Estetika ir erotika
5 (100%) 1 vote

Estetika ir erotika

Erotika ir estetika

OTAS VEININGERIS

Klaidinga manyti, kad seksualumas ir erotika, lytinis potraukis ir meilė – tai iš esmės tapatūs dalykai. Reikėtų pasakyti: kuo erotiškesnis žmogus, tuo mažiau jis kenčia nuo savo seksualumo, ir priešingai. Tad trumparegiui, kuris dėl savo cinizmo vis dar teigia šių dviejų reiškinių identiškumą, nurodysime bent tai, kad lytinis potraukis auga suartėjant kūnams, o meilė skaisčiai liepsnoja, kai mylima būtybė toli; meilės gyvastingumui būtinas ilgesys.

Aš net pasakyčiau, kad egzistuoja tiktai platoniška meilė, visa kita, ką vadiname meile, tėra paprasta kiaulystė. Yra tiktai viena meilė: meilė Beatričei, Madonos garbinimas. O lytiniam aktui – tiktai Babilono ištvirkėlė.

Žinome, kad moteris gražiausia ne savo nuogybe. Apsinuoginusi moteris gali būti graži tik meno kūriniuose, kaip skulptūros ar dailės objektas, bet gyva nuoga moteris jau vien todėl neatrodo graži, kad lytinis potraukis atima galimybę bešališkai stebėti. O juk tai būtina tikro grožio pripažinimo sąlyga. Be to, atskiros moters kūno dalys gražesnės, negu kūno visuma. Aišku, ištvirkėlis neprotestuoja prieš nuogybę, nes ji nesulaiko jo dėmesio: jis jau negali mylėti, jis tiktai trokšta turėti (valdyti). Tikra meilė drovi, kaip ir tikra atjauta. Aiškinti, kad myli, nors tuo nuoširdžiai tikime, būtų didžiai begėdiška; tai būtų tas pats, kaip pasakyti moteriai: aš jūsų aistringai geidžiu; pirmiausia – tai begėdiško poelgio idėja, antra – tai begėdiškos kalbos idėja. Įsikūnyti nei pirma, nei antra idėja niekada negali, nes kiekviena tiesa drovi, kiekvienas meilės prisipažinimas melagingas. Ir tiktai moterų kvailumas paaiškina tą faktą, kad jos dažnai tiki meilės priesaikomis.

Drovioje vyro meilėje visada slypi vertinimo kriterijus, pasakantis, ką moteryje laikyti gražiu, o ką – bjauriu dalyku.

Estetikoje yra kiek kitaip (negu logikoje ir etikoje): grožį sukuria meilė, čia nėra vidinės normatyvinės būtinybės mylėti visa, kas nuostabu. Ir priešingai, tai, kas nuostabu, nepretenduoja būti meilės jausmo įtaiga sau (todėl ir neegzistuoja antiindividualus, išimtinai teisingas skonis). Kiekvienas grožis savaime pirmiausia yra projekcija, meilės poreikio emanacija; todėl moters grožis neatskiriamas nuo vyro meilės – ir tas, ir anas yra vienas faktas. Grožis – tai meilės išraiška, kaip kad bjaurumas – neapykantos išraiška. Grožis ir meilė yra vienodai svetimi jausminei aistrai, jie neturi nieko bendra su lytiniu potraukiu. Grožis – tai kažkas nepasiekiama, nepalytėjama, nesumaišoma su niekuo; tiktai iš toli jį galima išvysti kaip iš arti, o artėjant jis tolsta. Taip ir moteris, patyrusi vyro glamones, negali tik& uml;tis, kad bus meldžiamasi jos grožiui.

Taip priartėjome prie klausimo: kas yra moters nekaltumas, moralumas?

Vyro moralumo ir teisingumo požymis – jo kūno skaistumas; abejotina, kad fiziškai nešvarūs žmonės pasižymėtų sielos skaistumu.

Yra pastebėta, kad moralinio pakilimo momentais neskaistūs žmonės staiga pradeda kruopščiai praustis ir rūpintis fizine švara. O kai kam meilės periodai būna vieninteliai, kai būna ypač rūpinamasi kūno švara. Tą patį matome ir moralinių išgyvenimų srityje: dauguma žmonių, pradėję mylėti, ima ypač kaltinti ir kritikuoti save. Prasideda moralinio lūžio metas: nuo mylimos moters, sakytume, tarsi sklinda vidinė šviesa net ir tuo atveju, jei mylintysis nė karto su ja nešnekėjo, o tik matė ją iš tolo. Šio reiškinio priežastis negali slypėti tik mylimoje būtybėje.

Labai dažnai niekas kitas joje neranda tų savybių, kuriomis ją apdovanoja mylintis vyras, nes ji yra arba paprasta mergaitė, arba kvaila kaip karvutė, arba gašli koketė.

Vyras myli tiktai save, – ne savo subjektyvumą su visomis silpnybėmis, niekingumu, smulkmeniškumu, – o savo giliausią, intymiausią esmę, laisvą nuo engiančios būtinybės ir žemės dulkių. Kiek žmogus besigilintų į save, jis mato save išpurvintą ir niekur neranda to, ko ieško be dėmelės skaistoje. Ir pats karščiausias, pats nuoširdžiausias jo troškimas – išlikti tuo, kas jis yra. Savo absoliučiai vertingos būtybės idealą jis projektuoja į kitą žmogišką būtybę, nes neturi galimybės jį izoliuoti savyje: tai ir įrodo, kad jis myli šią būtybę, t.y. save. Tačiau tą sugeba tiktai kuo nors prasikaltęs ir savo kaltę jaučiantis žmogus; todėl nekaltas kūdikis mylėti dar negali.

Kartu su meile prabunda siekis dvasiškai išsivalyti. Tai būdinga aukščiausiai dvasinei žmogaus prigimčiai, kuri neleidžia jokio erdvinio priartėjimo prie mylimosios. Tai įmanoma tiktai todėl, kad meilė sukuria kilniausią ir nepasiekiamą kiekvienos aistros tikslą. Ir jau ne atsietą idėją, o įsikūnijusią artimo pavidalu.

Štai kodėl meilė yra kilniausia ir stipriausia valios, siekiančios vertybių, išraiška. Štai kodėl ji atskleidžia tikrą žmogaus esmę, svyruojančią tarp dvasios ir kūno, tarp moralumo ir jausmingumo. Tiktai mylintis žmogus visais atžvilgiais būna savimi. Šitai paaiškina, kodėl dauguma žmonių tik įsimylėję pradeda skirti savo “aš“ nuo svetimo “tu“. Juk tai ne tik gramatinės, bet ir etinės sampratos.

Taip ir paaiškėja, kodėl dauguma žmonių anksčiau niekaip negalėjo įtikėti turį sielą. Ir tiktai meilėje jie pradeda suvokti savo
lė, panašiai kaip ir neapykanta, yra projekcijos reiškinys, o ne lygybės, kaip kad yra draugystė.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 944 žodžiai iš 1800 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.