Esbo
5 (100%) 1 vote

Esbo

Įvadas

1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis negalėjo ramiau atsipūsti ir užmiršti karo atneštą skausmą, baimę, nerimą ir padarytus nuostolius. Vietoj ramaus pokario laikotarpio jį sudrebino žinia apie naują karą, tiksliau jo atmainą, taip vadinamąjį Šaltąjį karą. Pasaulio ypač Europos saugumas ėmė priklausyti nuo SSRS ir JAV nacionalinės politikos. Vakarų Europos saugumą suponavo NATO, o Rytų – Varšuvos sutarties organizacija. Tačiau pamažu Vakarų Europos valstybės ėmė suvokti, kad be politinio ir ekonominio bendradarbiavimo nebus nei saugumo, nei taikaus sugyvenimo. Įgyvendinus Maršalo planą, Europos valstybių ekonomika po truputėlį atsigavo. Būtent tai tūrėjo įtakos naujų organizacijų kūrimuisi, kurios tūrėjo užtikrinti politinį stabilumą bei saugumą. Viena iš svarbiausių to meto organizacijų, daugiausia prisidėjusi prie Europos taikos ir kolektyvinio saugumo užtikrinimo, buvo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO).

Savo veiklos pradžioje ši organizacija buvo žinoma kaip Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija (ESBK). Šaltojo karo laikotarpiu NATO ir Varšuvos bloko valstybėms nepajėgiant susitarti kitose tarptautinėse institucijose, būtent ESBK tapo pagrindiniu Rytų – Vakarų dialogo forumu. Rytų – Vakarų kompromisą atspindėjo Helsinkio Baigiamojo Akto pagrindinės nuostatos. Šio akto priėmimas sąlygojo tik ką įsikūrusios organizacijos pripažinimą ir sėkmingą veiklą ir raidą.

ESBO tapo didžiausia Europos regionine tarptautine organizacija. Dabar ji vienija 55 valstybes. ESBO priklauso ne tik visos Europos valstybės (48 valstybės), bet ir Turkija, kurios tik nedidelė teritorija yra Europoje, o taip pat ir JAV, Kanada bei visos buvusios SSRS Vidurinės Azijos respublikos (Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas, Turkmėnistanas, Uzbekistanas) .

1991 metų rugsėjo 10 dieną ir Lietuva prisijungė prie ESBK valstybių – dalyvių. Būtent šios organizacijos dėka Rusijos kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių teritorijos. Tai sąlygojo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įtvirtinimą ir jos tarptautinį pripažinimą.

Tikslas: išanalizavus mokslinę literatūrą, aptarti Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) raidą ir Lietuvos integraciją į ją.

Uždaviniai:

1. Remiantis moksline literatūra aptarti ESBO institucinę struktūrą.

2. Nustatyti ESBO saugumo strategijos komponentus.

3. Apžvelgti ESBO susikūrimą, raidą ir plėtrą.

4. Išsiaiškinti Lietuvos padėtį pokario laikotarpiu ir integraciją į ESBO.

ESBO institucinė struktūra

Vykstant ESBK transformacijai į tarptautinę organizaciją sudėtingesnė tapo ir jos struktūra. Visas jos institucijas sąlygiškai galima skirstyti į politines ir vykdančias operacines funkcijas. Prie pirmųjų priskirtini valstybių dalyvių arba jų vyriausybių vadovų susitikimai, Ministrų taryba (MT), Vyresnioji taryba ir Nuolatinė taryba. Operacinė veikla, vykdant politinių institucijų sprendimus, užsiima įvairūs pareigūnai ir institucijos. Tai – veikiantysis pirmininkas (Chairman-in-Office), generalinis sekretorius, tautinių mažumų reikalų vyriausiasis komisaras (TMRVK), Sekretoriatas, Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, taip pat įvairios trumpalaikės ir ilgalaikės misijos. Šių institucijų ir pareigūnų kompetencija ir funkcijos yra šios:

1. Aukščiausio lygio (viršūnių) susitikimai. Jie vyksta kartą per dvejus metus ir priima principinius nutarimus organizacijos veiklos ir tolesnės raidos klausimais, nustato prioritetus ir orientyrus aukščiausiu politiniu lygiu.

