Es
5 (100%) 1 vote

Es

1121314151

Trijų ramsčių systemos ypatumai Europos sąjungoje

Europos Bendrija – iki 1993 m. Mastricho sutartis įsigaliojimo apibūdino 3 bendrijas. Po Mastricho sutarties reiškia konkrečiai tik seną bendriją – EB. Europos ekonominė bendrija – viena iš triju bendriju.Europos Sąjunga – ES surtartimi įsteigta sąjunga. 1992 02 07 ES Surtartis pasirašyta Mastrichte, įsigaliojo 199311 01 (vadinama

lastrichto sutartimi). Tai sudėtingas junginys, organizadja, išreiškianti naują integracįjos laipsnį, remiasi 3 bendrijomis. EB teisė ir ES teisė nesutampa.

Integracijos sąvoka ir forma

Integracij’a pradžioje buvo naudojama techniniuose moksluose, o visuomeruniuose moksluose tik 20 a. Europos integraciįa – Europos valstybiu ekonominio, politinio jungimosi procesas. Europos ekonominė integracįja – valstybiu apjungimas ūkio srityje ūkio tikslams, sukurti ūkiniam bendrumui. Tai funkdonali integradja, galima išskirti institucinę integraciją (organizadnio bendrumo įtvirtinimas), pvz. Instituciju sukūrimas. Politinė integracija įkūnija politinę sąjungą.

Ekonominė integracja vykdoma tokiomis priemonėmis:

1) pozityviomis – kai kuriamos naujos sąlygos integruotos ekonomikos daliu funkcionavimui (pvz. vieninga vafiuta),2) negatyvios – kai salinamos kliūtys. Europos integracijos keliai (formos):

1) „amerikietiškasis“ – pagrindas laisva prekyba, rinkos laisvė, nesiekiama sukurti viršnacionaliniuorganu, institutų. 2) tarpvyriausybinis modelis – pvz. Europos Taryba. Tai organizadja. Įkurta po II PK teisiniam bendradarbiavimui. Būstinė -Strasbūre. Neužsiima ekonomine integracįįa, 3) Europos bendrįja – remiasi susitarimais dėl bendros politikos vykdymo, atsisako savo nacioonalinės politikos šioje srityje. Kiekviena valstybė nare tą politiką

vykdo.

Baigiamiosios nuostatos (sutarčiu pakeitimo tvarka (bendra visiems); nuostatos dėl nauju nariu priėmimo). l ramsčio visos trys bendrijos nebuvo apjungtos į vieną sutartį, liko visos steigimo sutartys (su pakeitimais). Visos šios sutartys vadinamos l ramsčiu. II ramstis sudaro atskirą sutarčių dalį.

III ramstis iš pradžiu vadinosi BTVRS. Iš šio ramsčio eilė nuostatu, susijusiu su migracija, vizu klausimais, prieglobsčio politika, teisine pagalba civilinėse bylose Amsterdamo sutartimi perkeltos į EB.

ES teisė plačiąja prasme – visa teisė l ramsčio rėmuose: EB teisė (visos 3 bendrijos pavadintos bendrija – vienaskaita patogumo dėlei) +teisė sukurta li ramsčiu rėmuose + bendrosios, įžanginės, baigiamosios nuostatos. Kartais ES teisė ir EB teisė tapatinama, bet ES teisė plačiau nei EB. Vykstant deryboms buvo keli modeliai:

1) 3 ramsčiu. 2) nesujungiant bendriju. 3) sujungiant visas bendrijas į viena, kaip vieningą konstituciją. EB-jos – viršnacionalinės bendrijos, B-ju sprendimai – privalomi visoms valstybėms narėms.

