Etika morale
5 (100%) 1 vote

Etika morale

1121

Turinys

I. Etikos ir moralės sąvokų samprata…………………………………………………………………………..2

1. Etikos samprata……………………………………………………………………………………………………….2

2. Moralės samprata…………………………………………………………………………………………………….3

II. Moralės prigimtis ir jos galutinis tikslas………………………………………………………………….5

1. Galutinis moralės reikalavimų tikslas………………………………………………………………………..5

2.Savęs tobulinimo ir žemiškosios pažangos etikos samprata…………………………………………..7

3. Moralinio reikalavimo kategorinis pobūdis ir moralinis įstatymas……………………………….8

III. Moralė dėl jos pačios…………………………………………………………………………………………..10

1. Kanto etika…………………………………………………………………………………………………………….11

2.Vertybių etika…………………………………………………………………………………………………………11

Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………12

I. Etikos ir moralės sąvokų samprata

1. Etikos samprata

Etika graikų kalboje ethik reiškia mokymą apie dorovinę privalomybę. Etika kaip mokslas yra pamatinė praktinės filosofijos dalis, kartais vadinama ir moralės filosofija. Joje domimasi žmogiškojo elgesio normomis bei racionaliu ir argumentaciniu jų pagrindimu. Filosofinė etika griežtai atskiriama nuo teologinės etikos, dorovinio elgesio normas grindžiančios apreikštu ir Bažnyčios liudijamu Dievo žodžiu.

Filosofinėje etikoje, besigilinančioje į žmogaus moralę, moksliškai metodiškai apmąstomas pirmapradis reiškinys, aptinkamas žmogaus savivokoje; save įgyvendindamas žmogus patiria save kaip norintįjį, kuris aktualizuodamas šį norėjimą, pats save noriai kreipia į gėrį ar blogį. Laisvai save įgyvendindamas kaip, dvasinį asmenį, žmogus jau suvokia gėrio ir blogio perskyrą nuostatos bei poelgio plotmėse. Laisvai save įgyvendinantis asmuo kartu patiria save kaip pagrindinę dorovinę vertybę. Ši „kaip-pagrindinės-vertybes-patirtis“ aptariama į tikėjimą krypstančioje filosofinėje etikoje. Tuo remiantis dvasinį asmenį galima suvokti kaip tokį, kuris doroviškai atsakingai įgyvendina savo prigimtį ir savo nukreiptumą į galutinį tikslą, ir kaip toks yra taip absoliučiai norimas, kad iš to galima ir reikia kildinti dorovinių vertybių, tarnaujančių to absoliučiai norimo dvasinio asmens įgyvendinimui, besąlygišką galiojimą. Filosofinėje etikoje prasmingu būdu moksliškai analizuojamos šio asmens pavienės sąsajos su būtimi, jo santykis su savimi, kitais laisvais asmenimis, visa žmonių bendrija, formuluojamos konkrečios normos konkretiems veikimo būdams. Šios analizės išsklaidymas lemia bendrosios etikos dalijimą į individualiąją etiką ir socialinę etiką.

Prie atsirandančios objektyvios dorovinės tvarkos priskirtina kiekvienam dorovinės veiklos subjektui būdinga tiesioginė subjektyvi norma – individualaus žmogaus sąžinė, kurios nuosprendis lemia konkretaus poelgio vertę arba nevertę. Sąžinei galioja sekantys galutiniai principai:

Subjektyviai geras tikslas nepateisina objektyviai blogų priemonių;

Dorovinės vertybės, suvoktos kaip įpareigojančios, nevalia aukoti dėl kokios nors žmogiškoje egzistencijoje aptinkamos ikidorovinės dalinės vertybės.

2. Moralės samprata

Kitas šioje temoje svarbus žodis yra moralė, kuris lotynų kalboje mos mores reiškia paprotį, pareigą. Moralė pirmiausia suprantama kaip etinių įsitikinimų visuma, vėliau pažiūra, kad etiškai geri poelgiai ne tik galimi, bet ir įmanomi pagrįsti visuotinai pripažįstamais principais. Žodis moralė šiandieninėje kalboje daugiausia vartojamas idealistinio tvarkos suvokimo prasme.

