Priešistorinis menas – kultinis
Priešistorinis menas – kultinis
Akmens amžius – prieš 60 000m.
Grožis ir kūryba nėra savitikslis dalykas, o buvo susiję su jų tikėjimu, magija ir ritualais: viskas, kas nutapyta, iškalta, nužiesta yra tikra.
Vyrauja abstraktus dekoras ir gyvulių atvaizdai. Žmogaus abstrakčios figūros. Jas sužeisti, – reiškė žeisti iš tikrųjų.
Kuriama ne žavėjimuisi, o praktinėms reikmėms: šventovės, šventyklos, magiški šokiai, giesmės, užkeikimai, ritualiniai veiksmai.
18 tūkt. M.pr. Kr. Pešmerlio (Prancūzija) urvų atvaizdai.
“Cirko arkliai”
10 000 – 20 000m. – ledynmečio urvų tapyba
Žymiausi : Altamyros urvų tapyba Ispanijoje, Lasko urve – Prancūzija.
Menhyrai (keltų kalba ilgi akmenys),
dolmenai – daug Bretanėje ir Anglijoje – Stounhedže.
Bronzos a. – 4 000m. ornamentai ant indų ir kitų buities daiktų – : apskritimai, gyvatėlės, spiralės, bangelės.
Mesopotamija Šumerai Asirijų imperija (Ninevija)
(6 000m.pr.Kr. – sužydėjo 6 a.pr Kr.) – Europos kultūros lopšys. Tarpupis.Dabartinis Irakas.
Vergai. Dantiraštis. Miestų statyba. Šventovės laiptiniai bokštai- ziguratai.
Didžiausias miestas Babilonas, dievo Marduko šventyklos bokštas stulbinančio aukščio ir didybės. Ištarės šventyklos vartai – puošti glazūros plytelėmis.(Berlyno muziejuje).
Arkos, skliautai (pusapvalės lubos – mūrijimas be sijų ar stulpų iš medžio ar akmens, nes turėjo tik nedegtą molį. Atsiranda apvalioji plastika iš atsivežtinio akmens, skulptūra – stilizuota, dekoruota (vienodos garbanėlės, klostės,siekiama panašumo), bet sukaustytų formų.
Egiptas:
tikima, kad siela yra amžina ir, žmogui mirus, kartais aplanko kūną. Todėl kūnas kruopščiai balzamuojamas, o jei ir jis būtų pakenktas, – kurdavo portretines skulptūras, slėpdavo patikimuose statiniuose – piramidėse.Pomirtinis gyvenimas turįs būti malonus, todėl laidojo prabangius indus ir kitus daiktus.
Seniausios – mastabos. Iš akmens blokų.
Seniausios – laiptinės piramidės (Džosero -Sacharos dykumoje prieš 4,5 tūkst. Metų – 2,5 tūkst.m.pr.Kr). Mirusiųhų miestai. Tik gimus faraonui, jau pradedama statyti piramidė jam.
Piramidės stulbina kokybe, didingumu, matmenimis, geometriniu tikslumu.
Didžiausia – Gizos 146m. ir tik nedidelė laidojimo kamera.
Prie įėjimo vartų – sfinksai ( liūto kūnas su žmogaus ar avino galva)
Vėliau pradėta laidoti uolose – Tutanchamono kapas.
Kolonos panašios į papiruso, lotoso, palmės formas. Luksoro ir Karnako šventyklose
Daug nuostabių skulptūrų, reljefų ir sienų piešinių.Griežtos taisyklės.
Kiekviena figūros dalis pavaizduota taip, kad geriausiai matytųsi: kojų pėdos ir galva iš šono, o pečiai iš priekio.
Nefertitė – moters grožio idealas iki šiol.
Egėjo jūros,arba Mikėnų (Kretos), kultūra.
3 000 m. pr. Kr. (Žalvario amž).
Artūras Evansas (anglas) kasinėja Kretos saloje ir aptinka Homero legendų įrodymus.
Rūmų didybė, karaliaus Mino galia. Šimtai patalpų. Minotauro (žmogus – jautis) labirintas.
Jautis buvo šventas gyvulys. Ypač garbinama gyvatė – namų židinio sergėtoja. (l. žinoma figūrėlė – deivė su gyvatėmis)
Šviesos šuliniai ėjo per daugelį aukštų. Kolonos – platėjančios į viršų. Spalvos -juoda, iškilminga raudona, geltona.