2. Ministrų taryba (MT). Tai – pagrindinė sprendimų priėmimo ir vykdomoji institucija, kurią sudaro valstybių dalyvių užsienio reikalų ministrai. Taryba renkasi mažiausiai kartą per metus, paprastai baigiantis kiekvienai pirmininkavimo ESBO kadencijai.

3. Vyresnioji taryba. Joje valstybėms atstovauja užsienio reikalų ministerija politikos direktorių lygio pareigūnai. Taryba renkasi mažiausiai du kartus per metus. Ji yra atsakinga už organizacijos veiklos administravimą ir koordinavimą, svarsto pagrindinius biudžeto klausimus.

4. Nuolatinė taryba. Ji susideda iš valstybių dalyvių nuolatinių atstovų, ren¬kasi karta, per savaitę, taip pat gali buti šaukiama esant būtinumui bet kada. Nuolatinė taryba yra nuolatinė politinių konsultacijų ir sprendimų priėmimo visais organizacijos veiklos klausimais institucija.

5. Saugumo ir bendradarbiavimo forumas (SBF). Jis susideda iš valstybių narių delegacijų prie ESBO atstovų, susitinka kartą per savaitę konsultacijoms ir deryboms dėl konkrečių priemonių, susijusių su saugumo ir stabilumo Europoje stiprinimu. Pagrindiniai forumo tikslai yra derybos dėl ginklavimosi kontrolės, nusiginklavimo ir pasitikėjimo bei saugumo stiprinimo priemonių, reguliarus bendradarbiavimas ir konsultacijos tam, kad kiek įmanoma būtų sumažinta konfliktų galimybė. Jis taip pat yra atsakingas už pasitikėjimo ir saugumo užtikrinimo priemonių (PSUP) įgyvendinimą, kurio viena iš kon¬trolės formų yra kasmetiniai įgyvendinimo vertinimo susitikimai ir kiti renginiai, kurių tikslas – didinti tarpusavio pasitikėjimą.

6. Veikiantysis pirmininkas (toliau — pirmininkas) yra aukščiausias ESBO pareigūnas, atsakingas už organizacijos
kasdienę veiklą, jos koordinavimą ir konsultacijas. Juo vieneriems metams skiriamas valstybės, kuri paskutinė rengė MT sesiją, užsienio reikalų ministras. Pirmininkas gali pasinaudoti vadinamojo ISBO Trejeto (Troikos), kurį sudaro ankstesnis, esamas ir busimas

pirmininkas, pagalba, atsiskaitydamas už savo veiklą MT ir Vyresniajai tarybai. Be to, pirmininkas gali inicijuoti specialiųjų tikslų grupių (Ad Hoc Steering Groups) steigimą. Tokios grupės teikia parama. pirmininkui, užkertant kelią konkretiems konfliktams, reguliuojant krizes ir sprendžiant ginčus.

7. Generalinis sekretorius yra skiriamas MT trejiems metams. Jis veikia kaip pirmininko atstovas ir padeda pirmininkui jo veikloje, siekiant ESBO tikslų įgyvendinimo, kartu su pirmininku rengia svarbiausius susitikimus ir užtikrina priimtų sprendimų vykdymą. Generalinis sekretorius yra aukščiausias organizacijos administracinis pareigūnas.