Sąvoka „moralės sistemos“ yra katalikų teologijos sąvoka, žyminti įvairias teorijas, susijusias su vienu konkrečiu klausimu: kaip etiškai elgtis, kai rimtai abejojama, ar tam tikras etinis paliepimas apskritai egzistuoja arba ar egzistuoja tam tikram atvejui?

Šiam iškeltam klausimui atsakyti tenka pasitelkti moralės sistemas, kurios dabar ir bus pristatomos.

1. Absoliučiojo tuciorizmo teigimu, visada būtina apsispręsti paliepimo naudai, net ir tada, jei jo egzistavimu yra abejojama, ir taip elgtis tol, kol neišsklaidytos abejonės, ar galima teisėtai laisvai apsispręsti dėl paliepimo. Tokia tucioristinė laikysena yra praktiškai neįmanomas rigorizmas, mąstymo plotmėje neįžiūrintis laisvės etinės esmės. Šią kryptį atmetė Katalikų Bažnyčia.

2. Probabiliorizmo teigimu, žmogui leistina laisvai apsispręsti tik tada, kai argumentai prieš paliepimo egzistavimą pagrįstesni ir dėl to tikėtinesni. Tam teiginiui galima paprieštarauti, kad paliepimas įpareigoja tik būdamas patikimai pagrįstas ir kad prezumpcija turi linkti laisvės naudai. Nepaisant šių išlygų, ši kryptis Katalikų Bažnyčioje yra priimtina ir leistina.

3. Ekviprobabilizmo teigimu, galima apsispręsti
laisvės naudai, jei ši laisvė pagrįsta lygiai taip gerai, kaip ir paliepimo egzistavimas.

4. Paprastojo probabilizmo teigimu, tol, kol paliepimo reikalavimas patikimai neįrodytas ir laisvės prezumciją palaiko rimti argumentai, tada galima apsispręsti laisvės naudai. Ši pažiūra yra problematiška dėl to, kad sveriamų argumentų galiausiai neįmanoma išanalizuoti, o apsisprendimas dažnai paliekamas sąžinės sričiai..

5. Laksizmo teigimu, laisvė apsispręsti paliepimo naudai egzistuoja išvydus bent menkiausią teisė į laisvę bruožą. Laksizmas kaip principas reikštų viso etinių paliepimų įpareigojamumo pabaigą, nes abejotinais atvejais dažniausiai įmanoma pasiekti ne matematines tikrenybes, bet tik moralinį tikrumą. Ši pakraipa visoje Katalikų Bažnyčioje buvo pasmerkta.

II. Moralės prigimtis ir jos galutinis tikslas

Krikščioniškoje teologijoje žmogaus veiksmų moralinį pobūdį iš esmės apsprendžia jų santykis su Dievo valia. Žmogaus veiksmai yra moraliai geri, jei jie sutinka su Dievo valia, ir moraliai blogi, jei su šia valia nesutinka.

Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra asmeninis ir unikalus, bet vis dėlto susijęs su bendru žmogaus pašaukimu. Dievas turi paruošęs planą ne tik kiekvienam individui, bet ir visai žmonijai, visam pasauliui. Kiekvieno žmogaus asmeninis pašaukimas susijęs su aukštesniu universaliu sumanymu ir galiausiai jam tarnauja. Galutinis žmogaus ir pasaulio tikslas yra galutinis kriterijus jo veiksmų moraliniam gerumui. Kas prieštarauja šiam galutiniam tikslui, negali būti moraliai gera, nes žlugdo žmogaus gyvenimo prasmę ir prieštarauja Dievo sumanymui apie žmogų ir pasaulį. Keliamas klausimas apie galutinį žmogaus tikslą yra pamatinis ir apsprendžia moralės prigimtį.. pateikiamos įvairios moralės sistemos viena nuo kitos skiriasi žmogaus galutinio tikslo samprata.

1. Galutinis moralės reikalavimų tikslas

Empiristinė etika, remdamasi savomis prielaidomis tik menku mastu gali filosofiškai paaiškinti ir rekonstruoti mūsų kasdieninį moralės dalykų supratimą. Galimybės, remiantis empirizmu susidaryti pakankamą moralės dalykų sampratą, yra labai ribotos. Todėl apie moralės dalykus kalbant pateiksime krikščioniškas tiesas ir Bažnyčios mokymą tomis temomis, nes kaip jau buvo pastebėta, filosofija beveik nenagrinėja moralinių dalykų pilnutinai.

