Estetika yra filosofijos šaka, kuri nagrinėja estetinių reiškinių savitumą ir aiškina jų esmę bei reikšmę. Toks apibrėžimas yra formalaus pobūdžio, jis tik nurodo, kad estetika yra savarankiškas mokslas, turįs savitą objektą. Šis objektas yra viskas, kam priskiriama estetinė vertė. Estetikos sričiai priklauso visų pirma meno kūriniai. Estetinę vertę gali turėti ir visokie gamtos reiškiniai: peizažas, saulėlydis, žmogaus išvaizda, gyvulių lytys, drugių ir gėlių spalvingumas. Pasak V.Sezemano , tai, kuo reiškiasi estetinė objektų vertė,- vis tiek ar tai būtų meno kūriniai, ar gamtos reiškiniai,- paprastai mes vadiname grožiu. Dėl to estetiką galima apibrėžti ir kaip grožio teoriją. Šiuo atveju žodis grožis suprantamas plačiausiąja prasme, kuri sutampa su estetine vertybe (estetiškumu) ir turi būti skiriama nuo siauresnės šio termino reikšmės, žyminčios tik tam tikrą estetinių vertybių rūšį. Pavyzdžiui, karikatūra gali būti meninio pobūdžio, nors ji ir iškreipia žmogaus išvaizdą, išryškindama kaip tik tai, kas joje negražu. Taip pat ir paveikslo estetinė vertė nemažėja dėl to, kad jis vaizduoja negražų arba net biarų žmogų. Taigi, galima sakyti, kad estetikos savarankiškumas remiasi tuo, kad grožis (plačiausiąja prasme) yra savita vertybė, kuri iš esmės skiriasi nuo visų kitų vertybių, sąlygojančių žmogaus kultūrinį gyvenimą bei veiklą- ekonominių, dorovinių ( gėrio), teorinių (tiesos). Koks yra grožio savitumas, turi išaiškinti estetinių reiškinių analizė. Vieną jo esminę ypatybę rodo pats terminas “estetika”; jis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia
1. tai, kas priklauso juntamų daiktų sričiai
2. mokslą, tyrinėjantį šią srutį.
Terminas “estetika” grožio teorijos prasme į filosofiją buvo įvestas A.Baumgarteno (1754 m.) – racionalistinės Ch. Volfo mokyklos pasekėjo. Jis tuo norėjo pabrėžti, kad grožis tesireiškia juntamojo pasaulio ribose ir šiuo ypatumu skiriasi nuo tiesos ir dorumo (moralinio gėrio).
Iš šių pasakymų aiškėja. kad estetikos objektas iš esmės yra vertingas, kad jis yra tam tikros vertybės (grožio) turėtojas. Tai reiškia: tas sąmonės aktas, kuris suvokia objektą, tuo pačiu metu jį vertina, pripažysta estetinę jo vertę. Bet pati estetika, taip pat kaip ir etika bei logika, yra grynai teorinis mokslas; ji ne įvertina savo objektą, o tik gvildena ir išaiškina tas sąlygas, nuo kurių priklauso objekto vertingumas. Ir taip pat, kaip etika ir logika, ji yra filosofinė disciplina, nes neapsiriboja vienos arba kitos estetinių reiškinių srities aprašymu ir tyrinėjimu, o imasi iškelti grožio esmę, tą pagrindą, kuris padarogrožį tuo, kas jis yra.
VIDINĖ ESTETINIO OBJEKTO STRUKTŪRA
• ESTETINIO OBJEKTO VIENYBĖ
Profesorius V.Sezemanas teigė, kad suvokimo, kylančio iš estetinio sąmonės nusistatymo, objektas yra visuomet tam tikras ekspresyvus reiškinys, pasirodąs mums kaip jutiminė vienybė. Tačiau šitas apibrėžimas reikalingas dar tolesnio paaiškinimo. Iš vienos pusės, reikia nušviesti vidinę estetinio objekto sąrangą, arba struktūrą, t. y. iškelti aikštėn tas sąlygas, kurios apsprendžia jo jutiminę vienybę. Antra vertus, ir estetinio objekto ekspresyvumas turi būti dar tiksliau apibrėžtas.
Analizuodami bet kurį meno kūrinį, mes randame, kad jis sudarytas iš daugelio momentų, arba faktorių, kad jis rodosi mums kaip tam tikra įvairybių vienybė. Muzikos kūrinyje tai yra ritmas, melodija, harmonija, tonų eilės dinamika ir kt., paveiksle arba piešinyje – spalvų, linijų ir plokštumų kombinacijos, šviesos ir šešėlio priešingumas ir kt., eilėraštyje – žodžių ritmas ir instrumentavimas, rimai, kalbos vaizdumas, minčių (motyvų) tematika ir t. t. Kokiu gi būdu visi nurodyti momentai, arba faktoriai, taip susijungia bei susilieja, kad iš jų kyla kažkas nauja, ką mes ir suvokiame kaip meno kūrinio vienybę, ir kaip šita vienybė skiriasi nuo objekto vienybės paprasto suvokimo? Iš dalies ir šio pastorojo vienybė yra jutiminio pobūdžio: objektas veikia mūsų pojūčių ( regėjimo, lytėjimo, girdėjimo) organus kaip tam tikra išbaigta visuma, kuri beveik nepriklauso nuo aplinkos. Tačiau ir čionai sprendžiamoji reikšmė dažniausiai priklauso objekto prasmei ( kiek jis mūsų atpažįstamas kaip tam tikros objektų arba reiškinių klasės atstovas). Kai timinė šio pavidalo vienybė nustumiama, taip sakant, į užpakalinį planą. Juntama estetinio objekto vienybė, priešingai, visuomet lieka suvokimo fokuse.
