Turinys
Santraupų sąrašas 3
1. Tarybos struktūra 5
1.1. Bendrųjų reikalų taryba 5
1.2. Ekofinas 6
1.3. Europos anglių ir plieno bendrija 6
1.4. Euratomas 8
1.5. Romos sutartis 8
2. Sprendimų priėmimas 10
3. Pirmininkavimas 15
Santraupų sąrašas
EP Europos Parlamentas
BUSP Bendroji užsienio ir saugumo politika
Taryba Europos Sąjungos Taryba
EAPB Europos anglių ir plieno bendrija
SEA Suvestinis Europos aktas
ESRK Ekonomikos ir socialinių reikalų komitatas
RK Reikalų komitetas
kbd Kavalifikuota balsų dauguma
Įvadas
Europos Sąjungos Taryba (angl. Council of Europe, pranc. Conseil de l’Europe, vok. Europarat) – 1948 m. Hagos konferencija pareikalavo įkurti Europos Tarybą. Dabar tai viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Kitos keturios institucijos yra Europos Parlamentas (EP) , Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. Europos Sąjungos Taryba (toliau – Taryba) užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.
1. Tarybos struktūra
Tarybą sudaro kiekvienos ES valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo, valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai – žemės ūkio, biudžeto, kultūros, ekonomikos ir finansų, švietimo, energetikos, aplinkos apsaugos, teisingumo ir pan. Dėl šios priežasties Taryba kartais vadinama Ministrų Taryba. Ministrai turi atsiskaityti savo nacionaliniams parlamentams, tačiau Tarybos priimti sprendimai negali būti atšaukti. Taigi bet kurios srities ministrų susitikimas yra ta pati institucija – Taryba. Nors iš pradžių buvo manyta, jog Taryba neturės savo administracinio personalo, plečiantis Europos Bendrijos veiklai tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu Tarybai teko susidoroti su nepaprastai dideliu darbo krūviu bei veikti įvairiose srityse. Todėl susikūrė atskiros ministrų tarybos, kurių šiuo metu yra per 20. Jau 1958 m. Tarybai ėmėsi padėti Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER), ir buvo sukurtos valstybių narių pareigūnų darbo grupės. Dabar priskaičiuojama apie 200 tokių grupių. Tarybos generalinis sektretoriatas, Nuolatinių atstovų komitatas ir darbo grupės sudaro pakankamai išplėtotą Tarybos administracinę struktūrą. Pačios svarbiausios ir dažniausiai posėdžiaujančios Tarybos yra kas mėnesį susirenkančios Bendrųjų reikalų taryba (užsienio reikalų ministrai) ir Ekonomikos ir finansų taryba (Ekofinas). Kitų sričių tarybos posėdžiauja rečiau, kas tris mėnesius ar net pusmetį.
1.1. Bendrųjų reikalų taryba
Bendrųjų reikalų taryba (angl. General Affairs Council, pranc. Conseil dite ,,affaires gènèrales”, vok. Der Rat ,,Algemeine Angelegenheiten ) – tokios sudėties Europos Sąjungos Taryba, kuri neoficialiai laikoma aukštesnio rango Taryba, visos Tarybos koordinatore. Bendrųjų reikalų taryba vadinami nuolatiniai ES valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuose svarstomi platesnio masto klausimai, susiję iškart su keletu veikolos sričių, tarp kurių patenka ir bendrosios užsienio ir saugumo politiniai klausimai. Bendrųjų reikalų taryba paprastai atsako ir už Europos viršūnių tarybos darbotvarkės parengimą. Dažniau už kitų sričių ministrus Bendrųjų reikalų taryboje posėdžiaujantys užsienio reikalų ministrai kartais gali atstovauti ir kitiems savo valstybės ministrams, jie Taryboje vykdo viso savo šalies ministrų kabineto veiklos koordinavimo funkcijas ir drauge turi galimybę geriau informuoti savo šalies ministrus apie kitų valstybių narių nuomones įvairiais ES svarstomais klausimais.
