Etikos kodeksas1
5 (100%) 1 vote

Etikos kodeksas1

TURINYS

Įvadas 2

I TEORINĖ DALIS 3

1. Etika 3

2. Etikos kodeksas……………………………………………………………………………5

3. Etikos kodekso struktūra………………………………………………………………………………………..6

4. Etikos kodekso funkcijas……………………………………………………………………………………….7

5. Verslininko etikos kodeksas…………………………………………………………………………………..8

II PRAKTINĖ DALIS…………………………………………………………………………………………………..14

ANKETA………………………………………………………………………………………………………………………15

ATSAKYMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ………………………………………………..16

IŠVADOS………………………………………………………………………………………..18

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………19

Įvadas

Verslas Lietuvoje yra naujas politinis, ekonominis, vadybinis ir sociokultūrinis reiškinys. Vadyboje verslas reiškia aktyvią žmonių veiklą, siekiant pelno. Tokioje veikloje išryškėja verslininkų moraliniai principai ir standartai, t.y. verslo etika.

Šiuolaikiniame pasaulyje dažnai iškyla tarpusavio bendravimo problemų su artimais žmonėmis nesakant jau apie bendradarbius. Dažnai trūksta kantrybės, savitvardos. Kai žmonės dirbantys kartu nesilaiko tvarkos, arba nemoka išklausyti vienas kito, visada iškyla pavojaus darbo našumui. Todėl, organizacijos nariai savo organizacinėje veikloje, vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis, normomis. Organizacijoje tiesiog būtina numatyti tam tikras taisykles bei instrukcijas, kurios padėtų jos nariams etiškai spręsti iškylančias problemas. Įgyvendinti organizacijoje etišką jos narių elgesį turėtų labai padėti etikos kodeksas.

Pastaruoju metu, ypač užsienyje, kurti organizacijos etikos kodeksus pasidarė labai aktualu. Kai kurios organizacijos sukuria labai tikslius kodeksus su aiškiai išdėstytomis etikos taisyklėmis. Be to, tokios organizacijos išleidžia knygeles, kuriose trumpai išdėstoma organizacijos istorija, pateikiama informacija naujiems organizacijoms nariams, aprašomos pareigos bei kai kurios elgesio taisyklės: jose dažnai nurodomos darbo valandos, apranga ir pan. Dažniausiai tokios organizacijoje įtvirtintos taisyklės atlieka etikos kodekso funkciją.

Daugelio pasaulio šalių specialistai turi savo profesinės etikos kodeksus, kurių privalo laikytis. Yra gydytojų, pedagogų, bankininkų, karinės tarnybos darbuotojų ir kiti kodeksai. Jie ne kartą buvo svarstomi, redaguojami, papildomi, siekiant, kad būtų kuo tobulesni ir keltų atitinkamos profesijos prestižą.

Darbo tikslas: padaryti teorinę etikos ir etikos kodekso analizę ir išnagrinėti ar įmonėje „H“ yra laikomasi etikos kodekso.

Darbo uždaviniai:

1.Mokslo šaltinių analizė.

2.Išdalinti anketą „H“ įmonės darbuotojams.

3.Išanalizuoti gautus atsakymus.

4.Prieiti išvados: ar vykdomas etikos kodeksas „H“ įmonėje.

Metodai:

1.Literatūros analizė.

2.Darbuotoju anketavimas.

I TEORINĖ DALIS

1.Etika

Daugelis autorių etikos sampratą traktuoja skirtingai, tačiau esmė išlieka ta pati:

Etika – žmonių teisių ir pareigų, moralės taisyklių, kurias žmonės taiko priimdami sprendimus, bei žmonių tarpusavio santykių pobūdžio analizė ( Stoner ir kt., 2001).

Etika (lot. Ethica, gr. ethos – paprotys, įprotis, būdas): 1 – mokslas tiriantis moralą, 2 – žmonių elgesio normų visuma. Etika, arba mokslas apie moralę, dažnai vadinama praktine filosofija. Ji tiria žmogaus veiksmus, poelgius, motyvus iš gėrio ir blogio pozicijų, formuoja moralines normas, reguliuojančias žmonių elgseną įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis (Seilius, 1994).

Etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Pirmasis etiką kaip moralės teoriją įvardijo Aristotelis (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999).

Etika į žmogų žiūri kaip į unikalų individą, turintį savo tikslus ir poreikius. Žmogaus vertingumą sudaro ne biologinė, bet socialinė, dvasinė jo vertė. Žmogų išaukština ne tai, kiek jį išvystė gamta, o tai, kiek jis savo socialinio vystymosi pakopose pakilo virš gamtos. Dorovinio žmogaus vertingumo gamta nesukūrė. Jį kuria ir ugdo pats žmogus, aktyviai dalyvaudamas visame istorijos kūrimo procese. Šiuo požiūriu žmogus negimsta žmogumi. Tam tikra prasme jis pats save tokį kuria. Šis procesas iš dalies yra jau paties žmogaus, kaip socialinis būtybės, dispozicija. Kurdamas ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes ir šiaip sudarydamas naują savo egzistencijos turinį, žmogus ir iškyla virš jį supančio materialaus pasaulio bei savo paties biologinės prigimties.