Europos sąjungos ir Europos bendrijų teisės sąvoka ir santykis

ES atspindi dviejų valstybių tarpusavio sąveikos formų apsijungimą – tarpvyriausybini bendradarbiavimą ir integraciją. valstybių sąveikos formos:

1. Tarpvyriausybinio bendradarbiavimo organizacijos – sprendimai priimami konsensuso būdu susirinkimo metu arba priimti sprendimai privalomi tik toms valstybėms. kurios balsavo ‘už“. Būdinga paprasta institucinė sistema, branduolį sudaro institucija iš valstybių narių vyriausybių atstovų, 0 jai talkina nedidelis sekretoriatas. Dažnai sudaromos specializuotos organizacijos (Branduolinių tyrimų organizacija). bet gali būti ir platesnio pobūdžio. Ši forma nesiejama su suvereniteto apribojimu, nėra reikalinga atskira teisinė sistema bei atskira institucija ginčų sprendimui;

2. Integracija – ši sąvoka i politiką atėjo 20a., šiaip tai techninis terminas. Integracijos efektas reiškia, kad jos metu apjungtų elementų visuma nėra lygi pradinių elementų sumai. Europos integracija išreiškia Europos valstybių politinio ir ekonominio vienijimosi procesą. atsiradusi po II pasaulinio karo ir pirmiausia apjungusi Vakarų Europos valstybes. Valstybių integracijai būdinga išvystyta institucinė sistema. Savo funkcijas vykdo ne tik per vyriausybių atstovus, 0 institucijos pačios skatina tolesni integracijos procesą. Sprendimai gali būti priimami daugumos, 0 privalomi visiems. Būdinga sava teisinė sistema ir priemonė jos užtikrinimui.

Dauguma TO yra mišrios, tačiau kuri nors sąveikos forma dominuoja.

Šalia sričių kurios buvo EB kompetencijos ribose, buvo plėtojamos tarpvyriausybinio bendradarbiavimo formos:

1) Europos viršūnių susitikimai

2) Europos politinis bendradarbiavimas

3) Pinigų politikos koordinavimas 4) Teisingumas, vidaus reikalai, teismų bendradarbiavimas

1992m. įsteigta ES teisiškai patvirtino ryši tarp dviejų valstybių sąveikos formų – tarp B-ų. kurios pagristos integracijos siekimu ir tarp tarpvyriausybinio bendradarbiavimo, kuris buvo

plėtojamas tarp tų pačių EB-ų narių.

1. Sąjungos ryšys su Bendrijomis – ES sutartyje patvirtinamas teisinis ryšys tarp bendrijų ir tų politinių sričių bei bendradarbiavimo formų. kurios vyko tarpvyriausybinio bendradarbiavimo

pagrindu. EB nebuvo išplėstos. sujungtos, jos liko egzistuoti kaip atskiri subjektai ir jų steigimo sutartys lieka galioti, kiek nepadaryti pakeitimai. Pačioje ES sutartyje pasakyta, kad ji (II ir III ramsčio, taip pat bendrosios nuostatos) negali pažeisti EB-ų sutarčių ir jas
papildančių nuostatų. Šio principo priežiūra priskirta Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (ESTI). B9gdrijos nors ir lieka savarankiškos bei išlaiko formalią autonomiją. tačiau jos turėtų būti traktuojamos su ES kaip vieninga sistema ne tik politiškai, bet ir teisiškai. Taip yra todėl, kad ES nėra juridinis asmuo (net paskutinėje Nicos sutartyje ji neįgijo tokio statuso), nors 1996m., kai pirmininkavo Airija, buvo tokia iniciatyva.

ES turi vieną nuosavą instituciją – Europos Tarybą (dar vadinama Viršūnių Taryba). Europos Taryba dalyvauja ir EB veikloje, bet jos įgaliojimai čia daug mažesni nei II ir III ramsčiuose.

2. ES sutartis įvedė tam tikrus federacijos elementus, kai kurie jų susiję su EB-omis, kai kurie – ne. narystė – kaip federalizmo prielaida, o federalizmo elementai: a) bendra pilietybė nors ji neina be valstybių narių pilietybės; b) bendra diplomatinė gynyba, jei pilietis yra trečiojoje valstybėje, kur nėra jo valstybės atstovybės; c) bendra valiuta; d) bendra užsienio ir saugumo politika – tai elementas, kuris susijęs su bendros gynybos atsiradimu ateityje. Federalizmo elementai nereiškia, kad galutinis ES modelis bus federacija. Tai priklauso nuo valstybių narių valios, interesų suderinamumo. Todėl ateityje tai gali būti speciali forma, kuri taps nauju tarptautinės teisės subjektu. Nicos sutartis nerodo, kad federacijos linija yra gilinama, ji nukreipta i kitus aspektus (piliečių apsaugojimas ir pan.). Klausimai dėl ES pilietybės atsidūrė ES sutartyje I ramstyje, tuo buvo siekiama parodyti, kad EB siekia ne ekonominių tikslų. bet ir kultūrinių, socialinių, kad tikslas yra žmogus.