1.2. Ekofinas
Ekofinas (Ecofin) – sutrumpintas Europos Sąjungos Tarybos sudėties variantas, kai joje posėdžiauja ekonomikos ir finansų ministrai, pavadinimas. Visas Tarybos pavadinimas skambėtų taip: Ekonomikos ir finansų taryba. Ekofino posėdžiai rengiami kartą per mėnesį, juose svarstomi makroekonomikos klausimai, derinama ES pozicija tarptautinėse finansinėse institucijose, tvirtinami teisės aktai (pvz. Mokesčių, finansų ir pan. klausimai). Ekofinas taip pat atsako už bendro ES biudžeto drausmę, koordinuoja ES valstybių eksporto kreditavimo politiką. Finansų ministrai kas pusę metų neoficialiai dar susitinka ES pirmininkaujančioje valstybėje, kur aptaria pirmininkavimo klausimus. Vienas svarbiausių Ekofino uždavinių – ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo (kartu ir bendrų pinigų eurų įvedimo) priežiūra drauge su Europos centriniu banku. Ekofinas laikomas antra pagal svarbą Europos Sąjungos Tarybos sudėtimi.
Dabartinės Tarybos prototipas – Europos anglių ir plieno bendrijos Taryba. Nuo 1958 m. pradėjus veikti dar dviem Europos Bendrijoms – Euratomui ir Europos ekonominei bendrijai, buvo įsteigtos analogiškos ir jų Tarybos. Vėliau, įsigaliojus Europos Bendrijų institucijų sujungimo sutarčiai, visos trys Tarybos buvo sujungtos į vieną bendrą visoms trims Bendrijoms Tarybą. Nuo 1993 m. įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai ši Taryba oficialiuose dokumentuose įvardijama kaip Europos Sąjungos Taryba.
1.3. Europos anglių ir plieno bendrija
Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) (angl. European Coal and
Steel Community, pranc. Communauté européenne du charbon et de l’acier, vok. Europäische Gemeinschaft für Kohle und Stahl) – pirmoji iš Europos Bendrijų, kurios pradėta Europos integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Ją įkurti paskatino būtinybė pokario metais Vakarų Europoje sutvirtinti susitaikymo procesą ir bendrai prižiūrėti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešų, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, karo pramonę (anglys ir plienas tuomet buvo pagrindinės strateginės žaliavos, o jų kasyba ir gamyba – svarbiausios pramonės šakos). Kartu buvo tikimasi sukurti bendrą anglių ir plieno rinką ir taip paskatinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, pakelti gyventojų gerovę. Konkretų planą pasiūlė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman). 1950 m. gegužės 9 d. jis perskaitė deklaraciją, paraginusią Prancūziją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos valstybes įsteigti viršvalstybinę instituciją ir pavesti jai administruoti tų valstybių anglių ir plieno pramonę.
Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje (todėl ji dažnai vadinama Paryžiaus sutartimi) pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Sutarties galiojimo terminas – 50 metų nuo įsigaliojimo datos. Sutartis įsigaliojo 1952 m. liepos 25 d., ir jos galiojimas baigsis 2002 m. Sutarties pagrindu ir tapo Šumano planas. Jos preambulėje teigiama, kad šalys nutaria ,,šimtametes kovas pakeisti esminių interesų suvienijimu“ ir ,,padėti pamatus institucijoms, kurios nuo šiol kreips bendrą likimą“. Sutartis numatė sukurti anglių ir plieno bendrąją rinką, joje panaikinti muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus.
Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – Vyriausiajai valdybai. Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) – konsultacine institucija, o Teisingumo Teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas.
EAPB pradėjus veikti pavyko palyginti greitai gerokai padidinti anglių gavybą ir plieno gamybą. Tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų pramonės šakų. Dėl to buvo nutarta plėsti integraciją ir kurti platesnę bendrą rinką. 1957 m. buvo įsteigtos dar dvi bendrijos – Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai Bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros Komisijos (t. y. EAPB Vyriausiosios valdybos atitikmuo) ir Ministrų Tarybos. Tuo tarpu EAPB Asamblėjos ir Teisingumo Teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujoms Bendrijoms. Vėliau buvo nutarta galutinai sujungti visų trijų Bendrijų institucines struktūras. Tačiau nors kiekvienos Bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė juridinio asmens statusą ir tam tikrą autonomiją, todėl svarbiausi dokumentai (pvz., tarptautinės sutartys) pasirašomi ne vienos Europos Bendrijos, bet kurios nors atskiros Bendrijos arba visų trijų Bendrijų vardu. Tačiau iš esmės sujungus institucijas EAPB tapo integralia Europos Bendrijų dalimi, o jos veiklos savarankiškumas reiškiasi tik nežymiu specifiniu anglių ir plieno sektoriaus reguliavimu bei lėšų kaupimu siekiant sušvelninti neigiamus padarinius tuose regionuose, kur šio sektoriaus reikšmė sumenko.