Tačiau išreikšti ir realizuoti
savo tikrai žmogišką esmę žmogus gali tik būdamas dorovine asmenybe, įtvirtindamas savo dorovinį vertingumą. Dorovinis žmogaus vertingumas labiausiai jį aukština, sukuria jo tikrąjį žmogiškąjį orumą, pagrįsta pačiomis aukščiausiomis vertybėmis – gėriu, teisingumu, pareiga, atsakomybe, sąžine ir kt. Socialinį žmogaus vertingumą visų pirmą nusako tai, koks jo paties santykis su vertybėmis šiame vertybių pasaulyje. Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Tai ypatinga vertybių rūšis. Dorovinių vertybių specifika ta, kad jos sudaro bendrosios vertybinės orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybių pasauliu, reguliuoja jo veiklą bei elgesį. Todėl dorovinės vertybės glaudžiai susijusios su praktine veikla, su žmonių savitarpio santykiais. Per jas išryškėja žmogaus veiklos socialinis kryptingumas. Užtat žmogaus socialinį vertingumą labiausiai ir lemia jo dorovinė vertybinė orientacija.

Visi žmonės yra skirtingi. Kiekvienas turi savitą ryšį su kultūrą, religiją, mokslų. Žmogų veikia aplinka – artimesnė (šeima) ir tolimesnė (politinė, ekonominė, darbinė). Tarp žmogaus ir aplinkos yra abipusis ryšys. Aplinka kuria žmogų, o žmogus – aplinką. Tačiau mes visi turime ir kažką bendra: visi esame skirtingi. Todėl etika ir negali pritaikyti visiems vienos taisyklės.Teorine – pažinimas (filosofija, matematika, fizika)

Žmogaus veikla Praktinė – elgesys, praktika (etika, politika)

Kūrybinė – darymas (menai, amatai, taikomieji mokslai)

1 pav. Žmogaus veiklos kryptis

Šaltinis: Vyšniauskienė, Kundrotas.1999. Verslo etika. Kaunas.

Taigi etika – tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas (Pruskus, 1994). Darymas ir elgesys čia vienas kito neneigia. Pavyzdžiui, ekologinės problematikos rodo, kad negalima daryti visko, ką įmanoma padaryti, bet tik tai, už ką galima atsakyti. Vadinasi, žmogaus elgesiui būdingas tam tikras vertybiškumas. Todėl mes kalbame apie moralų arba amoralų, apie dorą arba nedorą elgesį.

Profesinėje etikoje yra vartojamos asmeninės ir kolektyvinės dorovinės atsakomybės sąvokos, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Ypatingą vaidmenį vaidina asmeninė atsakomybė. Iš tikrųjų, nors kolektyvas ir yra doroviškai atsakingas už kiekvieno savo nario elgesį, tačiau pirmiausia už savo poelgius atsako asmenybė. Ji atsako už tai, ką laisva valia pasirinko, už visuomeninio vaidmens įgyvendinimo sėkmę. Mes esame atsakingi už savo elgesį, taip pat už santykius institucijoje, kuriose esame, dirbame.

Todėl mes kalbame apie individualiąją etiką (asmens moralė) ir struktūrinę etiką (santykių etika). Santykių etika yra socialinės kultūros rezultatas, tai visuomenės dorovės normų laikymasis. Santykiai nėra amžini, jie kuriami. Už juos yra atsakingi žmonės, kurie yra, veikia, dirba kartu.

Taip pat galima kalbėti apie esamos situacijos individualias ir struktūrines keitimo galimybes. Pavyzdžiui, sutikę vargšą, galime jį pamaitinti, duoti kelis litus, aprengti, t.y., mes asmeniškai, individualiai tam kartui išsprendžiame problemą. Tačiau galime pasielgti ir kitaip – pasistengti paveikti visuomenines struktūras, kad pasikeistų vargstančiųjų padėtis.

Skirtingose žmogaus praktinės veiklos srityse istoriškai susiformavo skirtingos ir savitos vertybės: teorinės, ekonominės, estetinės, socialinės, politinės, religinės. Dorovinių vertybių savitumas priklauso nuo dorovės, kaip tam tikro kultūros reiškinio, savitumo. Dorovė neprievartiniu, dvasiniu būdu reguliuoja žmonių poelgius bei santykius, taip pat mintis ir jausmus. Ji įpareigoja, ragina žmones deramai elgtis ir gyventi, kreipiasi į jų sąžinę, laisvą valią, atsakomybės jausmą. Žmogaus etinių vertybių pasaulis yra toks platus ir įvairus, kad aprašyti jo beveik neįmanoma. Vienos jų laikomos fundamentaliomis, universaliomis, nes sudaro žmogiškosios būties pagrindą, – tai gėris, tiesa, meilė, grožis, o kitos – specifinėmis – tautinės, taikomos įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999)

2.Etikos kodeksas

Etikos kodeksas – tai elgesio idealų, nurodymų ir draudimų deklaracija; tai pagrindinė etikos institucionalizavimo priemonė ( Vasiljevienė, 2000).