8. Tarptautinių mažumų reikalų vyriausiasis komisaras (TMKVK). Šį pareigūną, kurio būstinė yra Hagoje, skiria MT, remdamasi konsensusu, rekomendavus Vyresniajai tarybai, trejiems metams. Jis turi užtikrinti kuo ankstesnę konfliktų revenciją ir prireikus imtis skubių veiksų dėl įtemptų situacijų susijusių su tautinių mažumų problemomis ir galinčių potencialiai peraugti į konfliktą, kuris gali kelti grėsmę stabilumui, taikai ar pabloginti valstybių dalyvių santykius ESBO regione. Vyriausiasis komisaras nenagrinėja įsipareigojimus ESBO pažeidimų pavienių asmenų priklausančių kokiai nors tautinei mažumai, atžvilgiu, taip pat tautinių mažumų klausimų, susijusių su organizuotais terorizmo aktais.

9. Sekretoriatas. Jam vadovauja generalinis sekretorius. Sekretoriato būstinė yra Vienoje, jis susideda iš keturių skyrių: veikiančiojo pirmininko paramos skyriaus, kuris yra atsakingas už ryšius su tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, santykius su spauda, visuomenes informavimą ir vadinamąjį ”ekonominį matmenį“; Konfliktą prevencijos centro, kuris padeda įgyvendinti visas akcijas, susijusias su ankstyvąją konfliktų prevencija, ir reguliuoti krizines situacijas, taip pat teikia pagalbą, šioje srityje ESBO misijoms; Konferencijų organizavimo skyriaus; Administracijos ir biudžeto skyriaus. Sekretoriatui taip pat yra pavaldus jo Prahos biuras, organizuojantis ir aptarnaujantis Vyresniosios tarybos susitikimus, taip pat kaupiantis organizacijos archyvus ir platinantis dokumentus.

10. Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, ankščiau žinomas kaip Laisvų rinkimų biuras, veikia Varšuvoje. Tai – pagrindinė ESBO institucija, teikianti paramą valstybėms dalyvėms bei koordinuojanti jų veiklą žmogaus teisių, demokratijos ir įstatymų viršenybės įgyvendinimo srityje. Biuras organizuoja ekspertų susitikimus ir seminarus, stebi rinkimus ir platina informaciją.

11. Parlamentinė asamblėja (PA). 1991 metų kovą vykusioje ESBK valstybių parlamentarų konferencijoje, atsižvelgiant į Naujosios Europos Paryžiaus chartiją buvo pritarta įsteigti PA. Ši institucija, sudaryta iš 300 valstybėms dalyvėms atstovaujančių parlamentarų, veikia kartą per metus: vyksta sesijos, kurias organizuoja sekretoriatas Kopenhagoje, ir priimamos rekomendacinės rezoliucijos.

12. Sutaikymo ir arbitražo teismas. Jis buvo įsteigtas remiantis 1992 metų gruodį pasirašyta ESBO sutaikymo ir arbitražo konvencija, įsigaliojusia 1994 metų gruodį. Teismas, kuris yra įsikūręs Ženevoje, nagrinėja valstybių – konvencijos dalyvių jam pateiktus ginčus .

ESBO saugumo strategija: ją sudarantys komponentai

ESBO visuotinio saugumo koncepcija apima ne tik politinius ir karinius saugumo aspektus, bet ir juos sieja su žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei rinkos ekonomikos funkcionavimu. Konfliktų prevencijos strategija savo ruožtu yra siejama su pasikeitusių konfliktų pobūdžiu. Jeigu Šaltojo karo metu didžiausią grėsmę saugumui Europoje kėlė įtempti tarptautiniai santykiai, tai vėliau ši grėsmė vis labiau sieja¬ma su kai kurių valstybių vidaus konfliktais, kurie galėjo destabilizuoti padėtį ir turėti neigiamą padarinį tarptautiniam saugumui. Todėl konfliktų prevencijos stra¬tegija negalėjo palikti nuošalyje valstybių vidaus stabilumo problemų, kurios dažnai yra susijusios ir su žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimu bei ekonominiu šių valstybių stabilumu. Neatsitiktinai jau 1975 metų Helsinkio viršūnių pasitarime ESBK saugumo strategija buvo suprantama kaip sudaryta iš keleto komponentų. Tai – politinis ir karinis matmuo, sudarantis vadinamąją ,,pirmąją pintinę“, ekonominis matmuo – ,,antroji pintinė“ ir žmogaus teisės bei su tuo susiję klausimai – ,,trečioji pintinė“.

