Erotika vakarų krikščioniškoje ir induistinėje kultūroje
5 (100%) 1 vote

Erotika vakarų krikščioniškoje ir induistinėje kultūroje

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

Mėginimas susieti grožį su meile 3

Erotinis grožis ir nuogybės 4

Grožis ir meilė, kaipo dvasinis džiaugsmas 5

Viduramžiai 6

Apie seksualumą 6

Meilės technikos kultas 6

Moters meilės poreikis 8

Gundanti moteris – epochos dievybė 8

Seksualinė pedagogika 9

Absoliutizmo grožio idealas 9

Meilės, kūno grožio kultas literatūroje ir mene 10

Paleistuvystės rūbas 11

Galantiškumas 12

Kekšė soste 13

Orgijos 14

Induizmas 16

Apie kamos siekimą 16

Kamos išdėstymas 17

Išvados 18

Literatūros sarašas 19

Išnašos 20

Įvadas

Vertybių, žinių mainai buvo būdingi tiek Vakarų krikščioniškai, tiek Indų kultūrai. Mūsų intelektualinis pasaulis būtų blankesnis, skurdesnis, jeigu jis remtųsi vien europine tradicija. Induistu idėjos, jų paslaptys susilaukia vis didesnio susidomėjimo Europoje, išgyvenusioje ne vieną dvasinę kultūros krizę. Jie skatina žmogų ieškoti darnesnės pasaulėžiūros. Pagaliau ir mūsų, lietuvių, kultūroje didėja dėmesys Rytams.

“Kamasūtra” – didaktinis kūrinys, analizuojantis juslinę išsilavinusio miestiečio ir kurtizanės patirtį, pagrįstą tradiciniu hinduizmo požiūriu į žmogaus veiklą, kurią reglamentuoja trys tikslai: dharma (laikyti) – žmogaus visuomeninės ir religinės pareigos, lemiančios jo elgesį, artha (esmė, nauda) – materialinių vertybių įgyjimas ir tinkamas jų panaudojimas ir pagaliau kama (meilė) – juslinio-emocinio prado sužadinimas ir tinkamas jo patenkinimas.

Kaip Taleiranas kartą pasakė: kas nepažinojo laikų prieš 1789 metus, tas apskritai nėra gyvenęs. Ir daugėlis jam pritarė. Ši, Vakarų krikščioniškoji kulūra dar buvo vadinama rojumi. Viskas čia dailu ir miela, kartais net per daug. Toje epochoje nėra senatvės, nežinomas žodis “peržydėjo”. Viešpatauja gašlumas ir geisuliai, o visas gyvenimas – nepaliaujama geidulių ekstazė. Tačiau pagirių nelydi šleikštus prablaivėjimas, bet ir vėl noras linksmintis. Čia egzistuoja tiktai “šiandien”. Nėra “rytoj”. Apie meilės sampratą, kuri būtų gerokai panaši į mūsąją, atsiradimą, apie “meilės atradimą brandžiaisiais Viduramžiais” galima kalbėti tik XI a. pabaigoje.

Vienolynas ir rūmai – štai tos dvi socialinės vietos, kur brandžiaisiais Viduramžiais buvo atrasta meilė. Ši meilė rutuliojasi dviem kryptimis, ir taip bus per visą Europos istoriją.

Mėginimas susieti grožį su meile

Ar grožis kartais nėra mūsų erotinių linkimų patenkinimas? Ar gamtoje būtybės ir vaizdai, o mene vaizdai ir pavidalai nėra gražiausi tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra susiję su mūsų seksualine prigimtimi? Taigi gal grožis yra ne mūsų dvasinės prigimties ir dvasinės meilės reikalas, o seksualinė būtinybė, kurios mes nedrįstame viešai prisipažinti?

Pirmiausia turime pasakyti, kad siejimas grožio su erotiniais jausmais nėra šių laikų padaras. Grožio sužadinta meilė yra amžinybės siekimas. Vieni tai patenkina gimdydami vaikus fiziškai, kiti – gimdydami dvasiškai, kol prieina amžinąjį grožį.

Erotinius-seksualinius linkimus susieti su grožiu yra mėginta net ir gyvulių pasauly. Rimčiau į grožio ir seksualinės prigimties santykius pažiūri ir nori duoti mokslinį charakterį Ch. Darwinas. Jam ir jo sekėjams rodosi, kad grožis augalų, gyvulių ir žmonių pasauly padeda seksualinei atrankai, kuri yra viena iš natūralių atrankos būdų apskritai. Augalų grožis pasireiškiąs žydėjimo, o ne kitu metu, nes tada jie laukia apvaisinimo. Žiedų grožis traukiąs ir masinąs subtiliuosius meilės tarpininkus – vabzdžius. Žmonių pasaulyje pastebimas toks reiškinys. Čia dėl socialinių aplinkybių, ypač tose civilizacijose, kuriose reliatyviai gana jaunos, gražios lyties pareigas eina moteris, o ne vyras. Bet šitas vaidmenų sukeitimas iš esmės dalyko nepakeičiąs – per grožį vykstanti seksualinė atranka: gražiausios moterys stipriau patraukiančios vyrus ir tokiu būdu palaikoma žmonių giminė.

