Es konstitucionalizacija
5 (100%) 1 vote

Es konstitucionalizacija

1121

ES KONSTITUCIONALIZACIJA IR KONSTITUCIJOS KŪRIMO PRIEŽASTYS

ES neturi Konstitucijos tiesiogine to žodžio prasme. Nepaisant to ES tapo “konstitucionalizuota” bendradarbiavimo tarp nacionalinių vyriausybių, ETT sukūrimo konstitucinių doktrinų ir šių doktrinų įtraukimo į valstybių narių konstitucijas nacionalinių teismų pagalba pasėkoje.

ES “konstitucionalizacija”

1986 m. sprendime ETT apibūdino steigimo sutartis kaip turinčias “konstitucines teises” (constitutional charter). Tai buvo pirmas kartas, kai ETT panaudojo terminą “konstitucija”, kad apibūdintų sutartis, nors teisininkai akademikai jau seniau buvo pažymėję konstitucinį sutarčių pobūdį. Vis tik ES konstitucija yra mažiau steigimo sutarčių pasekmė nei laipsniškas ES teisės sistemos “konstitucionalizavimas”. Du esminiai šios konstitucijos principai yra tiesioginis veikimas ir ES teisės viršenybė.

Tiesioginis veikimas: ES teisė kaip “žemės teisė (law of the land)” vietiniams gyventojams.

Tiesioginis ES teisės veikimas reiškia tai, kad kiekvienas pilietis turi teises remtis ES teise, o šios turi laikytis nacionaliniai teismai, o tai sąlygoja, kad ES teisę galima laikyti “žemės teise” valstybėse ES narėse. ETT pirmą kartą įtvirtino tiesioginį EB teisės veikimą 1963m. sprendime. Šioje byloje privati firma siekė pasiremti ES teise prieš Olandijos muitinę Olandijos teisme, Olandijos teismas kreipėsi į ETT dėl preliminaraus sprendimo. Ar šiame atvejyje galima taikyti EB teisę. ETT nusprendė, kad asmuo gali remtis EB teise, nes Bendriją sudaro nauja teisinė tvarka, kurios subjektas apima ne tik valstybes nares, bet ir jų piliečius. Šitas sprendimas reiškė, kad pirminiams sutarties straipsniams taikomas tiesioginis veikimas. Vėlesniuose sprendimuose ETT išplėtė doktriną iki visų ES teisės aktų kategorijų.

Pagrindinė tiesioginio veikimo reikšmė ta, kad ES teisė yra labiau vidaus nei tarptautinė teisė. Tarptautinės teisės objektas yra valstybė. Jei valstybė nevykdo savo pareigų pagal tarptautinę teisę, pvz.: pagal Konvenciją , individai negali remtis Konvencija nacionaliniuose teismuose, nebent Konvencija yra inkorporuota į nacionalinę teisę. Priešingai tarptautinei teisei, vidaus teisės subjektas yra privatūs piliečiai, kurie gali remtis savo teisėmis nacionaliniuose teismuose.

Todėl nenuostabu, kad tiesioginės doktrinos atsiradimas lėmė dramatišką individų iškeltų bylų nacionaliniuose teismuose, siekiant apginti savo teises pagal ES teisę, pagausėjimą.

Viršenybė: ES teisė kaip “aukštesnė (žemės) teisė”.

Ne taip kaip JAV konstitucija, ES sutartys neturi “pirmenybės straipsnio”(supremacy clause) , teigiančio, kad kur yra konfliktas tarp nacionalinės ir ES teisės, ES teisė yra aukštesnė. Tačiau greitai po tiesioginio veikimo įvedimo, ETT įtvirtino ES teisės viršenybę. Taip pat kaip tiesioginio veikimo ši doktrina buvo įtvirtinta ir sustiprinta eilėje bylų.

Pavyzdžiui byloje Costa v. ENEL 1964 m. teismas laikėsi logikos, kad viršenybės doktrina buvo besąlyginė kompetencijų perdavimui ES ir tiesioginiam ES teisės veikimui.

Tačiau ES teisė yra aukščiau už nacionalinę teisę, tiktai tose srityse, kur egzistuoja ES teisė. Vis dėlto, kadangi ES kompetencija išsiplėtė į beveik visas viešosios politikos sritis, viršenybė nebe taikoma “ribotoms sritims”, kur ETT pasirėmė 1964m. Po eilės sprendimų ETT įtvirtino, kad viršenybė taikoma visoms ES normoms, nepriklausomai nuo to ar tai ES sutarties straipsnis, antrinės teisės aktas ar net bendras ES teisės principas (apibrėžtas ETT). Kaip rezultatas viršenybės doktrina dar labiau padidino atstumą tarp ES teisinės sistemos ir tarptautinės teisės.

