Etika
5 (100%) 1 vote

Etika

KLAIPĖDOS KOLEGIJA

SVEIKATOS FAKULTETAS

SLAUGOS KATEDRA

REFERATAS

SLAUGYTOJO SĄŽININGUMAS – SVARBI ETINĖ

VERTYBĖ KASDIENINĖJE SLAUGOJE

VERTINO: D. Pukinskienė

ATLIKO: individ. slaug. stud. 9gr. V. Kreišmontienė

KLAIPĖDA, 2007

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………………3 1.ETIKOS SUPRATIMAS…………………………………………………………………………………………………………4

2. SĄŽINĖS, KAIP VERTBĖS, SUVOKIMAS…………………………………………………………………………..5

3. MEDICINOS ETIKOS ISTORIJA…………………………………………………………………………………………8

3. 1. Medicinos etika ir slaugytojo sąžiningumas…………………………………………………………………….9

3. 2. Slaugytojo ir paciento santykiai…………………………………………………………………………………….11

4. BENDRAVIMAS – PAGRINDINĖ SLAUGYTOJO SĄŽININGOS VEIKLOS VERTYBĖ………………………………………………………………………………………………………………………………12

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………………..14

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………………….15



2

ĮVADAS

„Žmogus nėra savaime geras“ ( Anilionytė L, 1996, p. 12). Gerumą reikia išsiugdyti. Žmogus nėra savaime ir sąžiningas. Tai reikia pasiekti savo darbu. Ir, svarbiausia, sąžiningu reikia norėti būti. Visas slaugytojo darbas yra ir turi būti sąžiningas. Tačiau kasdienybėje nemąstome, ar mūsų elgesys etiškas, doras, sąžiningas ir teisingas. Joje mums paprastai užtenka savo sąžinės. „Sąžinę galima laikyti jausminę reakciją į tai, ar laikomės normų bei vertybių, kurias esame įpratę gerbti. Galime turėti gerą ir blogą sąžinę, t.y. išgyventi malonius ir nemalonius jausmus“ ( Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga, 1996,p. 134).

Sąžinė, kaip etinė savybė, iškelta virš mūsų jausmų pasaulio. Mes dažnai reaguojame jausmais, kai mūsų branginami etiniai principai pažeidžiami. Prabunda mūsų sąžinė. Taigi jausmai atspindi tai, jog pripažįstame susidūrę su etine dilema. Spontaniškus jausmus galėtume laikyti aliarmo išraiška, jie verčia mąstyti, kodėl būtent taip, o ne kitaip reaguojame.

Slaugytojų etika yra humanistinė. „ Šalia mūsų gyvena pasiligojęs, nuskriaustas žmogus“ ( Žibaitis R., 1997, p. 14). Ir tik nuo slaugytojo sąžiningumo darbo, pareigos supratimo, įsiklausymo į ligotą pacientą priklauso, kiek jis ir kokios sulauks pagalbos.

Šio referato pagrindinis tikslas – panagrinėti slaugytojo sąžiningumą kaip pagrindinę etinę vertybę kasdienėje veikloje.

Šio darbo uždaviniai:

1) Naudojantis surinkta literatūra, apibrėžti etiką ir sąžinę.

2) Remiantis turima medžiaga, apžvelgti medicinos etikos istoriją ir etinių savybių, ypatingai sąžiningumo, vaidmenį kasdienėje slaugytojo veikloje.

3) Apibūdinti bendravimą kaip pagrindinę slaugytojo sąžiningos veiklos vertybę.

Šį darbą rašiau, remdamasi Anilionytės L., Beržinsko G., ten Have H. A. M., ter Meulun R. H. J., van Leewen E., Jovaišos L., Milts A., Smetonos A., Šalkausko S., Žemaičio V., Žibaičio R. knygomis apie etiką ir sąžinę.