Žmonės vaizduojami pan, kaip Egipte – kojos, veidai iš profilio, o pečiai ir akys iš priekio bet judesiai gyvesni.
Nukariavo achajai ir Peloponesas – XV a. pr.Kr. sugriovė Knoso rūmus.
Achajų menas rūstesnis, garbinantis karus ir medžioklę.
Graikija : apie XIIa.pr.Kr. atsikėlė dorėnai
Archaikos laikotarpis (600 – 480m.pr.Kr., kai graikai atrėmė persus.
Klasikos laikotarpis (480 -323 m.pr.Kr -A.Makedoniečio mirtis)
Helenizmas (323 -30m.Pr.Kr.). Helenais save vadino patys graikai,
kai romėnai užkariavo tuomet graikams priklausiusį Egiptą). Jų kultūra plačiai paplinta lotynizuotu pavidalu.
Didžiausias pasiekimas – šventovės – iš patvarių medžiagų – klinčių, marmuro. Seniausias namas: stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo.
Analogiškai kuriamos šventovės : belangės patalpos su dievybės skulptūra su viena ar dviem eilėm kolonų. Viduje galėjo būti tik žyniai, paprasta liaudis buvo tik išorėje, todėl išorei buo skiriamas labai didelis vaidmuo.
Giežtos statybos taisyklės.
KOLONOS
. Dorėninis (vyriškas, paprastas ir galingas) stilius.Kolona – apačioje apvali, viršuje -kvadratinė, sunki, nuo vidurio platėjanti. Patį viršų sudaro dvi plokštės. Vertikalūs grioveliai. Frizų linijos.Stogo krašte išsišovę karnizai.Trikampiai frontonai, išpuošti skulptūromis.Kažkada frizai ir frontonai buvo dažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis.
Jonėninis stilius Iš Mažosios Azijos, puošnesnės, grakštesnės.Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais – tai voliutos.
Korintinis stilius – pats prašmatniausias – nuo Korinto miesto.- Kapiteliai aukšteni, taurės pavidalo,išpuošti trim akanto lapų
Architektūra suklestėjo V a. pr.Kr. Periklio laikais ant Akropolio kalvos. Ten Nikės šventykla, Erechtėjo, Atėnės ir Poseidono šventykla su portiku, kurio perdangas laikė kariatidės. Pagrindinis statinys – Atėnei skirta šventykla – Partenonas – dorėninio stiliaus šedevras,
Fidijaus sukurta Atėnės skulptūra – 12 metrų aukščio bronzinė, padengta auksu ir dramblio kaulu. Ji paslaptingai dingo..
Skulptūros kalamos iš akmens luitų, dažniausiai apnuoginti jaunuoliai ir lengvao klostytais drabužiais vilkinčios merginos. – archaiška šypsena. Dievai ir žmonės panašūs, stiprūs, gerai išsivystę.
:
Polikletas,
Mironas (Disko metikas 5 a. Pr.Kr.), – pirmasis pradėjo liedinti bronzines skulptūras
Kūno grožis, veidas be jausmų raiškos.
Neišliko spalvos. Kuriama žiūrėti iš priekio
Helenizmo epochoje (III – I a. pr.Kr.) mažiau dėmesio skyrė šventykloms, daugiau
prabangiems visuomeniniams pastatams: pasivaikščiojimo aikštelėms, amfiteatrams, biliotekoms,
sporto statiniams, 2-3 aukštų namai su sodu
IV a. kuriami apnuoginti dievai ir deivės jau švelnesni, laisvesni – Praksitelis. Žiūrėti iš visų pusių.-
Lisipas. Skopas marmurinės skulptūros Pergame (Berlyno muziejus).
Miloso Venera, „Laokoono“ skulptūrinė grupė 1a.pr.Kr. Trojos žynio ir jo sūnų kančios perteiktos Labai tikroviškai.
Vazų puošyba.
Juodafigūrės ir raudonafigūrės amforos
Romėnų skulptūra
XIX – XX a.meninės kryptys
Doc. L.Jekentaitė
Pagrindinės šiuolaikinio meno kryptys
Clode Monet. Saulėlydis. Įspūdis.
G.Klimt.Muzika
Sera. Nuogos moters nugara.
Postimpresionizmas
Kultūra atveria susvetimėjimo sienas, įjungdama asmenybę ir apdovanodama atsakomybe.
