Etikos nuo sąžinės iki tolerancijos
5 (100%) 1 vote

Etikos nuo sąžinės iki tolerancijos

1121

Moralės principas ir laisva valia. Kantas bando paaiškinti malonumo pagrindus remiantis protu. Mes matome pasaulį, priimame informaciją, tai ką mes priimame, yra objektyvus, išorinis pasaulis. Ši inf. Užsimerkus nedingsta, ji pasilieka vidinio patyrimo erdvėje kaip objektyvus dalykas. Kantas siekė nustatyti, ar gali būti objektyvus pagrindas. Protas yra vertybė, proto balsui, sako Kantas, reikia paklusti. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tik tada, kai jis priimtas remiantis protu, o blogas, kai vadovaujantis polinkiu. Kantas sako, kad valia nustato ar tai geras, ar blogas poelgis. Yra gera ir bloga valia. Moral. pož. aš elgiuosi gerai, jei savo noru, sąmoningai elgiuosi. Pagal Kantą, gera valia, kai žm. nesiekia naudos.moralinį gėrį Kantas sieja su įsiklausymu į sąžinės balsą. Kaip Kantas suvokia laisvą valią. Jis laisves skirsto: 1) veikimo l. – vadinama žm. išorinio veikimo erdvė, jo veiklos tikslų realizavimo galimybė, o veiklos tikslus riboja erdvės; 2) apsisprendimo l. – tai žm. vidinė dvasinė, psichinė erdvė, kurioje jis yra laisvas. Pagal Kantą : aps. l. priklauso nuo fizinės būklės, nuo įv. ekonom., polit., šeimyn. apl., nuo psichinės būklės. 3) transcendentalinė l. Yra žm. galimybė kelti sau tam tikrus klausimus ir priklausant gamtai elgtis nepriklausomai. Tr. l. – žm. privilegija.

Kanto kategorinis imperatyvas. Jis skelbia – elkis taip, kaip norėtum kad su tavimi elgtųsi. Šis imp. turi būti realizuotas. Maximos pasižymi tuo, kad jos yra l. Bendros. Jos taikomos visose gyvenimo srityse. Kanto etika – maximų etika.

Sąžinė – vidinis individo moralumo mastelis. Sąžinės empiriškumas ir transcendentalumas. Kantui sąžinė reiškia kiekvienam būdingą įgytą praktinį protą. Sąžinės savitą sampratą pateikė T.Akvinietis. Prigimtinis habitas visiems būdingas. Visi privalo mokytis, visi domisi, smalsauja. Tai bendriausias suvokimas, būdingas visiems. Žinojimas – bendras visiems, nekintantis, visuomet su mumis. Habitas gali būti prigimtinis ir įgytas – tai sugebėjimas mokytis pažinti. (Pvz., visi galim groti smuiku, bet ne visi galim tapti virtuozais).Mes ugdom verslininko habitą. Išmintis. Gėrio, blogio skyrimas priklauso nuo habitų – išsilavinimo, pasaulėžiūros. Žinios gausėja, habitas kinta. Mokslas – tai susiję su žinių tam tikrose srityse gausa. Kiekvienas veiksmas motyvuojamas šiomis trimis sąžinės pakopomis. Sąžinė prieš ir po veiksmo. Sąžinė prieš veiksmą sako, kad tu turi pasielgti šitaip. Po veiksmo pasirodo, kad sąžinė veda į akistatą su tuo veiksmu, pasekmėm. Žm. matydamas atliktą veiksmą, mato, kad kažko nepaisė, tuomet sąžinė pradeda graužti. Kantas tai vadina vidiniu teisėjo balsu. Iš kur turime sąžinę ir kaip ji priklauso nuo mūsų prigimties (1). Kokią prasmę turi veiksmai. Amžinas įstatymas – tai kaip Dievo planas, kuris valdo visus veiksmus gamtoje ir istorijoje. Gamtoje yra dėsniai, kuriems reikia paklusti. Kiekvienai būtybei būdingas savitumas. Kūrinijoje išskiriama protinga būtybė – žm. Jam duota galimybė proto dėka pačiam sau priimti įstatymus ir jiems paklusti, jais vadovautis. Mūsų proto dėka priimami įstatymai. O kaip priimami proto įstatymai?(2) Protas sako reikia daryti gerai ir vengti blogio – bendras žm. vaizdas. 2-ras etapas sako, kad yra gėrybių, kurių tu sieki. Pagr. žm. polinkiai:  savisaugos (norim likti gyvi); rūšies išsaugojimas (norim išlikti); norim soc. gerovės. Norint pasiekti soc. gerovę, reikalingos moralės normos. Tik normų paisymo dėka aš galiu išlikti, pasiekti gerovę. Negalim pasiekti gerovės ignoruodami kitus.

