Estetika
5 (100%) 1 vote

Estetika

1. Įvadas

1.1 Estetikos objektas

Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi. Jau Baumgarteno veikaluose išryškėjo estetikos objekto dvilypumas, kadangi jis apima iš esmės dviejų skirtingų reiškinių grupes: 1) Estetiniu, glaudžiai susijusiu su grožio ir skonio kategorijomis bei juslinių kategorijomis bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į aplinkos reiškinius, ir 2) Bendrosios meno teorijos, gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veiklos problemas. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos idėjų plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą. Metodologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja trečiajame šių mokslų raidos tarpsnyje. XX A. skleidžiasi ištisas naujų įtakingų krypčių , mokyklų, koncepcijų spektras. Klasikinės estetikos ir meno filosofijos problemos neretai išstumia naujos, dažnai pernelyg sureikšmintos problemos. Vienos kryptys: sureikšmino estetinės sąmonės struktūras (fenomenologija, egzistencializmas), kitos – meninės kūrybos prigimtį ( intuityvizmas, psichoanalizė), trečios – struktūrinius meno kūrinio komponentus (formalizmas, struktūralizmas). Daugelis įtakingiausių XX a. koncepcijų yra didžiai individualizuotos ir sunkiai apibrėžiamos, netelpa į konkrečios krypties, mokyklos, rėmus. Klasikinė vakarų estetika rutuliojosi kaip vertybės pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo pagrindinė. Tačiau šiuolaikinėje estetikos toks šio mokslo apibūdinimas yra per siauras. XX a. grožio idėja iš filosofinės kalbos perėjo buitinę ir tapo tuščia, miglota, ir bereikšmė. Grožio idėją buvo laikoma „atvira idėja“, kuria kiekvienas remiasi savavališkai, galų gale palikdamas ją neaiškia.

A. Losevas atmeta grožio kategorijos pretenzijas į išskirtinumą ir estetikos objektu laiko „estetiškumą“ , o estetikos mokslą aiškina labai plačiai, – Kaip mokslą „apie išraišką“. Tačiau estetikos objektu jis laiko ne bet kokią išraišką, o tą kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę, jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktais bei reiškiniais. Estetiškumo kategorija yra platesnė nei grožio sąvoka, kadangi, be imanentinių grožio savybių ji apima harmoniją, didingumą, tragiškumo, ironijos ir kitų kategorijų. Grožis šiuo požiūriu yra tik viena estetiškumo raiškos formų. Estetiškumas skiriesi ir nuo meniškumo. Estetiškumas yra tai, kas dar turi įgauti menišką formą, o meniškumas – jau įprasmintas meno kūrinyje estetiškumas.

Prigimtinis estetiškumo bruožas – jo prasmių apibudinimo laukas, kuris susijęs su šios kategorijos sugebėjimu išreikšti tokį žmogaus santykį su aplinka, iš kurios randasi nesuinteresuotas dvasinis pasitenkinimas. Estetiškumo išraiškos forma labai plati. Estetiškai reikšmingų reiškinių sfera apima tris paskirties objektų grupes: 1) Natūralius gamtos objektus, gyvuojančius nepriklausomai nuo žmogaus, 2) utilitarinės paskirties daiktus, kuriuos sukuria žmogus savo poreikiam tenkinti, 3) specialia sukurtus daiktus, (dažniausiai meno kūrinius), kurie turi didžiausios estetinės vertės.

Vadinasi, estetikos mokslo objektas estetiškumo apraiškos ar estetinio objekto būties organizacijos būdai.

1.2 Estetikos struktūra,

Į estetikos ir meno filosofijos mokslų raidą galima žvelgti kaip į šių mokslų objektų kaitos ir konkretėjimo sklaidą. Pamatinės jų problemos ir idėjos (Harmonija, meno prigimtis, grožis ir t.t.) yr duag senesnės nei estetikos ir meno filosofijos mokslai. Estetiniai sąmonei įžengus į filosofinę pakopą, išryškėja trys pagrindinės estetikos ir meno filosofijos tradicijos: indų, tolimųjų rytų, ir Viduržemio jūro pakrančių (daugiausia Europos ). Kiekviena jų išreikšta nacionalinėmis ir tarp nacionalinėmis kalbomis ir glaudžiai siejasi su regioninėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Vakarų tradicija, besiremianti subjekto ir objekto priešpriešos idėja, pasuko pasaulio pažinimo ir įvaldymo keliu. Indijos ir tolimųjų rytų koncepcijos tradiciškai labiau domėjosi žmogaus ir aplinkos vienove, skverbėsi į asmenins vidinį pasaulį, subtiliausius dvasinius išgyvenimus. Į Rytų ir Vakarų šalyse išsivyravusias estetines tradicijas galima žvelgti kaip į du skirtingus kelius vedančius į tą patį tikslą.