Skirtingai nei tarptautinėje teisėje, ES teisės viršenybės doktrina teigia, kad nacionalinė įstatimdavystė yra galutinai apribota ES teisės. Įtvirtindamas dvi doktrinas – tiesioginio veikimo ir ES teisės viršenybės, ETT transformavo ES iš tarptautinės organizacijos į kvazi – federacinę politinę sistemą.

“Integracija per teisę” ir “ekonominis kostitucionalizmas”

Pagrindinių doktrinų taikymas įgalino Teismą vaidinti pagrindinį vaidmenį ekonominėje ir politinėje ES sistemos integracijoje. Pvz.: ekonominės laisvės srityje (str. 28) valstybės pripažįsta, kad “kiekybiniai importo apribojimai ir visos priemonės turinčios lygiaverčias pasekmes turi būti uždraustos visose valstybėse narėse”. Šis straipsnis atrodo visai nežalingas. Tačiau, daugybės sprendimų pasėkoje ETT pakeitė ES ekonominę sistemą.

1974 m. Dassonville byloje, ETT paskelbė neteisėtu bet kokį nacionalinės teisės aktą, kuris “gali trukdyti, faktiškai ar potencialiai, tiesiogiai ar netiesiogiai, (vidinei) prekybai ES”. Šie trukdžiai apima ne tik kvotas ir kitus apribojimus importui, bet taip pat ir vidaus taisykles liečiančias konkurencinę importuojamų prekių padėtį. Cassis de Dijon byloje 1979 m. tai išaiškinta. Teismas savo sprendime pareiškė, kad Vokietijos teisė, kuri pažymėjo, kad likerio sudėtyje turi būti ne mažiau kaip 25 laipsniai alkoholio, negali sutrukdyti prekybai Prancūzijos likeriu Cassis de Dijon, kuris yra 20 laipsnių stiprumo. Tai žinoma kaip “abipusiško pripažinimo” principas, kuris teigia, kad jeigu bet koks produktas gali būti legaliai
pardavinėjamas vienoje valstybėje ES narėje, jis gali būti pardavinėjamas bet kur ES”. “Abipusiško pripažinimo” principas tapo vienu pagrindinių kuriant vieningą rinką.

Valstybė kaip nuosavybė (state – like properties): išorinis suverenitetas ir vidinė prievarta

Kaip jau buvo ne kartą minėta ES nėra valstybė. Iš esmės ES neturi išorinio suvereniteto tarptautinėje sistemoje, kad veiktų nepriklausomai ir virš valstybių narių interesų, taip pat ES neturi legitimaus prievartos monopolio, kad įgyvendintų savo sprendimus. Nepaisant to ETT galima teigti padėjo vystyti “state – like” nuosavybės ES abejose minėtose srityse.

Visų pirma kalbant apie išorinį suverenitetą, ES turi formalią teisę pasirašyti sutartis su trečiosiomis šalimis remiantis 133str ir 310str. Tačiau, net ir tokiose ribotose rėmuose, dauguma valstybių narių iš pradžių manė, kad šie straipsniai tiesiog suteikė Komisijai teisę derėtis dėl sutarčių valstybių narių vardu, ir kad suverenitetas išlieka valstybių narių rankose. Tačiau, 1971 m. ETT paskelbė principą, kuriuo numatė tai, kad pasirašant sutartis su trečiosiomis šalimis, ES yra aukščiau (turi aukštesnį suverenitetą) prieš bet kokį egzistuojantį ar dar egzistuosiantį teisės aktą tarp individualios valstybės narės ir trečiosios valstybės. Tame pačiame sprendime, ETT įrodinėjo, kad ES jurisdikcija tarptautinėje sferoje apima visas ES kompetencijos sritis, ne tik tas nurodytas 133 ir 310str. Kitaip tariant, ETT vienu mostu priėmė naują sutartį – suteikdama teises ES ir apribodama valstybių narių galias susijusias su ES kompetencija.

