Etno istorija-laidotuviu paprociai
5 (100%) 1 vote

Etno istorija-laidotuviu paprociai



LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI

( referatas )




TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 2

MIRTIS IR LAIDOTUVĖS 2

MIRUSIŲJŲ DEGINIMAS 2

PRIEŠISTORINĖJE LIETUVOJE 2

SENIEJI LIETUVIŲ LAIDOJIMO PAPROČIAI 2

LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI 2

DINGUSIO ŽMOGAUS LAIDOJIMAS 2

PAKARUOKLIO LAIDOTUVĖS 2

VĖLINĖS 2

IŠVADOS 2

LITERATŪRA 2

ĮVADAS

Papročiai – svarbi žmogaus ir visos tautos dvasinio gyvenimo dalis. Kalba, religija, papročiai – sudėtinės žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys, – be jų išnyktų tauta. Papročiai vienaip ar kitaip liečia visus žmones, jungia, formuoja bendras veiklos kryptis. Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Juozas Kudirka apie papročius rašo, kad „ papročiai – tai giminės, daugelio kartų, tautos patirtis, priesaika vaikams ir anūkams. Jie priklauso kiekvienam žmogui – jis gali šį visuomenės turtą praturtinti ir asmenine patirtimi – tai nuolatinio papročių atsinaujinimo laidas.

Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis. Išskyrus etnografinius – pačius patikimiausius – duomenis, kiti minėti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs. Rašytinai šaltiniai fragmentiški, aprašymai neišsamūs. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą.

Per daugelį epochų susiklostę ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.

Lietuva vėlai pateko į kronikininkų ir metraštininkų akiratį. Todėl neturime rašytinių žinių, kurios leistų pažinti mūsų krašto gyventojų kultūrą ar papročius iki Lietuvos valstybės susidarymo., t. y. iki XIII a.

Viduramžių kronikininkai į lietuvius – paskutiniuosius Europos pagonis – žiūrėjo su panieka, nepelnytai savo raštuose juos žemindami.

MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

Mirtį senovės žmonės suprato materialiai. buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti. Susirinkusi gimininė bendruomenė jį šildydavo prie židinio, valgydindavo, girdydavo. Be to, stengdavosi pažadinti, apipildami šaltu vandeniu, garsiai šaukdami. Vėliau imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri, jam mirus, atsiskirianti nuo kūno, kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiems, pradėta jo bijoti. Židinys, anksčiau turėjęs sušildyti ir atgaivinti mirusįjį, dabar pasidarė gyvųjų apsauga nuo jo keršto. Ugnis ėmė sudaryti svarbią apeigų dalį, – ji buvo siejama su daugeliu papročių, magiškų veiksmų, kurie turėjo numalšinti numirėlio pyktį ir garantuoti, kad jis neatsikeltų ir nevaikščiotų.

Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Lietuviai iš žilos senovės tikėjo vėlės nemirtingumu. Tikėta, kad mirus žmogui jo vėlė ilgai būna namuose, žiūrinti, kaip jai ruošiamos įkapės, kasama duobė. Lydint į kapus ji sėdinti ant karsto, užkasant žiūrinti duobėn. Per laidotuves būnančios pilnos kapinės vėlių, kurios atsisveikinančios su mirusiuoju. Palaidojus vėlė grįžtanti su visais, dalyvaujanti šermenyse. Po to ji išeinanti į kapines. Gerų dvasių pavidalai esą balti, blogų – juodi. Vėlės pasirodančios šešėlio, garso, šviesos ir kitais pavidalais.

Po laidotuvių vėlės pareinančios namo, moterys aplankančios paliktus mažus vaikus, saugančios juos nuo visokių nelaimių. Vėlinių dieną visos vėlės einančios bažnyčion. Be to, mirusiųjų vėlės į namus pareinančios į savo namus per kalendorines ir šeimos šventes. Tikėta, kad dažniausiai vėlės apsilankančios savo namuose per Kūčias. Todėl daug kur Lietuvoje išliko paprotys nenukraustyti Kūčių stalo.

Tikėta, kad miręs žmogus aname pasaulyje išliekąs toks, koks buvo gyvas: vaikas vaiku, senas senu. Vėlės atpažįstamos iš veido, drabužių, su kuriais buvo palaidoti.

