EUROPOS SĄJUNGA BESIKEIČIANČIAME PASAULYJE
PRANEŠIMAS
Europos Sąjungos įtaka sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus nuolatos didėja. Integracijos procesas, euro įvedimas ir pažangi bendros užsienio ir saugumo politikos plėtra suteikia ES politinį bei diplomatinį statusą, atitinkantį jos neabejotiną įtaką ekonomikai ir prekybai.
Dar visai neseniai Europos Sąjungos veikla už ES ribų apsiribojo trimis sritimis: prekybos politika, parama plėtros procese ir politine veikla, Tai suteikė ES galimybę diplomatijos, ekonomikos ir prekybos srityse pasinaudoti svariomis užsienio politikos priemonėmis, Dabar ES jau nori sustiprinti šiuos gebėjimus ir papildyti juos gebėjimu panaudoti jėgą, jeigu prireiktų ginti gyvybiškai svarbius interesus ir veiksmingiau veikti ištikus krizei. Be to, yra daugybė kitų, formuojančių Europos Sąjungos požiūrį į platųjį pasaulį, o daugelis jų turi įtakos ir kasdieniam Europos piliečių gyvenimui, Kaip pavyzdį galima paminėti būtinybę kovoti su AIDS ir badu, valdyti migrantų srautus, rengti kovos su narkotikais ir terorizmu kampanijas. Visoms šioms problemoms išspręsti privalu užtikrinti artimesnį tarpnacionalinį bendradarbiavimą, nes šiandienos pasaulio problemas galima panaikinti tik dirbant petys į petį. Dabar Europos Sąjunga jau gali džiaugtis tarpregioninių partnerysčių įvairove ir bendradarbiavimo sutartimis su visų penkių žemynų šalimis.
Visai neseniai Europos Komisijoje ir Europos Taryboje įdiegtos naujovės rodo, kiek svarbos Europos Sąjunga šiuo metu teikia santykiams su kitomis pasaulio šalimis. Prieš 15 metų visais išorės ryšiais rūpinosi tik du Komisijos skyriai, o šiandien tokių skyrių yra net šeši.
Formuodama politiką ir ją įgyvendindama, Europos Sąjunga remiasi plačiu pasauliniu tinklu. Be daugybės ES akredituotų užsienio šalių ambasadų, Komisija turi per 120 delegacijų trečiosiose šalyse. Komisijos delegacijų vaidmuo yra plėtoti ES dvišalius ryšius su įvairaus dydžio ir turtingumo šalimis, taip remiant ES politiką ir vertybes bei nuolatos informuojant Briuselį apie pokyčius vietose.
Nors vadovaujantis rotacijos principu kas šeši mėnesiai ES pirmininkauja vis kita valstybė narė, užsienio politikos tęstinumą užtikrina bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) atstovas, Tarybos sekretoriatas ir Komisija, ES pirmininkaujančiai valstybei narei dirbti padeda kitą kadenciją pirmininkausianti valstybė narė.
Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) buvo pradėta vykdyti po 1993 m, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties, t.y. po maždaug dvidešimt metų trukusio politinio bendradarbiavimo tarp ES valstybių narių. Nuo 1993 m. iki dabar Ministrų Taryba patvirtino apie 70 bendrų pozicijų užsienio politikos klausimais, pradedant Balkanų regiono, Rytų Timoro reikalais, draudimu platinti atominį ginklą ir baigiant kova su terorizmu. Formuojant BUSP, daug dėmesio skiriama ir bendrai Europos saugumo ir gynybos politikai (BESGP), Siekiant sustiprinti ES gebėjimą veikti krizių kaimyniniuose regionuose ar labiau nutolusiose vietovėse atveju, artimai bendradarbiaujant su NATO rengiami planai suformuoti greito reagavimo karines pajėgas, kurios būtų pasirengusios skubiai pradėti vykdyti taikos palaikymo bei kitas nekovines misijas.
Šiuo metu ES yra didžiausia paramos teikėja ir penktoji pagal dydį po JAV, Japonijos, Vokietijos ir Prancūzijos negrąžinamų paskolų finansuotoja. Visos ES valstybės narės kartu paėmus teikia 55 proc. visos oficialiosios paramos plėtrai užtikrinti (OPP) ir finansuoja daugiau nei du trečdalius paramos negrąžinamomis paskolomis. Iš pradžių ES išorės parama buvo skiriama buvusių ES valstybių narių kolonijoms Afrikoje, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionuose. Šiuo metu ES teikiama pagalba įgavo išties pasaulinį mastą. Du trečdaliai teikiamos paramos tenka Vidurio ir Rytų Europai, buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms, Balkanų, Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros, Azijos ir Lotynų Amerikos regionams. Parama teikiama ne tik minėtųjų regionų vystymuisi, bet ir rekonstrukcijai, institucijų stiprinimui skatinti, makroekonominėms programoms ir žmogaus teisėms užtikrinti.