Proporcingumo principo turinys

Šis principas reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą. kurio jomis siekiama. nukrypti nuo bendros taisyklės leidžiama tik tiek, kiek yra būtina keliamiems tikslams pasiekti. Bausmės turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui. 0 tam tikram asmenų ratui neturi būti užkraunama sunki našta vien tik tam, kad pasiektų koki nors tikslą. mažai reikšmingą kitiems asmenims. Lygiateisiškumo principas

Vienodos situacijos turi būti traktuojamos vienodai, arba, kitaip tariant jos neturi būti traktuojamos skirtingai, nebent egzistuoja objektyvus tokio skirtingo traktavimo pateisinimas. Šio principo logiška išvada yra ta, kad skirtingos situacijos gali, 0 kartais ir privalo būti traktuojamos skirtingai. Sis principas sutartyje turi 2 konkrečias išraiškas: a) vyrai ir moterys turi būti lygiateisiai; b) valstybė narė negali atimti iš savo piliečių teisių, kurias EEB Sutartis įpareigoja ją suteikti kitų valstybių narių piliečiams.

Valstybių atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl EB teisės pažeidimo

Valstybės atsakomybė dėl direktyvų neįgyvendinimo buvo suformuluota Europos teisingumo teismo Francovich ltalian state byloje. Teismas atvėrė galimybę privačiam asmeniui reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės, kuri kalta dėl tų nuostolių, kadangi neįgyvendina direktyvų. Procesą šioje byloje nulemia Italijos EB direktyvos neįgyvendinimas . Direktyva valstybes įpareigoja įsteigti garantinius fondus, iš kurių būtų kompensuojama dirbantiesiems darbdavio nemokumo atveju. Italijos dirbantieji, neįgijo garantijų, kurias numatė Direktyva, ir kurios nebuvo perkeltos į Italijos teisę. Taigi iškilo klausimas, ar dirbantieji iš Italijos valstybės tiesiogiai gali reikalauti savo teisių įgyvendinimo. Jie pateikia ieškinį Italijos teismams, kurie kreipiasi į ETT dėl išvados.

Pirmiausia ETT išnagrinėjo ar galima nustatyti ratą asmenų, kuriuos aprėpia minėta garantija. Šia prasme egzistavo pakankamas aiškumas, leidžiantis teismui nustatyti, ar tam tikras asmuo patenka į asmenų ratą. kuriems taikoma direktyva, net ir nesant direktyvą įgyvendinančio teisės akto. Direktyva suteikia valstybėms narėms suteikia teisę savo nuožiūra nustatyti mokėjimų ribą. Tačiau pasirinkimo galimybė nesusilpnina šio numatomo rezultato tikslaus ir besąlygiško pobūdžio. Svarbu tai , kad ETT turėjo galimybę apibrėžti minimalias direktyvoje numatytas garantijos ribas, grindžiamas pasirinkimu, kuris garantuojančiai institucijai leistų prisiimti mažiausią naštą. Faktas, kad egzistuoja pasirinkimų spektras iš direktyvos neatima tiesioginio veikimo pobūdžio, jeigu egzistuoja galimybė nustatyti minimumą, kurį valstybė bet kuriuo atveju privalo užtikrinti. Valstybė negalėjo teisintis pasirinktų variantų buvimu ji neįgyvendino direktyvos ir neįgyvendino dėl to, kad atimtų iš asmens galimybę pasinaudoti tiesiogiai galiojančia teise. (Nors teismas buvo priverstas pripažinti ,kad direktyva negali turėti tiesioginio veikimo).

