Etruskai
5 (100%) 1 vote

Etruskai

Referatas

Etruskai

Doc. A.Merkevičius

Vilnius, 2004m.

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………3

Tyrimų apžvalga……………………………………………………………………………….4

Etruskų kilmė……………………………………………………………………………………6

Etruskų miestai…………………………………………………………………………………6

Etruskų amatai………………………………………………………………………………….9

Prekybiniai ryšiai ……………………………………………………………………………..10

Etruskų laidosena………………………………………………………………………………10

Etruskų menas…………………………………………………………………………………..13

Išvados…………………………………………………………………………………………….16

Naudoti šaltiniai………………………………………………………………………………..17

Iliustracijų sąrašas……………………………………………………………………………..18

Įvadas

Etruskai- viena įdomiausių senovės pasaulio civilizacijų, išaugusi pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Etruskai, garsėję kaip kaip magai, burtininkai, meninkai ir kariai, įsikūrė Šiaurės Rytų Italijoje, tarp Apeninų kalnų ir Tirėnų jūros. Jų civilizacija nusidriekė tarp Italijos upių Arno (Šiaurėje) ir Tibro (Pietuose). Vėliau jie plėtėsi į rytus, ir užėmė Po slėnį.

Iki šių dienų etruskų tautos vardas, kurį jai davė graikai- Tyrhenoi arba Tyrsenoi- tebėra gyvas Tirėnų jūros pavadinime, kaip kad ir lotyniškas vardas- Tusci arba Etrusci- Toskanos pavadinime.

Ši tauta mus domina, nes savo sugebėjimais buvo nepaprastai pranokusi primityvias to meto gentis bei yra palikusi nepaprastą palikimą mūsų pasauliui. Kai iškilo etruskų civilizacija, romėnai dar tebuvo ant civilizacijos slenksčio, todėl etruskų kalba, idėjos, religija darė labai didelę įtaką Romos kultūros formavimuisi.

Etruskų pasaulio tyrinėjimas gana problematiškas, nes apie kai kuriuos jų civilizacijos momentus mūsų žinios tebėra nepakankamos. Pagrindinė to priežastis turbūt ta, jog ši galinga civilizacija greit iškilo, bet taip pat greit ir nusmuko, nesuspėjusi apie save palikti gausesnių rašytinių šaltinių. Be to, etruskų miestai archeologų beveik nekasinėti, todėl neįmanoma susidaryti aiškaus vaizdo apie kai kurias etruskų gyvenimo ypatybes. Yra išlikę etruskų rašto paminklų , tačiau etruskų kalba iki šių dienų sukelia didelių diskusijų. Ši kalba galutinai dingsta I a. m.e. trečiajame dešimtmetyje. Išnykdama ji paliko savo abėcėlę ir daug neiššifruotų užrašų.Yra žinoma iššifruota nemažai žodžių su žinoma ar maždaug numanoma reikšme, tačiau nežinomų žodžių yra žymiai daugiau.

Taigi gausiausias ir lačiausiai tyrinėtas žinių apie etruskus šaltinis yra laidojimo paminklai, dažnai turtingi ir puikiai išsilaikę, tačiau teikiantys gana vienpusiškos informacijos. Taigi etruskų pasaulį dengia paslapties skraistė, kurią jau daugelį metų bando atidengti archeologai, meno istorikai bei kalbotyrininkai.

Šio darbo tikslas apžvelgti ir apibendrintai pateikti žinias apie etruskų istoriją, materialinį bei kultūrinį jų palikimą. Šią informaciją bus bandoma pateikti keliais aspektais:

• Etruskų kilmė, su ja susijusios problemos.

• Etrūrija: etruskų miestai, amatai, prekyba.

• Laidojimo paminklai ir laidosenos ypatumai.

• Etruskų menas.

Tyrimų apžvalga

Iš antikos istoriografų plačiausią bendrą etruskų charakteristiką pateikė graikų istorikas ir rašytojas Diodoras, I a. pr.m.e. Jo surašytos žinios apie etruskus nėra jo paties tyrimų vaisius; jas, kaip ir daugelį kitų savo veikalo vietų Diodoras nusirašė iš senesnio graikų enciklopedisto Poseidonijo, kuris gyveno maždaug 135-50 metais pr.m.e.

Apie etruskus kalba ir Titas Livijus, žymus romėnų istorikas, gyvenęs erų sandūroje ir išgarsėjęs dideliu veikalu „Nuo miesto įkūrimo“. Jame jis surašė Romos imperiją nuo jos mitinės pradžios iki savo gyvenamojo meto. Tačiau Livijaus duota etruskų charakteristika yra prastesnė už Diodoro.

