Ešėlinė ekonomika Lietuvoje ir jos pasekmės
5 (100%) 1 vote

Ešėlinė ekonomika Lietuvoje ir jos pasekmės

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

Ekonomikos ir verslo

pagrindų dieninių

studijų II kurso

Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ir jos pasekmės

KURSINIS DARBAS

Vilnius, 2004

Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………………………………….3

I.Šešėlinė ekonomika Lietuvoje……………………………………………………………………..5

1.1.Kada nelegalioji (šešėlinė) ekonomika atsiranda ir ar jos esama Lietuvoje ………8

II. Nelegalusis verslas …………………………………………………………………………………..9

2.1. Prostitucija Lietuvoje ……………………………………………………………………………….9

2.2. Korupcija …………………………………………………………………………………………….. 12

2.3. Kontrabanda Lietuvoje ……………………………………………………………………………15

III. Šešėlinis verslas – valstybės problema ……………………………………………………20

IV. Šešėlinės ekonomikos įvertinimai …………………………………………………………..22

Išvados ……………………………………………………………………………………………………….23

Priedai…………………………………………………………………………………………………………26

Literatūra…………………………………………………………………………………………………….31

Įvadas

Lietuvoje kuriame civilizuotą ir moderniomis vertybėmis pagrįstą visuomenę. Šiame kelyje susiduriame su daugybę sunkumų. Viena iš sudėtingiausių problemų – šešėlinė ekonomika. Šešėlinė ekonomika egzistuoja bet kurioje pasaulio šalyje, nepriklausomai nuo politinės sitemos, dominuojančios nuosavybės formos, valstybės baudžiamųjų sankcijų ir represijų.

Šešėlinė ekonomika – nelygu, kokie vertintojai – sudaro nuo ketvirčio iki pusės visos Lietuvos ekonomikos apimties. Tačiau gąsdina ne tik ir ne tiek pats reiškinio mastas: labiausiai baugina socialinė ir moralinė dirva, kurioje šešėlinė ekonomika iki šiol visai neblogai tarpsta. O pastaroji aplinkybė leidžia teigti, kad problemos lengvai ir greitai neįveiksime.

Ekonomikos liberalizavimas, gamybos sistemų ir darbo rinkų transformavimas, visiškas rinkos santykių įsigalėjimas, išaugusi tarptautinė prekyba, tarptautinis kapitalo mobilumas, finansų srities globalizavimas ir lengvatinės prekybos rinkų atsiradimas sukūrė ne tik bendras ekonominio augimo sąlygas, bet ir šį augimą stabdančią globalinę šešėlinės ekonomikos sistemą, savo saitais susiejančią nacionalinių valstybių ekonomikas. Milžiniškos ,,nešvarių” pinigų sumos, cirkuliuojančios ekonomikoje, atveria nusikalstamam pasauliui neribotų galimybių, sudaro sąlygas valstybės valdžios korupcijai, monopolizacijai, oligarchijai susidaryti, lemia skurdą. Susikūrė terpė, kurioje šešėlinės ekonomikos dalyviai, savo veikla vykdantys kelių valstybių teritorijoje, praktiškai panaikina jų nusikalstamų veiklų išaiškinimo galimybę. Šešėlinis pasaulis naudojasi tuo, kad valstybės ekonominių nusikaltimų turinį traktuoja skirtingai, o ekonominius nusikaltimus tiriančios institucijos neturi veiksmingos tarptautinio bendradarbiavimo sistemos. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje ekonominio nusikaltimo samprata neapibrėžta, todėl nėra ir bendros ekonominių nusikaltimų apsakaitos, analizės ir kontrolės.

