Es biudzetas formavimas problemos
5 (100%) 1 vote

Es biudzetas formavimas problemos

TURINYS

ĮŽANGA 2

1. EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO FORMAVIMO MECHANIZMŲ RETROSPEKTYVINĖ ANALIZĖ 3

2. BIUDŽETO FORMAVIMAS 7

2.1 Biudžeto principai 7

2.2 Formavimo procedūros 9

2.3 Europos Sąjungos parlamento ir Tarybos prieštaravimai dėl biudžeto formavimo 12

2.4 ES Biudžeto sandara ir šaltiniai 13

2.5 Galimos Europos Sąjungos biudžeto reformavimo kryptys 16

2.5.1 Optimalios nuosavųjų išteklių struktūros nustatymas 17

2.5.2 Kombinuotos finansavimo sistemos kūrimas 18

3. BIUDŽETO PASKIRSTYMAS 23

IŠVADOS 26

LITRATŪRA 27

ĮŽANGA

Pakankamo nuosavo biudžeto neturėjimas suponuoja daugelio tarptautinių organizacijų faktišką neįgalumą, kadangi biudžetas įgalina ne tik išlaikyti institucijas, bet ir vykdant tam tikrus organizacijos projektus būti savarankiškesnei, todėl norint, kad bet kokia organizacija būtų gyvybinga, ji privalo turėti pakankamai didelį biudžetą.

Nagrinėjama tema Lietuvai yra pakankamai nauja, nes ir Europos Sąjungos nare mūsų valstybė tapo dar visai neseniai. Išmokos iš šimtą milijardų eurų viršijančio Europos Sąjungos (ES) biudžeto buvo bene akivaizdžiausias masalas referendumo dėl narystės ES metu, nors paprastai teigiama, kad didžiausia narystės Europos Sąjungoje nauda – bendros rinkos teikiami privalumai. Vis dėlto nors Europos mastais biudžetas nėra labai didelis (nors ir nepalyginamai didesnis už mūsų valstybės biudžetą), jis yra pakankamai galinga priemonė ne tik Europos Sąjungos institucijoms finansuoti, bet ir ekonominei politikai vykdyti, o jo poveikis matomas daug akivaizdžiau nei kiti efektai.

Labai tikėtina, kad neužilgo patvirtinsimoje Europos Komisijoje finansinių programų ir biudžeto komisarės postas atiteks buvusiai Lietuvos Respublikos finansų ministrei Daliai Grybauskaitei. Nors komisarai neatstovauja savo šalims, laikoma, kad toks paskyrimas Lietuvai naudingas dėl galimybės neoficialiai daryti įtaką biudžeto formavimui ir paskirstymui bei nepraleisti progų.

Daliai Grybauskaitei teks sudėtingas reformuoti Europos Sąjungos biudžetą, pašalinant spartesnės ekonominės raidos kliūtis ir įgalinant Europos Sąjungą įmanomai geriau tenkinti gyventojų lūkesčius. Klausimas, kaip tai padaryti, iki šiol yra karštų diskusijų objektas.

Nors Europos Sąjungos biudžeto formavimo problemos yra akivaizdžiai aktualios ir Lietuvai, ir visai Europos Sąjungai, deja, šie klausimai viešumoje nagrinėjami nepakankamai plačiai.

Šiame darbe aptariamas Europos Sąjungos biudžeto sudarymas, analizuojama biudžeto formavimo mechanizmų raida ir galimų reformų kryptys. Kadangi didžiausias dėmesys skiriamas biudžeto formavimui, o darbo apimtis ribota, išlaidos aptariamos bendrais bruožais, tuo būdu neatsisakant darbo kompleksinio pobūdžio idėjos.

1. EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO FORMAVIMO MECHANIZMŲ RETROSPEKTYVINĖ ANALIZĖ

Iš Lietuvos mokslininkų bene aiškiausiai Europos Sąjungos biudžeto formavimo mechanizmų pokyčius ir akumuliacinius pajamų (jos pagrindinai kaupiamos iš mokesčių) šaltinius retrospektyviai analizuoja Gediminas Vitkus (12) ir profesorius Romas Stačiokas bei Lina Dagilinė (10), kurie išskyrė tokius svarbiausius momentus:

1951 m. – įkūrus Europos anglių ir plieno bendriją, jos biudžetas buvo formuojamas įvedus tiesioginius mokesčius valstybėse narėse gaminamai anglių ir plieno pramonės produkcijai (iki 1 proc).