ETT siekia užtikrinti privačių asmenų teises. Nors dirbantieji negalėjo tiesiogiai pasinaudoti iš direktyvos kylančiomis teisėmis, ETT Francovich ltalian state byloje pripažino, kad Bendrijos teisė pripažįsta valstybės atsakomybę ir pareigą atlyginti šiems dirbantiesiems nuostolius, patirtus dėl to, kad jiems nebuvo suteikta apsauga numatyta direktyvoje. Principas pagal kurį valstybė privalo atsakyti už nuotolius ar žalą, privatiems asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų, už kuriuos valstybė gali būti pripažinta atsakinga, ir neatskiriama Sutartimi įtvirtintos sistemos dalis.

Parlamentinės kontrolės vykdymo būdai.

Viena iš parlamento f-jų
kontrolės apima:

1)EP pirmininkas turi teisę dalyvauti skiriant kitų institucijų narius

2)kai kuriais atvejais turi teisių ir atstatydinant tuos narius;

3)EP kontroliuoja Komisiją, kaip vykdomąją instituciją. Komisija privalo tiek teikti EP ataskaitas, tiek atsakyti i EP teikiamus klausimus. Vykdydamas priežiūros funkciją, EP vykdo tiesioginę Komisijos politinę kontrolę. Nariai žodžiu ar raštu privalo atsakyti į paklausimus. Privalo paskelbti bendrą ataskaitą. Ji svarstoma EP atvirame posėdyje. nariai su K atstovais susitinka komitetų posėdžiuose P turi teisę paleisti K pareiškęs jai nepasitikėjimą( jei už tai balsuoja ne mažiau 213 posėdyje dalyvaujančių P narių ir ne mažiau kaip pusė visų P narių

4) Gali išklausyti ir Tarybą, bet nenumatyta, kad gali teikti klausimus.( Taryba nepriklauso parlamentui, bet jos veikla nuodugniai stebima.3K per metus P skaito pranešimą apie T veiklą, o kiekvienų metų pradžioje T prezidentas sako kalbą P. Po to vyksta bendro pobūdžio diskusija. 1 kartą per metus užsienio reikalų ministrų konferencijos pirmininkas P-tui pateikia ataskaitą apie politinio bendradarbiavimo Europoje pažangą. EP kontrolės funkcijas vykdo per Peticijų komitetą ir ombudsmeną( jis priima ir nagrinėja skundus dėl EB institucijų ar organų piktnaudžiavimų, išskyrus ETT bei Pirmosios Instancijos Teismo teisminę veiklą.). Gali savo iniciatyva gali sudaryti Tyrimų komisiją dėl institucijų daromų pažeidimų ir atlikti tyrimą.

5) Turi teisę būti ieškovu Teisingumo Teisme. Ši teisė plėtėsi palaipsniui. Turi teisę kreiptis dėl neteisėto akto panaikinimo, kai tai būtina EP prerogatyvų apsaugai (kai teisės akto priėmimas, procedūra pažeidžia EP kompetenciją). Pagal Nicos S ši EP funkcija plečiama ir bus prilyginta pagal galimybes Komisijos ir Tarybos teisei pareikšti ieškinį dėl bet kurio teisės akto panaikinimo.

Kompetencijos pasidalijimo tarp EB ir valstybių narių problemos

ES neturi universalios kompetencijos, turi tik tą, kuri suteikta EB S.

Kiekviena institucija turi savo steigimo tikslą, kiekvienas aktas, priimamas institucijos lygyje, turi turėti savo teisini statusą. pagrįstą S. Šio teisinio pagrindo buvimą ar nebuvimą nagrinėja Ett, iškilus ginčui – ar buvo pagrindas priimti aktą, ar ne.

Nėra universalios, yra tik spec kompetencija, kuri išreikšta S. ‘

Būtina turėti omeny, kad nežiūrint to, kad kompetencija nenurodyta S, ji per praktiką plėtėsi ir susiformavo tose srityse, kur nebuvo aiškiai, tiesiogiai apibrėžta.

Yra S nuostatos, kurios leidžia priimti t.a. srityse, kurios nėra griežtai apibrėžtos. 94 ir 95str. įgalioja EB institucijas imtis priemonių (leisti direktyvas) tose srityse, kur tiesiogiai susiję su vidaus rinkos įkūrimu ir jos f-onavimu. Šių str pagrindu priimta dėl.tabako reklamos draudimo.. Pagal ETT analizę, šios priemonės neatitiko reikalavimų.