Europiečių estetinės emocijos yra kupinos moters atsiminimų, todėl jie gamtoj iešką moters grožio apraiškų ir mėgsta idealų taisyklingumą bei simetriją.

Tie feminizuoti žmonės ypač vertiną banguotas kalnelių linijas, švelnias minkštas aušros spalvas, vandenų judrumą, lapų šlamėjimą. Dangaus begalinį malonumą, plačius dienos glostymus.

Peizažo meilės aiškinimas vien moteriškuoju erotiniu grožiu atrodo taip pat nepakankamas.

Erotinis grožis ir nuogybės

Tai gal iš tikro bent žmogui grožis ir meilė yra tas pats dalykas?

Be abejonės, kai sakoma, kad įsimylimos dažniausiai gražios moterys, yra tiesos, bet ne viskas. Sakysim, moterims labiau patinka daugiau stiprūs vyrai, o ne tiek gražūs. Vyrų raumenų išsivystimas ir galingumas, jų kūno vikrumas moterims erotiškai turi daugiau reikšmės negu jų grožis. Vadinasi, jau pusei žmonijos darvinistų neva dėsnis nustoja galios, nes vyrų grožis moterims nėra erotinio patraukimo požymis.

Antra vertus, nereikia užmiržti, kad ne vienos gražios moterys tėra mylimos. Labai didelė gražuolė greičiau apvilia negu vidutinė – ji tik iš pirmo įspūdžio sužavi, bet su antruoju susidomėjimas mažėja. Susižavėjimas kitos lyties asmens grožiu, pvz., moters grožiu, yra kas
kita, o erotinis apsvaigimas ar malonumas – vėl kas kita. Vyrai, kurie žavisi gražiomis moterimis, erotiškai jas silpniau myli už tuos vyrus, mažiau vilioja moterų grožis. Kad negražios ir vidutinės moterys yra mylimos ir gal laimingesnės už gražuoles, tai daug kas pastebi.

Erotinė ,meilė gali egzistuoti be estetinio pasigėrėjimo ir be mylimosios moters formų beveik idealaus tobulumo, o ydos kartais laikomos maloniomis, taip pat mylimojo asmens kai kurios netobulybės nekenkia meilei.

Erotiškai mylima moteris nebūtinai turi būti gražuolė, o ne kiekviena gražuolė turi būti mylimiausia. O tai reiškia, kad estetinis gėrėjimas harmoningomis žmogaus kūno proporcijomis nėra tas pats, kaip ir seksualinio instinkto diktuojami malonumai. Be abejo, gali atsitikti, kad estetinis susidomėjimas moterimi gali būti erotinio jausmo gimimo priežastis. Gali taip pat atsitikti, kad abu jausmu gimsta ir gyvena drauge.

Jei grožis ir dažnai prisidėtų prie erotinio jausmo gimimo, tai vis dėlto nereikštų jų tapatumo. Jei žmogus būna gražiausias, t.y. labiausiai priartėja prie idealiojo savo lyties tipo tada, kai jis yra seksuališkai jautriausias ir pajėgiausias, iš to dar negalima daryti išvados, kad fizinis grožis ir meilė yra greičiau sveikatos ir jaunystės padarinys. Taigi natūralus žmogiškas formų grožis nėra seksualinio instinkto padaras: jis eina greta to grožio, jaunystės bei sveikatos. Jei kas eina drauge, tas dar nėra priežastis.

Jei gražų žmogų greičiau pamilstame negu negražų, tai atrodo, kad grožis meilei gali būti viena iš palankių sąlygų. Bet panašių akstinų erotiniam jausmui atsirasti yra ir daugiau. Moterys labai gerai žino, kiek erotinei simpatijai sužadinti reiškia elegantiški rūbai, bet vyrai taip pat žino, kad meilei ne mažiau sveria moters širdies skaistumas ir tiesumas, o taip pat ir jos dvasinė kultūra. Nebūtinai gražus veidas bus mylimiausias, bet mylimiausias veidas visada bus maloniausias, bent malonesnis už tą, kuris būtų tik gražus. Taigi darosi aišku, kad žmogaus grožis ir meilė, o juo labiau seksualiniai linkimai nėra tos pat prigimties dalykai.