1957 m. – įsteigus Europos ekonominę bendriją iš pradžių biudžetas buvo formuojamas bendru sutarimu nustatant kiekvienai EB valstybei atitinkamus įnašus, priklausomus nuo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) dydžio (kitaip tariant, šalies ekonominio pajėgumo). Analogiškas mechanizmas taikomas nustatant narių mokesčius daugelyje tarptautinių organizacijų, tačiau remtis vien juo esant aukštesnėms ekonominės integracijos pakopoms būtų neteisinga.

1970 m. – pasirašyta (įsigaliojo 1971 m.) sutartis dėl Europos Bendrijų steigimo sutarčių (ir Sujungimo sutarties) kai kurių biudžetinių nuostatų pakeitimo (Pirmoji biudžeto sutartis, arba Liuksemburgo sutartis). Šia sutartimi numatytas savarankiškas EB biudžetas ir jo finansavimo šaltiniai. Buvo sutarta pakeisti sistemą, kai kiekvienai EB valstybei, priklausomai nuo joje sukurto BNP, nustatomas įnašas į bendrą biudžetą, ir iki 1975 m. palaipsniui pereiti prie biudžeto sudarymo remiantis vadinamaisiais nuosavais ištekliais. Naujai pasiūlyta sistema reglamentavo, kad atskirose valstybėse tam tikrų mokesčių pavidalu surinktos lėšos patenka tiesiogiai į EB biudžetą. Nuosavų išteklių sistema buvo pozityvus dalykas. Kaip aiškinama kituose šio darbo skyriuose, nuosavus išteklius sudaro muitai trečiųjų šalių prekėms bei žemės ūkio produkcijai, taip pat gliukozės produktų rinkliava ir pridėtinės vertės mokesčio procentas. Natūralu, kad surenkamų muitų kiekis yra tiesioginis muitų sąjungos rezultatas, todėl visiškai logiška, kad tos lėšos ir patenka į Europos Sąjungos biudžetą.

1973 m. – iškilo nesutarimai dėl bendro biudžeto formavimo pagal mokesčių dydžio nuosavų išteklių principą. Nesutarimus inspiravo Didžiosios Britanijos reikalavimai suteikti jai išimčių formuojant Europos Bendrijos biudžetą. Didžioji Britanija EB nare tapo 1973 m. sausio 1 d. Tuo metu Bendrija jau buvo sutarusi dėl naujoviško bendro biudžeto formavimo, paremto EB
nuosavų išteklių principu, kai dalis valstybėse narėse surenkamų mokesčių yra skiriama tiesiai biudžetui. Skaičiuojant pagal nuosavų išteklių principą Didžiajai Britanijai dėl tam tikrų ypatumų (ten buvo palyginti mažai fermerių, kurių paramai išmokama didžioji biudžeto dalis ir palyginti didelis pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kurio nustatyta dalis skiriama bendram biudžetui, surinkimas) buvo numatyta mokėti į biudžetą gerokai daugiau negu galėjo gauti iš jo išmokų pagal bendras finansavimo programas. Todėl praktiškai grėsė neproporcingai didelis disbalansas tarp įmokų ir išmokų. Per derybas dėl Didžiosios Britanijos narystės buvo sutarta sukurti naujas, jai palankesnes biudžeto skirstymo sritis (ilgainiui buvo įsteigti vadinamieji regioninės plėtros fondai) ir pažadėta, kad kilus problemoms šis klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Didžiosios Britanijos reikalavimu 1974-1975 m. koreguotas jos indėlis, tačiau tai buvo laikina priemonė. 1979 m. Dubline Europos Viršūnių Taryboje naujoji Didžiosios Britanijos konservatorių vyriausybė pareikalavo grąžinti jos „permokėtus pinigus“. Nuo tada iki pat 1985 m. Didžiosios Britanijos įnašų problema temdė jos santykius su EB. Klausimą pavykdavo sureguliuoti tik laikinais kompromisiniais sprendimais, kasmet Didžiajai Britanijai sumažinant arba grąžinant dalį į bendrą biudžetą sumokėto pridėtinės vertės mokesčio.