Finansų ir kredito sistemos integracija, lengvatinės prekybos zonų plėtra paskatino ne tik tarptautinę prekybą, investicinius procesus, bet ir suformavo globalinę šešėlinę ekonomiką. Užsienio tyrinėtojų duomenimis, pagrindinės šešėlinės ekonomikos pajamos gaunamos slepiant mokesčius oficialios ekonominės veiklos srityje. Milžiniški šešėlinių pinigų srautai kelia realią grėsmę kai kurių šalių, ypač mažų, ekonominiam saugumui. Didžiulės šešėlinių pinigų sumos gali greitai išbalansuoti bet kurių prekių rinką, kai kuriose šalyse nerealai sumažinti ar padidinti spekuliaciniais tikslais pasirinktos valiutos kursą, priversti net stambias korporacijas keisti savo verslo planus ar net visai pasitraukti iš rinkos.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šešėlinė ekonomika 1995 metais sudarė 23,4 proc. šalies BVP. Šiuo rodikliu Lietuva tuo metu ne daug kuo skyrėsi nuo tokių valstybių kaip Graikija (26,6 proc.), Italija (26,6 proc.), Ispanija (22,6 proc.), Belgija (21,6 proc.), Švedija (18,9proc.), Norvegija (18,5 proc.), Danija (18,1 proc.). Vėlesnias metais oficialūs šešėlinės ekonomikos tyrimai Lietuvoje nebuvo atlikti. Tačiau minėtose Europos valstybėse šešėlinės ekonomikos lygis vidutiniškai per metus didėjo 0,5-1 procentiniu punktu. Tai leidžia daryti išvadą, kad panašus šešėlinės ekonomikos augimo tempas buvo ir Lietuvoje. Todėl 1997-2000 metais trečdaliu sumažėjo ūkinių ir finansinių nusikaltimų skaičius realių šešėlinės ekonomikos tendecijų nerodo. Daugybė
bankrutuojančių įmonių, kuriose neliko jokio realaus turto,nors jų buvę savininkai sėkmingai plėtoja verslą naujose įsteigtose firmose, milijonai litų dingusių paskolų su valstybės garantija, tūkstančiai kitose šalyse įkurtų antrinių įmonių, padedančių transferinėmis kainomis nuslėpti mokesčius, kontrabandą, neskaidrūs viešieji pirkimai, korupcija ir kiti nusikaltimai rodo, kad Lietuvoje nėra visa apimančios ekonominio nusikaltimo kontrolės, o teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su atitinkamomis kitų šalių tarnybomis nepakankamas. Dabar svarbu užkirsti kelią ne tik į užsienį išvežamiems nelegalių pinigų srautams, bet ir plačiau nagrinėti tuos atvejus, kai ekonominius nusikaltimus padarę asmenys išvažiuoja nuolat gyventi į užsienį. Tuo atveju jų gražinimas į Lietuvą (ekstrancija) tampa sudėtingu teisiniu procesu, kadangi ekonominių nusikaltimų traktavimas mūsų šalyje ir užsienyje skiriasi.

Taigi šešėlinė (nelegalioji, neapskaitoma) ekonomika paprastai apibrėžiama kaip ekonominė veikla, kai pagamintos prekės ir suteiktos paslaugos nedeklaruojamos valstybės institucijoms.

Būtent šiame darbe norėčiau apibūdinti, kas tai yra šešėlinė ekonomika (verslas) Lietuvoje ir jos pasekmes, kokie jos įvertinimai, kokia jo žala valstybei, plačiau apžvelgsiu šešėlinio verslo rūšis.

I. Šešėlinė ekonomika

Iš pradžių norėčiau supažindinti su pačia šešėline ekonomika ir jos sektoriais.

Skaičiuojant nacionalinį produktą, kuris yra svarbus šalies ekonomikos vertinimo rodiklis, remiamasi statistine informacija. Loginis klausimas, ką reikėtų įtraukti i statistinius vertinimus, nėra vienintelis sudėtingumas, skaičiuojant BNP ar BVP. Dar neaišku, ką iš tikrųjų įmanoma praktiškai įvertinti. Pastaruoju metu daugelis ekonomistų ir vyriausybės atstovų yra išreiškę nuomonę, jog statistinės tarnybos neįvertina daugelio sandorių, todėl apskaičiuotasis BNP ar BVP yra kur kas mažesnis už faktiškąjį.