Erotiška ir etetiška yra du dalykai; norėti juos asimiliuoti bet kokia kaina reiškia save pasmerkti, nesuprasti vieno ir kito tikrosios prigimties. Todėl klysta tie, kurie teigia arba linkę teigti, kad žmonės gražūs yra literatūros ir meno kūriniai, kurie yra sukurti erotinėmis temomis. Yra daug meno kūrinių, kurie yra sukurti neerotinėmis temomis, o nepaisant to, jie gali būti meniški ir estetiški. Net erotinių motyvų kūrinių malonumas gali būti estetinis ir neestetinis.

Yra ir gali būti erotinės prasmės grožėjimasis, gali būti erotinis grožis. Tiesa, tas grožis nėra visiškai grynas, o mišrus, bet vis dėl to jo estetiškos prasmės negalima ginčyti. Erotinės prasmės kontempliuojamas objektas težadina tik erotinę simpatiją, tik lengvą jausmą, jis dažniausiai būna estetinis, bet kai emocija pereina į fiziologinį geismą, kai nebetenkame psichinės pusiausvyros, tada negali būti kalbos apie pergyvenimo estetiškumą.

Erotinio grožio patiriame ir gyvenime, ir mene. Kas kita gyva moteris, ir vėl kas kita moteris, mene pavaizduota, nors ji ten būtų ir nevisai pridengta. Erotinis grožis gyvenime skiriasi nuo tos pat rūšies grožio mene. Antra vertus, nuogybė nuogybei nelygi. Viena nuogybė gali tyčiom erzinti seksualinį gašlumą ir dėl to turi būti priskirta prie pornografinio arba seksualinio taikomojo meno, o kita nuogybė gali turėti tikslą iškelti tik žmogaus kūno linijų ir konturų įvairųjį grožį.

Meno erotiškumas, patikimas į seksualines nuogybes visai nereiškia jo estetiškumo. Nors mene yra ir gali būti erotinės prasmės grožis, bet erotiškumu meno grožio negalima pagrįsti. Atvirkščiai, stiprus erotiškumas, nesudvasintas, giliau neįprasmintas nuogumas dažnai yra priešingi tikrai estetinei kontempliacijai ir tikrai giliam meno grožiui.

Grožis ir meilė, kaipo dvasinis džiaugsmas

Psichinė meilė yra bendras kūno ir dvasios veiksmas. Kūniškasis instinktas gali būti patenkintas ir be meilės, bet be dvasios veikimo meilės nėra. Nematyti žmogiškoj meilėje dvasios dalyvavimo reiškia meilę degraduoti į grynąjį instinktą, kuris aklai valdo gyvulius, nepažystančius meilės.

Grožio emocija iš esmės skiriasi nuo jausmo ir interesų, susijusių su žmogaus seksualine prigimtimi, vis dėl to gali kilti klausimas: ar estetinė kontempliacija ir meilė nėra giminingos, jei meile vadinsime dvasinį džiaugsmą? Ir į šitą klausimą iš tikro negalėsime neigiamai atsakyti, jei meilę suprasime kaip dvasios aktą, nepriklausomą nuo erotinių linkimų.

Viduramžiai

Apie seksualumą

Kalbant apie seksualumą, o jis iš esmės biologiškai sąlygotas, reikia pasakyti, kad jis istorijos būvyje mažai pasikeitė. Labai pasikeitė – o tai mentaliteto istorijos objektas – požiūris į seksualumą apskritai ir į jo relizavimo būdus bei aplinkybes, t. y. į lytinio susijungimo ir glamonių formas. Tam tikros kultūros gyvenimo jausmą apibūdina tai, ar ji puoselėja tą daugiau negu seksualumą, kurį mes vadiname erotika. Krikščionybė padarė viską, kad to nebūtų, ir seksualumą susiejo tik su dauginimusi.

Kiekvienas fizinis susiėjimas pagal šv. Augustino mokslą,
net kaip nurodyta, skirtas vaikų pradėjimui, buvo laikomas nuodeme, nes buvo susijęs su geidulingumu. Sutuoktinių lytiniai santykiai, jei jais nebuvo siekiama predėti palikuonis, buvo smerkiami kaip nuodėmė; nesantuokiniai santykiai irgi buvo smerkiami.

Net ir teisėtas susiėjimas turėjo būti kuo vienodesnis: atgailos knygų autoriai nesmerkė tik vadinamuoju “misionieriaus” būdu atliekamo lytinio akto, visos kitos pozos buvo baudžiamos.

Kartais ir intelektualai išsakydavo savo požiūrį, kuris nebuvo paveiktas vyraujančios doktrinos, pavyzdžiui, gydytojai, kurie lytinį aktą rekomenduodavo kaip vaistą, nelaimingai įsimilėjus – tais laikais laikyta rimta liga, rekomenduodavo dažną lytinį santykiavimą keičiant partneres.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1846 žodžiai iš 6040 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.