepkelių raisto riba sąlyginė. Čia jis pamažu pereina į Pustelnikės pelkę bei kitus pelkėtus smėlėtosios lygumos plotus, kurie netoli Musteikos kaimo irgi remiasi į kopų ruožą. Į rytus nuo Katros upės (jau Baltarusijos teritorijoje) raisto guolio 130 m abs. aukščio lyguma atsiremia į Lydos plynaukštę, kurios pakraščiai pakyla iki 140-150 m virš jūros lygio.
Vakaruose ir šiaurėje rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionalinio parko bei Varėnos urėdijos miškais – žymiąja Dainavos giria, pietryčiuose raistą riboja, o kartu ir rezervato bei valstybinę sieną nužymi Katros upė.
Geologinė struktūra ir paleogeografinės raidos bruožai. Katra ties Čepkelių raistu teka virš MozūrijosBaltarusijos anteklizės – Rytų Europos kontinentinės platformos kristalinio pamato teigiamo išlinkimo. Kaip tik šioje vietoje arčiausiai paviršiaus Lietuvoje randamas kristalinis pamatas. Jis čia yra vos 230 m gylyje. Upės vaga maždaug sutampa su anteklizės keteros pakraščiu, nuo kurio vakarų kryptimi anteklizės šlaitas leidžiasi staigiai. Anteklizės pamate aptikti lūžiai dalija pamatą į blokus. Lūžiai atsispindi kreidos ir net kvartero sluoksniuose ir dažnai lemia upių slėnių išdėstymą bei ežerų krantų kontūrus. Po maždaug 110-130 m storio kvartero darinių danga slūgso kreidos sistemos nuosėdinės uolienos. Beveik visą kvartero storymę sudaro ledyninės Pleistoceno nuogulos. Pleistoceno darinių dangą sudaro trys moreninio priemolio ir trys smėlingų limnoglacialinių sąnašų horizontai, dėsningai keičiantys vienas kitą ir tokiu būdu atspindintys Kvartero ledynmečių ir tarpledynmečių kaitą. Viršutinį Pleistoceno ledyninės dangos horizontą sudaro apie 20–25 m storio limnoglacialinės kilmės smulkaus smėlio su aleurito intarpais sluoksnis, dengiantis ploną paskutinio apledėjimo dugninę moreną. Pačiame paviršiuje slūgso Čepkelių raistą sudarančios ežerinės ir pelkinės nuogulos, kurių storis aukštapelkės gūbryje siekia iki 6,5 m.
Maždaug prieš 100 tūkst. metų, baigiantis priešpaskutiniam Pleistoceno apledėjimui (Lietuvoje vadinamo Medininkų vardu), šiaurės kryptimi atsitraukiantis ledynas susiformavo dugninės morenos Lydos plynaukštę. Prieš 1922 tūkst. metų tarp jos ir tirpstančio paskutiniojo Pleistoceno apledėjimo (Lietuvoje vadinamo Nemuno vardu) ledyno susidarė pratakios prieledyninės marios, kurios apsėmė net senovinių upių išvagotus plynaukštės šlaitus. Nemuno apledėjimo metu Lydos plynaukštė buvo arktinė dykuma, kurioje dėl šalčio ir vėjo poveikio susiformavo smėliški paviršiniai sluoksniai. Susidariusį smulkiagrūdį smėlį upės sunešė į prieledynines marias. Kitoje marių pusėje kaupėsi jau iš ledyno pakraštinės morenos išplautas smėlis. Taip susidarė smėlėtoji Dainavos lyguma. Čepkelių apylinkėse smulkaus smėlio su aleurito intarpais sluoksnis siekia iki 2025 m storio, jis dengia ploną Nemuno apledėjimo dugninę moreną. Raisto vietoje, matyt, buvo marių vidurinė dalis, todėl čia nešmenų susikaupė mažiausiai. Marioms išdžiūvus, plytėjo kelių lygių lyguma. Žemiausiose vietose liko telkšoti ežerėliai.
Vėlyvojo ledynmečio pabaigoje aplinkos sąlygos pakito. Smarkiai atšilus klimatui Alerode (prieš 11 tūkst. metų), pradėjo tirpti smėliu apneštas ledas, susidarė termokarstinių įdubų, kurios vėliau prisipildė vandens. Tokiu būdu susidarė kai kurie
Čepkelių raisto pirminiai ežerai. Dabartinį Dainavos smėlėtosios lygumos reljefą kūrė ir vėjas, kuris daugelį kartų perpustė smulkiagrūdį smėlį. Borealyje (prieš 9 tūkst. metų) stiprūs sausi vėjai supustė dabartines žemynines kopas. Dabartinio raisto vakarinėje dalyje susidariusios kopos iš dalies atitvėrė žemesniąją lygumos dalį, dėl to čia pakilo gruntinio vandens lygis ir prasidėjo intensyvus pelkėjimas. Raisto teritorijoje aptikti ankstyvosios pelkėdaros požymiai rodo, kad šis procesas prasidėjo jau pirmųjų ežerų pakrantėse maždaug prieš 17 tūkstančių metų. Tačiau ilgą laiką pelkėdara buvo labai lėta, o sausmečiais visiškai nutrūkdavo. Pelkių labai padaugėjo šiltame ir drėgname Atlantyje (prieš 36 tūkst. metų). Šiaurinėje ir rytinėje rezervato dalyje susidarė nemaži aukštapelkių masyvai, o pietinė ir pietvakarinė dalys apaugo miškais, tarp kurių buvo įsiterpusių nedidelių žemapelkių.