Etniniai konfliktai airijoje
5 (100%) 1 vote

Etniniai konfliktai airijoje

ETNINIAI KONFLIKTAI

AIRIJA

Skirtingų žmonių pažiūros, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų

vertinimas gana dažnai sukelia ginčytinas situacijas. Jeigu tokia situacija

sukelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui, tai

sudaro konfliktinę situaciją. Taigi, konfliktinė situacija- tai

prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų

tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas

ir t.t.

Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai.

Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaiku

pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas gali

prasidėti.

Incidentas yra maža ‚liepsnelė‘ dideliai konflikto ‚ugniai‘ įžiebti.

Teoriškai, incidentas- tai vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri

apriboja (gal ir nesąmonongai) kitos šalies interesus.Iškilę prieštaravimai

tampa konfliktine situacija, kai:

a) situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams;

b) yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti

kitiems dalyviams pasiekti savo tikslą;

c) asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi

(nors tarp vienos šalies narių).

Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių

prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto

kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės

(aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis-

socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės

aplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų

suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti.

Taigi, konfliktas plačiąja prasme- tai prieštaravimų paūmėjimo

kraštutinis atvėjis. Paprastai jo pasekmė- stiprios neigiamos emocijos.

Paprastai konfliktu laikoma priešingų požiūriu, interesų, elgesio motyvų,

siekių susidūrimas, kadangi išvertus iš lotynų kalbos žodį confliktus, tai

reškia susidūrimą.

Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, augant valstybių ir jose esančių

gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja ir

regioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį ir

kultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių bei

sunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmokti

identifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jų rūšį ir juos sureguliuoti. Kai

kuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiau

pastaruoju metu pradėjo ryškėti nauja konflikto forma – terorizmas.

Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atlieka

fanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti į

save kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojant

necivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltų

civilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šio

konflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.

Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėl

statuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje

konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti,

eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.

Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistema

reiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikra

tvarka ir tam tikru dažnumu derinį.

Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bet

tarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykių

komponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos,

politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinė

sistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė.

Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija nors ir negali

eliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinė

sistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas ir

kartais virsta anarchija.

Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumos

priklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos

(arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijos

modeliu[1].

Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomone

išlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės

„tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modelio

struktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kurių

kiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą. Jos susiję

diplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas,

todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisant

nieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kad

teisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti. Nors negalima nuneigti to,

kad tarptautinė visuomenė
pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikras

elgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno nors

viršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėl

tarptautiniuose santykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumo

skalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą ir

baigiant tikru karu.

Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip

abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra

apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių

interesų.

Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):

• kilimo fazė,

• prievartos fazė,

• reguliavimo fazė.

Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo

fazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas

sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują

konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra

naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti

konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.

Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius

konfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla ir

stebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna:

ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jie

būna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, o

ideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.

Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniai

konfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba

1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavo

arba imdavosi teroro veiksmų.

Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienija

vieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savo

priklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį,

religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.

Taigi, išsiaiškinus kas yra konfliktai ir kokie jie gali buti, reikia

paminėti kokia situacija vyrauja Airijoje nuo senų laikų.

Gyvendami geografiškai izoliuotame krašte, airiai sugebėjo palaikyti ryšius

su daugeliu užsienio šalių. Daugybė užsienio kareivių buvo pasamdyti

užienio šalyse Airijos vidaus karams, sąjungos su užsienio valdovais buvo

įprastas tarp Airijos karalių reiškinys. Airiai, nors ir ne jūrininkų

tauta, tačiau buvo persikėlimo per jūrą meistrai. Prieš ateinant į Airiją

krikščionybei, visi airių užsienio karo žygiai teko Albai ir Britanijai.

Romėnai niekada neįžengė į Airija, nors karalių vidaus kovos ir darė Airiją

pažeidžiama užienio jėgoms. Romėnai nepuolė Airijos dėl garsaus airių

kovingumo. Airių karius dėl jų narsos ir ištvermės romėnai net samdydavo

karams žemyne. Airiai, dėl susiskaldžiusių karalysčių, buvo silpni gintis,

bet stiprūs pulti. Tik romėnų drausmė ir skaitlingos pajėgos sugebėjo

atremti airių išpuolius Britanijoje. Kai romėnų pajėgos buvo atšauktos

tėvynėn, airiai ir piktai išvarė juos į pietus ir iš Britanijos. Britanija

buvo palikta savo kaimynų iš šiaurės ir vakarų malonei ir dėl to skaudžiai

kentėjo.

Šv. Patriko atneštos žinios airių karo troškimą pakeitė kita aistra.

Dešimtys tūkstančių žmonių būrėsi į krikščioniškas bendrijas. Krikščionybė

ir švietimas kelis šimtmečius staigiai plito. Beveik kiekvienas dievui

pasišventęs vyras virto mokslininku ir kiekvienas mokslininkas virto

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1286 žodžiai iš 4259 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.