Etikos vu
5 (100%) 1 vote

Etikos vu

Etika – instrumentas vadybai optimizuoti. Ji kauoia žinias apie žmones. Tokių žinių reikia, kad bendrovės neišnyktų. Konkurencinėje kovoje išliks tik tai, kas turi tam tikrų reikalingų bruožų bei pakankamai žinių apie verslo etiką.

Paradigma – problemų kėlimo ir sprendimo būdas.

Moralė, etika tai mūsų visuomenės tikra duota paradigma mums.

Moralė – sąveika žminių santykių. Etika yra priemonė, kuri tiria realių žmonių santykius ir žiūri kaip žmonės galėtų gyventi saugiai, laimingai ir pan. Dabas suklestėjus ekonomikai, patenkinus žmonių pirminius poreikius, nori tenkinti aukštesnius poreikius. Pirminiai poreikiai išsivysčiusiose šalyse yra patenkinti masės žmonių.

Dalykinė etika – tai visų sričių etika ir jos instrumentarijus, kurį ištyrė visi mokslai.

Vadyboje galima įdiegti humaninius santykius.

Etikos institualizacijos procesai – tai kas vyksta pasaulyje su etika:

1.mikro mastu. Etika savo asmenineme gyvenime. Tvarka galima ne ją atnešant iš viršaus, bet iš horizontalaus bendravimo.

2.globaliniu mastu/ makro – tarptautiniai susitarimai, sutartys ir pan. Pasaulio mastu. Lietuvoje vyksta etikos diegimo procesai: kad kiekvienas savo pareigybėse elgtųsi disciplinuotai ir atsakingai.

3.mezo mastu – organizacijose, įmonėse. Juos dabar stebime Lietuvoje moksliškai neparuoštus.

Kiekvenas susidūriame su etika savo asmeniniame gyvenime norime to ar ne ir esame moralės subjektai. Veikiam ir elgemės pagal tam tikras norma: gerai ar blogai, o joms nepaklusus užeina savigrauža, sąžinės balsas. Tvarka pasiekiama savireguliacijos būdu.

“žmonės turi būti valdomi ne savo bosų, bet rodiklių” Dragoris vadybos klasikas.

IKI Etika

Jau ankstyvojoje antikoje randamas santykis tarp žmogaus ir bendruomenės ar atskirų individų. Jei herojus turi kažkokias aistras, jai jos aprašomos ir atsiranda kažkoks vertinimas iš karto. Literatūroje galima pastebėti blaivų vertinimą. Keliami klausimai kokią reikšmę turi asmeninė valia ir pan. Pvz.: Homero Odisėjoje dar nėra nusistovėjusių, bendrų elgesio taisyklių, pagal kurias galima būtų vertinti žmogaus elgesį. Tačiau joje egzistuoja realus santykis su žmogaus tėvyne, priešu ir jie labai išryškinami. Čia taip pat labai jaučiamas likimas ir tikima antgamtine jėga. Jaučiamas elgesys, bet nėra individualizmo. Jis kaip ir yra (Odisėjas), bet kartu ir nėra, nes gyvenimo nuotykis priklauso nuo dievų galios. Taigi nėra pasitikėjimo savo jėgomis. Tai nėra ir asmeninės etikos.

Heziodas “darbai ir dienos”. Ten jau nebesiorientuojama į išskirtinę istoriją, bet į paprasto žemdirbio istoriją. Garbinamas darbas. Yra du broliai: veinas darbštus, o kitas ne. Moralas: jei dirbi kruopščiai, tau tai atsiperka. Tai pirmieji bandymasi. Viena iš Heziodo idėjų, kai dirbama tai yra teisingumas, o jei pinigus gauni kitaip, tai teisingumas gali dingti. Kita idėja, kas praktikuoja soc teisingumą, tie gyvena laimingai. Taigi matome, kad moralumas gali atsipirkti ir moralė yra dėl kažko kito.

Ezopo pasakėčios. Tai liaudies padavimai iš lūpų į lūpas. Jos atskleidžia jau turimą liaudies išmintį ir galime pasakyti, kad žmonės jos turėjo. Pasakėęios byloja gyvenimo išmontį bei kalba apie likimą, kuris gali būti apgaulingas, kaip reigimybė, aistros. Taip pat įžvelgiama ir darbo reikšmė pasakėčiose.

Galima sakyti, kad paraleliai eina graikų darbo santvarka, kuri atneša gėrį, sėkmę, bei kartu eina ir tikėjimaas likimu. Bet sunku nusakyti kiek tas tikėjimas aklas, o kiek ne. Graikai tikėjo, kad dievai laimina tave, jei viską darai teisingai.