(308str.) įgalioja ES institucijas imtis priemonių, kurios nėra įvardintos S. bet būtinos S tikslams įgyvendinti. Tikslai suprantami plečiamai. Jie pakankamai platūs. Buvo priimta eilė t.a. dėl aplinkos apsaugos. Tai buvo siejama su bendros gerovės, bendro gyvenimo kėlimu.

Praktiškai išeina, kad beveik kiekviena nac T sritis gali būti įtakojama tiek, kiek ji pateks i tikslus ar bus taikomos priemonės, kurios skirtos tiems tikslams įgyvendinti.

Tokiose srityse kaip šeimos teisė, paveldėjimas faktiškai bendrija gali imtis bendrų priemonių tik tiek, kai skirtumai tarp v-bių įst yra tokie dideli ir esminiai, kad trukdo f-onuoti vidaus rinkai. Iš ETT praktikos išplaukia. kad numatomų teisių doktrina, kuri labiausiai buvo išplėtota ES išorinių s srity (kitaip vad paralelizmo doktrina). (implied powers)

Numanomos teisės – tokios, be kurių pirminė suteikta T neturėtų jokios reikšmės arba negalėtų būti teisingai ir naudingai pritaikyta. Taip buvo ypač išvystyta, kai buvo sprendžiama, kokiose srityse EB turi išorinius įgaliojimus. Kada EB turi t sudaryti TS: kai kilo ginčai. ETT akcentavo tai, kad jei ES suteikta kompetencija vidaus srityje. tai logiška. kad ji turi teisė ir išorinėse srityse (transporto sr). Kitas dalykas susijęs su išimtine kompetencija. Tai ypatingai aktualu, kai Mastrichto S numatytas subsidiarumo pr. kuris taikomas tik neišimtinės kompetencijos sr.šis kl iškilo pagrįstai, nes

tai grynai S rengimo efektai, kad išimtinės kompetencijos sąvoka pateko. Rengiant pirminį ES S variantą buvo išskirtos kompetencijos sritys: išimtinė, konkuruojanti ir kita kompetencija. Kiek1 v-bė narė gali pretenduoti aiškinti, kad t.tkr. kl nepatenka į išimtinę kompetencija.

Bendra nuostata šiuo kI- reikia orientuotis kiek1 konkrečiu atveju, žiūrėti S nuostatų ir nagrinėti 2 pagr aspektus : (1) kokios teisės suteikiamos institucijai. kokie veiksniai numatomi (pvz. vandens kokybės standartų numatymas – išimtinė kompetentinga ar ne? ) (2) kokia apimtimi kompetencija šioje srityje lieka v-bėms narėms (jei joms lieka pakankama laisvė veikti, galima sakyti, kad nėra išimtinės kompetencijos

Subsidiarumo ir proporcingumo principų esmė

Subsidiarumo pr esme – srityse, kuri nepatenka į išimtinę kompetentinga, EB veikia sutinkamai su subsidiarumo pr, t.y. tik tiek ir tokiu mastu, jei siūloma priemonė neg b pakank jgyvendinama v-bių narių ir dėl to g.b. dėl jos masto ir poveikio geriau
jgyvendinti EB. Keli momentai: iš vienos pusės nurodoma, kad abu reikalavimai tb igyvendinami – 1) siūlomų veiksmų tikslai negali būti v-bių narių tinkamai pasiekti pgl jų nacionalinę konstitucinę sistemą 2) tie tikslai gali būti geriau įgyvendinti, jei veiksmų imsis EB institucija. Ką reiškia „‘priemonės neg b tinkamai pasiektos“. G.b. teorinė priemonių analizė (nebūtinai tb bandymai. kurie nesėkmingi. bet tiesiogiai iš tos analizės seka, kad tos priemonės nebus įgyvendintos. Bendrijai tai ne pareiga, 0 teisė – veikti tose srityse. ETT pasisakęs – v-bė narė negali grįsti savo įsipareigojimų tuo, kad šis kl yra mišrios srities ir EB nesiima atitinkamų priemonių. Pr įvestas Mastrichto S, konkrečiai nurodyta, kaip t.b. laikomasi šio principo. Tarpinstitucinis susitarimas 1993m. dėl šio pr taikymo. S lygyje detalizuotas Amsterdamo S. Protokolas dėl subsidiarumo ir

proporcingumo pr taikymo, kur buvo nustatytos pagr institucijų teisės.

