Etninio konflikto militarizacija
5 (100%) 1 vote

Etninio konflikto militarizacija

Įvadas

Militarizacija yra ir eininio konflikto šaltinis ir objektas. Konflikto šaltinis yra todėl, kad kariuomenės (o taip pat ir policijos) grupių etninė sudėtis yra dažnai nesuderinta su visuomenių, iš kurių šios grupės kyla, sudėtimis ir su valdžios organais, kuriems ji turi paklusti. Taigi, kariuomenė gali sudaryti palankią aplinką etniniam pasipiktinimui bei gali tapti instrumentu, naudojamu etninių grupių pretenzijoms į valdžią.

Kaip viešoji tarnyba, kariuomenė tampa etninio konflikto objektu, kadangi karinės pareigos, su realiais atlyginimai ir jų priedais, turi paklausą; kadangi asimetriška etninė sudėtis rodo, kad šie pranašumai yra nevienodai paskirstyti, ir todėl, kad kariuomenės kontrolė yra akivaizdus etninio dominavimo simbolis.

Kariuomenė gali atlikti ne vieną vaidmenį etniniame konflikte. Armija gali būti apjungianti institucija, nors abejotina, kad giliai susiskirsčiusioje visuomenėje bet kokia viena institucija galėtų panaikinti vis augančius kitų institucijų poveikius. Atvirkščiai, karti patirtis rodo, jog karinės pajėgos, pačios sukelia etninius pasipiktinimus. Naudojantis karinėmis pajėgomis galima kontroliuoti etninį maištą, bet jei armija rodo palankumą vienai ar kitai grupei, jos įsikišimas gali tik sustiprinti įtūžį.

Pagrindinis dalykas yra tas, kad etniniame konflikte kariuomenė dažnai būna aktyvus dalyvis. Išskyrus pilietinį karą, šis dalyvavimas pasireiškia kaip įsikišimas ar ketinimas įsikišti į pilietinę politiką. Apskritai, kariuomenė atspindi visuomenės, kaip visumos, nesutarimus. Kariuomenės politinį įnašą savitu daro tai, kad karinių organizacijų etninė sudėtis neatspindi egzistuojančios santvarkos sudėties.

Kalbant apskritai, kariuomenės veiksmai gali panaikinti ar sustiprinti pilietinės politikos pasekmes. Kariuomenė gali mėginti įjungti į valdžią išstumtąsias etnines grupes, arba užkirsti joms kelią į valdžią bei jos veiksmai gali išstumti iš valdžios tas grupes, kurios tuo metu ja mėgaujasi.

Priešingai idėjoms, jog valstybinis perversmas nieko iš esmės politinėje sistemoje nekeičia, kariuomenės įsikišimas gali daryti esminį poveikį etniniam valdžios pasiskirstymui.

Verbavimas pagrįstas skirtumais ir etninis skilimas

Verbavimo ar naujokų rinkimo praktika turėjo ilgalaikius efektus. Pati sąvoka nusako sudėties reguliavimą. Kartais valdžios organų sudėtį sunku pakeisti be drastiškų, neteisėtų ar kartais provokuojančių žingsnių, dėl to, kad individualios karjeros gali trukti dvidešimt ar trisdešimt metų. Vos atsiranda tam tikri griežti etniniai reikalavimai, jie dažniausiai bus taikomi ilgą laiką. Karjeros troškimas ir asmeninės išsilavinimo nuostatos pradeda krypti link nusistovėjusios srovės. Pradeda formuotis bruožų stereotipai ir savi-stereotipai, padedantys pritapti prie tos profesinės grupės narių ir išsiskirti iš kitų.

Naujų gretų rinkimas

Teoriškai, kolonijinė armija turėjo dvi misijas: palaikyti tvarką kolonijos viduje ir kovoti prie ir anapus kolonijos sienos ribų. Praktikoje, vis tiktai, kolonijinė armija dažniau buvo laikoma kaip profesija, o ne kaip kovojanti jėga. Daugumoje kolonijų, jos uždaviniai dažniausiai būdavo sutaikymas ir vidinis saugumas, o ne sienų apsauga ar naujų teritorijų užkariavimas. Šios, besiskiriančios misijos darė nepaprastą įtaką verbuojant kareivius iš pačios kolonijos vidaus. Jeigu misija yra užkariavimas, tuomet kariuomenės dėmesys pirmiausiai skiriamas naujų gretų verbavimui ir rinkimui. Jei, visgi, misija yra palaikyti vidinę tvarką, malšinti netvarką ir santvarkai gresiančius pavojus, tuomet pirmenybė teikiama vidinių neramumų tvirtumui laiko atžvilgiu. Skirtingoms misijos reikalingos skirtingos savybės, kurių reiks ieškoti skirtingose etninėse grupėse.