1.3 metodologija,

1.4 uždaviniai,

Estetiką domina estetiniai kūrybinės veiklos aspektai, estetinių vertybių diferenciacijos dėsningumai, dialektiniai estetinių vertybių ir vertybių ryšiai, estetini suvokimo, idealo ir skonio, estetiškumo ir meniškumo sąveikos problemos. Iš tradicijos šiuolaikinė estetika domisi bendraisiais estetiniais meno dėsningumais, į kuriuos žvelgia vertybių aspektu, estetinio žmonių auklėjimo, techninės estetikos, aplinkos ir kitais klausimais. Šiuolaikinė estetika tapo sudėtingu daugiašaliu mokslu. Estetinė problematika ir tyrimo objektas plečiasi, o tai trukdo atlikti bendrosios meno teorijos funkcijas. Nepaisant to, meno filosofijas problematika vis labiau išsiskiria pernelyg plataus
estetiniuos problemų lauko, kuris remiasi neapibrėžtu tyrimų objektu. Estetika neapsiriboja vien įtakingiausių koncepcijų, mokyklų, krypčių aprašinėjimu ar sisteminimu, tačiau ir siekė apmąstyti įvairiausias estetiškumo formas, įkūnytas įvairiose kultūros srityse. Estetikos istorijai svarbiausia pažinti estetinių idėjų ir estetiškumo formų atsiradimą, sklaidą ir istorines modifikacijas.

1.5 Estetikos santykis su kitais giminiškais mokslais,

Meno filosofija imasi meta teorijos vaidmens kitų meną nagrinėjančių mokslų (meno istorijos, meno teorijos, meno kritikos, meno sociologijos bei meno psichologijos) atžvilgiu. Ji stengiasi apibendrinti svarbiausias filosofines ir menotyrines žinias apie meną t.y. mėgina filosofinį požiūrį į meną susieti su konkrečia empirine medžiaga, kurią teikia menotyriniai ir taikomieji mokslai. Laikantis apibendrinamojo filosofinio požiūrio, įmanoma vientisai apmąstyti meno pasaulį, pažinti svarbiausius jo socialinio funkcionavimo mechanizmus ir vidinės morfologinės struktūros dėsnius.

1.6 estetikos šaltiniai,

Šaltinius galima skirstyti įvairiai: pagal chronologinius rėmus, priklausomybę konkrečiai civilizacijai, tautai, probleminiu aspektu, pagal personalijas. Dar galima grupuoti pagal kodavimo pobūdį: Rašytiniai, daiktiniai, žodiniai ir t.t. Iš jų svarbiausi rašytiniai filosofiniai ir menotyriniai tekstai. Pagrindinai šaltiniai laikytini tie, kuriuose yra keliamos ir gvildenamos pamatinės estetikos ir meno filosofijos idėjos, kurios stipriai paveikusios savo meto teorinės minties raidą ir tapusios gyvos idėjų istorijos faktu. Tačiau estetiškumas ir meniškumas ne tik skleidžiasi atskirų civilizacijų ar epochos sferose, bet taip pat ir jų mitologijoje, ritualinėje kultūroje, religijoje ir t.t. Greta kitų estetikos šaltinių svarbią vietą užima meno kūriniai, kuriuose atsispindi saviti civilizacijų siekiai.