Folkneris, Hemingvėjus, Ficdžeraldas, Sent-Egziuperi, Bėlis.
Bergmanas („Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė), Antonioni („Blou-up“), Felini („8 su puse“) Kremeris( „Sukaustyti viena grandine“).
Modernizmas
Modernizmas:
Art nouveau -Prancūzijoje
Secesija Austrijoje
Jugend still – Vokietijoje
V.Horta.Svajonių namo laiptinė Briuselyje
Antoni Gaudi. Gvelo parko kolonada Barselonoje
Simbolizmas.
G.Moreau. Dzeusas ir Semelė
Mikalojus Čiurlionis. Rex
Socialistinis realizmas
Proletarinis. Tendencingas. Monumentalus
Ekspresionizmas:
Susvetimėjęs žmogus priešiškame pasaulyje“
Kova prieš akademizmą Vokietijoje 1905m. ( Kirschneris ir kt. Drezdene „Brucke“- tiltas), Austrijoje ir kitur.
Dominuojantis požymis: ypatingai užaštrintas emocionalumas ir ekspresyvumas.
Individualus protestas prieš totalinį susvetimėjimą. Techninis progresas primamas kaip siaubas.
Supaprastino formą, įvedinėjo naujus ritmus, naudojo ryškias spalvas.
Teatre linkstama į haliucinogenius vaizdinius, viskas privedama prie kraštutinumų, epizodai greitai keičiasi, politiškai aktyvus, bet individualistinis protestas.
Herojus – asmenybė iki isterikos privesta savo emocialumo, aistros viską griauna.
E.Munko „Šauksmas“. –
Pasaulis iš esmės priešiškas žmogui. Siaubas, disharmonija. Sielą draskantys garsai koncentrais plinta nuo rėkiančiojo.
Gyvos būtybės agonija.
Munk. Šauksmas
Egon Schiele.Mirusi motina.
Susiskaldymas – į chaosą virtusi individo siela. Kokoschka, Egonas Sheele.Teoretikas F.Markas išeitį
matė tik izoliacijojenuo pasaulio.
Tuo buvo dedami pamatai bedaiktiškam abstracionizmui.
F.Kafka „Procesas“, „Tvirtovė“ vyksmas be išeities ir perpektyvos.
„Medžiotojas Grakchas“. Pasaulis iš esmės chaosas, laikas ir erdvė atplėšti. Išnyksta ribos tarp aš ir tikrovės, tarp gyvenimo ir mirties.
„Metamorozė“ – Gregoras Zamza virsta biauriu vabzdžiu.
Palyginimas „Raudonoji gėlelė“ – bjaurus padaras per meilę atgauna savo žmogišką pavidalą – du virsmai. Kafkos požiūriu virsmas galimas tik į blogąją pusę.
„Kaimo gydytojas“. Niekas vaikui neatsako į klausimą, kam gyvename, kokia gyvenimo prasmė. Nėra ryšio tarp kartų, nėra kultūros patirties.
Situacijos be išeities, pasaulis priešiškas asmenybei.
Siurrealizmas (viršrealizmas)
: Sutrikęs žmogus sutrikusiame ir nepažiniame pasaulyje.
20-30m. G.Apolineras, A.Bretonas, F. Supo.
Nauja, meninė realybė turėtų būti tikresnė už gyvenimo realybę, su kuria siejamos ateities viltys.
Kuriama neįtikėtina realybė
Egzistencializmas: vienišas žmogus absurdo pasaulyje.
Absoliutizuojamas stebuklas. Nuostaba – tai pagrindinė estetinė kategorija.
Neįtikėtinumas kasdieniškumo. Polis Eliuaras: stiklinėje vandens yra tiek pat stebuklų kaip ir okeano gelmėse.
Išskydo ribos tarp žmogaus asmenybės ir pasaulio ,tarp daiktų, erdvė ir laikas susiję santykinai. Nėra nieko pastovaus, viskas transformuojasi, persikloja, pasaulia – betvarkė reiškinių masė, nežinia, kur kas prasideda ar baigiasi.
Teigia pasaulio chaotiškumą, ir tik menine forma stengiamasi sugrąžinti sutraukytus ryšius tarp daiktų ir žmonių.
Visata – dramatiškoje įtampoje.
Poetikos pagrindinis principas – supermetaforiškumas.