Dorovės norma, jos ypatumai. Dorovės normų būtinumas. Etika – mokslas, kuris nusako elgesio taisykles. Moralė – tų taisyklių laikymasis. Dorovė – tai kiek to individo supratimas apie normas atitinka reikalavimus. Visi stengiasi laikytis teisės normų. Dorovės normas prisiima laikytis pats žm. Moralės normų deklaravimas turi turėti pagrindimą. Kiekvienas iš mūsų savo sąžinėje esame įsitikinę, kad elgiamės gerai. Šis įstatymas yra l.subjektyvus. Vienu atveju žm. ignoruoja normas, kitu atveju bando priderinti savo įsitikinimus prie normos. Kantas: kiekvienas kaltas, kad jo nepriima, nesupranta aplinkiniai. / Kiekvienas iš mūsų gyvename aplinkoje ir galiojančias m.n. priimame, nes kito kelio nėra, kaip su jomis sugyventi. Taigi, kiekvienas iš mūsų esame etoso dalis ir todėl šis soc., kultūrinis etosas mus spaudžia.Pvz., mes negalim elgtis kaip čigonai ar musulmonai, nes mes esame lietuviško etoso. Visuomenė daro žm. spaudimą. Ji gali sumažinti mano galimybes iki min. ir priešingai, gali suteikti daug laisvės. Sąžinės ir etoso santykis.Individuali sąž. yra l.svarbus dalykas man, tačiau aš esu tam tikro etoso dalis ir aš jį veikiu. Bendros normos priklauso nuo kiekvieno. Negalima primesti kitų kultūrų etoso. Žm. visais laikais stengiasi pasipriešinti visuomenės spaudimui. Taigi atsiranda įtampa ir neigimas. Hėgelis tai vadina neigimo beprotybe. Kuo jaunesnė karta, tuo labiau ji priešinasi, laužo taisykles. / Individo sąžinės ir etoso santykis įv. kultūrose yra skirtingas. Yra skiriami 2 visuom. tipai: homogeniškos (vienos tautybės, kultūros, papročių žm.). Tokioje visuom. žm. linkęs pritarti visuomenės etosui. heterogeniškos –
pliuralistinė visuomenė (JAV – įv. tautų katilas). Mūsų moraliniai apsisprendimai atsiskleidžia praktinėje veikloje. (3) Egzistuoja 4 žm. veiklos lygiai, kurie tarpusavy susiję ir padeda suprast, kaip individo elgesys gali būti vertinamas.

Moralės normų pagrindimas autoritetu ir jo ypatumai.Egzistuoja 2 m.n. pagrindimo galimybės: 1) autoritetu; 2) diskursu (susitarimu). Autoritetu. Yra asmenų, tekstų, tradicijų, teisės, mokslo teorijų autoritetas. 1. Asmenys gali būti autoritetingi 2 būdais : a) autoritetą gali padėti nustatyti normos, remiantis savo autoritetingumu; b) remiantis jų soc. padėtimi visuomenėje. Mes turime elgtis, kaip elgiasi jie, kalbama apie charizmatiškas asmenybes. Normas nustatantis autoritetingas asmuo gali užimti aukštą postą visuomenėje (prezidentas, premjeras). Visa tai normų pagrindimas autoritetu. 2. Pagrindimas tekstu, kalbama apie šventųjų raštų tekstus. Jie susiję su Biblija, Talmudu, Koranu ir Vedomis – tai tekstai, kuriuos tikintieji skaito ir stengiasi vadovautis ten dėstomomis normomis. Tačiau kiekvienas iš tų tekstų neretai neperteikia vienareikšmiškai nesuprastos elgesio normos. Istorijos bėgyje aiškinimai šių nuostatų kito, todėl šiandien kyla kl., ar šie tekstai gali būti moralės normų pagrindimu? Šiuolaikinėje situacijoje šių tekstų aiškinimas: 1.didėja šių tekstų aiškinimo įvairovė; 2.pastebima, kad bandoma sukurti institucijas, kurioms pavedama paaiškinti moral.norm. 3.Tradicijos. Homogeniškose visuomenėse l.did.reikšmę turi tradicijos, papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą. Taigi tradicijos įgyja normų pavidalą. Tačiau moderniose visuomenėse nebėra l.svarbu dalykas pagrindžiant tam tikras normas. Tačiau šios visuomenės kai kada sugrįžta prie savo tradicijų. 4. Teisė. Koks vaidmuo teisės nustatant elgesio normas? Teisė svarbi nustatant žmonių tarpusavio elgesio normas. Teisė baugina žm., nes ji reikalauja to, kas jam nėra asmeniška, jei jis pasielgs blogai, jį nubaus. Nederėtų pervertinti elgesio normų 5. Mokslas. Kuo jis gali pagrįsti elgesio normas/ Kalba eina apie empirinį mokslą. Pvz., ekologinė etika. Ji remiasi gamtos mokslų tyrimais, jie tiria, kokią žalą gamtai padaro žm., įsikišdamas į gamtos procesus. Taigi mokslas nustato mūsų ir gyvūnų tarpusavio elgesio normas (neleidžia žm. kenkti gamtai). Yra negatyvioji mokslo pusė. Visi mokslininkai turi ne tik dalykines žinias, bet ir yra tam tikros pasaulėžiūros. Taigi skirtingi žm. į tam tikrus reiškinius gali pažiūrėti skirtingai, tai priklauso nuo jo pasaulėžiūros. Normų pagrindimas remiantis mokslu nėra vienintelis teisingas, nes požiūris gali pasikeisti.