Dievas pašaukia žmones į bendrystę su juo, vienybę ir tarnavimą. Ir čia yra tikimasi, kad jie atsilieps į šį kvietimą, sutinkami paklusti ir būti atsakingi. Tenka iškelti klausimą: ar egzistuoja koks tolesnis kriterijus, pagal kurį tam tikrą veiksmo kryptį galima apibūdinti kaip klusnią ar neklusnią, atsakingą ar neatsakingą. Pritarimas ar nepritarimas Dievo kvietimui yra nurodomas kaip kriterijus moraliniam veiksmo gerumui nustatyti. Bet galima drąsiai teigti, kad šis kriterijus yra labai bendras ir neapibrėžtas.

Pagal moralinės teologijos apibrėžimą, moralinės veiksmo kokybės matas yra žmogaus galutinis tikslas. Geri žmogaus veiksmai yra tokie, kurie padeda žmogui pasiekti galutinį tikslą. Blogais veiksmais suprantami tokie veiksmai, kurie veda žmogų į šalį nuo galutinio tikslo ir trukdo jį pasiekti.

Todėl yra labai svarbu kiekvienai moralinės teologijos ir filosofijos sistemai konkretesnis žmogaus galutinio tikslo apibūdinimas. Dabartinė etinė diskusija kreipia vis didesnį dėmesį į gyvenimo prasmės klausimą. Iš čia išryškėja, kad egzistencijos prasmės supratimas pagrindžia tą visapusišką sistemą, kuri daro įmanomus moralinius sprendimus, suteikia pagrindą jų vertingumui ir visą etinę teoriją daro vieningą.

Kiekvienas asmuo turi visiško pasitikėjimo, ištikimybės ir įsipareigojimo objektą. Iš to galima pasakyti, kad kiekvienas asmuo turi tikėjimą kažkuo arba kuo nors. Šis objektas funkcionuoja kaip dievybė, nes kiekvienas žmogus turi tikėjimo centrą, ir tas jo tikėjimo ryšys nulemia jo etinį stilių, nuomonę ir jo veiksmus.

Labiau nei bet kuris kitas doktrinos principas, žmogaus gyvenimo prasmės samprata atskleidžia jo religijos, filosofijos ar ideologijos supratimą. Ji kondensuoja visą jų antropologiją į vieną tašką ir lemtingai paveikia vertybinius sprendimus. Šioje vietoje labai reikia pacituoti popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, nes jis kalba apie nepaprastą teisingo galutinės gyvenimo supratimo svarbą. Šventasis tėvas teigia:

„Didi užduotis, su kuria susiduriame šiandien, norėdami atnaujinti visuomenę, yra galutinės gyvenimo prasmės ir jo esminių vertybių atkovojimas. Vien supratimas, kad šios vertybės yra svarbiausia, leidžia žmogui panaudoti neribotas galimybes, kurias jam teikia mokslas, taip, kad vyktų tikra žmogiškos asmenybės pažanga“.

Skirtingi požiūriai į galutinį žmogaus ir jo veiklos tikslą gali būti suskirstyti į keturias pagrindines grupes. Galutinis tikslas gali būti:

– žemiškoji laimė ir gerovė;

– savęs tobulinimas ir žemiška pažanga;

– moralinės vertybės realizacija dėl jos pačios;

– Dievo šlovė per jo dieviškojo plano įgyvendinimą.

Toliau yra žvelgiama į tai, kiek svarbus žmogaus veiklos motyvas yra jo išsigelbėjimas. Išgelbėjimo koncepcija iš esmės priklauso religinėms, teonominėms etikos formoms.

2.Savęs tobulinimo ir žemiškosios pažangos etikos samprata

Savęs tobulinimą, suprastą
natūralistiškai, humanistinis personalizmas laiko galutiniu moralinės pastangos tikslu. Psichologinio pobūdžio literatūroje rasime paminėta kaip saviaktualizacija bei savirealizacija. Mąstytojai egzistencialistai galutiniu žmogaus tikslu laiko savo tikrojo „aš“ ir autentiškos asmenybės realizavimą. Dažnai iš krikščioniško pobūdžio literatūroje kaip galutinis moralinio gyvenimo tikslas iškyla religinis savęs tobulinimas. Tai gali būti net ištisos religijos moralinis idealas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1485 žodžiai iš 2940 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.