Neįtikėtini surišimai, net kaprizingi savavališki sugretinimai. Sulyginami du kraštutinai nutolę dalykai ir gimsta neįtikėtina poezija.
Alogiškas montažas, neprasminė sanplaika, iracionalus frazių, žodių, reginių ryšys.
Susitikimas siuvimo mašinos, lietsargio ant operacinio stalo. Alogiškas metaforiškumas.
Max Ernst. Draugų susitikimas
S.Dali. Drambliai
Jis iš principo nekonkretus ir neistorinis, – Dali „Atminties kaprizai“ – tekantys laikrodžiai, laikas išskysta. Istorija nyksta.
Abejingumas istorijai – yra tik sielos istorija.
Abejingumas viskam.
Siurrealizmas protestuoja prieš bet kokią kontrolę: moralinę, socialinę, skiepijamas pasidygėjimas socialumu.
Iliuzija, fantazija, stebuklas, svajonės vietoje blaivaus proto.
Viršrealus ryšys domina ne tik kūrėją, bet ir suvokėją.
Intuityvizmas – kūrybinio proceso pagrindas.
Kūrėjo asmenybę valdo tik seksualinis instinktas.
Irracionalus intelektualizmas, šaltas emocionalumas, racionalus apmarinimas jausmų, noras nujausminti tikrovę.
Emocijas keičia jų erteikimo priemonės.
„Paskęsti sapnų bagose“, (L.Aragonas), asociatyvumas, automatizmas.
Anri Bretonas „Siurrealizmo manifestas“(1929): Grynas psichinis automatizmas… Minties iktavimas be jokios kontrolės iš proto pusės, be jokio estetinio ar moralinio rūpesčio…“
Teigia buvimą viršrealybės, esančios anapus realių reiškinių. Minties daugiaprasmiškumas tampa begalinis. Pasiekiama meninio agnosticizmo kokybė.
Futurizmas: greičio vaizdavimas
Egzistencializmas:
vienišas žmogus absuriškame pasaulyje
Abstrakcionizmas:
Vasilijus Kandinskis. Improvizacija
Suprematizmas: tapyba grynosiomis abstrakcijomis. Malevičius. Juodasis kvadratas
Organinė abstrakcija. H.Moore. Atsirėmusi figūra
POSTMODERNAS
Švietimo epchos principų kritika.
Jack Derrida dekonstrukcija – terminas, kilęs iš architektūros.
Kritikuoja: ONTO- LOGO – FALO – centrizmą.
KOLIAŽO IR PASTIŠO TECHNIKA. Atitinka eklektinį stilių architektūroje.
ESTETIZMAS
Ideologiją keičia videologija
MODERNAS POSTMODERNAS
1.Progreso linija – vienmatiškumas 1.Matas nėra vienas. Jokio progreso
Nebendramatiškumas.
2.Meta-naratyvas pagrindžiantis. 2.Mažieji pasakojimai naratyvai.
Galime rinktis.
3. Monolitinis. 3.Daugialypis.
4. Universalus. 4. Konkretus.
5. Uždaras. 5. Atviras.
Charles Moore. Italijos aikštė, Naujasis Orleanas
Pop-artas
.
Superrealizmas:
Hapeningas ir performansas:
Save griaunantis menas:
beveidė asmenybė „niekio“ pasaulyje
Paveikslai, kurių dažai išnyksta žiūrovo akyse, suyrančios (sudegančios) kinetinės konstrukcijos,
1975 m. išleista 192 psl. Tuščia knyga.
Muzika sugiūvančiu fortepionu arba suyrančiu smuiku. Muzika be garso:Cage`o „4,33“
Tyla, tylėjimas veda į minimumą melo – deideologizacija – pasaulio absurdas ir absurdiškas jai adekvačios asmenybės elgesys.
Mačiūnas.Fluxus
Instaliacija.
Barbara Kruger
VIDEOMENAS
Tony Oursler. Poveikio mechanizmas. Psichopeizažas Londono Soho aikštėje
KONCEPTUALUSIS MENAS.
J.Kosuth. Viena ir trys kėdės
Arte povera (Skurdusis menas).
M.Pistoletto. Auksinė skarmalų Venera.
