Esė
5 (100%) 1 vote

Esė

112131

VIDURAMŽIŲ ŽMOGUS

(Pagal Gurevičiaus ,,Viduramžių kultūros kategorijos“ Vilnius, 1989)

A.Gurevičiaus knygoje ,,Viduramžių kultūros kategorijos“ nagrinėjama viduramžių visuomenė. Čia mėginama giliau prasiskverbti į viduramžių žmogaus sąmonę ir pasaulėjautą, bandoma išsiaiškinti jos struktūrą ir vaidmuo bendrame istorijos procese. ,, Viduramžių visuomenė – tai feodalų ir valstiečių, miestiečių ir kaimiečių, išsilavinusių ir beraščių, klierikų ir pasauliečių ortodoksų ir eretikų visuomenė.“(35 psl.) Čia A.Gurevičius žiūri į viduramžius ne kaip į niūriausią ir tamsiausią laikotarpį žmonijos istorijoje, o pamažu mėgina išryškinti ,,kitokių viduramžių“ kontūrus, bando atskleisti šių žmonių amžiaus ,,sąmonės įpročius“(26 psl.), atskleisti slaptus kultūros klodus. Todėl čia viduramžių kultūra ima skambėti naujoviškai.

Autorius nagrinėja tik kelis viduramžių ,,pasaulio modelio“ komponentus: laiką, erdvę, turtą, teisę, darbą ir nuosavybę. Visuose komponentuose pasireiškia Dievas ir Bažnyčia. Krikščionybė pasireiškia visose gyvenimo srityse: architektūroje, tapyboje, literatūroje, visuomenėje…bei įtakoja jas.

Šioje knygoje autorius lygina krikščionybę su barbarizmu kiekviename skyriuje, bet skirtingai remdamasis menu, literatūra, kalba, filosofų ir mokslo istorijos tyrinėtojų rezultatais. O pagrindinis objektas – tai gyvas, jaučiantis ir mąstantis visuomenės žmogus.

Erdvė ir laikas. Pagrindiniai pasaulio egzistavimo parametrai, žmogaus patirties formos.

Ir senovėje ir dabar buvo ir yra žmonių , mąstančių apie greit bėgančio laiko negrįžtamumą. Šiais laikais žmogus nuolatos skuba ir, rodos, niekur nespėja. Viduramžiais žmogaus laiką apėmė artima ateitis, netolima praeitis ir dabartinė veikla. Pakito požiūris ir į erdvę.,, Pasaulis pasidarė gerokai mažesnis“(39psl.) – dėl naujų judėjimo ir susisiekimo priemonių.

Iki tam tikro laiko viduramžiškam erdvės ir laiko išgyvenimui vis dėlto buvo būdinga apibrėžta vienovė. Laikas ir erdvė literatūros ir meno kūriniuose turi specifinių ypatumų, susijusių ne tiesiog su pasaulio ir istorijos suvokimu, o su ypatingais ideologiniais ir meniniais uždaviniais, iškylančiais rašytojams, poetams ir dailininkams. Meno kūriniuose laiko kategorija buvo vartojama spontaniškai, neįsisąmonintai. Čia laikas juda šuoliais. Drąsuolis riteris – amžinai jaunas ir stiprus. Viename paveiksle vaizduojami kelios laiko atkarpos, keli veiksmai. Laikas tampa lyg viena visuma. Viduramžiais laikas – Dievo nuosavybė. Viduramžių žmogaus laiką, kaip ir visą kitur kontroliuodavo bažnyčia. Bažnyčia varpais skelbdavo apie prisikėlimą, pamaldas ir t.t. Bažnyčia kontroliuodavo ne tik dienos, artimos ateities laiką, bet ir šventines bei darbo dienas. Barbariškas žemės darbų kalendorius buvo sukrikščionintas, papildytas krikščioniškomis šventėmis. Viduramžiams būdinga ,, finalistinė koncepcija, kad pasaulis juda nuo jo sukūrimo pabaigos link“(86psl.). Todėl viduramžių žmogui ne toks svarbus buvo laikas šioje ašarų pakalnėje, kaip svarbus laikas amžinybėje, šalia Dievo. Pereinant nuo pagonybės prie krikščionybės buvo pertvarkyta visa viduramžių Europos laiko vaizdinių struktūra. Tačiau archaiškas požiūris į laiką neišnyko – jis tik buvo nustumtas į antrą vietą, lyg į ,,žemesnį“ liaudies sąmonės klodą. Pagrindinės viduramžių laiko kategorijos buvo metai, sezonas, mėnuo, diena, o ne valanda ir juolab ne minutė. Viduramžių laikas – tai paprastai ilgai trukęs, lėtas, epinis laikas.