1975 m. – pasirašyta (įsigaliojo 1978 m.) sutarties dėl Europos Bendrijų sutarčių (ir Sujungimo sutarties) kai kurių finansinių nuostatų pakeitimo (Antroji biudžeto sutartis). Šia sutartimi išplėtotos Europos Parlamento teisės priimant ES biudžetą.

Taip pat 1975 m. buvo įsteigtas Europos regioninės plėtros fondas, kuris iš pradžių disponavo labai ribotomis lėšomis. Tačiau esminiai pokyčiai įvyko į Bendriją įstojus Graikijai ir vėliau – Ispanijai bei Portugalijai. Šios valstybės ekonomikos atžvilgiu buvo labiau atsilikusios nuo visų kitų valstybių narių, tad joms numatyta suteikti ypatingą pagalbą ekonominiam atsilikimui sumažinti. Vėliau kiekvieną integracijos žingsnį lydėjo ir finansiniu, ir reguliavimo požiūriais besiplėtojanti regioninė politika. Ji tapo kompensaciniu mechanizmu ekonomikos atžvilgiu atsilikusioms valstybėms.

Laikoma, kad iki 1984-ųjų EB biudžetas nebuvo labai svarbus, biudžetas atliko labiau administracijos išlaikymo ir kitas steigimo sutartyse numatytas funkcijas.

1984 m. Fontainebleau susitarimu Europos Viršūnių Taryba pakoregavo EB biudžeto formavimo pagal nuosavus išteklius sistemą, nustatė žemės ūkio produkcijos gamybos pelnų kontrolės priemones (xproc). Didžiajai Britanijai buvo nustatyta speciali išlyga: jos PVM įmokų dalis negali viršyti 1/3 visų lėšų, gaunamų iš bendro biudžeto. Buvo sutarta, kad kasmet Didžiajai Britanijai grąžinama 2/3 skirtumo, kuriuo jos PVM dalies įmokos viršija išmokas jai iš biudžeto. Taip pat nustatytas kompensacinis mechanizmas tuometinei Vokietijos Federacinei Respublikai. Dėl to atsiradęs bendro biudžeto lėšų trūkumas buvo kompensuotas PVM įmokų dalį visoms valstybėms padidinus nuo 1 proc. iki 1,4 proc.

Tuometinio biudžeto formavimo mechanizmo trūkumas buvo tas, kad priklausydamas vien nuo nuosavų išteklių, jis nebuvo stabilus, kitaip tariant, buvo sunku planuoti išlaidas, kai negalima tiksliai nustatyti surinksimų pajamų. Susidurta su pajamų trūkumu.

1988 m. – bendrojo biudžeto formavimo vadinamųjų nuosavų išteklių trinarė sistema (pradėta EB praktiškai įgyvendinti nuo 1980 m.) buvo papildyta ketvirtu biudžetinių pajamų šaltiniu. Nuo 1988 m. iki šiol pagrindiniai Europos Sąjungos biudžeto pajamų akumuliavimo šaltiniai nekito, keitėsi tik šaltinių lyginamoji dalis bendrame biudžete.

1992 m. – Europos Viršūnių Taryba patvirtino biudžetinių įmokų dalies grąžinimą Didžiajai Britanijai naujos finansinės perspektyvos laikotarpiu, t. y. iki 1999 m. pabaigos.