Moralės normų pagrindimas diskursu ir jo ypatumai. (4) Normų pagrindimas diskursu – normas reikia pagrįsti argumentais. 1) pagal utilitaristinę argumentavimo formą – ji sako, kad elgesio norma bus gera, jei ji teiks naudą visiems, ir iš to elgesio visi po truputį prisiaugins naudos, padės pasiekti tikslus. 2) pagal teisingumo teoriją – ji sako, kad normos gali būti priimtinos, jei jos yra teisingos. Teisingumo kriterijus – tai gebėjimas susitarti. Čia reikia prisiminti Kantą: teisinga norma, kuri neprieštarauja mano prigimčiai ir yra teisinga. / Elgesio normas reikia pagrįsti protu. 3)klasikinė prigimtinė teisė – esmė ta, kad pagal šią argumentavimo formą, kiekvienas yra unikalus ir negali būti absoliučių normų visiems laikams. Nieko nėra absoliučiai tobulo. Tai pagal šią formą išeina, kad žm. gyvena, pereina tam tikrus laikotarpius, taip ir normos. Jei norime geresnio gyvenimo, turime nuolat gerinti mūsų elgesio normas.

Dorybė. Klasikinė dorybės sąvoka ir jos aiškinimas. Klasikinės etikos supratimu dorybė yra savybė, kurią žm.įgyja ir dėl jos gali atlikti vertingus veiksmus. Skiriamos 2 dorybės savybės: 1) natūrali; 2) įgytoji. Dorybė gali būti: a) įgyta (habitus – iš prigimties); b) įgytoji (žm. pastangų dėka). Dorybės atsiskleidžia mūsų praktinėje veikloje. Dorybės dėka užtikrinama gera veikla. Bet kuri veikla turi dorybingumo ženklą. Dorybė pažymi visus darbus ir veiklas. Dorybė įgyjama praktinių įpročių dėka – mokantis. Pvz., punktualumas, pakantumas išsiugdomas, negimei turėdamas. Išsiugdymas reikalauja pastangų. Priešinga dorybei sąvoka – yda. Ji nereikalauja iš žm. pastangų ir valios. Nieks sąmoningai nesilavina tingėjimo. Yda klesti mumyse, kaip piktžolė, kuriai nereikia gerų sąlygų. Yda kyla iš 2 šaltinių: 1) pats žm. sukuria savy sąlygas ydoms klestėti, yda – žm. problema, jei jis neturi dorybių; 2) kartais ydingumą gali padėti puoselėti visuomenė, sukuria aplinkybes, kurios skatina žm. tingėti . Pvz., sovietmečiu partija užtikrino žm. išsilavinimą, darbą, jam nereikėjo pačiam visiškai stengtis.Visais laikais stengtasi dorybes suklasifikuoti.

Pagr.dorybės Platono teorijoje.(5) P. skiria 3 žm. galias: protą, pyktį ir geismą. Jis sako, kad šias galias reikia įrėminti, nustatyti jų raiškos galias. Protas užima aukščiausią vietą. Protu galima įžvelgti tikrąjį gėrį. Juo naudojantis reikia įgyti išminties dorybę. Proto neužtenka, reikia turėti gebėjimą tuo protu pasinaudoti. Išmintis – įgytoji dorybė, reikalauja veiksmo, kuris gali būti nesuvaldomas. Geismu galima suvaldyti tik susivaldymą. Teisingumas – dirbti
nesikišti į kitų darbus.