,,Nauja viduramžių laiko samprata remiasi trimis lemiamais momentais – pasaulio pradžia, kulminacija ir žmonių giminės pabaiga. Žmogus ir pasaulis grįžta į kūrėją, laikas – į amžinybę.“(101psl.). Pesimistinis dabarties suvokimas viduramžiais buvo labai populiarus: geriausi, patys laimingiausi žmonijos gyvenimo metai liko tolimoje praeityje, moralinio nuopolio atmosferoje artėja pasaulio pabaiga.

Viduramžiais žmogaus amžius buvo neilgas. Keturiasdešimtmečiai buvo laikomi jau pagyvenusiais. Idealus amžius 35m. amžius, kurį pasiekęs ,,Kristus panoro užbaigti savo žemiškąjį gyvenimą“. Viduramžiais buvo paplitęs įsitikinimas, kad bet koks pasikeitimas neišvengiamai veda į nuopolį. Požiūris, kad pasaulis yra baigiamojoje istorijos stadijoje, turėjo įtakos visoms viduramžio žmogaus gyvenimo sritims, tai pat ir politikoje.

Viduramžiais nebuvo suvokiama, kad pasaulis kinta. Manyta, kad jis stabilus ir iš esmės nejudrus. Viduramžių žmogus egzistavo ne vieningame laike: šalia gamtiškosios buvo antgamtiškoji būtis, todėl mene reikalauta pavaizduoti tiek žemiškąjį gyvenimą, tiek aukštesniąją realybę. Prekyba laiku(kalbant apie skolas ) arba ,,laiko viltimi“ buvo neteisėta, nes laikas priklausė visoms būtybėms ir buvo duotas Dievo. H. Belis pastebėjo: ,,Kai dievas sukūrė laiką – jis sukūrė jo pakankamai“. Krikščionybė nesitenkino biblinės praeities atgaivinimu maldose ir sakramentuose, bet sukūrė perspektyvą. Krikščionybės atraštas laikų ryšys suteikė istorijai teologinę, finalistinę prasmę. Dabartis šiuo aspektu neturėjo savarankiškos reikšmės. Todėl viduramžių žmonės nebuvo abejingi laikui – jie tik
nejautrūs buvo permainoms ir vystymuisi. Viduramžių žmogus bijojo būti originalus. Jis stengėsi gyventi ir įtikti Dievui.

Viduramžių kraštovaizdis visiškai skiriasi nuo dabartinio pasaulio vaizdo. Viduramžiais – miškai daugiausia, domino atskiri kaimeliai, vienkiemiai, išsimėtę tarp miškų. Didesnės gyvenvietės būdavo prie upių. Ryšiai tarp gyventojų – paviršutiniški. Senieji Romos keliai rajonuose, pamažu sunyko, nauji buvo tiesiami retai, o ir juos išlaikyti buvo labai sunku. Kelias tarp gyvenviečių buvo matuojamas laiku (savaitėmis, dienomis). Todėl viduramžių žmogaus erdvė buvo labai siaura. Bet tačiau ir dvilypė – jungianti šį žemiškąjį pasaulį su dangiškuoju.

Viduramžių žmogus jau netapatina savęs su gamta, bet dar ir nepriešpriešina jai savęs. Jis sugretina save su visu likusiu pasauliu ir matuoja jį savo motu, kurį randa savo kūne, savo veikloje, savyje. Erdvė buvo matuojama žmogaus kūnu, jo judėjimu, gebėjimu veikti materiją. Alkūnė, sprindis, pirštas – tai patys natūraliausi ir labiausiai paplitę matai. Viduramžių matas, ypač žemės matas buvo nebendramatis, o skirtingose vietovėse jis skirdavosi.