1.7 periodizacija,

Analizuodami estetikos šaltinių tų šalių, kuriuose „senovės“ metas Chronologiškai sutampa su „senovės epochos“ ribomis, pavyzdžiui, Indijos, Graikijos, galime taikyti „antikos estetikos „ terminą. Tačiau japonų, arabų kultūrose šis procesas „vėlavo“. Pokyčiai jau viduramžiais, lyg pagreitintai „kartodami“ senųjų civilizacijų estetinės minties raidos fazes. Dėl šių ir kitų nesutapimų daugelis rytų kultūros tyrinėtojų vengia mechaniškai taikyti nusistovėjusias periodizacijos schemas: „archaika“, „senovė“, „antika“, „viduramžiai“, „renesansas“. Šie terminai pernelyg abstraktūs ir netikslūs norint apibūdinti neeuropietiškų civilizacijų estetikos minties raidą. Dauguma tyrinėtojų remiasi specifinėmis šimtmečiais susiklosčiusiomis Egipto, Indijos, Kinijos, Persijos, Japonijos arabų kultūrologijoje nusistovėjusiomis epochų ar dinastijų periodizavimo schemomis. Tačiau ir toks estetinis minties periodizavimas turi daug trūkumų, jis aiškiai neatspindi sudėtingo teorinės minties sklaidos proceso.

3. Tipologiniai indų estetikos bruozai

Indija turi ilga, apie 5000 m. aprėpiančią kultūros istoriją. Į indų kultūros raidą nemažą indėlį atnešė nuolatos besiveržiančios tautos(arijų, persų, graikų, arabų ir t.t.) kurios atneša naujus mąstymo principus, mitus, meno stilius.

Metafizika, mitologija, religija ir menas tampa reikšmingesni soc. reiškiniai nei politika ar karai. Savitas tradic. indų estetikos bruožas- glaudžiai susipynusios estetinės idėjos, mitologija, menas, religija, filosofinė metafizika.

Senieji mitai daro didelę įtaką indų estetikai ir meno kultūrai.Vėliau formuojantis įtakingoms brahmanizmo, budizmo, džainizmo, hinduizmo estetinėms tradicijoms su išplėsta filosofine metafizika ir religinių vaizdinių pasauliu, atsiranda poreikis kurti religinį meną, simboliškai pateikti ar naturalistiškai atvaizduoti pamokomas religines legendas.

Indijos estetinė mintis glaudžiai susipina ne tik su mitologija, bet ir su filosofinės metafizikos principais (polinkis teorizuoti, neregimosios reikšmių esmės ieškojimas).

Skirtingai nei rytų kult., kur estetiniai traktatai dažniausiai glausti, metaforiski apsiribojantys svarbiausių estetinių problemų gvildenimu, Indijoje jie perima iš upanišadų( ) apstraktų problemų gvildenimą. Fil-niai estetikos veikalai išsiskiria išplėtota metafizika, pabrėžtiniu simboliškumu, vengiant kinų ir japonų būdingo estetinio intuityvizmo, metaforiškumo.

Dauguma tradic. indų estetikos krypčių, mokyklų, koncepcijų tiesiogiai susijusios su šalies ar atskirų jos regionų religijomis.Indų estetika išsiskiria stebėtinu kanoniškumu ir idėjų tolydumu, kurios šaltiniai senoji vedu epocha.

Žodis estetika , indų estetikos kontekste, reiškia didžiųjų menų mokslą ir filosofiją. Dailieji menai – tai tokie kurie išreiskia Apsoliutą ir estetinį santykį jusliniais vaizdiniais.

Indų filosofams, estetikams, menininkams svarbesnė buvo ne istorinio laiko sąvoka, o tradicija.Todėl dažnai su datavimu iškyla daug problemų.Indijoje galioja ašinio laiko sąvoka.Jie tarsi gyvena ne laike.

Tradicinės indų estetikos kūrėjams būdingas skirtingų meno šakų sąryšis.

Įvairias žmogaus kūrybinės veiklos formas indai vadina taksatti (menas). Menai siaurąja prasme, amatai ir mokslai traktuojami kaip įvairios bendros kūrybinės veiklos formos,
glaudžiai susyjusios su mitologija, religiniais ritualai, filosofine metafizika ir kastine Indijos visuomenės struktūra.Tai buvo amatininkų , besiremiančių per amžius susiklosčiusiomis kanoniškomis tradicijomis, sukurti objektai.

Tradicinės indų estetikos nustatyta menų hierarchija svarbiausiais ir savarankiškiausiais menais laiko poeziją, muziką ir architektūrą. Tapyba ir skulptūra laikomos pavaldžios architektūrai.Estetika kaip dailiųjų menų filosofija siejasi su šių menų , žinomų kaip Rasa-Brahma vada, Nada-Brahma Vada ir Vastu-Brahma Vada.