Pas Ezopą randama, kad draugus reikia rinktis atsargiai ir daaryti gera, bet ž-iūrėti kam tai darai.

Heraklitas. Jis žinomas dėl jo išsireiškimo “panta rei” – viskas teka, juda, niekas nestovi vietoje. T.y. į tą pačią upę neižengsi du kartus. Jo vienas iš tikslų buvo pažinti visatos dėsnius: kas šalta gali sušilti, kas drėgan – išdžiūti ir pan. Jis bando pastebėti gamtoje esantį balansą, kaip gamtamokslis. “Logos” – pirminė idėja, protingas pradas. Gamta turi šį protingą pirminį pradą. Pagal heraklitą žm gyvendami gali tų dėsnių nepastebėti, todėl jis siūlo juos pastebėti ir atitinkamai pagal juos gyventi. Taigi etika išvedama iš gyvenimo būdo. Reikia remtis pasaulio pažinimu. Gali būti nuomonė – “doksa” ir žinojimas. Paprasti žm paprastai gyvena nuomone, o ne žinojimu. Mūsų protas gali pažinti visatos dėsnius ir jis mus gali atvesti į teisingo gyvenimo būdą. Tokiu atveju geras gyvenimas tampa neatsitiktinumas, o taisyklė. Heraklitas teigia, kad pažinti reikia kintamumo dėsnius, kad likimas nėra aklas dalykas, nes ateina iš Logos ir jį mes galime atpažinti, atkoduoti. Jis vertino ne minią, masę, bet atskirą asmenį, kuris vadovaujasi savo galva, o ne minios nuomone. Jo teigimu, kai pažįsti reiškinius, tai pažįsti ir Logos bei dalyvauji visame kūrime.

Pitagoras. Jis sofistas. Sofistai mokindavo už pinigus. Jis garsus savo posakiu: žmogus yra visų dalykų mastas. Jis pirmas pradeda mokinti už pinigus ir tai yra kaip verslas. Pasideda tradicija, kad filosofas prilygsta išminčiui, pas kurį galima ateiti mokintis. Jis moko ir dorovės klausimais. Taigi tai labai svarbu, nes aš gali ne gimti dorovingu žm, bet tokiu tapti. Jei gauni gerus patarimus, tai savo žinių
bei pastangų dėka gali tapti doru, o kartu ir laimingu. Tokiame amate atsiranda kaip ir meistriškumas. Suvokta, kad moralinį veidą galima sukurti ir jį vystyti. Jo išsireikškimas: dievai žm nieko neduoda be darbo ir pastangų. Kitaip sakant jie tavo likimą įtakoja jei tu protingai dirbi, kažką darai. Atsiranda harmonija. Tokiu atveju gėris ir blogis nėra abstrakčios, bet konkrečiai susiję su žm pastangomis, jie tampa žm produktu. Tokiu atveju yra aiškus jo posakis ”…matas”, nes žm veiksmai viską apsprendžia. Jo mokiniai:

1.Trasimachas, pagarsėjas: “teisinga tai, kas naudingiau stipresniajam”. Jei turiu daugiau galio, tai primesiu savo normas kitam.

2.Kaliklas. jis sako, kad : moralė ir teisingumas yra išgalvoti valdžios atstovų dėl valdžios san. Ta pati idėja kaip pas Trasimachą.

3.Kritijas. religija išhgalvota tyčia, kad žm slapčia bijotų nusikalsti.

Ši sofistų karta įžvelgė neatitikimą tarp deklaruojamos moralės ir praktinės.

Pitagoras. Jis užsiminėjo matematika, geometrija. Viską bandė paaiškinti skaičiais ir nieko tobuliau už juos nėra. Pitagoriečiai nelabai mėgo lyginius skaičius, nes jie neriboti ir tuomet netobuli, o nelyginiai atv – riboti ir tobuli. Kas ribota, tai tobula, nes visata turi Logos, bet taip pat yra chaosas, kuris begalinis. Pitagoriečiai turėjo savo elgesio nromas savo grupėje, būryje. Manoma, kad asketiškai gyvenant galima pasiekti geriausius rezultatus. Jie tikėjo reinkarnacija – žm dvasios perėjimas į gyvūnus ar augalus tam reikalinga askezė, kad išgryninti sielas. Pagal juos reikia netik teorijo, bet ir praktikos.