Ir amatininkai, ir gydytojai, ir teisininkai (advokatai), ir kiti privačių paslaugų teikėjai, slepiantys savo pajamas nuo valstybės, dažnai neužrašo kai kurių savo pajamų šeimos pajamų deklaracijose, norėdami išsisukti nuo mokesčių mokėjimo. Taip šie duomenys nepatenka nei į mokesčių apskaitas, nei į BNP ar BVP apskaitą. Be to, į oficialią apskaitą nepatenka nelegalūs nusikalstami sandėriai.

Tokia ekonomika egzistuoja įvairiose šalyse. Ji vadinama dažnai skirtingai: pavyzdžiui, JAV – ,,subterranean“, arba ,,irregular“, Prancūzijoje – ,,travail au noir“, Didžiojoje Britanijoje -,,fiddle“, Vokietijoje – ,,Schattenwirtschaft“. Nelegalioji (dar vadinama šešėline, paslėpta) ekonomika apima ne vien įstatymams prieštaraujančią veiklą, bet ir tas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius (jos nėra nusikatstamos). Pastarųjų veiklų rezultatus reikėtų kaip nors įtraukti į nacionalinį produktą. Tačiau nelegalios ekonomikos dalyviai slepia savo veiklą, todėl apie ją neįmanoma gauti statistinės informacijos duomenų. Nors nelegalią veiklą sunku ivertinti, bet ekonomistai bando ją vertinti pagal netiesioginius duomenis.

N e 1 e g a 1 i o j i (šešėlinė, paslėptoji) ekonomika – tai tokia ekonominė veikla, kuri nežinoma mokesčių rinkėjams ir vyriausybės statistinėms tarnyboms.

Taigi kitaip tariant, tai ne rinkos ekonomikos veikla, kai mokesčių žinybai nedeklaruojami prekių bei paslaugų mainai ir neįrašoma į nacionalinių pajamų sąskaitas todėl, kad ji nesusijusi su rinka arba yra neteisėta. Neteisėtumas nėra tas pat, kas nedalyvavimas rinkoje. Neteisėta ekonomikos veikla yra visiškai įmanoma esant įprastai kainų sistemai, kurią nustato pasiūla ir paklausa. Tokios veiklos pavyzdys gali būti nelegalus narkotikų gaminimas ir pardavimas, arba maisto pardavimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, kada jis buvo normuojamas.

Ne rinkos veikloje nėra kainos, kurią nustato paklausa ir pasiūla. Kai kada ne rinkos veiklos gali būti imamasi nesavanaudiškais sumetimais, pavyzdžiui, namų šeimininkės veikla šeimos labui arba savanorių labdaros veikla. Kita ne rinkos veiklos rūšis yra natūriniai mainai, kai už vienas paslaugas atsilyginama kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, kai teisininkas teikia paslaugas mainais už jo buitinės technikos remontą arba kai automechanikas remontuoja elektriko automobilį, o šis už tai įrengia apšvietimą ir signalizaciją jo namuose. Čia nevykdomos jokios piniginės operacijos, ir šitokia veikla niekur neregistruojama.

Taigi šešėlinė (nelegalioji) ekonomika – tai dažniausiai tie atvejai, kai žmonės dirba, ir niekas nežino apie jų pajamas. Pavyzdžiui, padavėjai ar kirpėjai, kurie tyliai įsideda savo arbatpinigius į kišenę, nedeklaruodami jų kaip pajamų mokesčių valdybai; daugybė kitų anksčiau minėtų ir panašių atvejų – tai vis nelegalioji (šešėlinė) ekonomika. Dažnai vartojamas terminas ,,juodoji ekonomika”(black economy) ir ,,juodoji rinka“. Ką tai reiškia?

J u o d o j i r i n k a (black market) – tai rinka, kurioje kainos viršija legaliai nusistatytą jų maksimumą.