Visus estetinius traktatus šastra galima suskirstyti į dvi svarbiausias grupes:

I natiašastras- poetikos traktatai, skirti dramos ir poezijos estetiniams principams,

II šilpašastros- architektūros ir vaizduojamosios dailės ( tapyba, skulptūra) estetiniams principams gvildenti. Muzikos traktatai dėl specifikos eina atskirai nuo pastarųjų.Visuose traktatuose daug samprotaujama apie menų poveikį žmogaus sąmonei, sugebėjimą skatinti asmenybės dvasinį tobulėjimą nuo primityvaus jusliškumo iki auksčiausių dvasinių pakopų.Estetikos problema analizuojama remiantis muzika, skulptūra ir tapyba, bet daugiausia kreipiantis į dramos meno kontekstą. Įvairiausias gyvenimo situacijas lengviaus atvaizduoti dramoje nei kituose menuose.Todėl drama pajungia sau kitus menus, įskaitant ir poeziją.

3. Indų estetikos savitumas

Savitas indų est.bruožas- glaudžiai susipynusios estetinės idėjos, mitologija, menas, religija, filosofinė metafizika. Metafizika, religija, mitologija ir menas Indijos kultūros istorijoje tampa reikšmingesniais socialinio gyvenimo veiksniais, nei politika ar uzkariavimai.

Indų estetinė mintis glaudžiai susipina ne tik su mitologija, bet ir su filosofinės metafizikos principais. Indams apskritai artimas metafizinis mastymas, polinkis teorizuoti, ieškoti neregimos reiškinių esmės.

Estetika išsiskiria stebėtinu kanoniškumu ir idėjų tolydumu, kurį galima paaiškinti jos kūrėjų orientavimusi į senuosius vedų epochos, brahmanizmo, buddhizmo, hinduizmo sakralinius šaltinius.

Indijos filosofams, estetikams, menininkams svarbesnė buvo ne istorinio laiko sąvoka, bet tradicija, t.y nuoseklus mąstymo, kultūros formų tęstinumas, laiduojantis kultūros išliekamumą ir vienovę. Dėmesys amžinoms dvasinėms vertybėms.

Tradic.ind.est.daug dėmesio kreipiama į meno poveikį asmenbei, estetinį suvokimą.

Autorystės faktas nevertinamas (menininkų polinkis nesiviešinti).

Menų hierarchijoje vyrauja poezija, kurios tobuliausia forma laikoma drama.

4. Natiašastra

Autorius Bharata (natya- drama, šastra- traktatas)- tai tarsi dramos ir kitų artimai susijusių menų ensiklopedija. Stebina mąstysenos brandumu. Traktatą sudaro 5000 dvieilių. Jis neturi vientisoskompozicijos, aiškios struktūros, nepasižymi nuosekliu minties dėstymu. Tekstas formavosi ilgą laiką ir buvo redaguojamas ir papildomas įvairių autorių.

1)-ame skyriuje kalbama apie teatro meno ir paties traktato atsiradimo aplinkybes.

2) –gvildenamos teatro pastatų arch. problemos.

3)- 5) apžvelgiami religiniai ritualai, iš kurių išsirutulioja dramos spektakliai.

6)- 7) nagrinėjama vientiso scenos veiksmo teorija, tyrinėjamos pagr.est.kategorijos- rasa ir bhava.

8)-… gvildenama aktoriaus vaidyba, dramos žanrai ir pan.

Kanoniškas vienovės reikalavimas. Spektaklio veiksmų skaičius buvo griežtai apibrėžtas. Ne daugiau 4 asmenų. Kiekviename veiksme turėdavo pasirodyti pagr herojus.

Rasa- neišdildoma nuotaika, estetinis išgyvenimas. Iškeldamas “rasa” problemos reikšmingumą, Bharata pasuka klasikinę indų estetiką jautrių meno psichologijos problemų gvildenimo linkme.4. Natyašastros. Klasikos laikotarpis

VI a. pr. Kr. Iškyla Magadhos valstybė.Valdovai norėdami įtvirtinti savo galią, remia mokslo, filosofijos, architectures, vaizduojamosios dailės ir literatūros plėtrą.Pradeda formuotis specifinė rūmų kultūra.