Jungtinės Amerikos Valstijos, be abejo, yra didžiausia ES partnerė, su kuria Europos Sąjunga ypač artimai bendradarbiauja daugelyje sričių, pradedant prekyba bei politika ir baigiant užsienio politika bei saugumu, JAV ir ES bendradarbiauja ne tik sprendžiant dvišalės reikšmės klausimus, bet ir Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos, NATO ir Didžiojo aštuoneto tarptautinių forumų metu, taip pat imdamosi veiksmų tokiose neramiose pasaulio vietose kaip Balkanų regionas, JAV ir ES puoselėja „įgalinančius tarpusavio santykius“, todėl kai JAV ir ES veikia kartu, jos yra galinga jėga, skatinanti daryti pažangą sprendžiant beveik visus be išimties klausimus. Dabartiniai santykiai grindžiami 1990 metų Transatlantine deklaracija, kurioje numatoma dvišalius viršūnių susitikimus rengti du kartus per metus, JAV ir ES tarpusavio santykius dar labiau sustiprino 1995 metų „naujoji transatlantinė darbotvarkė“, kurios keturi skyriai, skirti taikai ir stabilumui pasaulyje stiprinti; pasaulinės reikšmės problemoms spręsti, prisidėti prie pasaulinės prekybos plėtros ir stiprinti partnerių tarpusavio ryšius, apima
visus ES veiklos aspektus, 1998 metų transatlantinės ekonominės partnerystės dokumentas, įpareigojantis šalinti technines dvišalės prekybos kliūtis ir skatinti daugiašalį liberalizavimą, į JAV ir ES tarpusavio santykius įnešė naujų užmojų, kaip ir 1999 m. Bonos deklaracija, kurioje kalbama apie „Visapusę ir lygiavertę partnerystę“ ekonomikos, politikos ir saugumo srityse.
ES ir Kanados dvišaliai santykiai grindžiami 1976 m. Bendruoju susitarimu dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio susitarimas tarp tuometinės Europos Bendrijos ir išsivysčiusios šalies. 1990 m. pasirašius Transatlantinę ES ir Kanados dvišalių santykių deklaraciją, o dar po šešerių metų ES ir Kanados bendrą veiksmų planą, ES ir Kanados tarpusavio santykiai įgavo platesnį užmojį. Dar vienas teigiamas postūmis tarpusavio santykių kokybės srityje įvyko 1998 m., abiem šalims prisiėmus įsipareigojimą pradėti įgyvendinti „ES ir Kanados tarpusavio prekybos iniciatyvą“, pagrindinį dėmesį skiriant abipusiam pripažinimui, paslaugoms, viešiesiems pirkimams, autorių teisėms į intelektinę nuosavybę, konkurencijos klausimams, kultūriniam bendradarbiavimui ir verslo ryšiams.
ES santykių su Maskva svarba išryškėjo 1999 m. viduryje susitarus dėl bendros santykių su Rusija strategijos ateinantiems ketveriems metams. Ši iniciatyva reiškė naują Rusijos ir ES santykių etapą ir buvo pirmasis ES patvirtintas užsienio politikos dokumentas, parengtas vadovaujantis 1997 m. Amsterdamo sutarties įtvirtintomis naujosiomis bendros užsienio ir saugumo politikos nuostatomis. Dar po šešių mėnesių buvo patvirtinta panaši bendroji santykių su Ukraina strategija. Svarbiausios iniciatyvos apima bendradarbiavimą nusiginklavimo ir kovos su organizuotu nusikalstamumu srityse.
Europos Sąjunga yra tvirtai įsipareigojusi grąžinti taiką ir stabilumą Balkanų regione, o jos pagrindinis uždavinys yra integruoti šio regiono šalis į Europos politinį ir ekonominį gyvenimą, „Stabilizavimo ir būrimo į bendras struktūras procesas“ yra pagrindinė politikos priemonė, kurią Europos Sąjunga taiko Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kroatijai, Jugoslavijos Federacinei Respublikai ir buvusiai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai. Vykstantis procesas yra pritaikytas kiekvienos dalyvės poreikiams ir apima ekonominę ir finansinę pagalbą, bendradarbiavimą, politinį dialogą, tikslą tapti laisvosios prekybos zona, ES teisės aktų ir praktikos derinimą bei bendradarbiavimą, pavyzdžiui, teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Tokie procesai suteikia Pietryčių Europos šalinis galimybę ilgainiui integruotis į Europos Sąjungą, o tai būtų istorinės reikšmės pokytis jų santykiuose su ES. 1999 m, birželį Kelne vykusiame viršūnių susitikime ES valstybių ir vyriausybių vadovai priėmė Pietryčių Europos stabilumo paktą. Šis paktas vienija šalių pastangas ir įpareigoja jas prisidėti prie stabilizavimo ir vienijimo proceso bei padėti diegti naujas bendradarbiavimo formas ir skatinti tarptautinę bendruomenę teikti praktinę bei finansinę paramą.