Pagr.dorybės Aristotelio teorijoje. Platono mokinys buvo Aristotelis, kuris perima daug jo idėjų, tačiau joms suteikia platesnį skambėjimą. Jis skiria: 1) teorinės dorybės – jos padeda suprasti pasaulį. Dorybės, kurios negali būti pakeistos žmogaus veikla, kurių žm. negali atmesti, kurios nuo jo nepriklauso. Teorinės dorybės liečia kintamus dalykus, jomis galima pasiekti tam tikrus rezultatus. Jos svarbios.; 2) praktinės dorybės – jos reikalingos žm. gyvenime, kad jos lydėtų jį konkrečiose veiklose ir veiksmuose. Praktinės dorybės yra visuotinės, visiems žm. reikalingos: visi turi būti drąsūs ir nuosaikūs, turi įvertinti kitų norus, siekius. Pinigų ir turto atžvilgiu dorybė yra dosnumas – tai pusiausvyra tarp išlaidumo ir šykštumo, kaip sakė Aristotelis. Garbingumo ir išdidumo atžvilgiu žm.turi būti išdidus. Dorybės atžvilgiu, jei žm. turi noru, jis turi to neslėpti. Bendraujant su kitais tiesumas, atvirumas, mandagumas, draugiškumas yra svarbu, o politiniame gyvenime – teisingumas.

Dorybės T.Akviniečio teorijoje. T.Akvinietis plėtojo Platono ir Aristotelio idėjas, tačiau įveda ir naujų akcentų. Jis skiria 2 dorybių lygmenis: 1. tai žm. pastangų, valios reikalas, jis pats jas ugdo:  protingumas – tai svarbiausia praktinio proto dorybė. Žm. gali tą protingumą lavinti.  teisingumas – tai svarbiausia dorybė santykiuose su kitais žm. Tai žmogaus reikalas, ar jis išsiugdys šią dorybę.  drąsa ir  santūrumas – jos priklauso nuo žm. prigimties, nuo žm. tipo, psichologinio, charakterio tipo. Tobulas žm. yra tas, kuris sugeba šias 4 dorybes išsiugdyti savyje. 2. dorybės, kurių žm. negali ugdytis, jos duotos – teologinės dorybės, jos įliejamos per Dievo malonę, jų negalima atsisakyti: 1) tikėjimas – niekas jų negali apibrėžti, jų kokybė nežinoma, kiekvienas subjektyviai tą kokybę susikuria. Šių dorybių žm. negali atsisakyti. 2) viltis – vilties dorybė reikalinga, nes žm. nieko tobulai padaryti negali, bet siekti jis privalo, viltį turi turėti – teigia Akvinietis. Viltis reikalinga kaip iliuzija, ji palaiko žm., žm. yra gyvi tik viltimi, atimk viltį ir ateities nėra. 3) meilė – kiekviena veikla yra nukreipta į rezultatų siekimą. Vienas žm. tais rezultatais nesinaudoja. Taip galima pasitarnauti kitiems žm., rodyti meilę praktiškai, darbais, veiksmais kitiems. Geras verslininkas – tikintis žmogus, jis labiausiai tarnauja žmonėm. Tai protestantiškas mąstymas.

Mac Intere’o dorybių etika.Jis sako, žm. dalyvauja įv.lygmenyse, soc.veikloje. Aš kaip individas įv.soc.lygmenyse turiu vadovautis tam tikromis dorybėmis. LYGMENYS: 1) profesijos – kiekvienas vaidina soc.vaidmenis. Kaip tokie atlikėjai, mes turime ugdytis dorybes, reikalingas toms vertybėms. Pabrėžia Mac Interas politiko dorybes – l.svarbu moraliniai aukšti standartai – teisingumas. 2) asmeninis gyvenimas – kiekvienas iš mūsų tik žmogus, kaip asmuo. Aš galiu ugdytis kokias tik noriu dorybes. Aš galiu lavinti tai, kas man yra svarbu. Pvz., aš lavinu sugebėjimus kaligrafijos srityje – tai mano problema. 3) tautos, kultūros, šalies gyvenimas – kiekvienas iš mūsų priklauso tautai, kultūrai, šeimai, religijai. Kaip atstovai, mes turime ugdytis tam tikrus elgesio standartus, turime ugdytis dorybes. Dorybės yra gana reliatyvios.

