Esė pagal machiavelio valdovą
5 (100%) 1 vote

Esė pagal machiavelio valdovą

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS

C GRUPĖS DALYKAS

POLITINĖ FILOSOFIJA

NAMŲ DARBAS NR.2

ESĖ

PAGAL MACHIAVELĮ N.

“VALDOVAS”

2004.05.15

Atliko: Politikos mokslų ir

diplomatijos instituto

Viešojo administravimo

programos I k. studentė

Tikrino: Dėstyt. Milda Paulikaitė



Kaunas

2004

TURINYS

Esė__________________________________________________________3

Naudota literatūra______________________________________________ 6

ESĖ

Pirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą. Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą. Ne mažiau reikšmingas veiksnys, skatinęs politinės minties raidą buvo graikų valstybių – miestų formavimasis VII – VI a. pr.m.e. Tai buvo savotiška valstybingumo forma, kurioje vyko aktyvus politinis gyvenimas, nuolat stimuliuojantis naujų politinių idėjų atsiradimą ir jų raidą.

Šiame darbe nagrinėsiu vieno iš žymiausių antrojo periodo graikų mąstytojo Nikolo Machiavelio politinius mokymus.

Atgimimo epocha apima XIV – XVI a. Tuo laikotarpiu Vakarų Europoje prasideda feodalizmo žlugimo ir naujų kapitalistinių santykių formavimasis. Politinėje arenoje laipsniškai kyla nauja visuomeninė jėga – miesto buržuazija. Tuomet formuojasi ir naujos politinės teorijos, kurios išreiškė ekonominius, politinius ir dvasinius buržuazijos interesus. To meto politiniams mokymams būdingas kritinis požiūris į religines pažiūras, jose pastebimas mokslinio pažinimo, besiremiančio praktika ir patyrimų tendencijos. Į pirmą planą iškeliami žemiškieji interesai, žmogaus poreikiai. Katalikiškai pasaulėžiūrai, skleidusiai atsisakymų nuo žemiškojo gyvenimo malonumų, buvo priešpastatomas tikėjimas į proto ir patyrimo galią, į kūrybines žmogaus jėgas. Žmogaus problema, asmenybės ir valstybės santykiai užima svarbią vietą politiniuose to meto mokymuose. Tokia visuomeninės minties kryptis į istoriją įėjo “Humanizmo” pavadinimu. Ši kryptis yra žinoma ir kaip Atgimimo ideologija, nes joje naujai buvo pažvelgta į antikos mąstytojų teorinį palikimą.

Atgimimo epocha pagimdė visą eilę žymių mąstytojų, tokių kaip Erazmas Roterdamietis (1469 –1536), Martynas Liuteris (1483 – 1546), Tomas Miunceris (apie 1490 – 1525), Žanas Kalvinas (1509 – 1564), Tomas Moras (1478 – 1535), Žanas Bodenas (1530 – 1546) ir žinoma Nikolas Machiavelis (1469 – 1527).

Vienas iš žymiausių Atgimimo epochos mąstytojų, įnešęs didelį indėlį į politikos ir valstybės mokslą buvo Nikolas Machiavelis, italų politinis veikėjas, rašytojas, filosofas ir istorikas. Jis parašė tris istorinius veikalus: “Pokalbiai apie Tito Livijaus pirmąją dekadą”, “Valdovas” ir “Florencijos istorija”.

Šio darbo atraminis taškas yra veikalas “Valdovas”.

N.Makiavelis politiką traktuoja kaip patyrimo mokslą. Teisingumo kriterijumi jis laiko patyrimą, praktiką. N.Makiavelio teigimu politinio poelgio pagrindas yra ne krikščioniškoji moralė, o nauda ir jėga. Mokslinius politikos principus jis išveda ne iš religijos kanonų, o iš žmogiškosios prigimties, kovojančių jėgų santykio, interesų ir aistrų. Politikos mokslo uždavinys, teigia mąstytojas, išaiškinti realią tikrovę ir nepasiduoti paprastoms svajonėms, iliuzijoms ir pažiūroms. Ne tikrovę grūsti į abstrakčius ir varžančius laisvę rėmus, o atvirkščiai, realios tikrovės pagrindu numatyti politinės veiklos principus ir atitinkamai atsižvelgiant į juos kurti politinę istoriją.

Valstybė N.Machiavelio teorijoje reiškia politinę visuomenės būseną, kuriai būdingi tam tikri santykiai tarp valdančiųjų ir pavaldinių, tam tikru būdu sutvarkytos ir organizuotos politinės valdžios, teisės ir įstatymų buvimas. Valstybė, pagal N.Machiavelį, tai nuolat besivystantis, besikeičiantis organizmas, kurio forma priklauso nuo kovojančių jėgų santykio. Liaudies ir aristokratijos kova – valstybės vystymosi ir jos formų kaitos šaltinis. Tokiu būdu valstybės forma, pagal N.Machiavelį, apsprendžia “materija”, tai yra valstybės turinys. Priklausomai nuo kokybinės ir kiekybinės politinių santykių būklės susidaro viena ar kita valstybės valdymo forma, jos struktūra, valdžios praktinio veikimo laipsnis ir būdai.

N.Machiavelis išskiria tris teisingas – monarchija, aristokratija ir demokratija (respublika) ir neteisingas – tironija, oligarchija ir “pasileidėliška” – valstybės formas. Geriausios valstybės formos yra absoliutinė monarchija ir respublika.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 661 žodžiai iš 1264 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.