3

1. ETIKOS SUPRATIMAS

„Etika yra moralės teorinė, o dorovė – praktinė dalis, t.y. realios dorybės, buvusios bei esančios tam tikroje visuomenėje“ ( Milts A., 2001, p. 10). Žmogus stengiasi suprasti save, savo vertybes. Jam būdinga egzistencinė savimonė ir jis apmąsto, ar esant tam tikrai situacijai jam priimtini aukščiausieji gėrio reikalavimai. Etinei orientacijai būdingos pakankamai ryškios asmeninio gyvenimo paieškos, bet dar nesugebama reguliuoti tarpasmeninių konfliktų. Žmogus neperžengia savo biografijos, savojo Aš ribų.

Jau pats etikos sąvokos daugiareikšmiškumas teikia galimybių atsakyti įvairiai. Be to, etika kartu su morale ir dorove apima visą visuomenės ir asmenybės gyvenimą. Jos sąvoka praplečia taip pat santykiai su gamta, Visata. „ Štai keletas etikos apibrėžimų:

1. Etika- mokslas apie specifinę žmonijos esmę.

2. Etika- mokslas apie gėrį ir blogį; apie geranoriškumą; apie dorovinių vertybių sistemą.

3. Etika- mokslas, tiriantis valios laisvę, valios autonomiją.

4. Etika- proto ir širdies higiena.

5. Etika- mokslas apie žmonių galimybes ir jų humanišką panaudojimą.

6. Etika- žmonių santykių esmės reiškėja.

7. Etika- etinių teorijų sistema, sukurta, remiantis filosofija ar religija.

8. Etika- filosofija apie aukščiausius žmonių gyvenimo tikslus ir idealus, tikrąją tiesą.

9. Etika- didi pagarba visam, kas gyva.

10. Etika- gyvenimo pamatas“ (Milts A., 2001, p. 13-14).

„Mokslas, kuris tiria dorą, vadinasi moralė arba etika“ ( Smetona A., 1998, p. 9). Tas mokslas yra mokslas žmogaus elgesių, einančių iš jo laisvos valios ir dorovės mastu įvertinimų.

Žmogaus elgesiai, darbai, veiksmai, bendraujant su kitais, pasireiškia šeimoje, visuomenėje, valstybėje ir visoje žmonijoje. Jeigu jis vienas sau būtų, nebendrautų su kitais, tai jis būtų ne žmogus, bet arba gyvulys arba Dievas.

Bet ar gali būti viena dora? Gal yra labai daug dorų? Mokslui tėra viena tiesa. Negali būti tas pats daiktas tiesa ir netiesa. Tiesa tėra viena, ir tegali būti viena, visam laikui ir visiems žmonėms.

Etika, arba moralės filosofija, yra pačių aukštųjų, pačių bendrųjų dorovės pagrindų mokslas. Etika tiria tik pačius bendruosius gyvenimo reiškinius. Etika nesitenkina atskiromis dorovės formomis, ji siekia aprėpti dorovės visumą. Etika nori suprasti ir išsiaiškinti dorovės esmę, jos pagrindus.

4

2. SĄŽINĖS, KAIP VERYBĖS, SUVOKIMAS

Nuo senų laikų sąžinė vadinama vidiniu žmogaus teisėju. Iš tikrųjų žmogus, ką bloga padaręs, graužiasi, kankinasi, neranda sau vietos. Sąžinės teismas yra rūstus, nuo jo neįmanoma pasislėpti. Tačiau sąžinė ne vien „baudžia“. Gera darydamas, žmogus patiria ir dvasinę ramybę, sielos pusiausvyrą, išgyvena dvasinio pasitenkinimo jausmus.

Vadinasi, sąžinė yra vidinis žmogaus elgesio vertintojas, sprendžiantis apie mūsų veiksmų dorovinę prasmę. Sąžinės vertinimai glaudžiai susipina su žmogaus emocijomis, išgyvenimais, intuicija. Mat žmogus, remdamasis įsitikinimais, ne tik suvokia savo veiksmų visuomeninę vertę, susilieja į stiprų lydinį, kurio jėga tokia didelė, kad žmogus neišvengiamai jai paklūsta. Todėl sąžinė yra ne vien tik mūsų savimonės, bet kartu ir dvasinės savijautos apraiška.