Tolerancijos supratimas. Termino kilmė ir reikšmė. Terminas “tolerancija” kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio talao arba tlao , reiškiančio:ištveriu, pakeliu, pakenčiu. Lotyniškai tolerans – kantriai pakeliantis, iškenčiantis, tolerantia – kantrybė. Tačiau tik Renesanso epochoje terminui “tolerancija” buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia prasme terminas buvo įvestas XVI a. religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantų persekiojimą arba prieš pačių protestantų nepakantumą. Techniniuose ir kituose matavimuose tolerancija – leistinas nukrypimas nuo normos, matuojame parametro didžiausios ir mažiausios leistinos reikšmės skirtumu. Pinigų srityje tolerancija – neišvengiamas, įstatymų leidžiamas monetų nustatyto svorio ir prabos nukrypimas. Medicinoje tolerancija vadinamas galėjimas pakelti tam tikras vaistų dozes, dirginimus ir kitas medicinines procedūras. Psichiatrijoje tolerancija – sąvoka, apibūdinanti asmens gebėjimą ištverti vidutinį asmenį žlugdančių poveikių kiekį, nepaslankumą tuos poveikius šalinant, atsirandantį depresijos metu. Imunologijoje imunine tolerancija vadinama pastovi imuninės reakcijos į kuriuos nors antigenus blokada, šios reakcijos nebuvimas arba susilpnėjimas išliekant imuniniam reagavimui į visus kitus antigenus. Kalbotyroje pripažįstama, kad kiekvienoje natūralioje kalboje esama skolinių, svetimybių, barbarizmų, kuriuos keblu iš kalbos pašalinti. To nedaroma ir tokie žodžiai toleruojami.

Tolerancija kaip moralės principas. Gamta sukūrė biologinius organizmo savisaugos ir normalios egzistencijos mechanizmus. Visuomenė sukūrė moralinius ir soc.mechanizmus – moralės bei teisės normas, ginančias biologinę, moralinę ir soc.žmonių egzistenciją.Kai kurie šių mechanizmų, pvz., teisinės paslaugos, tapo net preke, kurią galima įsigyti.Tačiau tol.nėra prekė, kurią būtų galima įsigyti rinkos kainomis. Perteikiama
žmonijos raidoje, ji yra žmogaus soc.ir moralinės būties, jo vertės ir orumo išraiška./ Aristotelis žmogaus vertę matavo laimės pasiekimo mastu, o laimę apibrėžė 3 matmenimis – turtu, sveikata, dorybėmis. Turtą jis laikė svarbiausio siekio – dorybių – materialiu pagrindu, teigė, kad , neturint materialių išteklių, nelengva arba net apskritai neįmanoma elgtis kilniai.Pinigai gali iškreipti ir orumo – savos vertės pajautimo bei jį atitinkančio elgesio ir pagarbos tikėjimosi iš kitų žm. – reiškinį. Yra 2 požiūriai į orumą kaip reiškinį. 1. teigia, kad orumas būdingas visiems žm. dėl privilegijuotos žmogaus padėties pasaulyje (jis turi sąmonę, nemirtingą sielą, negali į ką nors būti iškeistas – su juo negalima elgtis kaip su augalu ar gyvūnu). Šiuo požiūriu orumas – tai žmogaus vertingumas. 2. požiūriu orumą pripažįsta ne visiems, pvz., jis nepripažįstamas nepataisomiems nusikaltėliams. Laikantis šio pož., orumą galima apibūdinti neigiamu metodu, t.y. nurodant tai, kas orumui nebūdinga: meilikavimas įsiteikiant kam nors galingesniam, tikintis iš to naudos; aklas paklusnumas ir savarankiškumo išsižadėjimas; elgesys ne pagal įsitikinimus ir t.t. / Daugelis kito asmens ypatybių gali nepatikti, tačiau dėl to žm. nežeminamas, nes ir mūsų pačių savybės gali kitiems nepatikti. Dėl to bendraujant tolerancija – būtinas principas.Jei norim, kad kiti pripažintų mums teisę turėti savo pažiūras, įpročius ir skonį, teisę laisvai tvarkyti savo gyvenimą, tai tą pačią teisę privalu pripažinti kitiems bei ją gerbti. Moralė įpareigoja laikytis abipusiškumo. Toleranciją suprantant kaip moralės principą, liepiantį sutikti su kitoniškumais, nepritarti, neigiamai vertinti įmanomą tam tikrose situacijose, kai: 1. veiksmai ir jų padariniai žalingi pačiam pažiūrų bei veiksmų subjektui; 2. veiksmai ir jų padariniai žalingi vertinančiam asmeniui; 3. veiksmai ir jų padariniai žalingi kitiems, tretiesiems asmenims; 4. veiksmai ir jų padariniai negatyvūs visuomenei bei jos įsitikinimams dėl būtino moralinio minimumo. / Reikia būti tolerantiškam ir sau. Pakanta savo silpnybėm – įprastas reiškinys. Gerai žinoma ir tai, kad nepagarba sau pačiam veda į asmenybės destrukciją.