Išvados;

1.Negalima pasiduoti stichiškam gyvenimui ar aplinkybėms. Gyvenimas negali būti be kontrlės.

2.Mąstymas reikalingas teisingame gyvenme pažinimo principu. Reikia kurti ne tik teoriją, bet ir praktikuoti.

3.Atsiranda samprata, kad viena deklaruojama, o atsiranda kita. Siūloma siekti viena, o realybėje yra visai kas kita. Siekiamybė ir esamybė.

4.Dar nėra jokios konkrečios moralinės sitemos, vertybių hierarchija dar nenustatyta. Viskas dar ieškoma, tik pastebima. Vertybės dar nėra susistemintos ir nėra aiškios vienos mokyklos. Heraklitas teigė, jog reikia pažinimo, o sofistai užsidaro ir pan.

Sokratas. Platono valstybė

Sokratas. Susiformuoja teisingumo samprata, 400m pr kr graikų civilizacija suklesti ir labai daug skirtingų kultūrų pradeda gyventi Graikijoje. Taigi pamatoma, kad požiūriai, papročiai, kultūra skiriasi ir yra kiti. “Moralė” yra susitarimo dalykas. Nėra universalios moralė, nes nuvažiavus kitur viskas kitaip.

Taip atsiranda realityvus požiūris – realytivizmas: viskas priklauso nuo situacijos, aplinkybių. Norima išsiaiškinti ar būtina žinoti kas yra teisingumas ir pan. Moralė naudojama netgi taip kaip parankiau. Čia Sokratas atsisako šitokio realityvizmo ir jis nori išsiaiškinti kaas yra teisingumas (jo apibrėžimo), kad tai ne būtų manipuliacijos dalykas. Jis įsitikinęs, kad kiekvienas blogas poelgis kilęs iš nežinojimo, jo stokos. Mūsų pasaulis yra tik idėjų pasaulio kopija . Platonas Sokrato lūpomis sako, kad jei amoraliai elgiesi, tai tu nesuvoki kas yra tiesa, teisingumas, tų idėjų. Sokratas sako, kad negali būti daug gėrio sampratų, bet tik viena (priešingai nei sofistai). Jis nori įrodyti teisingumo vieną sampratą, o tam įrodymui jis pasirenka I klausimą, o vėliau rašo atsakymą į jį (“Valstybė”). Idėja ta, kad atskleisti tik nuomonę, bet nežinojimą. III vėliau vyksta dialoge nuomonės patikrinimas. IVPašnekovo savo nežinojimo įžvelgimas. V.Pakartotinis klausimo iškėlimas. VI.Jau tikrojo žinojimo ieškojimas. II.Pašnekovo atsakymas.

“Niekas nesielgia priešingai tam ką mano esant teisinga”. Niekad nesielgsi priešingai savo įsitikinimams. Bet ar tai visada tiap būna? Galutinis žinojimas ne visada padeda.

Dėl teisingumo geriausiai matosi 1knygoje. Valstybė funkcionuoja geraiusiai tada, kai kiekvienas geriausiai atlieka savo f-jas. Sokrato samprata turi būti konceptuali, t.y. teisingumą reikia suvokti.

Aristotelis. Dorybės samprata. Sokratas manė, kad tai intelektualus dalykas, o Aristoteliui – žmogaus kokybė. Jei žm doribingas, tai kokybės dalykas, bet tik ne dvasinis dalykas, nes graikai neturėjo nuodėmės sampratos ir egzistavo tik yda, žalingas įprotis. Taigi dorybė ir tampa teisingu įpročiu.

NOUS (protas teoriniam žinojimui) – BIOS (gyveimo) – THEORETIKOS (teorijai)

Phronesisi (protas praktiniam žinojimui) – bios – praktikos

Etika – tai praktika. Nėra žmogaus veiksmo, nėra etikos. Protas, teoriniam žinojimui ir turi būti skirtas teorijoms, o norint viską realizuoti praktikoje reikia phonesis.

Sokratas manė, kad jei turi teorinių žinių, tai jas automatiškai ir realizuoji, o Aristotelis viską atskiria.

Aristoteliui svarbus žodis “techne”. Graikams jis reiškia menas – t.y meistriškai atliekamas veiksmas, įgūdis. Kad meistriškai kažką atliktum reikia th žinių, bet kad realizuotum phronesis. Kalbant apie etiką svarbiausia, turėti phronesis, kitaip tariant kas turi daug th apie etika nebūtinai bus etiškas. Svarbiausia realizuoti save, o ne apie tai visą laiką mąstyti. Taigi reikia sveikos nuovokos, o ne tik teorijų. Jis sako, kad kai mes praktikoje veikiam, tai veikiam dėl tam tikrų tikslų, kurie atneša apsėkmes. Vienas tikslas siekiamas dėl kito
tikslo.

Tikslas A(dėl) – Tikslas B(didesnis tikslas) – Tikslas C(aukšč arba galutinis tikslas)

Tam kad juos pasiekti kyla noras būti laimingu.

Gėris – Diesnis gėris – laaimė

Kas tuos tikslus pasiektum, Aristotelis sako, kad reikia mokėti juos pasiekt, t.y turėti sveiką nuovoką ir mokėti juos realzuoti praktikoje. Aristotelis padarė skirtumą tarp potencijos ir akto. Kad tikrai pasiektum užsibrėžto tikslo reikia būti doribingu, t.y kas turi teisingus įprčius, taigi jei juos turėsi, būti pripratęs viską gerai atlikti, tai dorybė padės pasiekti savo tikslų. Taigi meistriškumas ir dorybė yra glaudžiai susipynę.

Kalbant apie laimę yra du svarbūs žodžiai “Hedone” – malonumas, susijęs su kūnu, pvz skaniai atsigeri, pavalgai – Hedonizmas atėjo iš čia. “eudaimonia “ – malonė proto būsena. J gali būti kai nėra ir kūno malonumo. Norint būti laimingu, Aristotelis sako, kad reikia siekti Eudoimonia.

Aristoteliui laimė yra ne tiesės gale, bet visame procese. Kai moki realizuoti tikslus, moki nuo veino tikslo pereiti prie kito, taigi procesa suteikia laimę – eudoimonia.

Auksinė vidurio taisyklė

Perteklius pavojingas dalykas. Stoka taip pat. Aristotelis siūlo laikytis vidurio, kad greičiau pasiekti savo tikslo, t.y turi kontroliuoti savo gyvenimą (perteklių ir stoką). Tkiu būdu laimė – neatsitiktinumo dalykas, bet įpročių. Jei esti nepatenkintas, tai kažką darai netaip. Aristotelis kovoja prieš atsitiktinumą. Jis nori iškelti dėsnį, pagal kurį reikia gyventi. Todėl ne kiekvienas taps laimingu nes ne kiekvienas moka siekti tikslų (phronesis), daugelis pasitenkina hedonizmo stadija.

Pas Aristotelį ta samprata, kad klydimui nėra ribų, o vidurys turi ribą. Graikams tai imponuoja, kad nebūtų chaoso, betvarkės. Jam negali būti laimingi vaikai, nes jie dar tik mokosi tų įgudžių, neturi išvystę procesus. Bei laimingais negali būti gyvūliai..

Eudoimonia prasme jie : vaikai ir gyvūliai yra nelaimingi, o heidoinia prasme – laimingi. Taip pat negali būti laimingas žm kurį pasiekus tikslus ištinka likimo smūgiai dideli ir dažni, net jei jis ir gyvena doribingai, žino phronesis.

Aristotelis pripažįsta, kad žm yra linkęs įv gyvenimo srityse yra linkė į perteklių ar stoką. Žodžiu visada reikia lenkti į priešingą pusę.

Epikūras. Epikūrizmas

Jis garsus dėl to, kad įsteigė savo sodą. Virš arkos buvo “svety čia tau bus gera”. Padėta prie įėjimo buvo H2O ir bandelė.

Jis turėjo savo mokinių ir jo tradicinė mokykla tęsėsi 600 metų. Jis sako, kad pas žm yra poreikis patenkinti malonumus. I. Yra būtini kūno poreikiai: seksas, maistas ir tt. II.Pagal Epikūrą yra nebūtini poreikiai, kurių tenkint nebūtina. Bet jei tenkini, tai nieko tokio. III.Yra ir nenatūralūs poreikiai, kurių nederėtų tenkinti: turtų vaikymasis, didžios garbės troškimas ir tt. Taigi jis siūlo tokį etikos modelį: tenkinti I, netenkinti II ir III ir būsi laimingas, nes II ir III yra begaliniai. Taip pat, kad žm būtų laimingas jis siūlo turėti santykį su savo mirtimi, pabaiga. Žinojimas, kad mirsi daugelį apsunkina, bet tai reikia priimti kaip faktą. Jis sako, kad gyveni dar nesi miręs, o jau kai miręs – negali apie mirtį galvoti, todėl neverta nuo pradžių apie ją galvoti.