“Karingosios tautos” gali būti (nors ir nebūtinai) tinkamos vidinio saugumo prievolei; kaip nuo pat pradžių buvo pastebėta, šios tautos buvo tinkamos kovai su svetimšaliais. Dėl tos priežasties, verbavimui buvo pasitelktas papildomas kriterijus: gimtojo regiono atstumas nuo galimos pilietinės nesantaikos zonos. Iš esmės, tai reiškė naujokų verbavimą/rinkimą iš vietinės kolonijos valdžios ir suinteresuotų sluoksnių pakraščių. Akivaizdu, jog karingumo savybės buvo išskirtinėse grupėse, kurios buvo išplitusios kalnuotose ar sausringose pasienio vietovėse, nutolusiose nuo administracinių ir ekonominių centrų, kur kolonijų poveikis buvo labiausiai įsigalėjęs – kitais žodžiais tariant, nutolusiose nuo vietovių, kurios vėliau, laikui bėgant, taip pat tapo anti-kolonijinio aktyvizmo ir potencialios nesantaikos centrais.

Karininkų korpuso rinkimas

Kolonizuoti gyventojai daugelį dešimtmečių turėjo bendradarbiauti su kareiviais, kol buvo nuspręsta perduoti įgaliojimus jiems patiems, kaip karininkams kolonijų armijos pajėgose. Visose kolonijose, žymiai padaugėjo vietinių karininkų priėmimų per keletą metų prieš ar iškart po nepriklausomybės paskelbimo.

Kai po karo, kolonijinio tęstinumo prielaida suteikė galimybę kolonijų ruošimui savivaldos politikai, nepalaužiama ištikimybė kolonijinei valdžiai nustojo buvusi esmine vertybe. Iš esmės, tai praplatino etninį ratą, iš kurio karininkai galėtų būti reikalingi, bet išlyginant atlygius, susiaurino jį.
Pagrindinė strategijos problema buvo ar skubiai atsižvelgti į neatidėliotiną poreikį įgalioti didelį kiekį karininkų, ar lokalizacijos tempo sumažinimo kaina užlaikyti “standartą”.

Spartus lokalizavimas dažnai versdavo nemažam kiekiui vyrų pakelti laipsnius. Kaip ištikimybės reikšmingumas, tai reiškė, kad tos etninės grupės, kurios nėra proporcionaliai išreikštos gretose, taip pat nebus proporcionaliai išreikštos ir tarp naujų karininkų. Kita vertus, užlaikyti “standartą” reiškė, naujokų siuntimą mokytis į atitinkamas kolonijos karines institucijas. Taigi, naujokai dažniausiai būdavo renkami iš pakankamai išsilavinusių grupių. Iš esmės, tai nebuvo tos “karingosios”, kaimo grupės iš tolimų vietovių, kurių vyrai tarnavo gretose. Grupės, kurios buvo patogiai įsikūrusios, kad galėtų pasinaudoti kolonijinio mokslo galimybių privalumais dažniausiai gyvendavo šalia pagrindinių kolonijinės valdžios ir urbanizacijos centrų. Jie, greičiau, buvo tos pačios grupės, kurias paprastai galima aptikti kolonijinėje pilietinėje tarnyboje.

Ryški verbavimo metodo, atsižlegiant į etninę sudėtį, įtaka galioja ne tik tarp šalių, bet ir vienos šalies viduje. Perėjimas nuo vieno metodo prie kito, žymi perėjimą nuo vienos etninės grupės prie kitos.

Karininkų verbavimo metodų alternatyvų galimybė, daranti įtaką alternatyvioms etninėms kryptims, veda prie santvarkos su tam tikru svertu leidžiančiu manipuliuoti savo karininkų korpuso etnine sudėtimi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1009 žodžiai iš 3270 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.