Kitaip tariant, juodoji rinka yra neoficiali rinka, kurioje prekių ir paslaugų kainos skiriasi nuo legaliai egzistuojančių (paprastai esti didesnės); toji rinka dažniausiai atsiranda tad kai vyriausybė nustato mažesnę nei
norma prekės kainą, ir po to tenka įvesti normavimo sistemą, kad būtų galima paskirstyti turimą pasiūlą tarp pirkėjų. Esant tokiai padėčiai, pirkėjai yra linkę mokėti didesnę kainą, kai kurie tarpininkai stengiasi netiekti prekių oficialiai rinkai ir sukurti savą prekybą ,,iš po prekystalio“.

Taigi esant kainų kontrolei, prekės gali išnykti nuo prekystalių ir patekti į nelegalią juodają rinką. Tada deficitines prekes gauna pirkėjai, pasiryžę pažeisti įstatymą. Be to, pirkėjams juodojoje rinkoje tenka mokėti už prekę daugiau, t.y. prekės parduodamos aukštesnėmis kainomis nei legalus jų maksimumas, negu perkant laisvojoje rinkoje. Juodosios rinkos prekiautojai nori gauti kompensaciją už riziką, taip pat ir už tai, kad jie prekiauja nelegaliai

Juodoji rinka atsiras visur, kur tik prekės ar paslaugos bus draudžiamos arba labai griežtai kontroliuojamos. Kai kuriose šalyse juodoji rinka toleruojama, visai nesikišant policijai arba tik šiek tiek trukdant. Tose šalyse, kur valiuta yra dirbtinai kontroliuojama, jos keitimo kursas juodojoje rinkoje atspindi tikrąją rinkos kainą. Juodąją ekonomiką sudaro visos pogrindinės operacijos, apie kurias niekas oficialiai nepraneša.

Šešėlinė ekonomika apima nelegalias veiklas, o taip pat ir legalių veiklų veiksmus, kurių ekonominiai rezultatai yra oficialiai neapskaitomi.

Pagal TDO , EUROSTAT’o ir kitų tarptautinių organizacijų siūlymus šešėlinė ekonomika skaidoma į tris sektorius:

• formalusis;

• neformalusis;

• nelegalusis.

Formalusis. Šiam neapskaitomos ekonomikos sektoriui priskiriama legali veikla ar paslaugos, apie kurias valstybė neturi reikiamos informacijos (slepiami mokesčiai, nesilaikoma įvairių normatyvų, vengiama pateikti duomenis statistikos įstaigoms ir pan.)

Skiriami du formaliosios šešėlinės ekonomikos tipai: „ekonominis šešėlis“ ir „statistinis šešėlis“. Pirmasis susiformuoja tada, kai vengiama laikytis valstybės priimtų normų (slepiamos apyvartos apimtys, pelnas ir kt). Antrasis susiformuoja, kai ūkio subjektai neregistruoja įmonių (verslininkas nuslėpė dalį pelno, gauto realizavus produkciją ir pan.)

Nelegalusis. Tai „tamsiausias“ šešėlinės ekonomikos sektorius. Skiriami du tokios veiklos atvejai:

• prekių gamyba ar paslaugos, kurias draudžia įstatymai;

• legali veikla, kurią vykdo asmenys, neturintys leidimo arba kompetencijos.

Iš populiariausių nelegalių veiklų paminėtos kontrabanda (dėl kurios biudžetas negauna ženklių muito mokesčių), narkotikų platinimas, prostitucija, korupcija ir pan.

Lietuvoje išskirtinos tokios nelegalios ekonomikos šakos:

• kontrabanda ir nelegali prekyba vogtais automobiliais;

• nelegali gamyba;

• prostitucija;

• turto prievartavimas.

Šiame darbe norėčiau didesnį dėmesį skirti šiai temai, nes ji Lietuvoje šiomis dienomis labai aktuali.

1.1 Kada nelegalioji (šešėlinė) ekonomika atsiranda ir ar jos esama Lietuvoje?

Pirma, kai nesureguliuota pasiūla ir paklausa, kai įstatymai, nutarimai ir kiti normatyviniai dokumentai neveikia arba jų nėra. Čia pavyzdys galėtų būti nelegali prekyba draudžiamais produktais. Dažniausiai tokių gaminių esti didelė paklausa, o tai ir lemia jų didesnes kainas.