Etikos kodeksai neturi įstatymo galios, jų nevykdymas nesusijęs su juridine atsakomybe, kurį yra apibrėžta Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekse. Nors darbo įstatymo kodeksas skelbia visų piliečių teisę į darbą, Lietuvoje aukštas nedarbo lygis, egzistuoja tokios nedarbo rūšys kaip paslėptas nedarbas. Tai juridinė darbdavio atsakomybė valstybei, jie baudžiami pagal įstatymą, jeigu elgiasi neetiškai: slepia įsidarbinimą, įformina ne visai darbo dienai ir t.t. Tačiau, pavyzdžiui, dažnai konkrečiai neapibrėžiamos naujo darbuotojo teisės ir pareigos, bausmės už jų
nesilaikymą, darbo santykiai ir pan. Visa tai turėtų atsispindėti organizacijos moraliniame (etikos) kodekse. Darbuotojai, nesilaikantys savo organizacijos profesinio etikos kodekso reikalavimų, taip pat yra baudžiami, tačiau tai ne įstatyminės nuobaudos. Dažniausiai pareiškiami įspėjimai, papeikimai, darbuotojai tam tikram laikui nušalinami nuo pareigų, pažeminamos pareigos, sumažinami atlyginimai ar pan.

Taigi kodeksas sudaro vadovui galimybė:

• Numatyti žmonių elgesį.

• Sudaryti atitinkamas sąlygas, kuriose individai elgsis būtent taip, o ne kitaip.

• Siekti reikiamų rezultatų, tikslų.

• Priartėti prie funkcionalios bei moralinės privalomybės – panaikinti atstumą tarp vertybių ir faktų, t.y. faktinį gyvenimą “padaryti” vertingą (Kučinskas, 2003).

Kalbant apie profesinį moralinį kodeksą, niekada nereikia pamiršti jo reikšmės ugdant darbo verslo kultūrą. Jis padeda formuoti tokias vertybes, kaip pozityvu požiūrį į darbą, pareigingumą, organizuotumą, drausmingumą ir atsakingumą. Darbas, tapęs patvariu doroviniu asmenybės poreikiu, kelia jos autoritetą (Vasiljevienė, 2000).

3.Etikos kodekso struktūra.

Nagrinėjant kodeksų pobūdžius pažymėtina, kad kai kurių kodeksų turinyje esti daugybė vadinamųjų idealų, t.y. teigiamų pavyzdžiu, kuriais organizacijos nariai turėtų sekti ir vadovautis savo organizacinėje veikloje. Vis dėl to labai nedaug organizacijos narių iš tikrųjų pasiekia kodekse nustatytus idealus.

Kiti kodeksai ar kai kurios jų dalys yra daugiau drausminančio pobūdžio. Tokie kodeksai nustato minimalias sąlygas, kurių privalo laikytis organizacijos nariai. Jei šių sąlygų nesilaikoma, pažeidėjams skiriamos įvairios nuobaudos, iš kurių griežčiausia – pašalinimas iš tos organizacijos.

Paprastai kodeksas susideda iš visų ankščiau išvardytų charakteristikų: idealų, drausmės taisyklių ir organizacinio pobūdžio teiginių (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999).

Jei kodeksas veikia kaip bazė, kuria remdamasi organizacija reikalauja autonomijos nuo neprofesinės socialinės (visuomenės) kontrolės, tuomet kodeksas turėtų būti sudarytas vadovaujantis šiomis charakteristikomis (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999):

1. Kodeksas turi būti reguliuojantis. Idealai taip pat nelaikomi netinkamais, tačiau kodeksas turi paaiškinti, kurie jo teiginiai yra idealizuoti (sektini pavyzdžiai), o kurie griežtai reguliuojantys. Visuomenė suteikia organizacijai autonomiją su sąlygą, kad ji savo narius valdys, reikalaudama iš jų daugiau nei kitos organizacijos. Taigi šie reikalavimai turi būti priimti ir pačiai visuomenei.

2. Kodeksas turi ginti visuomenės bei tos organizacijos narių interesus, nebent pati visuomenė, suteikusi organizacijai autonomiją, atšauktų šią privilegiją.

3. Kodeksas neturi būti savitikslis. Kodeksai gali būti panaudoti ginti tokiems organizacijos interesams, kurie neprieštarauja visuomenei. Tam tikras reglamentavimas (pvz., liečiantis atlyginimų sureguliavimą ar reklamos apribojimą) gina organizaciją, tačiau tai nėra visuomenės interesai. Kodekso sąlygos, užkertančios kelią konkurencijai pačios organizacijos viduje, taip pat nėra visuomenės interesai. Vis dėlto kodekso sąlygos yra daugiau orientuotos palaikyti neigiamus, monopolinius organizacijos veiklos aspektus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1807 žodžiai iš 5792 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.