Noras aprėpti pasaulį kaip vienovę persmelkia visas viduramžių ,,sumas“, enciklopedijas ir etimologijas. Viduramžių krikščionybės kosmologinėje teorijoje žmogus neturėjo savarankiškos reikšmės: savo būtimi jis šlovino viešpatį. Žmogaus požiūrį į gamtą daugiausia lėmė religingumas – pagrindinis viduramžių pasaulėžvalgos bruožas. Jei gamta neartino prie Dievo, tada išvis neturėjo vertės, o jei trukdė jį pažinti, buvo laikoma blogiu, piktų jėgų apraiška. Tačiau buvo randama ir faktų, kad žmonės grožėjosi gamta. Vaizduodami rojų ir t.t. Į ,,žemės rato“ aprašymą(55psl.), be realių geografinių žinių fragmentų, įėjo bibliniai rojaus kaip pasaulio centro vaizdai. Gyvių aprašymai ,,bestijarijuose“ rodo didelį jų autorių pastabumą, bet kartu liudija, kad viduramžių žmogus aiškiai neskyrė savo tiesioginės patirties nuo fantastinių prasimanymų. Jam buvo svarbesni simboliai, nei pati gamta.

Viduramžių žmogaus nedidelis ir visiškai apžvelgiamas pasaulis buvo labai sodrus. Drauge su žemiškosiomis būtybėmis, daiktais ir reiškiniais jis apėmė dar ir kitą pasaulį, kurį kūrė religinė sąmonė ir prietarai.

Viduramžių erdvės vaizdiniai neatskiriami nuo suvokimo gamtos, su kuria žmogus specifiškai, intymiai bendravo ir kuriai jis dar nesugebėjo aiškiai priešpriešintis savęs. Kad geriau būtų suprasta erdvė, iš pradžių reikia suprasti gotiką. Katedrose erdvė sukelia judėjimo įspūdį, tarsi nuolat atsirasdama ir kisdama. Erdvė čia suvokiama kaip tam tikra realybė su savo struktūra ir tvarka.

Žmogaus padėtį visuomenėje daug lėmė ir reguliavo joje veikianti TEISĖ. ,,Visos žmogaus veiklos formos feodalinėje visuomenėje buvo pavaldžios taisyklėms, kurioms nusižengti buvo draudžiama, o nusižengę – smerkiami“(139psl.). Barbarų visuomenėje viską reguliavo paprotys. Bažnyčia nemažai pertvarkė ir teisę. Bažnyčia ir feodalinė praktika barbarų teisės visiškai nepanaikino ir neįveikė,- šiek tiek pakeista forma ji įėjo į viduramžių teisę kaip jos sudėtinis elementas. Viduramžiais teisė – negali būti naujovė. Ji egzistuoja nuo amžių kaip amžinasis teisingumas.,, Didieji viduramžių įstatymų leidėjai nekūrė įstatymų, jie tik ,,rado“ senąją teisę, atkūrė ją, grąžindami teisingumo spindesį ; kartu ankščiau veikusi teisė buvo nepanaikinama , o papildoma, ir galios netekdavo tik žmonių padaryti teisės iškraipymai“(149psl.). Priedermė laikytis teisės buvo susijusi ne su susitarimu, o su teisės universalia galia, kuriai paklūsta visi. Statiškumas – pagrindinis viduramžių sąmonės bruožas. Todėl ir teisė – pasaulėtvarkos sudėtinė dalis – buvo suvokiama kaip nekintanti. Ji ne atsiranda, o tik fiksuojama , negalima jos ir panaikinti. Ji – anapus laiko.

