1957 metų kovo 25 d. sutartis (Europos bendrijos steigimo sutartis) įsteigė penkias pagrindines institucijos – Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus – ir dvi patariamąjį statusą turinčias institucijas – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą. Sutartis numatė ombudsmeno skyrimą. Vėliau, plečiantis Europos Bendrijai, stiprėjant ekonominiam, socialiniam integracijos procesui buvo įkurtos papildomos institucijos, turėjusios spręsti naujai iškilusius klausimus. Tai – Europos centrinis bankas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas.
Europos Sąjunga yra unikalus ekonominis ir politinis darinys. Ji neturi nei įprasto prezidento, nei įprasto parlamento, nei įprastos vyriausybės, nė vieno stipraus centro. Briuselis tėra vienas iš centrų, jame tiesiog įsikūrė daugiausia Sąjungos įstaigų. Sprendimai randasi ne tik Briuselyje. Priešingai, Europos Sąjungoje daugiausia lemia jos šalių sostinės.
Strategines Europos Sąjungos užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus joje priima penkiolikos šalių narių vadovai, susitinkantys kelis kartus per metus (vadinamoji Europos viršūnių taryba). Sprendimus jie priima bendru sutarimu.
Iš viso yra 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties ES sprendimų priėmimo procedūrų.
Šalių vadovų apibrėžtus uždavinius įgyvendina penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai posėdžiaujantys Briuselyje. Šie ministrų susitikimai oficialiai vadinasi Europos Sąjungos Tarybos posėdžiais. Tarkime, Europos Sąjungos sankcijas kuriai nors trečiai šaliai skelbia užsienio reikalų ministrai, o jeigu krinta euro kursas, tariasi finansų ministrai.
Būtent Taryboje susirenkantys ministrai ir tvarko pagrindinius Sąjungos reikalus – balsuodami priima Europos Sąjungos teisės aktus (nors daliai jų reikia dar ir Europos Parlamento pritarimo). Kiekvienos šalies ministras Taryboje turi fiksuotą balsų skaičių, priklausantį nuo to, kiek šalyje yra gyventojų.
Taryboje ministrai dėl jautresnių dalykų (bendrosios užsienio politikos sprendimų, struktūrinių fondų) balsuoja vienbalsiai. Svarstydami bendrąją rinką reguliuojančius teisės aktus, ministrai dažniausiai balsuoja kvalifikuota balsų dauguma. Šiuo metu jai pasiekti pakanka 62 balsų (į Europos Sąjungą stojant naujoms šalims šis skaičius didės).
Institucijos:
Europos viršūnių taryba – Europos Sąjungos valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Paprastai Europos viršūnių tarybos susitikimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai: Prancūzijai ir Suomijai atstovauja valstybių vadovai, t. y. prezidentai, kitoms šalims – vyriausybių vadovai, taip pat dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas ir vienas iš jo pavaduotojų, o kaip svečias neretai ir Europos Parlamento pirmininkas.
Europos viršūnių tarybos susitikimai reguliariai vyksta nuo 1974 m., nes įkurti tokią politinę instituciją Europos Bendrijų steigimo sutartyse nebuvo numatyta. Tačiau tais atvejais, kai pagrindinė Bendrijoje sprendimus priimanti institucija, Taryba (atsižvelgiant į sudėtį dažnai dar vadinama Ministrų Taryba), neįstengdavo priimti svarbių sprendimų, ginčus išspręsdavo EB valstybių „viršūnės“, t. y. valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Iki 1974 m. pabaigos, t. y. per beveik dvidešimt Bendrijos egzistavimo metų, buvo įvykę tik septyni tokie susitikimai, tad 1974 m. gruodžio mėn. buvo nuspręsta juos rengti reguliariai tris kartus per metus, o patį susirinkimą pavadinti Europos viršūnių taryba*. Nors Europos viršūnių taryba de facto pradėjo veikti nuo 1974 m., bet teisiškai jos egzistavimas buvo įformintas 1987 m. įsigaliojusiame Suvestiniame Europos akte. 1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis jai suteikė aukščiausios politinės Europos Sąjungos vadovybės statusą. Reguliarių metinių susitikimų skaičius sumažintas iki dviejų per metus, tačiau susitarta, jei iškiltų reikalas, rengti neeilinius susitikimus.
Europos Sąjungos Taryba – – Europos Sąjungos sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Europos Sąjungos Taryba (toliau – Taryba) užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.Tarybą sudaro kiekvienos ES valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo, valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai – žemės ūkio, biudžeto, kultūros, ekonomikos ir finansų, švietimo, energetikos, aplinkos apsaugos, teisingumo ir pan. Dėl šios priežasties Taryba kartais vadinama Ministrų Taryba. Ministrai turi atsiskaityti savo nacionaliniams parlamentams, tačiau Tarybos priimti sprendimai negali būti atšaukti. Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė; Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse. Sudėtis: iekvienos valstybės-narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai.