Įvadas
Šiandieniniame mūsų gyvenime, didele reikšmę turi pramogos ir aktyvus kultūrinis gyvenimas. Dauguma šiuolaikinio jaunimo mielai lankosi įvairiuose reginiuose, diskotekose, teatruose, kinuose kur labai dažnai yra pažeidžiamos ne tik bendrosios etiketo taisyklės (mobiliųjų telefonų neišjungimas, šiukšlių palikimas po renginio, rūkymas tam neleistinuose vietose it t.t.), bet ir mums, šių renginių lankytojams pasirodančios renginių metu organizatorių problemos.
Kultūrinius renginius organizuoja įvairios kultūrinės institucijos kurios dažnai pažeidžia bendrines ir profesinio etiketo normas. Etiketo normų pažeidimai yra daromi dėl profesinės dorovės ir darbo etikos normų nesilaikymo. Dauguma darbuotojų dažnai nesilaiko darbo taisyklių kurios yra viešai pateiktos darbo vietoje, o ką jau bekalbėti apie darbo etikos normų laikymąsi kai jos dažniausiai nėra publikuojamos darbovietėse. Žinoma dauguma vadovų mano, kad jų darbuotojams pakanka žinioti kaip dirbti darbą, bet dėl darbo etiketo pažeidimų krenta darbo našumas, kokybė taip prarandamas prestižas . Darbuotojams darbas tampa kovos lauku, o vadovas nebegali įvykdyti numatyto darbo plano kuris yra pagrindinis darbo kokybės rodiklis.
Susipažinsime su profesinės dorovės specifiškumu, profesinės etikos objektu, su bendrąja darbo etika, tarnybos etika, kultūros įtaka bendravimo sėkmei, tarnybinius santykius ir darbo apranga tai pat panagrinėsime vadovo ir pavaldinio etiketo normas kuriu jie turi laikytis. Išanalizavę šiuos profesinius etikos reikalavimus padarysime išvadas kurios padės išvengti dėl bendrines ir profesinio etiketo normų nesilaikymo kilusių problemų.
Profesinės dorovės specifika
Profesinės dorovės specifiškumą lemia esminiai pačių profesinių skirtumai. Specialistų santykis vienoje ar kitoje profesinės veiklos srityje sąlygoje visuomenės socialinių santykių sistema. Nors atskirų profesijų atstovų elgesį reguliuoja bendroji visuomenėje priimta dorovės principų ir normų visuma, tačiau profesinėje veikloje šie bendrieji normatyvai žymiai modifikuojami, nes specialistų tarpusavio santykiai saviti ir skirtingi. Profesinė dorovė visapusiškiau ir giliau atspindi konkrečius žmonių įsitikinimus, vertinimus, realius santykius, kurie reiškiasi profesinės veiklos srityje.
Atskiro profesijos atstovo giliai įsisąmoninti profesinės veiklos doroviniai reikalavimai pasireiškia kaip profesinė sąžinė, pareiga, atsakomybė, garbė it kt. Šios kategorijos išreiškia paties specialisto vertybinį santykį su savo profesija, yra jo moralės savimonės elementai. Išsiugdęs profesinę sąžinę, pareigą, atsakomybę, specialistas į savo veiklą žiūri kaip į svarbiausią saviraiškos sritį. Profesinė veikla jam yra ne sunki našta, bet gyvenimo tikslas ir prasmė.
Kiekvienos profesijos atstovų veikloje ypatingą reikšmę turi sąžinė. Profesinė sąžinė – specialistų elgesio vidinis vertintojas ir reguliatorius. Ji kiekvieną stebi, teisia. Jautri sąžinė padeda išvengti klaidų ir trūkumų darbe, neleidžia specialistui apsnūsti, formaliai atlikti priedermes, susitaikyti su aplaidumu ir abejingumu. Profesinė sąžinė žadina darbuotojų aktyvumą ir kūrybingumą, skatina mokytis iš savo klaidų, kelti kvalifikaciją, siekti profesinio meistriškumo, tobulėti. Išugdyta specialisto sąžinė rodo jo idėjinį brandumą bei dorovinį tyrumą. Gydytojų, mokslininkų, pedagogų ir kitų profesijų atstovų sąžinė yra vienas svarbiausių jų profesinio patikimumo rodiklių.
Profesinė sąžinė glaudžiai siejasi su pareiga. Profesinė pareiga – tai ne priedermės, kurias specialistas privalo atlikti darbe, o sąžinės paliepimas. Dėl to sąžiningas specialistas savo priedermes atlieka, jausdamas vidinę būtinybę, dorovinį poreikį. Profesinė pareiga – tai ne išoriniai reikalavimai, keliami specialistui jo profesinės veiklos srityje, o paties darbuotojo vidinis subjektyvus santykis su tai reikalavimais.
Profesinė pareiga yra svarbiausias bet kurios profesijos atstovo veiklos dorovinis stimulas. Vadovaudamiesi giliu pareigos jausmu, gydytojai, pedagogai, kariai , milicijos darbuotojai ir kiti dažnai pasiaukoja, rizikuoja, atlieka žygdarbių.
Atskirų profesijų atstovų veikloje, jei nepakankamai išugdyta darbuotojų dorovinė atsakomybė, visuomet bus daugiau formalizmo ir abejingumo, rutinos ir aplaidumo, trūkumų ir klaidų, bus žemesni ir bendri darbo rodikliai. Tik kiekvieno specialisto sąžiningas darbas, didelis pareigingumas ir atsakomybė užtikrina darbo kolektyvo darnią ir kryptingą veiklą, laiduoja gerus darbo rezultatus. Visuomenė tokius darbuotojus labai gerbia ir vertina. Taip pelnoma profesinė garbė.
Profesinė garbė – tai specialisto nuopelnų pripažinimas ir įvertinimas. Profesinę garbę gali penyti ne tik atskirų profesijų atstovai. Ir pačios profesijos įgyją didesnę ar mažesnę garbę. Profesinė garbė skatina specialistą išsaugoti įgytą gerą vardą, siekti naujų darbo laimėjimų.
Profesinės etikos objektas
Profesinė etika tiria profesinės dorovės funkcionavimą: jos esmę, specifiką, vaidmenį profesinės veiklos srityje ir kitus klausymus. Vadinasi, profesinės etikos objektas yra profesinė
dorovė.
Kartais teigiama, kad yra tik viena dorovinė sistema ir dėl to nėra pagrindo išskirti dar ir profesinę dorovę. Be abejo, visiems mūsų visuomenės piliečiams privalu laikytis bendrųjų dorovės reikalavimų. Juk pirmiausiai visi esame vienos visuomenės nariai. Tačiau kiekviena profesinės veiklos sritis yra labai specifiška. Joje susiklosto skirtingi žmonių bendravimo santykiai, daugiau ar mažiau skirtingos pažiūros ir elgesio normos. Todėl profesinės veiklos srityje darbuotojams, be bendrųjų dažnai keliami ir specifiniai doroviniai reikalavimai. Juk bendrieji dorovės normatyvai dažnai negali aprėpti ir visapusiškai reguliuoti specifinių dorovinių santykių, susiklostančių profesinės veiklos srityje.