Dėl proporcingumo pr kitaip traktuojama. Institucijos turi rengti pasiūlymus, kur nurodyti pagrindai. kaip tai atitinka subsidiarumo pr (Komisija skiria tam pajamas. todėl tb pagrįstas jo būtinumas). Taip pat komisija įpareigota Šiuo klausimu dėl tokių priemonių konsultuotis su visuomene, skelbti aiškinimus. memorandumus, skelbti. Šie įpareigojimai ne tik komisijai, bet ir Tarybai, Parlamentui – tai turi kontroliuoti. Jei nebuvo komisijos įvertinimo, Parl ar Taryba negali svarstyti projekto. Ekon ir social reikalų k-tetas taip pat gali būti paprašytas pateikti išvadą dėl subsidiarumo pr (išvadų reikalauja Taryba). VISa ši procedūra užtikrina ginčų spr. Subsidiarumo pr nereikalauja svarstyti įgaliojimų, kuriuos EB suteikė S ir išaiškino ETT. Kriterijai siejasi su sritimis. kurioms Bendrija neturi išimtinės jurisdikcijos. Subsidiarumo pr nurodo kryptis ,kaip tokie įgaliojimai turi būti įgyvendinami EB mastu.

Proporcingumo pr su EB S 5str. 3d kur teigiama, kad bet koks EB veiksmas neturi viršyti to, kas būtina S tikslams pasiekti tai priemonių ir tikslo adekvatumas). Teisės normos individo veikimo laisvės nėg apriboti daugiau nei to reikia visuomenės gerovė. Renkantis teisinio reglamentavimo priemones, t.b. atsižvelgta: 1) ar tos priemonės tinkamos. 2) ar jos būtinos, 3) ar yra priežastinis ryšys tarp priemonės ir tikslo. Pr taikomas tiek išimtinės, tiek neišimtinės kompetencijos srityje. Praktikoje tai reiškia – kai svarstomas kI. kokia priemonė tinka sureguliuoti kl, turi būti taikoma kiek galima švelnesnė priemonė – ji gali priimtai neprivalomo pobūdžio t.a.. teikiamas prioritetas bendro pob priemonėms prieš specifines. Detalus reglamentavimas t.b. pateisinamas.

Bendradarbiavimo procedūros ir bendro sprendimo priėmimo procedūros panašumai ir skirtumai.

Europos Bendrijos steigimo sutarties 7 antraštinė dalis reglamentuoja valstybių glaudesnį bendradarbiavimą. Be to yra sudaromos konvencijos tarp valstybių, pvz.: Šengeno konvencija. Po Mastrichto sut. sudarymo ( II ramstyje) numatyta galimybė valstybėm narėm glaudžiau bendradarbiauti.

dvišaliu pagrindu Vak. Eur. ir Atlanto aljanso struktūroje. Jei pvz. “ ramstyje kelios valstybės susilaiko, tada vyksta bendradarbiavimas tarp kitų valstybių, kurioms turi būti netrukdoma. Amsterdamo sutartimi numatyta bendradarbiavimo sąvoka, sąlygos, kurios susiję su sąjungos plėtimusi, tam kad mažiau pasirengusioms valstybėms būtų galimybė dalyvauti. Valstybės narės gali sudaryti glaudesnio bendradarbiavimo sąjungą. Jos gali naudotis Eur. Sąjungos institucijomis, procedūromis, galimybėmis. Nereikia nustatyti savo institucijų. .

Bendrieji principai :

1) glaudesnis bendradarbiavimas steigiamas tarp daugumos valstybių kaip paskutinė išeitis, kai minėtų tikslų negalima pasiekti visų narių pastangomis, turi nekenkti ir nepažeisti kitų

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2942 žodžiai iš 5856 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.