Estetikos mokslas jo objektas
5 (100%) 1 vote

Estetikos mokslas jo objektas

Turinys:

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………….3

I. Estetikos objektas, struktūra, uždaviniai………………………………………………………………………………4

II. Estetika ir filosofija…………………………………………………………………………………………………………..6

III. Estetika ir menotyra………………………………………………………………………………………………………..7

IV. Estetikos vieta mokslų, tyrinėjančių meno fenomeną sistemoje…………………………………………….8

V. Estetikos istorija, struktūra, šaltiniai, metodai ir uždaviniai……………………………………………………9

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………..10

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………………11

Įvadas

Estetika – mokslas, aiškinąs estetinių vertybių prigimtį bei esmę. Estetinės vertybės – grožis ir giminingos jam vertybės – pasižymi tuo, kad suvokiamos tiktai daiktuose arba reiškiniuose, kurie vienu ar kitu būdu prieinami juslei ir pats suvokimo aktas nėra grynai teorinis, o jausminis, t. y. susijęs su tam tikra suvokiančio subjekto jausmine reakcija. Bet ta reakcija yra nesuinteresuota, t.y. estetinis objektas vertinamas, nepriklausomai nuo praktinės jo reikšmės subjektui. Estetiniame pergyvenime galima išskirti objektyvųjį ir subjektyvųjį momentą, t. y., iš vienos pusės, suvokiamojo objekto prigimtį bei sąrangą, kuri estetiškai vertinama, ir iš antros – patį suvokimo aktą bei su juo susijusią jausminę subjekto būseną. Suvokimo aktas pagrįstas ypatingu, „kontempliatyviu“ sąmonė nusistatymu, ir tik tokiam nusistatymui teprieinamos estetinės vertybės. Estetika – viena iš pagrindinių filosofijos sistemos disciplinų, nes estetinės vertybės – savarankiškos ir negali būti betarpiškai išvedamos iš kitų vertybių. Ji yra bendrosios meno teorijos pagrindas.

Meno filosofijos idėjų istorija reikšminga ne tik akademiniu požiūriu. Gilindamiesi į didžių praeities mąstytojų mintis, eidami jų ieškojimų keliais, matydami jų klystkelius, randame ne vieną konkretų atsakymą, kaip spręsti šiuolaikines problemas. Kitaip sakant, jau istorija virtusi teorijos bei idėjos neretai tampa aktualiausių mūsų meto problemų sprendimo paradigma. Šiandien, kai pervertinama daugelis tradicinių vertybių, kaip niekuomet anksčiau, itin aktualu naujai perskaityti klasikinius meno filosofijos tekstus, nes kiekviena istorinė epocha išryškina kažką naujo.

Šio darbo tikslas – paanalizuoti estetikos mokslo objektą.

Darbo uždaviniai:

1. Panagrinėti estetikos mokslo struktūrą bei uždavinius .

2. Išsiaiškinti, kaip estetika susijusi su filosofija bei menotyra.

3. Sužinoti, kokia estetikos vieta mokslų, tyrinėjančių meno fenomeną sistemoje.

I. Estetikos objektas, struktūra, uždaviniai

Vaizduojamojo meno ir muzikos analizė rodo, kad estetinio suvokimo, t. y. suvokimo, kylančio iš estetinio sąmonės nusistatymo, objektas yra visuomet tam tikras ekspresyvus reiškinys, pasirodąs mums kaip jutiminė vienybė. Analizuodami bet kurį meno kūrinį, randame, kad jis sudarytas iš daugelio momentų, arba faktorių, kad jis rodosi kaip tam tikra įvairybių vienybė. Ta vienybė yra jutiminio pobūdžio: objektas veikia mūsų pojūčių ( regėjimo, lytėjimo, girdėjimo ) organus kaip tam tikra išbaigta visuma. Kuri beveik nepriklauso nuo aplinkos. Tačiau ir čia sprendžiamoji reikšmė dažniausiai priklauso objekto prasmei. Galima sakyti, kad jutiminė estetinio objekto vienybė pasižymi tam tikru ypatingu būtinumu; kuris priklauso iš vienos pusės, nuo to, kokiu būdu estetinio objekto momentai, arba faktoriai, susiję vieni su kitais, iš antros pusės – nuo bendros pačių šių momentų prigimties.