Antra, kai tarp ekonominių subjektų vyksta ir natūriniai mainai, pavyzdžiui, kai už vienas paslaugas atsilyginama kitomis paslaugomis. Įvertinti autentiškumą – neįmanoma, ir tokia veikla niekur neregistruojama.

Lietuvoje nelegaliosios (šešėlinės) ekonomikos taip pat esama, nes kartais įvairios personalinės imonės bei firmos slepia savo gamybinės – ūkinės veiklos ekonominius rodiklius, siekdamos sumažinti priklausomus mokesčius valstybės biudžetui. Ir nelegali prekyba pas mus gana sėkmingai egzistuoja.

Ekonomistai teigia, kad tai pati įdomiausia, tačiau slidžiausia ir sudėtingiausia ekonomikos šaka. Kokio dydžio yra nelegalioji (šešėlinė) ekonomika? Kaip apskaičiuoti jos mastą? Ir iš paminėtų pavyzdžių akivaizdu, kad nepaprastai sunku nustatyti, kokią pajamų dalį žmonės nuslepia nuo valstybės. Tačiau ekonomistai bent apytiksliai ją gali nustatyti.

Kadangi didžioji dalis nelegaliosios (šešėlinės) ekonomikos paremta grynaisiais pinigais, tai manoma, jog ten, kur grynųjų pinigų cirkuliuoja daugiau, negu normaliajam verslui jų reikia, jie ,,nuteka” į neįregistruotų sandėrių finansavimą. Remdamiesi informacija apie cirkuliuojantį grynųjų pinigų kiekį bei kitais ekonominiais duomenimis, ekonomistai apskaičiavo, kad nelegalioji (šešėlinė) ekonomika gali siekti nuo 5 iki 15 proc. BNP (BVP).

1989 m. JAV nelegalioji ekonomika sudarė nuo 250 iki 750 mlrd. dolerių. Kai šalies šešėlinės ekonomikos mastas viršija 50 proc., padėtis valstybėje tampa nekontroliuojama.

Lietuvos ekonomikos tyrimų centro duomenimis, 1997 m. Lietuvoje iš apyvartoje esančių 1,7 mlrd. Lt šešėlinė ekonomika disponavo 500 mln. Lt. Tai reiškia, kad kas trečias litas buvo nešvarus. Tai sudarė 40 proc. BNP (BVP). Šiandien Lietuvoje šešėlinei ekonomikai priskiriama 20 – 25 proc. sukurto BVP . Labiausiai išplitusi prekyboje, mažiausia jos dalis yra žemės ūkyje. Šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvos ekonomikoje mažėjo dėl krizės Rusijoje, nes sumažėjus prekių apyvartai, daugelis įmonių, vykdžiusių neregistruotas operacijas kaimyninėse šalyse,
pajamų šaltinio.

Kitose šalyse padėtis ne ką geresnė. Pavyzdžiui, Italijoje nelegalioji ekonomika sudaro 25 – 30 proc. BNP apimties. Jos įjungimas i NP padidintų Italijos realųjį BNP kasmet po 0,7 proc.

Argentinoje nelegalioji ekonomika sudarė apie 60 proc. BNP. Beveik trečdalį BNP Vengrijoje pagamino šešėlinė ekonomika, o Čekijos Respublikoje ji buvo 11 proc.

Nelegalioji ekonomika lemia didesnius mokesčius arba didesnį biudžeto deficitą. Kadangi nelegalioje ekonomikoje uždirbami pinigai lieka neapmokestinami, valstybė praranda milijonus litų – potencialių biudžeto pajamų. Tai kompensuojama tik užkraunant didesnius mokesčius sąžiningajai gyventojų daliai, didinant valstybės skolą arba mažinant išlaidas.