ESTETIKA KAIP MENO AKSEOLOGIJA
(vertybių teorija)
Fil.dr. Leonarda Jekentaitė – Kuzmickienė
(Vilniaus universitetas)
Rene Magritte. Asmeninės vertybės
Įvadinės pastabos – 1
Kultūra kilusi iš kulto, kurio pagrinde – besąlygiškoji šventenybė – Dievas (dievai), nusakanti BŪTIES tikrumą.
Menas, teorija (mokslas), moralė – kultūros reiškiniai.
Įvadinės pastabos – 2
Kultūroje ŠVENTUMAS suskyla į kultūrines vertybes:
ESTETINĘ, TEORINĘ, MORALINĘ, per jas artėjame prie BŪTIES.
Jų idealai:
GROŽIS
TIESA
GĖRIS
Įvadinės pastabos-3
Mene pagrindinis vaidmuo tenka GROŽIUI, o GĖRIS ir TIESA reiškiasi netiesiogiai per kūrėjo ir suvokėjo BŪTIES MEILĘ.
Likiminis BŪTINUMAS ir asmens valios LAISVĖ.
Tragiškumas kyla iš būtinumo.
Komiškumas – iš laisvės.
Apie komiškumą
1.Komiškumo pavyzdžiai …
2.Komiškumo reiškimosi žanrai:
anekdotas, humoreska, parodija, satyra, pamfletas, epigrama, kalambūras
komedija – teatre, kine, televizijoje
šaržas, karikatūra, groteskas – dailėje.
3.KOMIŠKUMAS
Tariamų vertybių estetinė išraiška
Emociškai prisodrinta, žaidybinė gyvenimo reiškinių kritika
Kritika, paremta kontrastu tarp priešybių:
* tiesos-netiesos,
* tikrumo – netikrumo,
* idealo ir realybės ir pan.
Pabrėžiamas suskilimas ir abejotina vienovė
Kyla iš būties meilės
Be idealų – cinizmas, nešvankumas ir destrukcija
KOMIZMAS
DISTANCIJA tarp savęs ir to, iš ko juokiamasi.
LAISVĖ nuo esamybės būtinumo.
Realizuojama nepriklausoma ir KŪRYBINGA žmogaus prigimtis.
Veikia TIPAI (šykštuoliai, bailiai ir pan.)
Liekame paviršiuje, REGIMYBĖJE, nors kilmė – vidinė.
(Palyg.: tragedijoje veikia unikalios individualybės, pasineriama į gelmes).
4.Komiškumui reikia:
1. Jumoro jausmo (sugebėjimo priimti komiškumą, reaguoti į jį – turėti vertybes)
2. Pajėgumo juoktis- vertinti laisvę
3. Sąmojaus – aštraus proto.
Humoras – lot. humor – drėgmė, skystis
nuplauna emocinę įtampą(juoktis sveika!).
Padeda pakelti kasdienius nemalonumus.
Leidžia pasijuokti iš savęs : distancija tarp “aš” ir “Aš”
rodo dvasios kilnumą: gyvenimas – branginamas, nepaisant jo netobulybių.
Netobulume įžvelgiamos vertybės.
Geras humoras neatsiejamas nuo žmogiškumo ir rimtumo.
humoras leidžia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.
Juokas
–sugebėjimas reaguoti į komiškumą ir sąmojų, – emociškai prisotinta esamybės kritikos forma.
Komiškas juokas – netikėtas įtampos nuėmimas
Džiaugsmingas išgastis.
Juokas atpalaiduoja, siaubas sukausto.
(Carevna Nesmejana, gr.Parmeniskas praradęs juoko dovaną.)
Sąmojus
Estetiškai
išvystyto proto galia: sugebėjimaskurti komiškumą:
sugebėjimas įžvelgti suskilimą, kontrastą.
netikėtų palyginimų ir asociacijų rezultatas,
talentas koncentruoti, užaštrinti prieštaravimus, kad jie taptų akivaizdžiai komiški.
5.Kilmė:
Dioniso kultas – graikuose: dionisijos: orgijos, blevyzgos, vulgarybės, parodijos,kvailių karaliai.
Romoje Saturnalijos.
Viduramžiais karnavalai
* Vidinio pasaulio atsinaujinimas per „kar- naval`o“ (karietos iš jūros )estetiką.
* Šventiškas juokas – laidoja ir prikelia.