1997 m. – paskelbtas Europos Komisijos parengtas išsamus ES vidaus reformų pasiūlymų paketas „Darbotvarkė 2000“ („Agenda 2000“). Sprendžiant šiais pasiūlymais iškeltus klausimus sunkiausia buvo pasiekti susitarimą dėl naujos 2000-2006 metų finansinės perspektyvos ir su tuo susijusių svarbiausių sričių (bendros žemės ūkio politikos, regioninės ir struktūrinės politikos) finansavimo. Europos Komisija dokumente „Darbotvarkė 2000“, be daugelio kitų dalykų, pateikė savo nuomonę ir apie ES plėtros padarinius Bendrijos politikai, ypač bendrai žemės ūkio ir struktūrinei, šių politikos sričių reformos metmenims ir pasiūlymus dėl būsimos finansinės ES struktūros. Dar 1995 m. pabaigoje Madride Europos Viršūnių Tarybai pateiktoje trumpoje Komisijos studijoje apie ES plėtros padarinius buvo nurodyta, kad struktūrinę politiką reikia reformuoti nepriklausomai nuo to, plėsis Sąjunga ar ne. Šios studijos išvados dėl struktūrinės politikos atsižvelgiant į plėtrą labai neapibrėžtos ir abstrakčios, tačiau jose teigiama, kad išlaikant pačią struktūrinės politikos esmę naujoms ES narėms ją reikėtų vykdyti palaipsniui, taikant pereinamojo laikotarpio priemones.

1999 m. – Berlyne neeilinė Europos Viršūnių Taryba pritarė naujai finansinei perspektyvai, kuri galutinai patvirtinta 1999 m. gegužės 6 d. vadinamuoju tarpinstituciniu susitarimu
Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos. Europos Viršūnių Taryba taip pat įpareigojo Komisiją parengti naują sprendimą dėl nuosavų išteklių.

Berlyno susitikimas puikiai iliustruoja keblų biudžeto sudarymo mechanizmą, paremtą derybomis ir vadinamaisiais paketiniais susitarimais. Tąkart ypač nusileisti turėjo Vokietija, pasitenkinusi įmokų sumažinimu 700 milijonų eurų, vietoje prašytų 3,5 milijardo. Tuo metu taip pat buvo planuota keisti žemės ūkio finansavimo mechanizmus, įteisinant kofinansavimo iš nacionalinių biudžetų principus, todėl bendroji žemės ūkio politika liko finansuojama iš ES biudžeto.

Nuosavų išteklių ir ES šalių perviršinių įmokų klausimu Berlyno Europos viršūnių taryba priėmė labai svarbių sprendimų:

• Nutarta stabilizuoti ES biudžeto dydį;

• Nutarta laipsniškai mažinti biudžeto pajamas iš PVM procento, didinti narių įnašus, priklausomus nuo narių BNP. Taigi, tam tikra prasme artėjama atgal prie senojo EEB finansavimo mechanizmo. Skirtumas būtų toks, kad neatsisakoma tradicinių nuosavų išteklių, kurie, kaip minėta, geriausiai atspindi ES biudžeto esmę ir prasmę. Teigiama, kad toks pasikeitimas nėra labai naudingas Danijai, Belgijai, Suomijai ir ypač Italijai. Svarbiausioms ES šalims – kontributorėms (Vokietijai, Olandijai, Austrijai ir Švedijai) pakeitimas beveik neatsilieptų. Tikimasi, kad perprogravimas ilgainiui užtikrins mokėjimų į ES pagal šalių išgales principą, išlaikant korekcinę ES biudžeto funkciją mažiau pasiturinčių šalių atžvilgiu, nes PVM priklauso nuo vartojimo, o BVP atspindi gamybą.

• Buvo priimtos specialios priemonės atskirų narių finansinei situacijai pagerinti.

• 25 proc. sumažintas Vokietijos, Austrijos, Nyderlandų ir Švedijos indėlis Didžiosios Britanijos korekcijos mechanizmui (13).

2000 m. – Europos Viršūnių Taryba priėmė (2000 09 29) naują sprendimą dėl nuosavų išteklių, pagal kurį palikti tie patys ES biudžeto formavimo mechanizmai, tik pakoreguoti kai kurie skaičiai:

2002 ir 2003 m. maksimali įnešama PVM dalis (riba) sumažinta nuo anksčiau taikyto 1 proc. iki 0,75 proc., o nuo 2004 m. ji dar mažinama iki 0,50 proc. (realiai jau nuo 1999 m. neviršijo 0,8 proc.); PVM bazė, nuo kurios skaičiuojama PVM dalis, kaip ir anksčiau, negali vir¬šyti 50 proc. valstybės BNP; visų nuosavų išteklių: suma, kaip ir anks¬čiau, negali viršyti 1,27 proc. visų ES valstybių suminio BNP; tai reiškia, kad į bendrą vienerių metų biudžetą negali būti surinkta daugiau kaip 1,27 proc. visos Sąjungos (t. y. visų ES valstybių drauge sudėjus) vienerių metų BNP; nustatyta nauja formulė ketvirtajam šal¬tiniui (įnašui nuo valstybės BNP) ap¬skaičiuoti.(12). Plačiau apie dabartinę biudžeto sandarą – 2.4 skyriuje.