Tuo pat metu kaip ir Livijus gyvenęs Dionisijas Halikarnasietis parašė didelį istorijos veikalą apie Romos atsiradimą. Savo darbe jis plačiai aptarė etruskus, o ypač dalykus, susijusius su valstybine teise.

I a. pirmoje pusėje valdęs Romos imperatorius Klaudijus parašė du veikalus apie Kartaginos istoriją bei Tirėnų jūros istoriją. Vargu ar tai buvo atsitiktinis susidomėjimas Kartagina ir etruskais. Gali būti, jog tai buvo pastangos nuodugniai ištirti epochą, kai Roma žengė pirmuosius žingsnius savo istorijos keliu ir dėl savo padėties turėjo kovoti su etruskais ir graikais, o už Italijos ribų- su Kartagina. Deja, nėra žinoma kas buvo parašyta tuose veikaluose.

IV a. gramatikas Servijus savo veikale aiškino etruskų kilmę, komentuodamas Vergilijaus eiles.
Servijus yra paskutinis Antikos autorius, kurio veikaluose išlikę svarbesnių žynių apie etruskus.

Jeigu remtumemės tik rašytiniais šaltiniais, vaizdas apie etruskų civilizaciją būtų labai fragmentiškas ir vienpusiškas. Todėl labai svarbią vietą čia užima materialinis etruskų palikimas. Tiesa, didelė jo dalis turbūt taip ir nepasiekė mūsų dienų. Taip galima teigti pažvelgus į faktą, jog net ir toks puikus etruskų kūrinys kaip Kapitolijaus vilkė, kuri jau X a. buvo Romos Laterano rūmuose, nesusilaukė platesnio atgarsio. Toks pat likimas ištiko ir etruskų vazas, kurios XIII amžiuje buvo rastos Arece, bei 1554m. Arece rastą Chimerą ir 1556m. Sangvinete rastą Oratoriaus statulą- tai puikūs etruskų skulptorių kūriniai, tačiau tuo metu jie nesukėlė didesnio susidomėjimo.

Pirmuoju nedrąsiu mėginimu sistemingiau patyrinėti etruskus, o kartu ir visos etruskologijos užuomazga reikėtų laikyti veikalą, kurio autorius buvo Tomas Dempsteris, mokytas škotų baronas, Pizos, vėliau Bolonijos universiteto teisės profesorius. Jis 1619m. parašė septynių tomų veikalą „Apie karališkąją Etrūriją“, kuriame surinko viską, ką apie etruskus rašė antikos autoriai. Dempsteris atkreipė dėmesį ir į etruskų kalbą. Tik, deja, klydo etruskiškais vadindamas ir tuos tekstus, kurių kilmė iš tiesų buvo visai kita, pavyzdžiui, dar neskyrė, kur parašyta etruskų, o kur umbrų kalba. Dempsteris buvo pirmasis tyrinėtojas, surinkęs etruskiškus žodžius, kurių reikšmę žinojo ir yra nurodę romėnų bei graikų rašytojai (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 16).

Persilaužimas etruskų tyrinėjimų istorijoje įvyko XVIII a., kuris pakartotiniam etruskų atradimui buvo toks pat reikšmingas kaip XVI a. romėnų renesansui arba XIX a. graikų istorijai. Naujai aptinkami paminklai kėlė nuostabą ir vertė susimąstyti apie epochą, kurioje jie atsirado. Pradžią padarė pirmieji etruskų kapinynų kasinėjimai netoli etruskų miesto Velatrų, lotyniškai vadinto Volateromis, o dabar vadinamo Voltera. 1739m. ten buvo atrastas turtingas kapas, priklausęs garsiai Cecinų (etruskiškai Ceicna) giminei, kuri ilgai viešpatavo senosiose Volaterose. Gausios Cecinų giminės kape stovėjo 400 alebastro urnų. Po penkiasdešimties metų buvo atrastas dar vienas Cecinų kapas, kuriame irgi buvo 400 urnų. Trečiasis kapas buvo atrastas tik 1810m. Dar XVIII a. buvo gyvų šios tiesiog nemirtingos giminės palikuonių. Paskutinysis iš jų, vyskupas Cenina, mirė 1765 m. (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 18).

Cecinų kapo radiniai buvo sudėti Volteros muziejuje- viename pirmųjų ir turtingiausių Toskanos provincijos muziejų. Šie radiniai paskatino florentietį Antonijų Frančeską Gorį parašyti apie juos mokslinį straipsnį, kurį jis vėliau idėjo į savo veikalą apie etruskų meną. Straipsnyje mėginta detaliai apibūdinti paminklus, idėta nemažai graviūrų. Tačiau Goris etruskams priskyrė kur kas daugiau radinių nei reikėjo- tarp jų pakliuvo nemažai meno kūrinių, priklausiusių romėnams ir graikams.