PAPROTYS buvo neatsiejamas nuo teisės.,, Visiems svarbiausiems žmonių gyvenimo įvykiams – vedyboms ir priėmimui į giminę, įšventinimui ir t.t. – buvo sukurtos specialios apeigos, ypatingos ceremonijos, kurias pažeidus tekdavo anuliuoti aktą.“(155psl.) Ankstyvaisiais viduramžiais raštišku dokumentu, kurį apskritai mažai kas galėjo perskaityti, dauguma žmonių nepasitikėjo ir nesuprato jo teisinio pobūdžio. Todėl kaip ir ankščiau buvo metama arba įteikiama žemės sauja, velėna, šaka. Teisiniam aktui suteikti veiksmingumą galėjo tik magiškas ritualas. Būtų neteisinga manyti, kad viduramžių teisės rituališkumas buvo paprasta ankstesnės būklės atgyvena. Viduramžiais atsiranda ir paplinta daugybe naujų apeigų, papročių, formulių ir priesaikų. Žmonės gyveno stebuklo, laikomo kasdieniška tikrove, atmosferoje. Tačiau tai nereiškė, kad žmogus tikėjo viskuo. Nors ir buvo neraštingas, tamsus ir lengvatikis. Riba tarp teisybės ir melo neabejotinai buvo suvokiama, kaip ir buvo suvokiamas skirtumas tarp gamtiškų ir antgamtiškų reiškinių. Svarbiausias feodalinės visuomenės santykių formas reguliavo vietos paprotys, kuris arba išvis nebuvo užrašytas arba buvo užrašytas tik iš dalies ir labai vėlai. Ne įstatymas, bet paprotys, besikeičiantis priklausomai nuo vietos, laiko, asmenų ir gausybės
lėmė visus esmingiausius feodalinės teisinės praktikos bruožus. Įstatymų leidybos menkumas viduramžiais kaip tik ir paaiškinamas paprotinės teisės viešpatavimui. Paprotys apima visas gyvenimo sritis. Paprotinė teisė nebuvo atskirta nuo visuomenės ir todėl buvo galima ją keisti. Paprotys buvo teisės kūrybinis veiksnys, priemonė teikianti galimybę kurti teisę ir ją aiškinti. Paprotinė teisė buvo svarbesnė ir plačiau taikoma gyvenime nei rašytiniai įstatymai. Todėl prisidengus visuomeninės tvarkos nekintamumo ir tradiciškumo skraiste, paprotinė teisė formavosi toliau.

Viduramžiais – kaip laisvė neneigė priklausomybės, taip ir priklausomybė nereiškė teisių stokos. Tikrąją laisvę, pasak dvasininkų, galima pasiekti tik danguje, vadinasi, reikėjo nuolankiai tęsti šio gyvenimo negandas ir neteisingumą.

Ištikimybė – svarbiausia krikščionių dorybė. Tarnyba ir ištikimybė buvo pagrindinės socialinių politinių ir moralinių vertybių sistemos kategorijos.

Feodalinėje visuomenėje, suskirstytoje į klases, įvairių klasių ir visuomenės grupių nariai skirtingai žiūrėjo į DARBĄ.(188psl.). Riteris vis dėlto galėjo vidujai vystytis ir išreikšti save dvasinės kultūros sferoje, nors čia ir jo asmenybę ribojo tam tikros normos.

Miestiečio gamybinė veikla lėmė ypatingą požiūrį į gyvenimą. Nuo gamtos ir jos ritmų jis kur kas mažiau priklausė nei valstietis. Menas ir amatas viduramžiais buvo vieningi. Laisvas cecho meistro darbas – tai priemonė įtvirtinant jo žmoniškąją asmenybę ir ugdant visuomenę savimonę. Miestas tais laikais vis dar turėjo ir kaimo bruožų. Viduramžių biurgerių akiratis buvo siauras, o uždaros socialinės grupės kartu ir vienijo juos į cechus, gildijas, hamunas.

Valstietis dirbdavo žemę, todėl buvo manyta, kad jis lyg prakeiktas, lyg stovintis arčiau Dievo.

Pirma, būtinybė dirbti, bažnyčios požiūriu, yra žmogaus prigimties netobulumo padarinys ir apraiška. Žmonėms išvis reikėjo rūpintis ne tiek prasimaitinimu ir fizine gerove, kiek dvasiniu išsigelbėjimu, amžinu gyvenimu. Darbas buvo menkai vertinamas, kita vertus – darbas buvo laikomas būtinu žmogaus užsiėmimu. Darbas pažaboja kūną, ugdo pareigingumą ir stropumą. Pirmenybė buvo teikiama žemės ūkio darbams, o prekyba ir daugelis amatų buvo smerktini. Ėmę suvokti fizinio darbo privalumus, viduramžiai pamažu pradėjo suvokti ir protinio darbo svarbą. Pradžioje protas buvo vertinamas kaip Dievo dovana ir todėl ja buvo galima prekiauti. Viduramžių socialinė utopija buvo siejama su svajone apie palaimingą būsena, kurioje nebereikia dirbti. Gerai žinoma, kiek daug buvo nedarbo dienų: sekmadieniai, šventųjų dienos, bažnytinės šventės, kurios sudarė trečdalį ir daugiau dienų per metus. Viduramžiais visų pirma buvo vertinama darbo kokybė, o ne kiekybė. Viduramžiai naujoviškai įvertino darbo reikšmę. Iš slegiančio žmonių giminę prakeiksmo jis pamažu virto pašaukimu.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2122 žodžiai iš 4099 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.