2. BIUDŽETO FORMAVIMAS

Europos Sąjungos biudžeto formavimo kriterijai ir procedūros yra panašūs į valstybės biudžeto formavimo, tačiau reikia turėti omenyje, kad čia reikia suderinti visų šalių narių interesus ir principus, pasiekti, kad biudžetas kuo labiau sąlygotų gyventojų gerovę.

2.1 BIUDŽETO PRINCIPAI

Prieš aptariant biudžeto patvirtinimo procedūrą ir Europos Parlamento vaidmenį jos metu, svarbu išnagrinėti pagrindinius Bendrijos biudžeto organizavimo principus.

Dauguma autorių (G. Vitkus, R.Stačiokas) skiria tris – vientisumo (vieningumo), anuitetiškumo ir subalansuotumo principus, tačiau manau, kad tikslinga išskirti ir ketvirtąjį – neperskirstymą užtikrinantį universalumo principą. Tada biudžeto sudarymo principai (arba taisyklės) atrodytų taip:

1. Biudžeto vieningumas (Europos Bendrijos steigimo sutarties 268 Straipsnis, EB sutartis): visos Bendrijos pajamos ir išlaidos išdėstytos tame pačiame dokumente – Europos Bendrijų biudžete.

Šios taisyklės išimtis sudaro Europos vystymosi fondas (Ši Bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos tarp Bendrijos ir Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) šalimis, dalis apima paskolas, kurias suteikė EIB ir kurios yra skirtos vystymosi programų ir specialios prekybos tvarkos finansavimui), EIB finansinė veikla ir kai kurios skolinimo ir paskolų teikimo operacijos. Visa tai finansuojama ne iš EB biudžeto.

Du ypatingus atvejus sudaro Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) bei kai kurie tarpvalstybinės veiklos pavyzdžiai Teisingumo ir vidaus reikalų srityse (Policijos struktūrų bendradarbiavimas teisminiais klausimais ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas). Abu šie atvejai apima kai kurių valstybių galimybę atsisakyti dalyvavimo šiose politikos sferose. Pagal taisykles, šių sričių administracinės veiklos išlaidos padengiamos iš EB biudžeto, o einamosios veiklos išlaidos, jeigu Taryba nenusprendžia kitaip, gali būti išskaičiuotos iš biudžeto.

2. Biudžeto universalumas (Finansinio reglamento 17 straipsnis): visos pajamos ir išlaidos registruojamos iki galo ir be pakeitimų. Tai taip pat reiškia, kad neįmanoma panaudoti pajamas tam tikroms išlaidoms padengti (neperskirstymo taisyklė). Tai yra, visos pajamos registruojamos vienoje vietoje ir panaudojamos visoms pateisintoms išlaidoms padengti.

3. Biudžeto galiojimas metams (Anuitetiškumas, EB sutarties 268 straipsnis): visos biudžetinės operacijos (tiek pajamų, tiek išlaidų) galioja tik vienus metus: nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.

Tačiau toks
galiojimo terminas gali būti netinkamas tam tikroms operacijoms vykdyti, nes tam reikia ilgesnio laiko. Projektams pagal kontraktus arba konkursus finansuoti gali prireikti pinigų sumos, kurią reikia panaudoti per kelių nustatytų mėnesių terminą. Minėtas laikotarpis ne visada sutampa su tais finansiniais metais, kuriais buvo sudaryta sutartis. Šituo atveju biudžete yra numatyta diferencijuotų asignavimų procedūra. Tai reiškia, kad tam tikram tikslui naudojamoms išlaidoms pavadinti biudžeto valdymo institucija numato dvi skirtingas sąvokas: Asignavimus įsipareigojimams ir asignavimus mokėjimams.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2431 žodžiai iš 7989 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.