Vertindama žmogaus veiksmus, smerkdama blogį ir pritardama gėriui, sąžinė priešinasi amoralioms paskatoms ir kreipia žmogų rinktis garbingą elgesį. Taigi sąžinė pasireiškia kaip vienas iš intymiausių ir subtiliausių žmogaus elgesio vidinių reguliatorių, įeina į sudėtingą asmenybės elgesio savireguliacijos sistemą.

Sąžinės atsiradimas siejamas pirmiausia su sąmonės ir savimonės atsiradimu ir išsivystimu. Individas, suvokdamas save kaip individualybę, kartu vertina savo poelgius visuomeninių reikalavimų požiūriu. Šis gebėjimas save vertinti bei išgyventi savo poelgių visuomeninę prasmę ir sudarė sąžinės susiformavimo prielaidas.

Istoriškai sąžinė formavosi kaip gėdos jausmas, neteisingo ir negarbingo poelgio emocinis išgyvenimas, dorovinis savęs pasmerkimas. Gėdos ir drovumo jausmai sąžinei labai būdingi, jie sudaro jos subtilumą ir veiksmingumą. Gėdos bei drovumo jausmai sulaiko žmogų nuo nepadorių poelgių, ketinimų, net minčių. Kas praranda gėdą bei drovumą, anksčiau ar vėliau praranda sąžinę.

Sąžinė formuojasi ir vystosi, glaudžiai susijusi su pareiga, kuri taip pat yra savimonės produktas. Sąžinė poelgius vertina, remdamasi pareigos įsisąmoninimu. Kita vertus, racionalus vertinimas ir iš jo kylanti emocinė reakcija, kuri sudaro sąžinės turinį, skatina žmogų atlikti pareigą.

Sąžinė glaudžiai susijusi su atsakomybe. Dorovinė atsakomybė yra taip pat žmogaus savimonės rezultatas, sudarantis sąžinės vertinimų prielaidą, nes sąžinė, kaip savęs vertinimo vidinė institucija, susiformuoja remiantis dorovinės atsakomybės įsisąmoninimu ir jausmu. Pati sąžinė reiškiasi kaip žmogaus atsakomybė sau už savo elgesį ir poelgius.

Sąžinė artimai susijusi su orumu ir garbe. Orumą ir garbę žmogus pelno sąžiningais veiksmais, padoriu gyvenimu. Kita vertus, orumas ir garbė neleidžia žmogui elgtis nesąžiningai.

Atskiro žmogaus sąžinė nėra atskirta nuo visuomeninės dorovės, kurią išreiškia viešoji nuomonė. Paprastai žmogų sąžinė kankina tuomet, kai jo poelgiai prieštarauja įsigalėjusiai normai, įsisąmonintam žmoniškumo ar teisingumo principui, už kurio galų gale slypi viešoji nuomonė.



5

Šia prasme galima pasakyti, kad, padedant sąžinei, visuomenė kontroliuoja žmogaus poelgius jo paties sprendimais ir vertinimais, protu ir jausmais. Elgtis kitaip, kaip reikalauja viešoji nuomonė, vadinasi, eiti ir prieš savo paties sąžinę. „Taigi sąžinė yra subtilus visuomeninis žmogaus vidinio pasaulio refleksas, kuris padeda mums paties apsispręsti“ ( Žemaitis V., 1983, p. 269).

„1. Sąžinė- tai paveldėta ir amžiais išbandyta sunkioje kovoje dėl būties intuityvi žmonijos išmintis.

2. Sąžinė- tai giliausia sielos vienatvė.

3. Sąžinė- vidinis garbingumas, o garbingumas- išorinė sąžinė.

4. Sąžinė- moralinės atsakomybės aplinkiniams žmonėms ir visuomenei už savo elgesį jausmas“ ( Beržinskas G., 2004, p. 139 ).

Tvirtam supratimui ir jos įsitvirtinimui sąmonėje padės paties žodžio sąžinė etimologija ( gr. Etymon- tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė ).

Sąžinė lotyniškai ( con- scientia ) reiškia žinojimas savyje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1375 žodžiai iš 4561 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.