Lietuvai pereinant nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, nelegalioji (šešėlinė) ekonomika atlieka itin neigiamą vaidmenį: skursta valstybės biudžetas; kenčia ekonomiškai ir socialiai šalies vartotojai, o lobsta juodosios rinkos veikėjai. Viso to rezultatas – netinkamai orientuota politika, neteisingi valstybės vadovų sprendimai svarbiausiais ekonomikos klausimais.

Kuo greičiau rinkos pasiūla bus sureguliuota su paklausa, stabilizuosis kainos, žymiai sumažės ar išnyks infliacija, tuo greičiau Lietuvoje praras savo ekonominę ir politinę socialinę reikšmę nelegalioji (šešėlinė) ekonomika. Visiškai, deja, ji neišnyks, nes ji gaji ir labai išsivysčiusiose valstybėse.

II. Nelegalusis verslas

Kaip jau minėjau, nelegalusis verslas – tai „tamsiausias“ šešėlinės ekonomikos sektorius. Šiomis dienomis jis yra užgožęs ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Todėl norėčiau plačiau pašnekėti apie šios šešėlinės ekonomikos sektorių.

2.1. Prostitucija Lietuvoje.

Prekyba moterimis ir prostitucija šiandien tenka vadinti verslu t.y. šešėlinės ekonomikos dalimi. Legalioje darbo rinkoje moterų diskriminaciją galime įvertinti procentais ir stebėti jos mažejimo arba didejimo tendencijas. Prostitucijos atveju moterų diskriminacija, be abejonės, yra šimtaprocentinė. Šešėlines ekonomikos sąlygomis jos priverčiamos užsiimti žiauriausiu ir, be kita ko, joms nepelningiausiu verslu – savo kūno pardavimu. Jos padeda organizuotam nusikalstamumui kurį valdo ir kontroliuoja vyrai. Moterys neturi jokių šansų apversti svorio centrus ir sukūrti situaciją, palankią sau. Būtų juokinga kalbėti, kad jos galėtų valdyti pinigus, kuriuos joms uždirbtų vyrai, parduodantys savo kūną. Tačiau nerealiai atrodo ir tai, kad parduodamos savo kūną moterys galėtų disponuoti visais savo kūnu uždirbamais pinigais. Kiekvieną naktį prie ginklų parduotuvės Lvovo gatvėje stovi trys keturios prostitutės, kurios bet kokiomis oro sąlygomis desperatiškai bėgioja prie mašinų ir vilioja klientus – vyrus, o už kelių metrų, tingiai atsirėmę į medį lūkuriuoja kiti vyrai – suteneriai, kurie tik ištiesę ranką čia pat pasiima moterų uždirbtus litus. Lygiai taip pat absoliuti dauguma Stoties prostitucių grižta namo ir atiduoda pinigus jų laukiantiems sugyventiniams – “alfonsams”, kurie visada išlaikomi vienos ar kitos moters. Išnaudojimo struktūra paprasta: iš esmes tik vyrai valdo šį verslą ir beveik vien moterys yra parduodamos. Kas iš to pelnosi, jei nuolat kartojama, kad prostitucijos verslas yra vienas pelningiausių? Geriausiu atveju gavusi trečdalį savo uždirbtų pinigų, moteris už tai susimoka fizine ir psichine sveikata ir išstumia save iš visuomenės. O vyrai be didesnės rizikos pasiima moterų uždirbamus pinigus, stengiasi juos legalizuoti ir turi realią galimybę tapti gerbiamais visuomenės piliečiais. Nekalbėkime apie tai, kodėl moterys pasirenka ar yra priverstos dirbti šešėlinės ekonomikos sąlygomis. Tai yra kitas klausimas. Tačiau šiandien nežinome nė vienos pasaulio valstybės, kurioje neegzistuotų šešėlinė ekonomika, o drauge ir prostitucija. Šiuo atveju galime kalbėti tik apie tai, kokie svertai lemia šio reiškinio mastą. Tad kokie galimi moterų diskriminacijos mažinimo būdai prekybos žmonėmis versle Lietuvoje? Kokiais būdais prostituciją, kaip moterų diskriminacijos formą, būtų