Etnografiniai duomenys rodo, kad lietuviai į mirtį žiūrėjo realiai. Sulaukę senatvės ir ruošdamiesi mirti susitaisydavo įkapes. Susirgę mokydavo vaikus kaip gyventi, ūkininkauti, kokias laidotuves ir atminus kelti. Mirštančiojo priesaikai turėjo būti vykdomi. Laužyti mirštančiojo, ypač tėvo, žodį šeimai buvo didelė negarbė, nes prieš tėvo valia eiti buvo nepaderu. Mirdamas tėvas paskirstydavo pareigas: mokėti skolas, duoti motinai išimtinę, dukterims – pasogas. Mirštantieji palaimindavo prie jo lovos suklupusią šeimą, prisakydavo gražiai taikoje gyventi, nieko neskriausti.

Mirtinai susirgusiam pirmiausia atveždavo kunigą, jo laukti kai kur kviesdavo kaimynus. Moterys sutvarkydavo ir papuošdavo pirkią, ant sienų pakabindavo raštuotus rankšluosčius, lovas užklodavo divonais, ligonio lovą paklodavo gražiausio audimo paklodėmis, antklodėmis. Pirkios gale balta staltiese užtiesdavo stalą, ant jo pastatydavo šventą paveikslą, iš šonų – dvi žvakes, o stiklinėse pamerkdavo rūtų. Prie stalo paklodavo kilimą.
Ligonį nuprausdavo, numazgodavo kojas, apvilkdavo pačiais gražiausiais baltiniais. Pamatę atvažiuojantį kunigą uždegdavo ant stalo žvakes, žmonės išeidavo į priemenę. Įlydėtas į pirkią kunigas padėdavo Švenčiausiąjį ant stalo. Kunigas išklausydavo išpažintį, o jei ligonis silpnas,, duodavo tik paskutinį patepimą.

Mirtinai susirgusį žmogų kaimynai ir artimesni giminės stengdavosi aplankyti, paguosti. Jausdamas mirsiąs žmogus stengdavosi kaimynų ar giminių atsiprašyti, jei buvo skolingas, atsiteisti. Mirti skolingam buvo laikoma negeru dalyku, nes tai esą palieka ant sąžinės. Jei jau mirdavo neatidavęs skolos, tai ją atiduoti stengdavosi giminės. Senovės aisčiai mirusiojo ilgai nelaidodavo. Kol buvo nepalaidotas, keldavo šermenis, t.y. puotą, kurioje esą dalyvaudavęs ir mirusysis. Tikėta, kad, nesurengus šermenų, mirusysis kerštausiąs. Todėl šia proga darydavo alų, kepdavo duoną, pjaudavo gyvulius.

Visos labai įvairios laidotuvių apeigos ir jų formos buvo glaudžiai susijusios su tuo, kaip žmogus įsivaizdavo vėlių persikėlimą gyventi į dausas ir bijojo jų rūstybės. Žemdirbyste besiverčiančios lietuvių gentys apeigomis, aukomis, maldomis siekė panaudoti vėlias gyvųjų žmonių gerovei, tikėdamos, kad jos galinčios išsiųsti iš žemės derlių arba jį sulaikyti, priversti žemę gimdyti vaisius arba sulaikyti jos vaisingumo jėgas ( Dundulienė P.)

Seniausias ir pagrindinis laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiųjų vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip kaip ir gyvas žmogus. Dundulienė P. teigė, kad „ šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – giesmėmis, raudomis. Tai paaiškina ir paprotį, mirus žmogui, pjauti jo šermenims gyvulius ir paukščius“.

Lietuviai, kaip ir viso pasaulio tautos, tikėjo, kad didžiausią pavojų vėlės keliančios artimiausiems giminaičiams, – esą jie „ apsikrėtę mirusiuoju“ ir galį „ apkrėsti“ kitus žmones. Todėl gimininės santvarkos laikais artimiausius mirusiojo giminaičius bendruomenė versdavo tam tikrą laiką praleisti atsiskyrus ir grįžti į bendruomenę tik atlikus apsivalymo apeigas. Pati bendruomenė apeigomis, draudimais, magija turėjo apsisaugoti numirusiojo „ nuodų“.

Kad kuo greičiau nutruktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą. Šis draudimas pagrįstas tuo, kad nepaprasta galia buvo teikiama ištartam žodžiui ypatingu laiku, šiuo atveju per šermenis.

Mirus žmogui namuose įsiviešpataudavo nepaprastai rimta nuotaika: buvo laikomasi tylos, metami dirbti visi darbai, nors tai būtų ir karščiausia rugiapjūtė.