Tatai, kaip aukščiau buvo paaiškinta, esminė estetinio suvokimo savybė. Jo intencijai nukrypus nuo nuo jutiminės objekto vienybės, suvokimo aktas nustoja buvęs estetinis. Todėl galima sakyti, kad jutiminė estetinio objekto vienybė pasižymi tam tikru įpatingu būtinumu; o šitas būtinumas priklauso, iš vienos pusės, nuo to, kokiu būdu estetinio objekto momentai, arba faktoriai, susiję vieni su kitais, iš antros pusės – nuo bendros pačių šių momentų prigimties.
• ESTETINIO OBJEKTO KOMPONENTAI
Pasak V.Sezemano,pradedant svarstyti nurodytas estetinio būtinumo sąlygas, reikia pirmiausia pabrėžti, kad tos įvairybės, kurios meno kūrinyje suvestos į raiškią vienybę,- tai ne elementai, bet komponentai ( momentai), arba faktoriai. Elementai yra palyginti paprasti ir
vienarūšiai, jie nepriklauso vienas nuo kito ir gali įeiti į bet kokią kombinaciją. Todėl iš pačių elementų negalima spręsti apie visumos sąrangą arba prigimtį. Muzikos kūrinio elementai yra, pavyzdžiui, atskiri jį sudarą tonai, paveikslo elementai – jo spalvos, eilėraščių – žodžiai arba net žodžių skiemenys (garsai).Bet paprasta spalvų visuma dar nesudaro paveikslo, iš bet kokios atsitiktinės tonų eilės negimsta muzikos kūrinys, taip pat kaip ir atsitiktinis žodžių rinkinys neturi poetinės frazės ( eilėraščio) reikšmės bei vertės. Išskaidydami meno kūrinį į jo elementus (paveikslą – į atskiras spalvas, muzikos kompoziciją – į tonus), mes tuo pačiu panaikiname estetinį objektą ie išeiname iš estetinio sąmonės nusistatymo rėmų. Elementai, nors jie ir sudaro medžiaginį estetinio objekto pamatą, vis dėlto neapsprendžia specifiškai estetinės jo sąrangos.
Todėl, norint išaiškinti šią sąrangą, reikia atsižvelgti vien į tuos duomenis, kurie pasirodo pačiame estetiniame suvokime ir kuriuos mums suteikia pats estetinis objektas. Tuo kiap tik estetinė analizė skiriasi nuo bet kurios kitos teorinės analizės: ji tesidomi vien tais momentais, kuriais remiasi estetinė objekto reikšmė bei vertė, t. y. tais momentais, kurie sąlygoja jo struktūrą, vadinasi, atlieka jame tam tikrą struktūrinę funkciją. Bet etlikti tokią funkciją gali tiktai faktoriai (momentai), kurie patys yra struktūriniai, t. y. apima tam tikrą elementų daugybę ir nustato tarp jų tam tikrą santykį. Faktoriaus (momento) kaip visumos vienumas gimsta vien iš elementų santykio bei ryšio. Pavyzdžiui, ritmas muzikoje arba poezijoje: jis susideda iš tam tikrų elementų (garsų, tonų, triukšmų, dūžių), kurie eina vienas po kito ir iš kurių vieni kirčiuoti kiti nekirčiuoti (mūsų laikų Europos poezijoje). Kirčiuotų ir nekirčiuotų elementų kaitaliojimasis yra daugmaž reguliarus ir tokiu būdu sutvarkytas, kad visuomet vienas ar keletas nekirčioutų elementų priklauso nuo vieno kirčiuoto elemento ir sudaro su juo tam tikrą vienybę; muzikoje tai bus taktas, poezijoje – pėda. Kadangi kiekvienas ritmas išsiskleidžia laike, tai ir ritmo elementai gali skirtis ne tik savo svoriu ( kirčiuotumo laipsniu), bet ir trukme. Šitie laikiniai ritmo elementų skirtumai taip pat neatsitiktiniai, bet priklauso nuo tam tikro dėsningumo (pvz., vienas ilgas elementas yra ekvivalentus dviem arbs trims trumpiems elementams, ir visi trumpieji elementai ir skirią juos tarpai yra beveik lygūs). Pagaliau ritmo elementuose glūdi dar trečia kitimų galimybė: tatai – kitimai pagal intensyvumą, kurie gali sutapti su kirčiuotumo skirtumais, bet gali reikštis ir nepriklausomai nuo šių pastarųjų. Intensyvumo laipsniais skiriasi todėl ne tik atskiri tonai ir skiemenys (dūžiai), bet taip pat ir taktai arba pėdos. Iš šių intensyvumo skirtumų kyla ritmo dinamika.
Ritmingos eilės įtampa gali didėti erba mažėti; be to, ir paties ritmo elementarinės (pagrindinės) vienybės (taktas, pėda) gali būti arba kylančios arba krintančios. Kai tik kritimo arba kilimo tendencija tęsiasi keletą taktų arba pėdų, atsiranda aukštasnė vienybė, t.y. ritmingas skirsnis, kuris pats yra kylantis arba krintantis. Du (arba net keletas) priešingi ritmingi skirsniai savo ruožtu įeina į dar aukštesnę vienybę, sudarydami ritmingą periodą, kur vieno skirsnio krintamoji tendencija kompensuoja antro skirsnio kylamąją tendenciją. Dviejų skirsnių priešingumui stiprinti naudojami intervalai (tarpai), skirią vieną ritmingą elementą nuo kito.