Etikos nuo sąžinės iki tolerancijos
5 (100%) 1 vote

Etikos nuo sąžinės iki tolerancijos

Moralės principas ir laisva valia. Kantas bando paaiškinti malonumo pagrindus remiantis protu. Mes matome pasaulį, priimame informaciją, tai ką mes priimame, yra objektyvus, išorinis pasaulis. Ši inf. Užsimerkus nedingsta, ji pasilieka vidinio patyrimo erdvėje kaip objektyvus dalykas. Kantas siekė nustatyti, ar gali būti objektyvus pagrindas. Protas yra vertybė, proto balsui, sako Kantas, reikia paklusti. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tik tada, kai jis priimtas remiantis protu, o blogas, kai vadovaujantis polinkiu. Kantas sako, kad valia nustato ar tai geras, ar blogas poelgis. Yra gera ir bloga valia. Moral. pož. aš elgiuosi gerai, jei savo noru, sąmoningai elgiuosi. Pagal Kantą, gera valia, kai žm. nesiekia naudos.moralinį gėrį Kantas sieja su įsiklausymu į sąžinės balsą. Kaip Kantas suvokia laisvą valią. Jis laisves skirsto: 1) veikimo l. – vadinama žm. išorinio veikimo erdvė, jo veiklos tikslų realizavimo galimybė, o veiklos tikslus riboja erdvės; 2) apsisprendimo l. – tai žm. vidinė dvasinė, psichinė erdvė, kurioje jis yra laisvas. Pagal Kantą : aps. l. priklauso nuo fizinės būklės, nuo įv. ekonom., polit., šeimyn. apl., nuo psichinės būklės. 3) transcendentalinė l. Yra žm. galimybė kelti sau tam tikrus klausimus ir priklausant gamtai elgtis nepriklausomai. Tr. l. – žm. privilegija.

Kanto kategorinis imperatyvas. Jis skelbia – elkis taip, kaip norėtum kad su tavimi elgtųsi. Šis imp. turi būti realizuotas. Maximos pasižymi tuo, kad jos yra l. Bendros. Jos taikomos visose gyvenimo srityse. Kanto etika – maximų etika.

Sąžinė – vidinis individo moralumo mastelis. Sąžinės empiriškumas ir transcendentalumas. Kantui sąžinė reiškia kiekvienam būdingą įgytą praktinį protą. Sąžinės savitą sampratą pateikė T.Akvinietis. Prigimtinis habitas visiems būdingas. Visi privalo mokytis, visi domisi, smalsauja. Tai bendriausias suvokimas, būdingas visiems. Žinojimas – bendras visiems, nekintantis, visuomet su mumis. Habitas gali būti prigimtinis ir įgytas – tai sugebėjimas mokytis pažinti. (Pvz., visi galim groti smuiku, bet ne visi galim tapti virtuozais).Mes ugdom verslininko habitą. Išmintis. Gėrio, blogio skyrimas priklauso nuo habitų – išsilavinimo, pasaulėžiūros. Žinios gausėja, habitas kinta. Mokslas – tai susiję su žinių tam tikrose srityse gausa. Kiekvienas veiksmas motyvuojamas šiomis trimis sąžinės pakopomis. Sąžinė prieš ir po veiksmo. Sąžinė prieš veiksmą sako, kad tu turi pasielgti šitaip. Po veiksmo pasirodo, kad sąžinė veda į akistatą su tuo veiksmu, pasekmėm. Žm. matydamas atliktą veiksmą, mato, kad kažko nepaisė, tuomet sąžinė pradeda graužti. Kantas tai vadina vidiniu teisėjo balsu. Iš kur turime sąžinę ir kaip ji priklauso nuo mūsų prigimties (1). Kokią prasmę turi veiksmai. Amžinas įstatymas – tai kaip Dievo planas, kuris valdo visus veiksmus gamtoje ir istorijoje. Gamtoje yra dėsniai, kuriems reikia paklusti. Kiekvienai būtybei būdingas savitumas. Kūrinijoje išskiriama protinga būtybė – žm. Jam duota galimybė proto dėka pačiam sau priimti įstatymus ir jiems paklusti, jais vadovautis. Mūsų proto dėka priimami įstatymai. O kaip priimami proto įstatymai?(2) Protas sako reikia daryti gerai ir vengti blogio – bendras žm. vaizdas. 2-ras etapas sako, kad yra gėrybių, kurių tu sieki. Pagr. žm. polinkiai:  savisaugos (norim likti gyvi); rūšies išsaugojimas (norim išlikti); norim soc. gerovės. Norint pasiekti soc. gerovę, reikalingos moralės normos. Tik normų paisymo dėka aš galiu išlikti, pasiekti gerovę. Negalim pasiekti gerovės ignoruodami kitus.