Tolerancijos sritys (politinė, kūrybinė, religinė). Religinė. Istorinės tol.idėjos ir praktikos sklaida rodo, kad netolerancijos kitaminčiams pagrindas buvo absoliutumo pretenzija: tikrąjį Dievo žodį žino tik Bažnyčia, jos autoritetas kyla iš Šv.Rašto autoriteto – ką teigia Bažnyčia, tas teisinga. Bažnyčia įgalinti reguliuoti visas gyvenimo sritis: valstybę, teismus, švietimą, mokslą ir meną, net ekonomiką. Vidur.būti tolerantiškam reiškė būti atlaidžiam nuodėmei, taigi pačiam daryti nuodėmę. Praėjus krikščionybės kultūrinio viešpatavimo epochai, katalikybė ir kitos krikščioniškosios konfesijos įrodė, kad joms būdinga atsinaujinimo dvasia, kad katalikybė pajėgi teigti tikėjimo laisvę be netolerancijos, be absoliutumo pretenzijos, kuri logiškai ir psichologiškai susijusi su netolerancija.Kitaminčiai – tai ne klystantieji, kaip aiškinta seniau. Šiuolaikinė Bažn. nuostata – pagarba tikintiesiems ir netikintiesiems – rodo gebėjimą liberalizuotis. Katalikai teigia, kad nėra išganymo už Bažnyčios ribų. Ši taisyklė sako, kad nėra išganymo už tiesos ribų; o tiesa, tiesioginė arba netiesioginė, yra neribotai duodama visiems.Bažnyčia laisva savo antgamtiškumu nuo bet kokio nuodėmės pėdsako, ji esanti nekalta, tačiau nėra nekalti jos nariai. Religinis vaidmuo įtvirtinant santykius šiandieniniame pasaulyje yra humanistinis.Bažnyčia tiesiogiai nedalyvauja valstybės polit. gyvenime, jos dalyvavimas netiesioginis – polit. gyvenime dalyvauja tikintieji. Valstybė negali būti visada nešališka religijos atžvilgiu, valstybė neleidžia religinio fanatizmo. Politinė. Polit. tol.raiška – pilietinio, valstybinio gyvenimo sritis. Polit. tol.šioje srityje yra strategija, įtvirtinanti pilietines laisves. Polit. tol. yra pripažinimas ir gerbimas teisės pasirinkti nuostatas bei veiklą, turėti savus polit. įsitikinimus ir juos skelbti, jungtis į partijas, sąjungas, organizacijas. Šios tol. tikslas – soc. teisingumas, o tolerancijos objektas yra šio tikslo siekimo priemonės. Polit. tol. pagrindas – lygių teisių sistema. Anksčiau moterys buvo politiškai diskriminuojamos.Lygių teisių sistemoje pagr. yra balsavimo teisė. Ne visose šalyse balsavimas yra privalomas. Pradinė polit. tol. sąlyga – visuomenės skilimas į daugumą ir mažumą, nelygus jėgų pasiskirstymas. Tolerancija esanti šališka. Demokrat. valstybėse tolerancija padeda daugumai manipuliuoti pažiūromis. Šiuolaikinėse valstybėse nesą sąlygų bešališkai polit. tolerancijai, jose tolerancija – veidmainiškas valdžios instrumentas stiprinant visuomenės kontrolę. Soc. tolerancijos paskirtis šiuolaikinėje visuom. – naikinti visuomenės susiskirstymą į daugumą ir mažumą ne represinėmis priemonėmis, bet išplečiant mažumos teises, leidžiant jai pasisakyti ir veikti. Polit. tol. požiūriu partijos yra būtinas reiškinys. Kitų partijų būvimas praturtina valdančiąją partiją – praturtina atsakomybe, ryžtu, iniciatyva. Demokratiškai organizuotoje partijoje pripažįstama pažiūrų įvairovė. Šiais
nurodoma, kad partinis mąstymas – pavojingas reiškinys, atstovaujantis tik grupiniams interesams. Kūrybinė. Išreikšdama kūrybos laisvės postulatą, kūrybinė tolerancija yra strategija, kurios paskirtis – padėti kūrybos sklaidai. Originalumas ne visada buvo laikomas lemiamu kūrybos požymiu. Platonas, pats menininkas, poetas, tiek pat, kiek filosofas, žinojo, kas yra įkvėpimas ir didžiai vertino meninę kūrybą, poezijoje įžvelgdamas dieviškąjį siautulį – mania, poetą laikydamas tarpininku tarp dievybės ir žmonių. Sunkiai skynėsi kelią originalumas viduramžiais, kai į jį žiūrėta neigiamai, reikalauta prisitaikyti prie aprobuotos doktrinos ir sekti autoritetų nustatytais pvz. Padėtis pakito vėlyvaisiais viduramžiais, kai prasidėjo nustatytų pvz. peržiūra. Nepaisant visko viduramžiais atsirasdavo novatorių bei avangardistų. Tradicijos, sekimo ir įpėdinystės vaidmenį kūryboje bene tiksliausiai apibūdino Kantas: tas, kuris tegali ko nors išmokti bei kuo nors sekti ir daugiau nieko, yra teptukas, kuriuo tapoma, o ne pati ranka. Kūrybos laisvė – viena pagr. piliečių teisių. Kūrybinės tol. objektas yra kitoniškas negu mūsų idėjos, kitų krypčių teorijos ir hipotezės, metodai ir stiliai. Moksle pozityviai žvelgiama į kitų krypčių buvimą, nes žinoma, kad jokios priemonės nėra universalios. Tolerancijos objektas yra ir kūrybos strategija bei taktika. Nėra abejonės, kad tol.objektas yra ir mokslinėje kūryboje pasitaikančios klaidos. Pažinimo pažanga yra ne ėjimas nuo vienos tiesos prie kitos, o veikiau žengimas prie vis mažiau klaidingos pasaulio sampratos. Žmogus – ne tik mąstanti, bet ir klystanti būtybė. Teigti, kad galima išvengti pažinimo klaidų, būtų ne tik nerealu, bet ir pavojinga. Tol. ribos moksle apibrėžiamos keliais kriterijais: paradigma, miglotumu, provincializmu. Meninėje kūryboje tol. ribos nėra tokios aiškios kaip mokslinėje kūryboje.

