Es kaimo plėtros politika
5 (100%) 1 vote

Es kaimo plėtros politika

TURINYS

Įvadas

1. Integruotos kaimo plėtros principai ……………………………………..…………. 4

1.1. Integruotos kaimo plėtros samprata ……………………………….………….. 4

1.2. Kaimo bendruomenės ………………………………………….……………… 5

1.3. Kaimo lyderiai ir jų ugdymas…………………………………………………. 62. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams ES ………………………………….. 7

2.1. ES struktūrinė politika ir paramos tikslai……….……………………………. 7

2.2. Struktūrinių fondų veiklos principai……………………………………….….. 8

2.3. Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai……………………………………. 9

3. ES parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams rengiantis narystei …………….. 11

4. Parama žemdirbiams ir kaimo gyventojams, Lietuvai tapus ES nare……………. 14

5. Pagrindinės paramos kryptys ….………………………….………………………… 15

2.7. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir marketingo gerinimas …………………… 29

2.8. Miškininkystė …………………………………………………………………. 30

2.9. Kaimo vietovių pertvarkymas ir plėtra ……………………………………….. 31

6. Derybos dėl integracijos į ES ………………………………………………………… 31

Šaltiniai …………………………………….……………………………………………. 33

1. INTEGRUOTOS KAIMO PLĖTROS PRINCIPAI

1.1. Integruotos kaimo plėtros samprata. Svarbiausi ES kaimo vietovių plėtros principai ir integruotos kaimo plėtros samprata išdėstyta Europos Tarybos 1995 metais parengtoje Kaimo vietovių chartijoje bei Cork’o konferencijoje, įvykusioje 1996-aisiais Airijoje.

Pagal šią chartiją kaimas turi būti patraukli ir saugi gyventi vieta, su gera infrastruktūra, gyvybingais žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės bei kitos veiklos sektoriais, su sveika aplinka, išsaugotu bei puoselėjamu kraštovaizdžiu. Visi kaimo regionai turi būtų plėtojami tolygiai, derinant socialinę ir ekonominę politiką.

Be žemės ūkio politikos, kaimo vietovių plėtra ES apima kaimo vietovių teritorinio planavimo, bendruomenių formavimo, turizmo ir laisvalaikio, užimtumo ir socialinės apsaugos, aplinkosaugos, regioninės politikos elementus. Kaimo plėtros prioritetai nustatomi, atsižvelgiant į specifinius regiono išteklius, socialinę, demografinę situaciją, ūkinės veiklos plėtojimo galimybes.

Svarbiausi ES valstybių kaimo vietovių plėtros strategijos principai:

• integracijos: kaimo problemos apima ne tik žemės ūkį, bet ir kitų kaimo verslų plėtros bei socialinę sferas. Problemoms spręsti būtinas integruotas požiūris, taikytina integruota paramos sistema;

• įvairovės: kaimo plėtra turi jungti ekonominę, socialinę, kultūrinę veiklą;

• nenutrūkstamumo: kaimo plėtros politika turi saugoti gamtos išteklius, biologinę įvairovę bei regionų kultūrinį identitetą ateities kartoms;

• vietinio savarankiškumo: kaimo plėtra turi būti kuo labiau decentralizuota visais lygiais (vietos, regiono, šalies, Europos).

Taigi ES žemės ūkio ir kaimo politika orientuota į integruotos kaimo plėtros viziją. Svarbiausi dabartinės politikos bruožai: BŽŪP rinkos sektoriaus reformos užbaigimas bei kaimo plėtra, atnaujinant kaimiškas vietoves, išsaugant gamtinį kraštovaizdį.

Siekiant įgyvendinti kaimo vietovių plėtros strategijos principus, ES keičiama žemės ūkio politika bei paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai santykis, vis didesnę struktūrinių fondų lėšų dalį skiriant kaimui. Įvertinus globalizacijos ir aplinkosaugos tendencijų pasekmes, po 2006 metų numatoma keisti ES biudžeto pasiskirstymą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Kaimo plėtros politikai įgyvendinti numatoma skirti 30 proc., agrarinei aplinkosaugai – 45 proc., rinkai – 10 proc., ūkių pertvarkai – 15 proc. lėšų, skirtų žemės ūkiui iš ES biudžeto.

Dauguma ES kaimo plėtros prioritetų, išdėstytų Europos Tarybos reglamente 1257/1999/EB, tinka ir Lietuvai. Tačiau valstybės finansinės galimybės yra ribotos. Be to, turėtų būti didesnė kaimo gyventojų iniciatyva ir suinteresuotumas gerinti savo gyvenimo kokybę. Kaip yra ES, taip ir Lietuvoje vienu svarbiausių kaimo plėtojimo principų turėtų būti vietinis savarankiškumas, kurio esmė – decentralizuota kaimo vietovių plėtra, bendruomenių kūrybinis aktyvumas.