ETT interpretacija dėl ES teisinio savarankiškumo tarptautinėje arenoje buvo vėliau išreikšta dviejose nuomonėse dėl Europos ekonominės erdvės tarp ES ir EFTA. Pasiūlymas, kurį patvirtino ES ir EFTA, numatė EEE įkūrimą kaip naujo tipo teisėtą tvarką, susijungiančią su ES, bet nebe priklausančią nuo ETT teisinio autoriteto. ETT atmetė šią idėją, teigdamas, kad ES sutartis yra “konstitucinė Bendrijos teisė, besiremianti valdymo teise” ir vadinasi pasiūlytas EEE sukūrimas statys į pavojų ES nepriklausomybę ir suverenitetą. Teismas pritarė pakeistai EEE sutarties versijai, kuomet buvo pasiektas susitarimas, kad ETT turės viršenybę ir EEE atžvilgiu (net ir prieš nacionalinius EFTA valstybių teismus).

Tarptautine prasme, ES sutartis nurodo valstybėms narėms “imtis tinkamų priemonių… kad užtikrinti įsipareigojimų, kylančių iš sutarties, vykdymą”. Dauguma valstybių narių manė, kad šis straipsnis turi įtakos tik santykyje tarp sutarties straipsnių ir ES teisės. Tačiau ETT naudojuosi šiuo straipsniu kaip pakaitalu, siekiant sustiprinti ES galias.

ES konstitucija nėra kodifikuota kaip daugumos valstybių narių. Vis dėlto ES konstitucija egzistuoja “formalia – teisine” prasme: kalbant apie taisykles valdant ES institucijų procesą ir galias; ir kvazi – federacinias teises, ES suteikia individams ir valstbėms narėms. ES konstitucija egzistuoja ir “socialine prasme”, kalbant apie ES sistemos priėmimą ir doktrinas priimtas ETT, nacionalinių ir konstitucinių valdžių.

ES konstitucijos prasiskverbimas į nacionalinę teisinę sistemą.

ES teisės skverbimasis į nacionalinę teisinę sistemą vystėsi tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai.

Kiekybiškai: nacionaliniai teismai taiko (naudoja) ETT užklausimus (references).

Tokių sprendimų taikymo išaugimas aštuntajame dešimtmetyje skatino tiesioginio veikimo ir viršenybės doktrinų įsteigimą, kurios ragino nacionalinius teismus naudotis užklausimo procedūromis, siekiant sustiprinti savo pozicijas vidaus politinėje sistemoje, ir skatino privačius asmenis (bylinėtojus) naudotis šia procedūra siekiant pasiremti savo teisėmis nacionaliniuose teismuose.

Kokybiškai: nacionalinių teismų priėmimas ES teisinės sistemos.

Ne visi nacionaliniai teismai kapituliavo iškilus ES konstitucionalizacijai tuo pačiu metu. Pvz.: Beneliukso šalys priėmė ES teisės tiesioginį veikimą ir viršenybę beveik tuoj po šių doktrinų sukūrimo: nuo 1920m. Belgijos teismai sutiko su tuo, kad tarptautinė teisė yra neatskiriama Belgijos teisės dalis, ir matė savo vaidmenį vis-à-vis ES ir ETT kaip logišką tokios praktikos išplėtimą.

Vokietijos Konstitucinis teismas iš pradžių pripažino ETT deklaraciją, taip pat tai, kad ES sistema įsteigia “autonomišką teisėtą tvarką” ir sutiko su ES teisės viršenybe, bet siauresne “pirmumo taikymo” prasme, o ne “pirmumo galiojimo” prasme. Vis tik Vokietijos Konstitucinis teismas atsisakė šios pozicijos, kuomet 1974m. pažymėjo, kad kai yra konfliktas tarp nacionalinės ir ES teisės, Vokietijos teismas gali nuspręsti apriboti ES teisės viršenybę.

Apskritai ES teisė yra priimama kaip neatimama nacionalinės teisinės sistemos dalis ir yra aukštesnė už nacionalinę teisę. Vis tik, kelėtoje valstybių aukščiausi teismai teigia, kad tai yra sąlygos nacionalinėms konstitucinėms normoms: pvz.: kad parlamentai išlaiko viršenybę panaikinti ES teisės viršenybę, atsiimant iš ES perduotą suverenitetą. Toks sprendimas yra sąlygotas pirmiausia nacionalinių teismų noro neatsisakyti ankstesnės pozicijos ES atžvilgiu arba deklaruoti esminius konstitucinius principus kaip beverčius ir tuščius (negaliojančius).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1592 žodžiai iš 3124 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.