Etnines mazumos
5 (100%) 1 vote

Etnines mazumos

1121

Palyginti su kitomis Europos ir pasaulio valstybėmis, Lietuvoje etninės mažumos sudaro nedidelę šalies gyventojų dalį. Visgi praktika rodo, jog etninių mažumų dydis nebūtinai tiesiogiai atspindi šių grupių sukeliamų ar patiriamų problemų svarbą. Štai balandžio 11-ąją dieną Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo kalbama apie tai, jog Lietuvos tautinės mažumos patiria nemažai sunkumų, priešingai nei Vakarų pasaulyje, Lietuvoje yra įprasta žmones rūšiuoti pagal etninį principą. Tad kokios yra pagrindinės Lietuvos tautinių mažumų patiriamos problemos, kokią vietą šios grupės užima šiandienėje Lietuvos visuomenėje ir politikų vizijose? Ar iš tiesų šių problemų neįmanoma sušvelninti?

Lietuvoje gyvenančios etninės mažumos.

Apie tautines mažumas yra 2001 metų surašymo duomenys, pagal juos, tada Lietuvoje gyveno apie 83 proc. lietuvių, o likusieji gyventojai buvo nelietuvių kilmės, tai yra etninės mažumos. Daugiausia Lietuvoje yra lenkų, kurie sudaro beveik 7 proc. šalies gyventojų, ir rusų – jų yra apie 6 proc. Kitos mažumų grupės yra santykinai mažos, pavyzdžiui, baltarusiai sudaro apie 1 proc. gyventojų, romai, arba čigonai, nesudaro nė 1 proc. – jų yra apie 3000. Žydų taip pat yra nedaug – apie 4000 žmonių.

Musulmonai savo etnine kilme yra nevienalytė grupė. Tradiciniai Lietuvos musulmonai yra totoriai, pagal surašymo duomenis, jų yra apie 3200. Nors tikslių duomenų apie naujai atvykstančius musulmonus Lietuvoje neturima, tačiau žinoma, kad jų skaičius šalyje šiek tiek didėja, štai ir tarp prieglobsčio teise besinaudojančių pabėgėlio statusą turinčių užsieniečių yra musulmonų. Beje, nors ši grupė santykinai nedidelė, tačiau dėl tarptautinių įvykių, kaip kad rugsėjo 11-oji, sprogdinimai Londone 2005 m. liepą ar karikatūrų skandalas, ji labiau atkreipia žiniasklaidos ir žmonių dėmesį. Beje, nors romų Lietuvoje nedaug, tačiau būtent ši grupė patiria didžiausių sunkumų.

Iš tikrųjų palyginti su kitomis šalimis Lietuvos visuomenė etniniu požiūriu yra gana homogeniška. Žinoma, tokių ateities iššūkių, kaip didėjanti imigracija, neišvengsime ir mes.

Diskriminacija dėl etninės kilmės

Kalbant apie individualius diskriminacijos atvejus, pirmiausia reikia paminėti, kad nuo 2005 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba priima skundus dėl tautinės diskriminacijos, tokie skundai yra trečioje vietoje po skundų dėl diskriminacijos lyties ir amžiaus pagrindu. Tiesa, skundų yra nedaug – 2005 metais buvo gauta 18, o 2006-aisiais – 20 skundų dėl diskriminacijos etninės kilmės pagrindu. Žinoma, remdamiesi tokiais duomenimis, tik ilgainiui galėsime kalbėti apie diskriminacijos etniniu pagrindu lygį, tačiau vien tai, kad žmonės kreipiasi ir kad jų skundai yra pripažįstami kaip pagrįsti, rodo, jog šios grupės iš tiesų patiria diskriminaciją. Apskritai svarbu, kad žmonės naudojasi skundų teikimo galimybe. Užsienio šalių, kuriose ši praktika seniau taikoma, patirtis rodo, kad skundai parodo tik vadinamąją „ledkalnio viršūnės“ lygmens informaciją, nes kitų tyrimų duomenys atskleidžia, kad tik maža dalis diskriminacijos atvejų yra skundžiama.

Be kitų specializuotų tyrimų, atliekamos įvairios visuomenės apklausos, kurių metu tiriamas žmonių pakantumas, nuostatos etninių mažumų atžvilgiu. Pagrindinis per apklausas pateikiamas klausimas yra toks: „Ką norėtumėte ir ko nenorėtumėte matyti savo kaimynu?“ Pagal tokių apklausų rezultatus, pačia nemėgstamiausia etnine grupe ir toliau išlieka romai, nors galima pastebėti ir tam tikrų nepakantos sumažėjimų. Turint omenyje tai, kad Lietuvoje romų nėra daug – apie 3000, ir šansas turėti kaimyną romą labai mažas, galima sakyti, jog lietuvių požiūris į romus labai negatyvus. Panašios nuostatos vyrauja ir musulmonų, pabėgėlių atžvilgiu – jų lietuviai taip pat nenorėtų matyti šalia.

