ETNINIAI KONFLIKTAI
AIRIJA
Skirtingų žmonių pažiūros, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų
vertinimas gana dažnai sukelia ginčytinas situacijas. Jeigu tokia situacija
sukelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui, tai
sudaro konfliktinę situaciją. Taigi, konfliktinė situacija- tai
prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų
tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas
ir t.t.
Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai.
Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaiku
pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas gali
prasidėti.
Incidentas yra maža ‚liepsnelė‘ dideliai konflikto ‚ugniai‘ įžiebti.
Teoriškai, incidentas- tai vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri
apriboja (gal ir nesąmonongai) kitos šalies interesus.Iškilę prieštaravimai
tampa konfliktine situacija, kai:
a) situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams;
b) yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti
kitiems dalyviams pasiekti savo tikslą;
c) asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi
(nors tarp vienos šalies narių).
Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių
prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto
kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės
(aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis-
socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės
aplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų
suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti.
Taigi, konfliktas plačiąja prasme- tai prieštaravimų paūmėjimo
kraštutinis atvėjis. Paprastai jo pasekmė- stiprios neigiamos emocijos.
Paprastai konfliktu laikoma priešingų požiūriu, interesų, elgesio motyvų,
siekių susidūrimas, kadangi išvertus iš lotynų kalbos žodį confliktus, tai
reškia susidūrimą.
Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, augant valstybių ir jose esančių
gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja ir
regioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį ir
kultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių bei
sunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmokti
identifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jų rūšį ir juos sureguliuoti. Kai
kuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiau
pastaruoju metu pradėjo ryškėti nauja konflikto forma – terorizmas.
Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atlieka
fanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti į
save kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojant
necivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltų
civilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šio
konflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.
Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėl
statuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje
konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti,
eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.
Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistema
reiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikra
tvarka ir tam tikru dažnumu derinį.
Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bet
tarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykių
komponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos,
politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinė
sistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė.
Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija nors ir negali
eliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinė
sistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas ir
kartais virsta anarchija.
Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumos
priklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos
(arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijos
modeliu[1].
Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomone
išlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės
„tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modelio
struktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kurių
kiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą. Jos susiję
diplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas,
todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisant
nieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kad
teisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti. Nors negalima nuneigti to,
kad tarptautinė visuomenė
pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikras
elgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno nors
viršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėl
tarptautiniuose santykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumo
skalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą ir
baigiant tikru karu.
Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip
abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra
apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių
interesų.
Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):
• kilimo fazė,
• prievartos fazė,
• reguliavimo fazė.
Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo
fazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas
sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują
konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra
naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti
konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.
Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius
konfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla ir
stebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna:
ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jie
būna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, o
ideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.
Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniai
konfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba
1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavo
arba imdavosi teroro veiksmų.
Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienija
vieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savo
priklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį,
religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.
Taigi, išsiaiškinus kas yra konfliktai ir kokie jie gali buti, reikia
paminėti kokia situacija vyrauja Airijoje nuo senų laikų.
Gyvendami geografiškai izoliuotame krašte, airiai sugebėjo palaikyti ryšius
su daugeliu užsienio šalių. Daugybė užsienio kareivių buvo pasamdyti
užienio šalyse Airijos vidaus karams, sąjungos su užsienio valdovais buvo
įprastas tarp Airijos karalių reiškinys. Airiai, nors ir ne jūrininkų
tauta, tačiau buvo persikėlimo per jūrą meistrai. Prieš ateinant į Airiją
krikščionybei, visi airių užsienio karo žygiai teko Albai ir Britanijai.
Romėnai niekada neįžengė į Airija, nors karalių vidaus kovos ir darė Airiją
pažeidžiama užienio jėgoms. Romėnai nepuolė Airijos dėl garsaus airių
kovingumo. Airių karius dėl jų narsos ir ištvermės romėnai net samdydavo
karams žemyne. Airiai, dėl susiskaldžiusių karalysčių, buvo silpni gintis,
bet stiprūs pulti. Tik romėnų drausmė ir skaitlingos pajėgos sugebėjo
atremti airių išpuolius Britanijoje. Kai romėnų pajėgos buvo atšauktos
tėvynėn, airiai ir piktai išvarė juos į pietus ir iš Britanijos. Britanija
buvo palikta savo kaimynų iš šiaurės ir vakarų malonei ir dėl to skaudžiai
kentėjo.
Šv. Patriko atneštos žinios airių karo troškimą pakeitė kita aistra.
Dešimtys tūkstančių žmonių būrėsi į krikščioniškas bendrijas. Krikščionybė
ir švietimas kelis šimtmečius staigiai plito. Beveik kiekvienas dievui
pasišventęs vyras virto mokslininku ir kiekvienas mokslininkas virto