Mirusiajam būdavo užspaudžiamos akys, kad gulėdamas namuose jis „ nenužiūrėtų“ , t.y. įsižiūrėjęs nepaimtų kito šeimos nario. Po to buvo prausiamas. Mirusiojo prausimas buvo būtinas, tai siejosi su magišku jo nuvalymu per vandenį, laikomą švarumo simboliu.

Mirusįjį lietuviai nuprausdavo, kartais išperdavo pirtyje, aprengdavo geriausiais išeiginiais drabužiais. Tai rodo archeologiniai, rašytiniai ir etnografiniai šaltiniai. Iš senkapiuose rastų audinių liekanų matyti, kad IX – XIIa. mirusių moterų galvą dengdavo baltu lininiu dvinyčiu audiniu, greičiausiai nuometu, surišamu dešinėje smilkinio pusėje ir susmeigiamu smeigtuku arba susegamu sage. Merginų galvas puošdavo puošniomis kepurėlėmis arba apgalviais, pasiūtais iš auksinės juostos, papuoštos žalvarinėmis įvijomis, grandinėlėmis ar stikliniais karoliukais. Mirusios moterys buvo aprengiamos baltais marškiniais, sijonu, prijuoste, skepeta, susegta vienu arba dviem smeigtukais. Vyrai buvo aprengiami ilgais baltais marškiniais, palaidinėmis, sujuostomis juosta arba puošniu diržu. Ant galvos uždėdavo žalvariu papuoštas veltines, austines arba kailines kepures. Viršutinis apsiaustas buvo iš storesnio vilnonio audeklo arba kailinis, susegamas sagtimi. Senkapiuose randama papuošalų, kurie ypač gausu turtingesnių žmonių kapuose. Mirusiojo apavas buvo odiniai batai, papuošti žalvariu, kartais su pentinais.

Mirusius jaunus viengungius žmones puošdavo kaip vestuvėms. Mat tikėta, kad miręs nevedęs ir nepalikęs palikuonių žmogus negalįs išnykti. Jis turįs pereiti gyventi į medį, augalą, paukštį, gyvulį ar net į gimstantį kūdikį. Gyvendamas kitu pavidalu, viengungis turįs palikti savo įpėdinių. O senas žmogus, atidavęs gyvenimui visą savo darbą ir išauginęs palikuonis, galįs ir išnykti.

Mirusiojo palaikai buvo šarvojami ant lentos, padėtos ant dviejų suolelių arba malkoms pjauti ožiukų. Kartais šarvodavo ant plataus suolo. Mirusiajam patalą klodavo staltiesėmis ar paklodėmis, Suvalkijoje vadinamom šarvonėmis. Dzūkijoje mirusiojo palaikai būdavo guldomi ant spalvotų lovatiesių ar staltiesių. Prie pašarvotojo uždegdavo vaškines žvakes.

Nuo seno tradicinės graudulinės žvakės turėjo būti tik vaškinės, padarytos pačių, vėliau, bent XX amžiuje, kartais jas pakeisdavo pirktinės, padarytomis iš parafino ar lajaus. Vaškines žvakes dėdavo ir į karstą, kad jomis galėtų apsiginti nuo piktųjų dvasių.

Paprotį prie mirusiojo deginti žvakes X amžiuje perėmė Katalikų bažnyčia, bet ji nereikalavo vaškinių žvakių, leido deginti ir lajines.

Pašarvojus mirusįjį, būdavo pradedamas daryti karstas, karstą dirbo iš lentų, o vidų išmušdavo balta drobule. Iš skiedrų padarydavo pagalvę. Dažydavo karstą ruda arba juoda spalva.

Apie žmogaus mirtį pranešdavo ne tik kaimynams, bet ir giminėms. Buvo kviečiami giesmininkai, kurie per laidotuves, nuo XIX amžiaus vidurio, giedodavo iš kantičkų religines giesmes. Šermenyse svarbią vietą užėmė vaišės. Jei neparuoši šermenų, mirusysis kerštausiąs.

Prie pašarvoto mirusiojo uždegdavo vaškines žvakes, kurias paprastai statydavo prie galvos, kojų ir šonų. Užgesinti prie mirusio žvakes buvo draudžiama, tikint, apniksiančios piktosios dvasios. Užgesus vienai žvakei, kitas gesindavusios vėlės. Žvakių deginimas buvo prilyginamas maldai.