* Emocinė laisvė nuplauna įtampas
6.Komiškumo atspalviai (rūšys):
Pajuoka -bausmė už netobulumą.
humoras – nepiktas juokas, juokingumo derinimas su turinio rimtumu, pakantus, atlaidus išjuokiamam objektui, dažniausiai nuspalvintas teigiama emocija, optimizmu. Meilė realybei.
Kalambūras – žaidimas panašiu skambėjimu ir skirtingom reišmėm.
Burleskas, bufonada, klounada
Ironija- žaidimas tikrovės priėmimu ir nepriėmimu
Satyra – neigia, demaskuoja, išjuokia esamybę
Sarkazmas – mirtinas kirtis išjuokiant
Apibendrinimas:
1.Sąmojus, jumoro jausmas ir juokas – tai išlavinto ir kūrybingo, LAISVO PROTO GALIA įžvelgti netikėtas, paradoksalias asociacijas ir jausti distanciją nuo jų.
2.Komiškas juokas – kritinė išraiška:
baudžia pasaulio netobulumą
atnaujina žmogų,
įtvirtina būties džiaugsmą,
ryšį su idealu, tikėjimą juo,
laisvę nuo buities ribotumo.
Estetika – teorinė meno istorija
Meno epochos
Antikos mitinis realizmas
Mitologinio požiūrio ypatumai:
Asmenybės ir visuomenės siekių bendrumas
Herojaus vid. pasaulio harmonija: moralės, religijos, filosofinių idėjų vienovė.
Kovoja su likimu: Edipas, Sizifas.
Likimo būtinybė – anankė.
Akropolio Kora. Atėnai.530pr.Kr.
Viduramžių simbolizmas
Valia atiduota į Dievo rankas. Žmogus – kentėtojas. Viskas duota iš aukščiau.
Kelių lygių drama tame pačiame paveiksle.
Žemiškasis pasaulis yra viršjutiminio pasaulio simbolis. Garbė, taurumas, kilnumas – pagrindinė dorybė.
Pasaulio istorija yra globalinis išgelbėjimo spektaklis, – misterija. Kova tarp gėrio ir blogio vyksta kosminiu mastu.
Atsirado išskirtinės meno formos:
Literatūrojr šventųjų gyvenimas, architektūroje – katedros, soborai,
Tapyboje – ikona,
Skulptūroje – Kristaus, Dievo motinos ir šventųjų atvaizdai.
Skaistyklos ir pragaro vaizdai tapo „fotogeniški“.
Šis menas yra alegoriškai – simboliškas.
Gausybė alegorijų ir simbolių ( spalvos simbolika bizantijos mene, alegorinės skulptūros Paryžiaus Dievo motinos archokatedroje.)
Vystėsi 2 kryptys: religinis ir pasaulietinis menas
Pirmųjų krikščionių katakombų lubos
Katakombų koridoriai ir kripta
Knygos menas
Kartografija
Ebstorferio pasaulio žemėlapio fragmentas
1240m
Nicos grafystės žemėlapis
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia
(gotika)
Paryžiaus Dievo Motinos katedra
Triumfuojanti bažnyčia
Gotikiniai langai ir skulptūros
Renesanso epochos realizmas
Sugrįžtama prie pagrindinių Antikos meno savitumų, bet atnaujintu pagrndu, be naivaus priėmimo, vaikiško betarpiškumo ir harmonijos. Pasaulis – sudėtingesnis, estetinės priemonės turtingesnės. Sugrįžtama prie realistinės mąstymo ir vaizdavimo manieros.
Renesanse pasaulis aiškinamas iš jo paties vidinių savybių. Pasaulis toks, koks yra : Servantesas, Šekspyras, Rablė, Mikelandželas, Rafaelis ir kt.
Atsigrįžtama į individualybę, jos galią ir grožį.
Herojus – titaniška asmenybė, laisva savo raiškoje.
Prireikė perspektyvos teorijos ir praktikos, žmogaus kūno anatomijos žinių (amžiaus, lyties ir judesio dinaminiai skirtumai).
Atmetamas asketizmas, bet tuo pačiu atsiskleidžia savivalės mechanizmai: Šekspyro Jagas ( neaišku, kodėl jis ėmėsi intrigos – jo blogis – be naudos sau, be regimos priežasties, – daryk, ką nori), Don Žuanas
Taip Šekspyras genialiai įžvelgė Renesanso epochos krizės požymius.
Bizantiškojo meno įtakotos Giotto freskos.