Paradigma – konsepcija, mąstymas, kuris yra būdingas tam tikram laikui, tam tikrai visuomenei arba tam tikro filosofo idėjos yra išskirtinės, pvz. Epikūro malonumo samprata, Aristotelio auksinio vidurio taisyklė.

Stoicizmas

Pagr stoilų srovės idėja – sukurti etiką, kuri leistų gyventi be nerimasties. Kadangi viskas vyksta dėsningai, tai viskas vyksta iš būtinybės, pagal principus. Žmogus turi suprasti kas yra neišvengiamybė. Visos aplinkybės yra kad taip turėjo susiklostyti. Atsižvelgiant į tai, būtų neprotinga jaudintis. Nelaimė nebėra nelaimė, o tik vienas iš įvykių, kuris turėjo įvykti. Gyventi taip, kad neprarastum vidinės pusiausvyros. Žmogus turi tapti nepriklausomas nuo aplinkybių.

Stoikų dorybės – žmogaus protas turi išsivystyti iki tokio lygio, kad suprastų jog viskas vyksta pagal dėsnius ir kad tai jo netrikdytų. Rūpintis galutiniu rezultatu visiškai nebūtina. Likimą priimti tokį, koks yra ir tada galėsi būti laimingas.

Pagr tikslas – laimė. Neegzistuoja pergyvenimas dėl galutinio tikslo.

Apatheia – apatija (gr). Tai pagrindinė dorybė stoikui.

Panatėjas. Stoikų evoliucija. Jis stipriai stoicizmą modifikavo. Nieko naujo nepasakė, ką sakė Aristotelis ar Epikūras. Moralė turi sutapti su naudingumu. Negalima atskirti moralės nuo naudos. Žmogus turi rūpintis tuo, kas apsimoka, o ne tuo, kas yra teisingumas.

Galima gyvenimą kontroliuoti, nes kitaip bus chaosas. Visiška apatija Panaitėjui atrodo negerai. Ne kiekvienas žmogus gali būti išminčius, nieko tokio, jei ir pasieki visiškos išminties. Žmogus gali siekti išmintingumo, bet nepasiekus dėl to nediskriminuojamas. Kiekvienas pagal galimybes.

Akcentuoja tvarkingumą, saikingumą. Dorovingo žmogaus modelis – racionalus. Paprastas. Praktiškas, siekiantis sau naudos. Vistiek viskas turi būti daroma dėl vidinės ramybės. Nebėra grynosios apatijos.

Vėlyvieji stoikai. Seneka

5 –65m pr Kr Seneka moko grynai praktinių dalykų. Gali būti laimingas be turtų, bet tokioje situacijoje tiesiog reikia susitaikyti su esama padėtimi. Jis skyrė
valiai: pasiekti, susitvarkyti gyvenimą. Priklauso viskas nuo pačio žmogaus.

Epiktetas. Jis kalba apie savęs išganymą, pasitikėjimą Dievu. Jei Dievas ko nenori, tai ir žmogus neturėtų norėti. Išlieka apatiškumo idėja. Jie abu yra romėnų filosofai.

Skepticizmas.

Tai kita etikos srovė. Jų idealas – atarakcija – teisingas gyvenimas be nerimasties. Skeptikai viskuo abejoja. Skeptiškai žiūri ne todėl, kad negalėtų suprasti kažko, bet todėl, kad visuomet mato alternatyvą. Jie siūlo neapsispręsti už nieką, tada gyvenimas bus ramesnis.

Epochė – susilaikymas nuo apsisprendimo. Kai apsisprendi, tada tampi priklausomas. Laimė glūdi tame, kad nepriimi jokios vienos tiesos.

VIDURAMŽIAI

DORYBĖ – meilė artimam. Viduramžius perimam Aurelijus Augustinas. Jis populiarino meilės etiką. Etika tampa sukrikščioninta, taigi etikoje įvyksta perversmas. Krikščionybė yra psichoterapinė, nes paguodžia žmonės, kad gyvenimas yra laikinas. Turtai nevertinami, pasmerkiami egoistiniai interesai ir akcentuojama meilė bei nuodėmė. Meilė nukreipta į kitą žmogų. Taip pat krikščionybėje kalbama ir apie meilę priešui. Teisingumas turi būti įgyvendinamas ne žemėje, o danguje, nes žemėje viskas yra ne tobulas šis pasaulis smerkiamas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2755 žodžiai iš 8981 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.