Per šermenis prie mirusiojo būtinai turėjo būti padėta alaus ar midaus ir duonos, kartais druskos. Dundulienė P. rašo. Atėjusiems į šermenis žmonėms irgi pirmiausia duodavo išgerti alaus. Moterys, eidamos į šermenis, būtinai turėdavo atsinešti kampelį ar riekelę duonos, kurią dėdavo ant stalo. Suneštą duoną dalydavo elgetoms. Paprotys nešti į šermenis duoną, greičiausia, buvo susijęs su duonos aukojimu mirusiojo vėlei.

Nuo seno žinomas paprotys apraudoti mirusįjį. Jis siekia gimininės santvarkos laikus. Raudojimą prie mirusiojo lietuviai pavesdavo apraudoti elgetoms arba žyniams, kuriems atlygindavo javais, duona, mėsa, drabužiais.

Deginimui mirusįjį paguldydavo į nupintą iš šiaudų lovą ir su ja veždavo prie amžinosios ugnies. Ten uždėdavo ant sukrauto laužo ir laužą uždegdavo. Laužui įsiliepsnojus, mesdavo į jį vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikabinti, lipdamas į dangų, ir pradėdavo šaukti, esą matantys mirusįjį, jojantį ant širmo žirgo į dausas. Palaikams sudegus, pelenus supildavo į indą, sumaišydavo su ašaromis ir palaidodavo tarp akmenų, padėdavo apačioje, iš šonų ir viršuje. Kapas buvo daromas panašus į namą ( mirusiajam jis turėjo atstoti namą).

Senovės kapinynus archeologai skirsto į plokštinius, buvusius su mažu žemės kauburėliu, ir pilkapius, turinčius maždaug 6 – 20 cm skersmens ir 1 – 3 m aukščio sampilus. Be to, kapai buvo nedegintiniai ir degintiniai. Sudegintus ir nedegintus žmones laidojo ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose. Buvo kapų, apkrautų akmenimis, vadinamų krūsninių kapų. Turimais duomenimis, neolito pabaigoje ir senajame žalvario amžiuje mirusiuosius laidodavo nesudegintus. Baltų gentims, kaip ir visiems indoeuropiečiams, III – II tūkst. pr. Kr. buvo būdinga laidoti mirusiuosius suriestus. Kretuono gyvenvietės ( Švenčionių raj.) archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad neolito pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje prosenių kaukolės buvo laidojamos prie namų židinio.

Mirusiųjų deginimo paprotys Europoje atsirado apie 2000 m. pr. Kr., bet plačiai nepaplito. XIII a. pr. Kr. pabaigoje jis buvo įsigalėjęs Vidurio Europoje. Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą per Prūsiją atėjo iš Rytų Vokietijos ir Lenkijos apie 1100 – 1000 m. pr. Kr. ir gyvavo daugiau kaip 1000 metų. Vėliau deginimas su nedeginimu kaitaliojosi: vienos gentys mirusiuosius degindavo, kitos – laidojo žemėje. Sudegintųjų pelenai dažniausiai buvo supilami į molines urnas ir užkasami.

Pirmaisiais amžiais po Kr. laidosenos būta įvairios. Pajūrio ruože ir Centrinėje Lietuvoje mirusiuosius laidodavo skobtiniuose karstuos,. plokštiniuose kapinynuose, nedegintus. Iki VII a. kapai buvo apdedami akmenų vainiku. Šalia kario kartais laidodavo ir jo žirgą. Pajūrio ruože VIII a. pradėta mirusiuosius deginti. Vidurio Lietuvoje mirusiųjų deginimas plito nuo V – VI a. , o VIII – IX a. plačiai įsitvirtino ir išsilaikė iki XV a. , t. y. iki krikščionybės įvedimo. Apie X a. šalia sudegintų vyrų pradėta laidoti nedegintus žirgus. Vidurio Lietuvos šiaurinėje dalyje iki IV – V a mirusieji po kelis draugia laidoti pilkapiuose. Apdėtuose stambių akmenų vainiku. nuo VI a. laidota plokštiniuose kapuose. Deginimas čia plačiai nepaplito. Rytinėje Lietuvos dalyje laidota pilkapiuose, IV – V a. nedegintus, o V – XII a. – degintus. I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje čia laidota su sudegintais arba nedegintais žirgais. Suvalkijos pietinėje dalyje aptinkama griautinių krusninių kapų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2262 žodžiai iš 7363 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.