įmanoma sumažinti iki minimumo? Remiantis Lietuvos įstatymais, galima ir siekiama nubausti sutenerius ir prekeivius žmonėmis. Vis dėlto atidžiau pažvelgę į įstatymus, kontroliuojančius prostituciją ir prekybą žmonėmis, pamatysime, kad jie nėra veiksmingi. Ir ne vien todėl, kad jie netaikomi, nes, kaip žinome nubaustų sutenerių yra nedaug, bet pirmiausia todėl, kad prostituciją reglamentuojantys įstatymai nėra subalansuoti. Prostitucijos versle dalyvauja trys elementai: suteneris, klientas ir prostitutė. Tokiu atveju įstatymai, susiję su prostitucija, turetų apimti ir visus šiuos elementus. Šiandien Lietuvos įstatymai leidžia suprasti, kad prostitucija Lietuvoje nėra legali. Tačiau ji nėra ir kriminalizuota. Būtent šis dviprasmiškumas, kai pati prostitutė negali suprasti daro ji nusikaltimą, ar ne, jau suteikia galimybę manipuliuoti ja tiek suteneriui (kuris sako, kad moteris nieko nusikalstamo nedaro, nes jos nusikaltimą įstatymai prilygina kelių eismo taisyklių pažeidimui), tiek policijai (kuri iš esmės savo nuožiūra gali taikyti baudos dydį). Įstatymų dviprasmiškumas mažu mažiausiai nestabdo moterų atėjimo į šį verslą, nes juk niekur garsiai nekalbama
neaiškinama, kad vertimasis prostitucija yra nusikaltimas. Kita vertus, dviprasmiškas tampa ir pats elgesys su prostitute. Sulaikyta ji laikoma areštinėje, per prievarta filmuojama ir rodoma televizijos laidose, fotografuojama laikraščiams, užmirštant ir nekreipiant dėmesio į tai, kad pagal įstatymus ši moteris padarė labai nedidelę pražangą, o jų kasdien nustatoma dešimtys. Šiuo atveju būtina priminti, kad įstatymai, baudžiantys prostitutę ir sutenerį, nuošalyje palieka klientą. Kita vertus, kliento situacija taip pat dviprasmiška: jis nežino, ar yra nelegalaus veiksmo bendrininkas, pagaliau nusiperka prekę be jokių įstatymo numatytų taisyklių. Kur nuvestų visiškas prostitucijos kriminalizavimas, kuris turetų paliesti visus tris – prostitutę, sutenerį ir klientą? Visų pirma tai leistų labai aiškiai apibrėžti, kad be išimties visi dalyvaujantys šiame versle – ir perkantys, ir parduodantys – yra nusikaltėliai ir bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju išnyktų komfortabili kliento laikysena, o kartu sumažėtu į šį verslą ateinancių moterų skaičius. Priešingu atveju, t. y. legalizavę prostituciją, įteisintume prostitutės profesiją kaip legalia ir galėtume ieškoti būdų mažinti moterų diskriminaciją, kaip ir bet kokiame kitame legaliame darbe. Išnyktų tokios prostitutės diskriminuojančios formos kaip viešas tyčiojimasis žiniasklaidoje, niekieno nekontroliuojamas žiaurus sutenerių elgesys su moterimis, galu gale paauglės turėtų galimybę geriau susipažinti su prostitucių gyvenimo būdu ir įpročiais, nes prostitutės būtų aiškiai įvardytos. Abu šie būdai turi ir pranašumų, ir trūkumų. Tačiau pasirinkus vieną kurį – tačiau aiškiai apibrėžta – būtų galimą bent iš dalies įstatymiškai reguliuoti vyrų ir moterų santykius šioje srityje. Be to, atsirastų reali galimybė perimti patirtį Vakarų valstybės, kuri jau pasirinko arba prostitucijos kriminalizavimą, arba jos legalizavimą. Bet kokie daliniai šios problemos sprendimo būdai tik skatina smurtą prieš moteris bei jų diskriminavimą.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 3205 žodžiai iš 8115 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.