13-14 a.
Benozzo Gozzoli 15a.
Andrea Mantegna. Miręs Kristus.15 a.
Donatelo. Jaunasis Dovydas. 15a.
Benvenuto Celini. Popiežiaus druskinė
Mikelandželo Dovydas
B.Celinio Persėjas
H.Holbeinas. Henrikas VIII.
Barokas ( XVI – XVIIa.).
Gimusi iš sekinančių ir destruktyvių karų ir socialinio susiskaldymo.
Reiškia portugališkai „netaisyklingos formos perlas“
Kilo iš pesimizmo, abejonių dėl žmogaus galimybių, skepsio, būties beprasmybės ir kovos su blogiu pasmerktumo nesėkmei, nors ir vyrauja humanistinė orientacija.
Pagrindinės temos: siaubu nuspalvintos žmogaus kančios ir kankinimasis. Kūriniuose daug mistinių alegorijų, natūralizmo, meno tikslas – sukelti nuostabą.Baroko menininkas abejoja žmogiškos egzistencijos verte.
Todėl jų herojus egzaltuotas kentėtojas, praradęs tikėjimą žemiško gyvenimo verte.
Bernini. Šv. Teresės regėjimas
Rokoko.
Belis. Madmuasel de Benisi ir jos sesuo. 18a.
Klasicizmas – XVII a.
Kilo iš suabsoliutinimo karališkosios valdžios, kuri sugebėjo nutraukti karus ir yrimą.
Prancūziškasis absoliutizmas reglamentavo asmenybę, apibrėždamas ją griežtais valstybingumo rėmais. Karalius buvo tarpininkas tarp buržuazijos ir aristokratų. Jis mėgino sutaikyti nesutaikomus prieštaravimus. Rezultate buvo aukojama asmenybė, kurios laimė ir jausmai buvo aukojami pareigos vardan.
Asmeninė laimė aukojama visuomeninei pareigai. (Kornelis, Rasinas, Moljeras)
Abstrakčios dorybingumo normos.Klasicizmas didaktiškas. moralizuojantis.
(Viduramžiais žmogaus likimą lėmė Dievas, Renesanse jo paties valia ir savivalė, o klasicizme – visuomeninė būtinybė, kurią atstovavo karalius ir jo savivalė.
Įvaizdžiai vienspalviai.Vyrauja aukštasis tragedinis stilius.
Liaudžiai – tik komedija.
Meninė pasaulio koncepcija racionalistinė ir neistoriška.
Problemos buvo sprendžiamos kaip antikinės Romos imperijos arba abstrakčiai, – vieta ir laikas neturėjo reikšmės.
Vilniaus Archikatedra
Švietimo epochos realizmas XVII – XVIII a.
Aristokratų galia pakeičiama ekonomiškai sutvirtėjusios buržuazijos.
Vietoje savavaliautojo individualisto Renesanse ar reglamentuoto valstybės vyro Klasicizme į pirmą planą meno kūrinyje išeina pilietis, įtvirtinantis savo laisves politiniu būdu.
Defo, Sviftas, ildingas, Lesingas, Bomaršė, Volteras, Didro teigia žmogaus racionalumą ir natūralumą.Visas problemas turėtų išspręsti dėka proto ir žinių šviesesnis gyvenimas.
Kapitalizmas verčia žmogų daliniu ir privačiu. Titanų dvasios didybę keičia apsukrumas, vikrumas ir supratingumas. Menas demokratėja, herojais tampa ir visuomenės apačios.
Pagrindiniu žanru tampa socialinis – buitinis romanas. – Baras. Gatvė, turgus, namai. Visokiausi gyvenimo įvykiai.
Reindholcas. Skaitantis vyras
Sentimentalizmas – antiracionalizmas
apeliuojantis į žmonių jausmus, idealizuojantis teigiamų herojų dorybes, brėžiantis griežtas ribas tarp gėrio ir blogio, teigiamais ir neigiamais dalykais gyvenime.
Naivus ir idiliškas.Emocialiai prisodrintas ir ašaringai jausmingas.
Kaimo idilija.Liriniai nukrypimai apie gamtos grožį ir mirtį.
Elegijos žanras ir elegiškos nuotaikos.Kapinių lyrika.
Priešstatymas kaimo ir miesto.
Miesčioniškos dramos žanras.
Paprasto gyvenimo miške motyvai.