Vietinis savarankiškumas suprantamas kaip planavimas iš „apačios į viršų“. ES sprendimai dėl kaimo plėtros regione ar visoje šalyje priimami remiantis vietos bendruomenių sukurta kaimo vizija (1 pav.).

Integruotos

kaimo

plėtros planas

Kraštovaizdžio,

gamtos apsaugos makroregionai

planasŽemės ūkio sektoriaus

restruktūrizavimo planai mikroregionai

kaimai/bendruomenės

1 pav. Integruotos kaimo plėtros planavimo
schema

Kaimo bendruomenės. Kaimo bendruomenės yra trečioji savivaldos pakopa. Jos paskirtis – bendradarbiauti su kitomis bendruomenėmis, aukštesnės pakopos savivaldos institucijomis. Perspektyviausiu dabartinio kaimo socialinės organizacijos akcentu turėtų tapti stambesnės kaimo gyvenvietės ir miesteliai.

Kaimo bendruomeniškumas aktualus dėl:

• tarpusavio pagalbos, sprendžiant gyvenimo ir ekonominės veiklos problemas;

• kultūros tęstinumo. Tik intensyviai tarpusavyje bendraujantys žmonės puoselėja kultūrinio elgesio normas ir istorinį paveldą;

• socialinės tvarkos palaikymo ir priešinimosi negatyviems reiškiniams;

• įgimto žmonių bendravimo, kurio dėka įgyjama patirtis bei kultūra.

Bendruomenės rengia kaimo plėtros planus: kaimo atnaujinimo, turizmo, kaimo infrastruktūros, švietimo, mokymo ir kitus projektus. Bendruomenių iniciatyvoms skatinti teikiama valstybės finansinė parama.

Turėtų kisti kaimo seniūnijos ir net rajono savivaldybės veikla. Šios institucijos privalėtų daugiau užsiimti mokyklų, kultūros įstaigų, visuomeninių organizacijų, kaimo bendruomenių veiklos skatinimu. Socialinių pajėgų telkimas turėtų didelės įtakos kaimo žmonių bendruomeniškumo ugdymui.

Bendruomenės plėtros sėkmės veiksniai:

• visų pripažintas lyderis;

• įvairi bendruomenė (bendruomenėje turi būti kuo įvairesnio išsilavinimo, socialinės padėties, įsitikinimų, vertybių supratimo žmonės);

• atvira bendruomenė (įsileisti į bendruomenę kiekvieną norintį, neužsidaryti, ieškoti savitarpio supratimo);

• mokymas, seminarai;

• gero bendruomenės plėtros modelio parengimas ir jo įgyvendinimas;

• geranoriškas, nuoširdus darbas, noras veikti;

• bendravimas (gyventojų apklausos, informaciniai leidiniai, įvairūs renginiai);

• tikėjimas pasirinktos veiklos sėkme.

Kaimo lyderiai ir jų ugdymas. Aktyvinant kaimo bendruomenių veiklą, svarbus vaidmuo tenka jų lyderiams. ES šalių patirtis rodo, kad kaimo lyderiai bendruomenėms padeda įgyvendinti įvairius kaimo atnaujinimo projektus, steigti gamintojų organizacijas.

Lyderiais dažniausiai tampa asmenys, sėkmingai veikiantys savo aplinkoje (efektyviai ūkininkaujantys ūkininkai, aktyvūs žemės ūkio konsultantai, dvasininkai, mokytojai ir kt.). Paprastai lyderiai turi organizacinių gabumų, moka įtraukti kitus į bendrą veiklą, sugeba vadovauti, formuoti kaimo gyventojų poziciją.

ES valstybės remia kaimo lyderių ugdymą. Žmogus, rengiamas lyderio vaidmeniui, išklauso tam tikrą psichologijos kursą, lavina gebėjimus telkti intelektualinius ir finansinius išteklius bendram kaimo gyventojų tikslui pasiekti.

Aktyvinant kaimo gyventojų veiklą, svarbus ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo (bendrijos, fondai, klubai ir pan.). Žmonės apmokomi, kaip kurti organizacijas, tvarkyti juridinius reikalus, bendradarbiauti su savivaldybėmis, spręsti mokesčių problemas, rasti lėšų veiklai.

Kaimo gyventojų aktyvumui ugdyti pasitelkiama ir vietinė žiniasklaida.