Karinis saugumo matmuo

Vienas iš ESBO tikslų – į ją įeinančių valstybių jungtinio saugumo (co-operative security) užtikrinimas, o viena iš ESBO saugumo koncepcijos maksimumų yra šalių įsipareigojimas nedidinti savo saugumo kitų šalių saugumo sąskaita. Tačiau ESBO, nebūdama gynybine organizacija, šalims nesuteikia ir atitinkamų garantijų. ESBO šalių saugumą pirmiausia siekia užtikrinti politinėmis priemonėmis, kurios daugiau ar mažiau siejamos ir su kariniais aspektais. Viena iš karinio saugumo užtikrinimo formų ESBO yra vadinamosios Pasitikėjimo ir saugumo užtikrinimo priemonės (PSUP). Šios priemonės buvo
plėtojamos nuo pat ESBK proceso pradžios ir matyti Helsinkio Baigiamajame Akte, kuriame buvo konstatuota, kad šios priemonės turi prisidėti prie karinio konflikto pavojaus mažinimo. Tai pirmiausia buvo siejama su informacijos karinėje srityje keitimųsi.

1980-1983 metų ESBO Madrido peržiūros konferencija (the Madrid Follow-up Meeting) inicijavo specialios konferencijos pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo ir nusiginklavimo Europoje klausimais sušaukimą. Ši konferencija, vykusi Stokholme 1984-1986 metais, priėmė specialų dokumentą gerokai sustiprinusį pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonių arsenalą. Viena iš dokumente užfiksuotų. naujovių buvo ta, kad čia pirmą kartą buvo susitarta dėl privalomo vienašalio karinių pratybų inspektavimo.

1986-1989 metų Vienos Peržiūros konferencijoje buvo nuspręsta nusiginklavi¬mo klausimus svarstyti derybose dėl PSUP. Šių derybų rezultatas buvo 1990 metų lapkričio 17 dieną priimtas Vienos dokumentas, kuris dar labiau išplėtė keitimąsi informacija apie šalių ginkluotąsias pajėgas, jų išsidėstymą ir apginklavimą, planavimą šiose srityse. Šis Vienos dokumentas išplėtė ir kitų šalių inspektavimo galimybes bei numatė visiškai naujus ryšių palaikymo ir tarpusavio konsultacijų būdus, kuriais numatyta kontaktuoti ekstremaliais karinių incidentų atvejais.

Su ESBO yra glaudžiai susijusi ir Atviro dangaus sutartis (Treaty on Open Skies), nors formaliai derybos dėl jos sudarymo ir nebuvo ESBO proceso dalis. Ši sutartis, pasirašyta 1992 metų kovą ir reguliuojanti stebimųjų skrydžių, virš valstybių – sutar¬ties dalyvių teritorijų režimą faktiškai buvo ESBO sutartimi dėl pasitikėjimo priemonių karinėje srityje tęsiniu.

1992 metų kovo 4 dieną priimtas naujas Vienos dokumentas dėl pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonių papildė 1990 metų dokumentą. Derybos dėl tolesnio PSUP plėtros nuo 1992 metų buvo tęsiamos SBF (Saugumo ir bendradarbiavimo forumas), t. y. specialiuose kas savaitę vykstančiuose valstybių atstovų prie ESBO susitikimuose.

SBF 1993 metų lapkritį susitarė dėl papildomų priemonių, įpareigodamas šalis teikti detalesnę informaciją apie gynybos politiką ir doktrinas, ginkluotųjų pajėgų planavimą, biudžetą, numatė tolesnį kontaktų ir bendradarbiavimo karinėje srityje plėtimą, skaidrumo (transparency) didinimą, stabilizuojančias priemones lokalinių krizių atvejais ir kt.