Jausmų spektras žmoguje. Meilės ir draugystės jausmų kilnumas.
Civilizacijos pavojai natūraliam žmogui ( Ruso).
Jausminga apysaka.
Kelionių žanras.
Žavimasi paprastų kuklių žmonių dorybėmis.
Romantizmas XVIII-XIX a. pirma pusė
Romantizmas iškėlė blogio nemarumo ir amžinos kovos su juo idėją. Amžina kova su blogiu, bet jis – nenugalimas.
Asoliutas ir begalinumas – du pagrindiniai principai, siekiant tobulumo.
Jų sritis: paslaptinga
sielos ir širdies dirva, iš kurios kyla polėkis,idealai ir poreikis rasti pasitenkinimą fantazijos kūriniuose.
Tikrovė jiems – paslaptinga, iraconali,priešinga protui ir asmeninri žmogaus laisvei, nes susijusi su asmenininiais nusivylimais.Iš čia pasaulinis liūdesys – kaip bendroji jų koncepcija.
Svajonės apie tobulumą ir realybės netobulumo išsiskyrimas kuria dvigubą pasaulį.
Asmenybė – visa Visata, kurioje yra ir tamsioji pusė, turinti savo paslaptis ir savo patrauklumą.
Egzotikos kultas, nepakartojamos individualybės, išskirtinumo vertinimas.
Kūryba be jokių suvaržymų, meninė realybė – aukščiau esamos realybės.
Genijus ne paklūsta normoms, o jas kuria. Metaforiškas, asociatyvus, daugiaprasmis menas, žanrų sintezė, ryšys su religija ir filosofija.
Ironija, autoironija, groteskas, fantastika
Individualus žmogaus nepakartojamumas.Romantikas atsiduria neįprastose aplinkybėse, ypatingose sąlygose, kur pasireškia jo sielos didybė.Jis – nepakartojama asmenybė ir tuo turi visuomeninę vertę.
Jo herojus skęsta išdidžioje vienatvėje ir nepriima pasaulio dėl jo nepilnavertiškumo.
Delacrua. Laisvė, vedanti į barikadas
Akademizmas. David. Marato mirtis
XIX amžiaus kritinis realizmas
Romantizmas buvo pasaulio netobulumo nuojauta, o Kritinis realizmas atskleidė jo nežmogiškumą( antižmogiškumą). Tai blaivus menas apie prarastas iliuzijas.
Romantikų pozityvūs estetiniai idealai buvo realizuojami per teigiamą herojų.
Kr. Realizmo idealai atskleidžiami per neigimą. Tikrovė atskleidžiama ir pasmerkiama. ( vystosi nuo XIX a.pradžios: Balzakas, Stendalis, Dikensas, Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas).
Išsiplečia meno sfera:sociologinė analizė, žmogaus psichologija, buitis, peizažas, natiurmortas.
Tikrovės reiškiniai iškilo visame sudėtingume, daugialypume, turtingume.
Apibendrinimo tipas – tipizacija, tipiškas charakteris tipiškose aplinkybėse.
KR iškėlė „vargšų žmonių“ paniekinimą ir skriaudą.Tamsos pasaulį – į kasdienę istoriją.
Dieviškoji komedija tampa žmogiškąja.
Ginamas žmogus ir humanizmas. Žmogaus gyvenimo prasmė ir atsakomybė, ryšys su gamta ir savo prigimtimi.
Fransua Mile. Varpų rinkėjos
ESTETIKA – MENINĖS KŪRYBOS ONTOLOGIJA
MENINIS STILIUS
Fil.dr. Leonarda Jekentaitė – Kuzmickienė
(Vilniaus universitetas)
Pavyzdžiai:
Muzikoje: Mocartas, Bethovenas, Vagneris, Maleris.
Teatre: Komedi Frances, E.Nekrošiaus, O.Koršunovo, Tumino stilistika.
Tapyboje: Gudaitis, Š.Sauka.
Skulptūra: Kuzma, Valaitis, D.Matulaitė.
Architektūra: Nasvyčiai, Čekanauskas, moderno st., stalinistinis ir pan.
Literatūra: S.Šaltenis, Erlickas, S.Geda, S.Parulskis.
Dizainas: techno stilius, retro. Sodai – prancūziški, angliški, japoniški.
Mados stiliai: Chanel, Kristian Dior, Juozas Statkevičius.