Tolerancijos ribos. Tol. ribų nustatymas grynai teoriškai nėra kebli problema. Turime dokumentais fiksuotas žmogaus teises, egzistuoja visiems žmonėms bendros vertybės. Bet konkrečiais atvejais , kai vyriausybė imasi nustatyti tol. ribas pagal valstybių konstitucijas, atsiranda keblumų – konstitucijos nevienodai demokratiškos. Nepripažįstama teisės skelbti pažiūras ir daryti veiksmus, kurie prieštarautų visiems žmonėms bendroms vertybėms, dorovės principams ir pilietinėms laisvėms, kliudytų visuomenės pažangai. Netoleruojamas neprofesionalumas, nemokšiškumas, žemo lygio žinojimas. Netoleruojamas kvailumas. Vienoks kvailumas – pasyvus, kai jokia protinga mintis neateina į galvą. Kitoks kvailumas – aktyvus, kupinas energijos, sumanymų, tik neprotingas. Tad kvailumas yra proto neturėjimas, neprotingas veiksmas. Kvailumo požymiai: didelė kritiškumo stoka, lengvas atsidavimas abejotinos vertės pažiūroms ir patiklumas prietarams, kraštutinis nepasitikėjimas kitais žm. ir t.t. Tačiau žm. žinantis, kad jis yra kvailas, nėra didelis kvailys. Pripažinimas teisės turėti savo skonį ir polinkius t.p. nėra beribis. Bendrąją tolerancinę nuostatą skonio atžvilgiu galima formuluoti taip: pripažįstama teisė turėti savą skonį ir polinkius. Valstybėse, kur galioja mirties bausmės, diskutuojama: toleruoti ar ne šią bausmę. Kaip tol. problema ji formuluojama taip: ar mirties bausmė yra neišvengiamas blogis. Mirties bausmė – ne vien teisinė problema. Kuo remiantis skiriama mirties bausmė – tai ne tiek teisės, bet pirmiausia soc. ir moralinė problema. Vienas pagr. prieš mirties bausmę yra gyvybės ir gyvenimo vertės argumentas: žmogus, turintis prigimtinę ir radikalią teisę gyventi ir mirti savo mirtimi, neprivalo būti sunaikintas. Oponentai prieštarauja taip: kaip gyventi – tai svarbiau negu vien tik gyventi; teisė gyventi, nors ir prigimtinė, gali būti prarasta nužmogėjant.