1994 metų lapkritį SBF priėmė naują dokumentą, išplėčiantį ankstesnes nuostatas. Be to, tais pačiais metais buvo susitarta dėl principų reguliuojančių branduolinio, cheminio ir biologinio ginklo neplatinimą, raketų, galinčių gabenti masinio naikinimo ginklus, perdislokavimą ir kt. Šis dokumentas vėliau buvo įtrauktas į 1994 metų Budapešto viršūnių pasitarimo nutarimus.

Nors ir tapusi tarptautine organizacija, kurios vienas iš tikslų yra stiprinti visų valstybių narių saugumą, ESBO kol kas negali suteikti savo narėms pakankamų saugumo garantijų. Tai lemia pats šios organizacijos politinis, bet ne gynybinis pobūdis, kuris grindžiamas narių įsipareigojimu nedidinti savo saugumo kitų or¬ganizacijos narių sąskaita. Pagrindiniai organizacijos principai jos narių saugumo užtikrinimo srityje išdėstyti 1994 metų Budapešto viršūnių pasitarimo priimtame Saugumo politinių – karinių aspektų kodekse bei Lisabonos viršūnių pasitarimo Deklaracijoje dėl bendro ir visapusiško Europos saugumo modelio XXI amžiui. Šiuose dokumentuose užfiksuota ESBO priklausančių valstybių teisė jungtis į dvišales ir daugiašales gynybines sąjungas, teisė į neutralitetą, galimybė laisvai pasirinkti ar pakeisti susitarimus dėl savo saugumo. ESBK jungtinio saugumo koncepcija Li¬sabonos deklaracijoje grindžiama tuo, kad saugumas yra neatsiejamai susijęs su demokratija, žmogaus teisių, ir pagrindinių laisvių gerbimu, įstatymų viršenybe, rinkos ekonomika ir socialiniu teisingumu. Apskritai Lisabo¬nos deklaracija iš esmės nedavė nieko naujo, stiprinant organizacijos narių saugu¬mo garantijas, nors tokių bandymų ir buvo. Tačiau, apskritai, dalyvavimas ESBO sudaro galimybes internacionalizuoti ir ginti atskirų valstybių saugumo interesus. Tokios galimybės sietinos su įvairiais ESBO mechanizmais ir institucijomis. ESBO Nuolatinė taryba sudaro galimybę valstybėms operatyviai kelti savo problemas, susijusias su organizacijos narių įsipareigojimų vykdymu, bei reikalauti adekvataus jų sprendimo kitose ESBO institucijose.

Antra vertus, ESBO, skirtingai nuo gynybinių sąjungų yra nuolat besiplėtojanti tarptautinio bendradarbiavimo institucija, ir joje pačioje vykstantys pokyčiai, teikia perspektyvų ir jos saugumo komponentui tobulinti. Šiame kontekste reikšmingos Lisabonos deklaracijos nuostatos, numatančios toliau tęsti diskusijas dėl vadinamojo saugumo modelio, kurio tikslas, be kita ko, toliau plėtoti Lisabonos ir kituose ESBO dokumentuose užfiksuotus įsipareigojimus bei mechanizmus saugumo užtikrinimo srityje, stiprinti bendradarbiavimą su kitomis saugumo organizacijomis. Be to, į Lisabonos deklaraciją įtraukta formuluotė, kad bus svarstoma Europos Saugumo chartijos kūrimo galimybė. Tai duoda pagrindo manyti, kad saugumo matmuo ESBO raidos procese gali buti sustiprintas.