Dorovės norma, jos ypatumai. Dorovės normų būtinumas. Etika – mokslas, kuris nusako elgesio taisykles. Moralė – tų taisyklių laikymasis. Dorovė – tai kiek to individo supratimas apie normas atitinka reikalavimus. Visi stengiasi laikytis teisės normų. Dorovės normas prisiima laikytis pats žm. Moralės normų deklaravimas turi turėti pagrindimą. Kiekvienas iš mūsų savo sąžinėje esame įsitikinę, kad elgiamės gerai. Šis įstatymas yra l.subjektyvus. Vienu atveju žm. ignoruoja normas, kitu atveju bando priderinti savo įsitikinimus prie normos. Kantas: kiekvienas kaltas, kad jo nepriima, nesupranta aplinkiniai. / Kiekvienas iš mūsų gyvename aplinkoje ir galiojančias m.n. priimame, nes kito kelio nėra, kaip su jomis sugyventi. Taigi, kiekvienas iš mūsų esame etoso dalis ir todėl šis soc., kultūrinis etosas mus spaudžia.Pvz., mes negalim elgtis kaip čigonai ar musulmonai, nes mes esame lietuviško etoso. Visuomenė daro žm. spaudimą. Ji gali sumažinti mano galimybes iki min. ir priešingai, gali suteikti daug laisvės. Sąžinės ir etoso santykis.Individuali sąž. yra l.svarbus dalykas man, tačiau aš esu tam tikro etoso dalis ir aš jį veikiu. Bendros normos priklauso nuo kiekvieno. Negalima primesti kitų kultūrų etoso. Žm. visais laikais stengiasi pasipriešinti visuomenės spaudimui. Taigi atsiranda įtampa ir neigimas. Hėgelis tai vadina neigimo beprotybe. Kuo jaunesnė karta, tuo labiau ji priešinasi, laužo taisykles. / Individo sąžinės ir etoso santykis įv. kultūrose yra skirtingas. Yra skiriami 2 visuom. tipai: homogeniškos (vienos tautybės, kultūros, papročių žm.). Tokioje visuom. žm. linkęs pritarti visuomenės etosui. heterogeniškos –
pliuralistinė visuomenė (JAV – įv. tautų katilas). Mūsų moraliniai apsisprendimai atsiskleidžia praktinėje veikloje. (3) Egzistuoja 4 žm. veiklos lygiai, kurie tarpusavy susiję ir padeda suprast, kaip individo elgesys gali būti vertinamas.

Moralės normų pagrindimas autoritetu ir jo ypatumai.Egzistuoja 2 m.n. pagrindimo galimybės: 1) autoritetu; 2) diskursu (susitarimu). Autoritetu. Yra asmenų, tekstų, tradicijų, teisės, mokslo teorijų autoritetas. 1. Asmenys gali būti autoritetingi 2 būdais : a) autoritetą gali padėti nustatyti normos, remiantis savo autoritetingumu; b) remiantis jų soc. padėtimi visuomenėje. Mes turime elgtis, kaip elgiasi jie, kalbama apie charizmatiškas asmenybes. Normas nustatantis autoritetingas asmuo gali užimti aukštą postą visuomenėje (prezidentas, premjeras). Visa tai normų pagrindimas autoritetu. 2. Pagrindimas tekstu, kalbama apie šventųjų raštų tekstus. Jie susiję su Biblija, Talmudu, Koranu ir Vedomis – tai tekstai, kuriuos tikintieji skaito ir stengiasi vadovautis ten dėstomomis normomis. Tačiau kiekvienas iš tų tekstų neretai neperteikia vienareikšmiškai nesuprastos elgesio normos. Istorijos bėgyje aiškinimai šių nuostatų kito, todėl šiandien kyla kl., ar šie tekstai gali būti moralės normų pagrindimu? Šiuolaikinėje situacijoje šių tekstų aiškinimas: 1.didėja šių tekstų aiškinimo įvairovė; 2.pastebima, kad bandoma sukurti institucijas, kurioms pavedama paaiškinti moral.norm. 3.Tradicijos. Homogeniškose visuomenėse l.did.reikšmę turi tradicijos, papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą. Taigi tradicijos įgyja normų pavidalą. Tačiau moderniose visuomenėse nebėra l.svarbu dalykas pagrindžiant tam tikras normas. Tačiau šios visuomenės kai kada sugrįžta prie savo tradicijų. 4. Teisė. Koks vaidmuo teisės nustatant elgesio normas? Teisė svarbi nustatant žmonių tarpusavio elgesio normas. Teisė baugina žm., nes ji reikalauja to, kas jam nėra asmeniška, jei jis pasielgs blogai, jį nubaus. Nederėtų pervertinti elgesio normų 5. Mokslas. Kuo jis gali pagrįsti elgesio normas/ Kalba eina apie empirinį mokslą. Pvz., ekologinė etika. Ji remiasi gamtos mokslų tyrimais, jie tiria, kokią žalą gamtai padaro žm., įsikišdamas į gamtos procesus. Taigi mokslas nustato mūsų ir gyvūnų tarpusavio elgesio normas (neleidžia žm. kenkti gamtai). Yra negatyvioji mokslo pusė. Visi mokslininkai turi ne tik dalykines žinias, bet ir yra tam tikros pasaulėžiūros. Taigi skirtingi žm. į tam tikrus reiškinius gali pažiūrėti skirtingai, tai priklauso nuo jo pasaulėžiūros. Normų pagrindimas remiantis mokslu nėra vienintelis teisingas, nes požiūris gali pasikeisti.