Antai Suomijoje jau 20 metų vyksta vadinamasis kaimo veiklos judėjimas. Kaimuose veikia daugiau kaip 3 tūkst. darbo grupių, už kurių veiklą tiesiogiai atsakingas Žemės ir miškų ūkio ministerijos Kaimo politikos skyrius. Šių grupių veikla svarbi panaudojant ES finansinę paramą kaimo plėtrai, ji apima daugiau kaip 65 proc. Suomijos kaimo teritorijos.



2. PARAMA ŽEMDIRBIAMS IR KAIMO GYVENTOJAMS ES

2.1. ES struktūrinė politika ir paramos tikslai. Nuo pat Bendrijos susikūrimo pradžios tarp atskirų jos regionų buvo nemaži jų išsivystymo lygio skirtumai. Skirtumai dar labiau išryškėjo į ES įstojus Airijai, Graikijai, Ispanijai ir Portugalijai. Kai kurių šalių BVP skirtumai siekia 3,5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų.

ES vykdomos struktūrinės politikos tikslas – finansinėmis ir politinėmis priemonėmis mažinti ES valstybių ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Struktūrinė politika apima regioninę ir tam tikrus socialinės bei BŽŪP aspektus. ES struktūrinė politika finansuojama iš ES struktūrinių fondų.

Pagalba teikiama daugiausia neturtingiems regionams, siekiant stiprinti ES ekonominę ir socialinę sanglaudą, kad bendrosios rinkos problemos būtų išspręstos ES mastu.

ES reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo metu nustatyti trys prioritetiniai paramos tikslai:

1 tikslas – skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui priskiriama visa Lietuvos teritorija.

2 tikslas – remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Tai pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.

3 tikslas – teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra.
struktūriniai fondai. Struktūrinės paramos priemonėmis visų pirma siekiama padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės veiklos. Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Tačiau struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (pvz., nedarbo pašalpų).

Europos regioninės plėtros fondas (European Regional Development Fund – ERDF). Šio fondo lėšos skirtos socialinių ekonominių netolygumų tarp atskirų regionų mažinimui. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:

• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;

• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika), siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio regionus;

• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos, mokslo tyrimai);

• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas (European Social Fund – ESF). Jo paskirtis – palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją bei darbo vietą ES, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių, ypač profesinio rengimo ir perkvalifikavimo būdu. Šis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas ir finansuoja:

• švietimą ir profesinį mokymą, kvalifikacijos kėlimą;

• paramą įsidarbinant;

• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose);

• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (European Agricultural Guidance and Guarantee Fund – EAGGF). Šis fondas skirtas žemės ūkio struktūrų pertvarkymui ir kaimo plėtrai.

EAGGF sudaro du skyriai:

Garantijų dalis perskirsto 91 proc. žemės ūkiui skiriamų lėšų. Per jį finansuojami intervenciniai pirkimai, kompensacinės išmokos, parama gamybai bei eksporto subsidijos.

Orientavimo dalies funkcija – stebėti ir planuoti struktūrinius pokyčius žemės ūkyje ir kaime. Per jį finansuojama struktūrinė ES politika, tuo tikslu skiriama iki 9 proc. EAGGF lėšų. Šio skyriaus lėšomis remiama integruota kaimo plėtros politika: ūkių modernizavimas, jaunų ūkininkų įsikūrimas, žemės ūkio produktų perdirbimas, nauji ūkininkavimo metodai, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse. Parama apima platų kaimo plėtros krypčių spektrą. Iš ES biudžeto remiamos priemonės yra numatytos Tarybos reglamente 1257/1999/EB.

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (Financial Instrument for Fisheries Guidance – FIFG). Šio fondo lėšos skirtos naujų metodų diegimui bei ekonominės veiklos perorientavimui vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas (Cohesion Fund – CF). Jis buvo įkurtas 1994 metais, pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo) reikalavimai.

Sanglaudos fondo paskirtis – finansuoti didelius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

Struktūrinių fondų veiklos principai. 1989 metais siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos efektyvumą, buvo suformuluoti pagrindiniai jų veiklos principai:

• Koncentracijos. Parama turi būti sukoncentruota tiems regionams, kuriems to labiausiai reikia.

• Partnerystės. Struktūrinės politikos įgyvendinimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo įvairių suinteresuotų institucijų veiklos koordinavimo nacionaliniu, regioniniu bei vietiniu lygiu. Svarbus šios politikos įgyvendinimo veiksnys – privačios iniciatyvos bei vietos valdžios partnerystė.

• Papildomumo. Šis principas įpareigoja valstybes nares teikiamą ES struktūrinę pagalbą papildyti iš nacionalinio biudžeto.

• Programavimo. Siekiama išvengti neefektyvios ir nekoordinuotos struktūrinės pagalbos. Parama iš struktūrinių fondų teikiama atskiroms programoms, kurios rengiamos pagal Europos Komisijos nustatytus bendrus kriterijus.

Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo (pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutartyje. Remiantis šiuo principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios institucijos. Vykdymas perduodamas į aukštesnį lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės institucijos veikla neužtikrina rezultato.

Planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai. Yra trys pagrindiniai alternatyvūs struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai:

• nacionalinės iniciatyvos;

• bendrijos iniciatyvos;

• inovacinės
iniciatyvos. Jų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90 proc. viso struktūrinių fondų biudžeto. Pradinius planavimo dokumentus, susijusius su ES paramos paskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės. Galimos dviejų tipų procedūros. Didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju remiantis nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu sudaromos veiklos programos, kurioms įgyvendinti rengiami konkretūs projektai. Alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento, suderinto su Komisija, pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.

Bendrijos iniciatyvos. Tai struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi didesniu Europos Komisijos vaidmeniu. Planavimo laikotarpiu priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų, ir Europos Komisija parengia specialias gaires kiekvienai iš jų. Remdamosi jomis, valstybės narės rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką atlieka nacionalinės institucijos.

2000–2006 metų laikotarpiu numatyta vykdyti keturias Bendrijos iniciatyvas. Joms įgyvendinti skiriama apie 5,35 proc. viso struktūrinių fondų biudžeto:

INTERREG II – bendradarbiavimas apibus sienos (finansuojama iš ERDF);

LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);

URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš ERDF);

EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESF).

Apie 0,5 proc. struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms priemonėms. Planuojant ir administruojant inovacines priemones, nesilaikoma partnerystės principo: pati Europos Komisija numato konkrečias priemones ir atrenka projektus.ES LEADER programa. Europos Komisija 2000 metais patvirtino LEADER+ programos kryptis. Tai naujas ES planas kaimo plėtrai, tęsiantis LEADER ir LEADER II programas, pagal kurias bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos remiamos ir skatinamos dalyvauti viešose diskusijose, imtis naujų iniciatyvų, kaimui naudingų investicinių projektų, priimat sprendimus dėl kaimo plėtros perspektyvų.

Pagrindiniai LEADER+ programos tikslai:

• tausoti gamtinį ir kultūrinį paveldą;

• siekti darbo sąlygų gerinimo;

• kurti naujas darbo vietas;

• lavinti, ugdyti bendruomenių organizacinius gebėjimus.

LEADER+ programa skirta mažoms kaimo teritorijoms, kurios sudaro vientisą vienetą geografiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriais.

LEADER+ parama skirta integruotų regioninių kaimo plėtros strategijų rengimui, bendradarbiavimui tarp kaimo bendruomenių, kaimo plėtros dalyvių švietimui ir mokymui visose kaimo vietovėse (nepriklausomai nuo to, ar jos yra LEADER+ paramos gavėjos).

Remiamos vietovės, rengiančios bei įgyvendinančios pavyzdinius integruotos kaimo plėtros planus, atitinkančius konkrečios teritorijos sąlygas. Prioritetai: naujų technologijų diegimas; naujų produktų rėmimas rinkoje; gyvenimo kokybės gerinimas; tausojantis gamtinių ir kultūrinių išteklių panaudojimas.

Skatinamas bendradarbiavimas tarp kaimo vietovių toje pačioje ar skirtingose valstybėse. Bendradarbiavimo esmė – patirties ir žmogiškųjų bei finansinių išteklių sujungimas. Bendradarbiavimas gali apimti ne tik pasikeitimą patirtimi, bet ir bendrus projektus. Remiamas švietimas ir mokymas, kurį organizuoja nevyriausybinės organizacijos.

Iš ES gaunamų lėšų apimtys šalyje priklauso nuo kokybiškai parengtų projektų skaičiaus. Pagal LEADER+ programą skiriant finansavimą, prioritetas teikiamas ,,vietinėms iniciatyvų grupėms“.

LEADER+ programa skirta ES valstybėms narėms.

Šalims kandidatėms 2004–2006 metais ES siūlo LEADER+ įtraukti į pasirengimo narystei ES programas, kad būtų sukauptas patyrimas šios programos įgyvendinimui po 2006 metų. Naujoms šalims narėms bus siūloma įgyvendinti LEADER+ pirmąją kryptį – „Integruotų regioninių kaimo plėtros strategijų rengimas pilotinėse vietovėse“.

Tai apimtų:

1. LEADER+ programų įsisavinimo išlaidų padengimą, t. y. techninę paramą vietinės teritorijos analizei, vietinių iniciatyvų skatinimui ir integruotos plėtros strategijų rengimui;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2537 žodžiai iš 8426 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.