Valstybėje skleiddžiama ankstyvoji budizmo ideologija. Estetinė mintis skyla į dvi tendencijas: Filosofinę (estetika iš viršaus),ir menotyrinę (estetiką iš apačios). Pastaroji plėtojasi trimis pakraipomis:1) literatūrinės estetikos, 2) muzikinės estetikos, 3) architektūros bei su ja glaudžiai susisjusių tapybos ir skulptūros estetinių principų teorinių apmąstymų linkme.Šias pakraipas atitinka trys traktatai: Natyašastros, Gitalamakara, Čitralakšana.

“Natyašastros” (natya-teatrinis veiksmas, drama; šastra- šventa knyga)

Tai daugiasluoksnis ne tik dramai, bet ir apskritai meno teorijai skirtas veikalas.Tai tikra dramos ir kitų su ja susyjusių menų enciklopedija. Dauguma šiuolaikinių traktato tyrinėtojų mano, kad seniausia šio teksto dalis susiformavo apie VI-V a.pr.Kr.

Kanonizuotą “N” tekstą sudaro 5000 dvieilių parašytų slokos poezijos metru ir sudarančių 36 savarankiškus skyrius su įvairios apimties prozos intarpais. Traktatas neturi vientisos kompozicijos, aiškios struktūros, nepasižymi nuosekliu minties dėstymu. Atskiruose skyriuose plėtojamos idėjos neretai peržengia jų pavadinimų apibrėžtas temas. Traktate gvildenama dramaturgijos, režisūros, sceninės erdvės organizavimo, scenos apipavidalinimo, muzikinio akomponimento, teatrų statybos, teatro meno žanrų, sceninio veiksmo, aktoriaus darbo, jo meninės išraiškos priemonių ir daugelis kt.
autorius pagrindinis Bharatas(jis dar reiškia režisierių ir pan.) Veikalas formavosi ilgą laiką ir buvo redaguojamas, papyldomas įvairių autorių.Tokio enciklopedinio veikalo gimimas, idėjų dėstymo principai, formuluočių pobūdis parodo aukštą indų estetinės minties ir teatro lygį:buvo išsikristalizavusios pagrindinės meno formos, stiliai, žanrai. “N” formavosi remiantis anstesniais norminiais traktatais .”N” aptinkama neginčijamų faktų, kad ir anksčiau egzistavo dramos menui skirti traktatai.Buvo sukurti trys traktatai.

Bharatos traktate pirmą kartą susiduriama su kompleksiniu teatro meno problemų gvildenimu. Pirmajame skyriuje kalbama apie teatro meno ir paties traktato atsiradimo aplinkybes, antrajame – apie teatro pastatų architektūros problemas, nuo trečio iki penkto apžvelgiami religiniai ritualai, iš kurių išsirutulioja dramos spektakliai, šeštame ir septintam – vientiso scenos veiksmo teorija, tyrinėjamos pagr. estetinės kategorijos- rasa ir bhava,aštuntam- aktoriaus vaidyba, bendroji poetika, dramos žanrai, amplua pobūdis, muzika, šokis, techniniai scenos įrenginiai, įvairios meninės išraiškos priemonės, ir t.t.Pagrindinis Bharatos indėlis – mokymas apie nuotaikas (rasa), gimusias meno kūrinio ir suvokimo metu, ir vaizdinę meno kalbą (dhvani)

Pasak Bharatos suvokti meno suptilybes ir pilnavertiškai mėgautis rasa gali ne visi, o tik pasižymintys kilniomis savybėmis,kilmingi, kupini rimties, darbštūs, dorovingi, objektyvūs, gerai pažystantys muziką, sugebantys įžvelgti dramos subtilybes, begalo raštingi, pažystantys įvairias meno sritis. Jis taip pat teigia, kad tikras meno kūrinys pirmiausia dvasiškai išgrynina suvokiančiuosius, estetinis išgyvenimas suteikia jiems dvasinį apvalimą ir palengvėjimą.taigi rasa siejama su žmogaus dvasią harmonizuojančia meno f-ja.Jo tyrinėjimų centre atsiduria sudėtingas menininko ir jo kūrinio suvokėjo išgyvenimų pasaulis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2549 žodžiai iš 8344 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.