Moralės normų pagrindimas diskursu ir jo ypatumai. (4) Normų pagrindimas diskursu – normas reikia pagrįsti argumentais. 1) pagal utilitaristinę argumentavimo formą – ji sako, kad elgesio norma bus gera, jei ji teiks naudą visiems, ir iš to elgesio visi po truputį prisiaugins naudos, padės pasiekti tikslus. 2) pagal teisingumo teoriją – ji sako, kad normos gali būti priimtinos, jei jos yra teisingos. Teisingumo kriterijus – tai gebėjimas susitarti. Čia reikia prisiminti Kantą: teisinga norma, kuri neprieštarauja mano prigimčiai ir yra teisinga. / Elgesio normas reikia pagrįsti protu. 3)klasikinė prigimtinė teisė – esmė ta, kad pagal šią argumentavimo formą, kiekvienas yra unikalus ir negali būti absoliučių normų visiems laikams. Nieko nėra absoliučiai tobulo. Tai pagal šią formą išeina, kad žm. gyvena, pereina tam tikrus laikotarpius, taip ir normos. Jei norime geresnio gyvenimo, turime nuolat gerinti mūsų elgesio normas.

Dorybė. Klasikinė dorybės sąvoka ir jos aiškinimas. Klasikinės etikos supratimu dorybė yra savybė, kurią žm.įgyja ir dėl jos gali atlikti vertingus veiksmus. Skiriamos 2 dorybės savybės: 1) natūrali; 2) įgytoji. Dorybė gali būti: a) įgyta (habitus – iš prigimties); b) įgytoji (žm. pastangų dėka). Dorybės atsiskleidžia mūsų praktinėje veikloje. Dorybės dėka užtikrinama gera veikla. Bet kuri veikla turi dorybingumo ženklą. Dorybė pažymi visus darbus ir veiklas. Dorybė įgyjama praktinių įpročių dėka – mokantis. Pvz., punktualumas, pakantumas išsiugdomas, negimei turėdamas. Išsiugdymas reikalauja pastangų. Priešinga dorybei sąvoka – yda. Ji nereikalauja iš žm. pastangų ir valios. Nieks sąmoningai nesilavina tingėjimo. Yda klesti mumyse, kaip piktžolė, kuriai nereikia gerų sąlygų. Yda kyla iš 2 šaltinių: 1) pats žm. sukuria savy sąlygas ydoms klestėti, yda – žm. problema, jei jis neturi dorybių; 2) kartais ydingumą gali padėti puoselėti visuomenė, sukuria aplinkybes, kurios skatina žm. tingėti . Pvz., sovietmečiu partija užtikrino žm. išsilavinimą, darbą, jam nereikėjo pačiam visiškai stengtis.Visais laikais stengtasi dorybes suklasifikuoti.

Pagr.dorybės Platono teorijoje.(5) P. skiria 3 žm. galias: protą, pyktį ir geismą. Jis sako, kad šias galias reikia įrėminti, nustatyti jų raiškos galias. Protas užima aukščiausią vietą. Protu galima įžvelgti tikrąjį gėrį. Juo naudojantis reikia įgyti išminties dorybę. Proto neužtenka, reikia turėti gebėjimą tuo protu pasinaudoti. Išmintis – įgytoji dorybė, reikalauja veiksmo, kuris gali būti nesuvaldomas. Geismu galima suvaldyti tik susivaldymą. Teisingumas – dirbti
nesikišti į kitų darbus.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1639 žodžiai iš 4448 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.