Etruskų kapais Tarkvinijoje domėjosi ir anglų tapytojas Džeimsas Bairsas. Perteikdamas jų išvaizdą ir bendrą atmosferą, jis stengėsi ne tik mechaniškai pavaizduoti išlikusius paminklus, bet ir išreikšti įspūdį, kurį jam darė šios tolimos praeities liudininkai (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 17). Bairso vario graviūros buvo išleistos tik po kelių dešimtmečių 1842m. Londone. Bairso kūriniai yra įdomūs iki dabar, nes gerai atspindi etruskų paminklų būklę XVIII a. antrojoje pusėje.

Taigi kylant etruskų paminklų susidomėjimui, imti steigti ir etruskų muziejai. Be minėto Volteros muziejaus, buvo įsteigtas muziejus Kortonoje, kuri jau XVIII a. tapo svarbiu etruskologijos studijų centru. 1726m. čia buvo įsteigta mokslinė draugija- Etruskų akademija, rengusi posėdžius, kuriuose buvo pranešama apie naujai atrastus etruskų paminklus (www.comune.santamarinella/etruscandiscoveries.org).

Didelį darbą etruskų tyrinėjimuose nuveikė Luidžis Lancis- archeologas ir kartu filologas, savo veikale nagrinėjęs naujus archeologų atradimus ir antikos autorių pastebėjimus apie Etrūriją ir jos praeitį. Jo išvadose atsispindėjo visa etruskų tyrinėjimų būklė XVIII a.: nors žinių apie etruskų civilizaciją ir padaugėjo, bet nebuvo sugebėta tinkamai jų interpretuoti.

XIX a. pastebimas atsargesnis požiūris į etruskų problemas: tyrinėtojai ima kritiškaiu vertinti žinias apie etruskus. Ši tendencija aiškiai matyti Karlo Otfrydo Miulerio veikale „Etruskų istorija“, kuris buvo išleistas 1828m.

Luidžis Kanina nuo 1846 iki 1851m. išleido kelių tomų veikalą apie Etrūrijos pajūrį. Šis veikalas buvo pagrindinis informacojos šaltinis, kaip atrodė atkasti garsūs etruskų senovės paminklai ir ypač kapai.

1828m. atsitiktinai buvo atrastas ar vienas turtingas etrusko kapas Vulcų miesto apylinkėse. Šio kapo turtai sukėlė didelį susidomėjimą etruskų palaidojimais. Per labai trumpą laiką buvo atrasta daug etruskų kapų dabartinės Tarkvinijos, Červeterio ir Kjuzio teritorijose. Deja, labai daug kapų buvo apiplėšta.

Ryškus lūžis etruskologijos istorijoje įvyko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Patobulėjo metodai, išsiskyrė mokslai, nagrinėjantys atskirus etruskų kultūros aspektus. Pirmojoje XXa. pusėje padaugėjo vietų, kuriose
jau sistemingai ir moksliškai ieškojo senovės etruskų civilizacijos liekanų. Buvo kasinėjami ne tik nekropoliai, bet imta tyrinėti ir miestus- Marcabotą, antikinius Tarkvinijs ir pan. Prie to labai prisidėjo etruskų tyrimams vykdyti ir tyrinėjimų medžiagai kaupti įsteigtas Leričio fondas. Pasirodė nemažai monografijų, kuriose smulkiau nagrinėjami radiniai, taip pat veikalų, skirtų bendriems etruskų istorijos klausimams- jų istorija traktuojama jau plačiau, siejama su kitomis Italijos dalimis, Graikija bei Rytais (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 19).

1958m. buvo atrastas kapas, gavęs „Olimpinių žaidynių“ kapo pavadinimą- ant kapo sienų buvo gerai išsilaikiusi ilga juosta, dekoruota įvairiais sportiniais motyvais.

Be kapų buvo rasta ir kitų daug informacijos apie etruskus suteikiančių radinių. Antrojoje XXa. pusėje vienas Kroatijos gyventojas Egipte rado ir atsigabeno į Europą moteriškos lyties mumiją. Spėjama, kad tai galėjo būti etruskų palikuonė, emigravusi į Egiptą. Šalia jos rasta knyga su 2 000 etruskiškų žodžių (www.linotype/etruscan.com). Taip pat neseniai buvo rastos trys auksinės folijos plokštės, iš kurių dvi turėjo etruskiškus užrašus, skirtus etruskų deivei.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1645 žodžiai iš 5257 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.