Etninių mažumų atskirtis

Apie tai galima kalbėti keletu aspektų. Tyrimų rezultatai rodo, jog yra skirtumų tarp skirtingų etninių grupių, ir etninės mažumos iš tiesų patenka į didesnės socialinės rizikos grupes. Kalbant apie lenkus ir rusus, jau 2002-2003 metais statistikos duomenys, o vėliau tyrimų duomenys parodė, jog šiose grupėse yra didesnis nedarbo lygis, daugiau ilgalaikių bedarbių. Šiuo atveju galime kalbėti apie darbo rinkos reikalavimų ir žmonių turimo išsilavinimo, įgytos kvalifikacijos neatitikimus. Nemaža dalis šių žmonių gyvena iš socialinių pašalpų, neturi galimybių pakeisti kvalifikaciją. Tam tikru atžvilgiu panaši ir Lietuvos žydų situacija: didelė jų dalis yra pensinio amžiaus žmonės, kurie pajamas gauna tik iš pensijų ar kitos paramos. Visa tai byloja apie tam tikrą rizikos lygį. Tiesa, teigti, jog etninės mažumos iš tiesų patiria socialinę atskirtį, galime turėdami omenyje romus, kurių problemos yra daugialypės, tad ir jų atskirtis – daugialypė. Tad situacija tarp etninių mažumų nevienoda.

Tačiau ir žiūrint į bendrą Lietuvos gyventojų užimtumo struktūrą, galima pastebėti, jog etninių mažumų atstovai užima prastesnes pozicijas. Dėl šios priežasties jų socialinis mobilumas yra mažesnis, jie turi mažiau galimybių tobulinti savo kvalifikaciją. Be to, etninių mažumų atstovai pasiekia santykinai žemesnį
išsilavinimą – pavyzdžiui, tiek tarp lenkų visose amžiaus grupėse, tiek tarp rusų jaunesniosios kartos atstovų santykinai mažiau žmonių yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, kas ateityje gali lemti ryškesnius etninių grupių socialinius skirtumus. Beje, etninių mažumų atstovai neretai patys save priskiria socialinės rizikos grupei, mano, jog labiau nei kiti Lietuvos gyventojai turi šansų tapti bedarbiais ir panašiai. Tad tokie yra atskirties ar jos rizikos aspektai.

Valstybės pastangos dėl etninių mažumų padėties

Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas įgyvendina įvairias mažumų integracijos programas, kurios yra daugiau kultūrinio, edukacinio pobūdžio. Kalbant apie nacionalines programas, įdomu yra tai, jog 2004-2006 m. Nacionalinės aprėpties plane tarp socialiai pažeidžiamų grupių dar buvo įtraukti pabėgėliai ir imigrantai, prieglobstį gavę užsieniečiai bei romai (čigonai), o 2006–2008 metų Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas šių grupių nebėra. Tačiau jei žiūrėsime į šių grupių patiriamas problemas, matysime, jog jos nepasikeitė, pavyzdžiui, dauguma romų, kaip neturėjo darbo, taip neturi ir dabar, priemones, skirtas etninių mažumų grupių situacijai darbo rinkoje ir kt. gerinti daugiausia įgyvendina nevalstybinės organizacijos su Europos Sąjungos parama. Tiesa, pastaruoju metu, trūkstant darbo jėgos, keletui romų pavyko susirasti darbą, pavyzdžiui, viena romė pradėjo dirbti kambarine.

Pasėkmės dėl minėtų socialinių grupių neįtrauko į Nacionalinės aprėpties planą

Iš tiesų, kai nėra numatyta tikslinių priemonių, užkertamas kelias tam tikrų grupių padėties gerėjimui. Pavyzdžiui, daugeliui žinoma, kad romai Kirtimuose, Vilniuje, gyvena iš tikrųjų labai sunkiomis sąlygomis, jie neturi darbo. Štai 2006 m. priimtame Užimtumo rėmimo įstatyme yra numatytos tam tikros grupės, kurių atstovus įdarbinusiems darbdaviams kompensuojama tam tikra mokesčių dalis, ir tokiu būdu skatinamas šių žmonių įdarbinimas. Romai į šią tikslinę grupę nepatenka, tad darbdaviai nėra motyvuoti įdarbinti romus, juolab kad jų apmokymui, adaptacijai darbe reikia skirti ir laiko, ir kitų išteklių. Juk romai paprastai neturi darbinių įgūdžių, jie nėra pratę anksti keltis, kažkur eiti, dirbti, todėl jiems reikia tam tikros priežiūros, idant nebūtų taip, kad jie vieną dieną pasirodo darbe, o kitą – pramiega. Apskritai šiuos žmones sudėtinga įdarbinti ir dėl to, kad reikia pasiūlyti jų sugebėjimus ir žinias atitinkantį darbą, nes dauguma romų neturi išsilavinimo, nėra baigę vidurinės mokyklos ar įgiję profesijos.

Tiesa, 2000–2004 metams buvo įgyvendinama romų integracijos į Lietuvos visuomenę programa, kuri po 2004-ųjų turėjo būti pratęsta. Šiandien jau 2007–ieji, tačiau nauja romų integracijos programa dar nėra patvirtinta.

Tad, kaip jau sakiau, nors problemos išlieka tokios pat, tačiau trūksta politinės valios ir apsisprendimo ką nors daryti, juolab kad ir „probleminių“ etninių mažumų Lietuvoje nėra daug, situacija palanki, padėti mažumoms nebūtų sunku, čia reikia tik noro ir kompetencijos.

Apskritai Lietuvos socialinei politikai trūksta sistemingų ir veiksmingų mechanizmų. Jei ir yra sudaromos programos, tai jos būna labai „išbarstytos“, nėra vertinamas jų efektyvumas. Štai kad ir ta pati romų programa – kai kas joje galbūt ir buvo sėkminga, tačiau tai liko tinkamai neįvertinta ir kol kas neplėtojama.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1372 žodžiai iš 2664 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.