Grožis priklauso ne tik nuo paties objekto prigimties, bet ir nuo subjekto, kuris, suvokdamas objektą, jaučia ir pripažįsta jo grožį. Kiekvienu atveju atskiras žmogus, priklausąs kuria nors istorinei epochai ir kultūrai. Jo vertinimo kriterijus sąlygojamas visų pirma tos epochos arba kultūros ypatumų. Estetinės vertybės, neturi tokio tiesioginio ryšio su gyvenimo poreikiais ir interesai. Meno kūryba, rodos, nieko nevaržoma, nenormuojama, ir menininko fantazijai ir jo išradingumui paliekama neribota laisvė. Todėl estetinių kriterijų reliatyvumas priklauso ne tik nuo konkrečios epochos arba kultūros pasaulėžiūros, bet ir nuo vertinančiojo subjekto individualybės. Estetinis skonis esąs grynai subjektyvus dalykas. Menininkai dažnai skeptiškai žiūri į estetiką. Jei, sako, gyvasis menas esąs svetimas ir nerūpi tai, kas pačiam menininkui svarbu ir reikšminga. Tatai teorija, kuri arba nieko neduoda praktika, arba sustato tokias grožio normas, kurios niekaip nepadeda meninei kūrybai, o priešingai, net varžo jos laisvę. Mokslinė estetika, sakoma, neįmanoma, nes grožis esąs subjektyvus dalykas. Vertybių mokslų negalima matuoti gamtos mokslų metu, ir
klausimas ar estetika yra tikras mokslas ir turi objektyvų pagrindą, negali būti išspręstas, nurodant grožio priklausomybę nuo subjekto ir istorinį estetinių kriterijų reliatyvumą. Nėra tokių aplinkybių, dėl kurių mokslinė estetika būtų neįmanoma. Įteigia menininkams neigiamą nusistatymą estetikos atžvilgiu. Estetika yra teorinis mokslas ir jokiu būdu neturi ir negali nustatyti normų arba taisyklių, kuriomis turėtų vadovautis meninė kūryba. Kritinis meno kūrinių vertinimas turi remtis, ir iš tikro remiasi estetikos iškeliamais principais. Aktyvus vaidmuo čia rodos, priklauso ne subjektui, o objektui: estetinis įspūdis, grožis mus patraukia, sužavi ir priverčia jam visiškai atsidėti, kad gerai į jį įsižiūrėtume. Ir juo gilesnis patiriamas įspūdis, ir tuo labiau mes patenkame objekto valdžion ir, pasidavę jo įtakai, užmirštame save ir visą aplinkinį pasaulį. Estetinis įspūdis pasižymi nepaprastu betarpiškumu, ir kaip tik šitas jo betarpiškumas priešinasi refleksijai, kuri savo esme yra tarpinis, netiesioginis proto aktas ir kuri todėl, prisidėdama prie pirminio estetinio suvokimo, iš esmės pakeičia jo pobūdį arba net visiškai jį sustabdo bei panaikina. Estetika turi ne pergyventi grožį, o stebėti jį iš šalies. Sąvokomis nužymėti ir apibrėžti tai, ką grožis mums apreiškia tiesioginių pergyvenimu. Taip pat kaip ir vertėjas, jis turi vienodai mokėti abi kalbas, vadinasi, jame turi derintis jautrumas grožiui su teoriniu įžvalgumu bei refleksijos aiškumu. Toks dviejų skirtingų, ir net priešingų, gabumų sutapimas pasitaiko gana retai; dažniausiai vienas jų, turėdamas persvara, nustelbia antrą, ir ši aplinkybė nemažai apsunkina estetinių problemų gvildenimą, trukdydama estetikos pažangą. Filosofas, kuris pripratęs skrajoti abstrakčių minčių srityje, visuomet linkęs estetinių reiškinių aiškinimui taikyti schemas ir sąvokas, priklausančias grynai teoriniam mąstymui ir jam artimoms sritims, ir todėl rizikuoja nepastebėti kaip tik skiriamųjų grožio ypatybių. O menininkas, nepatyręs filosofinės refleksijos pavojų ir suvedžiojimų, lengvai pasiduoda grynai subjektyviai interpretacijai arba apsistoja ties tais paviršutiniais estetinio įspūdžio požymiais, kurie stebėtojui visų pirma krinta į akis. Tačiau visi šitie sunkumai, kad ir labai dideli, nėra neįveikiami. Reikalingas tiktai glaudus bendradarbiavimas tarp filosofų, menininkų ir meno istorikų. Kaip tik šie pastarieji, gali daug kuo padėti estetikai.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1080 žodžiai iš 3119 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.