ESBO ekonominis matmuo

ESBK valstybių dalyvių bendradarbiavimas ekonomikos, mokslo ir

technologijų bei aplinkos apsaugos srityje nuo pat Helsinkio proceso pradžios buvo suprantamas kaip vienas iš visuotinio saugumo koncepcijos komponentų. Šio bendradarbiavimo svarba pabrėžta ir Helsinkio Baigiamajame akte, tikintis, kad tai padės valstybėms, turinčioms skirtingas ekonomines ir socialines sistemas, Šaltojo karo metais sustiprinti politinį stabilumą ir saugumą. Tačiau šio bendradarbiavimo tikslas buvo ne įgyvendinti specialias programas ar projektus, o sudaryti politines ekonominio ben¬dradarbiavimo sąlygas.

Ekonominio matmens problemos po Helsinkio viršūnių susitikimo buvo gvildenamos 1977-1978 metų Belgrado, 1980-1983 metų Madrido susitikimuose, tačiau, kaip ir žmogiškojo matmens srityje, politinė konfrontacija neleido pasiekti didesnės pažangos. Tik po Vienos peržiūros konferencijos 1986-1989 metais buvo gerokai pasistūmėta pirmyn. Organizuota keletas konferencijų, kurių metu jau pašalinti svarbiausi pozicijų skirtumai šioje srityje ir susitarta dėl bendrų vertybių. 1990 metų pavasarį Bonoje vykusios konferencijos, skirtos ekonominiam bendradarbiavimui Europoje, dokumentuose jau formuluojamas konfrontacijos atsisakymas ir perėjimas prie bendromis vertybėmis bei principais grindžiamos ekonomikos. Tuo iš esmės ir buvo sukurtas politinis efektyvaus ekonominio bendradarbiavimo pagrindas. Tai pabrėžta ir 1990 metų lapkritį Paryžiaus viršūnių susitikime. Jame priimtoje Naujosios Europos Paryžiaus chartijoje buvo užfiksuotas šalių siekimas plėtoti rinkos ekonomiką ir įsipareigojimas teikti visapusišką pagalbą demokratinėms šalims, pereinančioms į laisvosios rinkos ekonomiką bei užtikrinti jų integraciją į tarptautinę ekonominę ir finansinę sistemą.

1992 metais ESBK taryba nusprendė steigti vadinamąjį Ekonominį forumą kaip vieną iš VPK darbo formų. Vykdydama šį nutarimą Vyresnioji taryba susitinka kartą per metus aptarti ir šalinti politines problemas, kylančias pereinant į rinkos ekonomiką. Budapešto ir Lisabonos viršūnių susitikimų dokumentai rodo siekį toliau stiprinti ESBO ekonominį matmenį, regioninį bendradarbiavimą ir atsakomybę aplinkos apsaugos srityje. Tai itin aktualu valstybėms, turinčioms ekonominių perėjimo iš administracinės į rinkos ekonomiką problemų. Jie sudaro galimybes per specialias ESBO institucijas dalyvauti koordinuojant tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą, pirmiausia ESBO ekonominiame forume. Šiuose forumuose dalyvauja ir kitos tarptautinės ekonominės organizacijos, tokios kaip TVF, ERPB, Europos investicijų bankas ir kt.

ESBO žmogiškasis matmuo

Žmogiškojo matmens terminas ESBO kontekste yra vartojamas apibudinti principus, standartus ir visą organizacijos veiklą, susijusią su žmogaus teisių apsauga, humanitariniais klausimais, tautinėmis mažumomis, demokratijos ir teisės viršenybės užtikrinimu.

Pirmieji 1975 metais prasidėjusio ESBO proceso rezultatai, užfiksuoti Helsinkio Baigiamajame akte, buvo kuklūs. Akto nuostatos užfiksavo įsipareigojimą plėsti kontaktus tarp valstybių dalyvių gyventojų, garantuoti šeimų ryšius, palankiau spręsti šeimų susijungimo klausimus, sudaryti daugiau galimybių kelionėms dėl asmeninių ir profesinių priežasčių individualiam ir kolektyviniam turizmui, jaunimo susitikimams, gerinti informacijos skleidimo, gavimo ir keitimosi ja sąlygas bei kt.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2609 žodžiai iš 8686 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.