Netolerancija ir jos apraiškos. Tolerancijos principas nereikalauja, kad pritartume svetimam skoniui, kitoniškoms pažiūroms bei veiksmams, kad patys lygiai taip elgtumės. Tolerancijai nenusidedama kritikuojant kitoniškas pažiūras ir siekiant kitus įtikinti jų nepriimtinumu. Netolerancija būna tada, kai su kitoniškomis pažiūromis kovojama ne argumentais, ne stengiantis oponentą įtikinti, bet lazda, prievarta, spaudimu, diskriminavimu ir neapykanta priešininkui. Netol. reiškiasi tuo, kad neleidžiama žm. ir žm. grupėms savarankiškai ieškoti tiesos ir gėrio. Šis varžymas – tai draudimai, cenzūra. Netol. tai tiesos, gėrio ir grožio persekiojimas. Netol. lemia visuomeninė padėtis, kurią užima asmuo ar žm. grupė: egoistiniai, politiniai tikslai, diktatorinių režimų stengimasis išsaugoti valdžią ir t.t. Diskriminacija. Šiuo atveju kuriai nors kategorijai asmenų teisės sumažinamos, apribojamos arba net kai kurios teisės visiškai atimamos dėl politinių, religinių įsitikinimų, turtinės padėties, soc., nacionalinės priklausomybės ir kt. Diskr. pagrindas – lygių teisių neigimas. Kai tariama, jog kuri nors visuomenės dalis aukštesnė už kitą socialinės padėties, rasiniu, religiniu, turto, tautybės, lyties ar kitais atžvilgiais, tai tuo pripažįstama teisė primesti kitiems savo valią, juos diskriminuoti.Diskr.gali būti teisinama natūralumo argumentu: viena visuomenės dalis natūraliai aukštesnė už kitas visuomenės grupes.
teisinta vergovė. Naujausiais laikais taip teisinta rasinė diskriminacija. Dar yra ekonominė diskr. – jai būdinga, kad valdančioji viršūnė pasisavina sukurtąjį produktą, iššvaisto savo gerovei, o materialių ir dvasinių gėrybių kūrėjams moka menkus atlygius. Pilietinių teisių ribojimas yra politinė diskr. Vienpartinėje sistemoje valdžia, neleisdama organizuotis į partijas, kitus piliečius laiko antrarūšiais, palyginus su valdančiosios partijos nariais. Cenzūra. Kontroliuoti, neleisti platinti nepageidaujamų idėjų bei pažiūrų gali valstybės valdžia arba Bažnyčia. Tai vadinama valstybine arba bažnytine cenzūra. Ji gali būti išankstinė arba paskesnioji. Išankstinė cenz. Numato būtinumą gauti leidimą: spausdinti knygas, statyti filmą, pjesę, rengti mitingą ir pan. Paskesnioji vertina jau paskelbtus straipsnius ir knygas, sukurtus filmus ar pastatytas pjeses, ribodama jų platinimo sritį arba visai drausdama platinti. Neapykanta – visuomenėje paplitęs reiškinys, egzistuojantis ne tik tarp asmenų. Individuali neapykanta – tai tik smulkus reiškinys akivaizdoje daug stambesnės neapykantos, kuri išsikeroja tarp žm. grupių, luomų, klasių, partijų, vargšų ir turtuolių, religinių tikėjimų, skirtingų ideologijų išpažinėjų, net tarp tautų ir valstybių, rasių.Aristotelis neapyk.nurodė kaip sėkmingą priemonę tironui išsilaikyti valdžioje. Neap. – slaptasis totalitarizmo ginklas. Neapyk. Yra natūralus reiškinys, kiek natūralios yra visos jausminės žm. būsenos, aistros ir afektai. Yra dvejopa neapykanta: 1) nesavanaudiška – pasaulyje yra tai, ko verta neapkęsti, kas bjauru, nepadoru, šlykštu, bloga. 2) savanaudiška – už mano pasipiktinimo slepiasi pretenzija savosios būties naudai, ir būtent tada, kai to verta neapkęsti. Biologiniu ir psichologiniu požiūriu neapyk.yra baimės priešybė. Neapyk.gali kilti spontaniškai, o dažnai ji subręsta arba sąmoningai brandinama. Neapyk.veda į fanatizmą – terminas kilęs iš lot.žodž. fanaticus – įkvėptas, sužavėtas, įsiutęs. Viena prasme fanatizmas – visiškas atsidavimas pozityvią vertę turinčiai idėjai, siekimas ją įgyvendinti. Kita prasme – radikalių įsitikinimų žm., aklatikis, aistringai atsidavęs kuriai nors idėjai arba kuriam nors reikalui. Fanatizmo pagrindas – iracionalūs įsitikinimai. Fanatizmas – nekritiškas atsidavimas idėjai, virtęs tikėjimu. Religinis fanatizmas tikėjimą paverčia žinojimu. Religiniai fanatikai yra įsitikinę, kad tik jie žino tiesą ir toli esanti vienintelė. Ateistinis fanatizmas – religija laikoma vos ne didžiausia kliūtimi sprendžiant soc. probl., teigiama, kad piliečius pavertus netikinčiais, problemos būsią sprendžiamos sėkmingiau. Politinis fan. – savojo politinio modelio pateikimas su neklaidingumo pretenzija, griežtas ištikimybės vienintelei politinei idėjai reikalavimas

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 4444 žodžiai iš 4448 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.