Eucharistijos sakramentas
5 (100%) 1 vote

Eucharistijos sakramentas

1121

Santrumpos

BZ Laikraštis Bažnyčios Žinios

LG Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią

Lumenm Gentium

MND Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinis laiškas Mane nobiscum Domine

1Kor Pirmasis laiškas Korintiečiams

Apd Apaštalų darbai

Apr Apreiškimas Jonui

Jn Evangelija pagal Joną

Lk Evangelija pagal Luką

Mk Evangelija pagal Morkų

Mt Evangelija pagal Matą

gr. graikiškai

plg. palyginti

žr. žiūrėti

Įvadas

Šiandien Eucharistija Bažnyčioje ir septynių sakramentų tarpe užima išskirtinę vietą. Eucharistija – Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas, Bažnyčios gyvenimo centras, versmė ir šaltinis. „Eucharistinė bendrystė dovanota mums tam, kad „pasisotintume“ Dievu šioje žemėje, tikėdamiesi alkį visiškai numalšinti danguje“.

Vatikano II susirinkimas apibūdino Eucharistiją kaip krikščioniško gyvenimo versmę ir viršūnę , iš kurios gyvena ir auga Bažnyčia .

Ankstyvojoje Bažnyčioje Eucharistijos sakramentas vadintas įvairiais vardais: agape (meile), pax (taika arba ramybe) ir synaxis (daugelio sambūris, susirinkimas). Šitokiu būdu to meto krikščionys išreikšdavo tarnavimo, taikos, vienybės praktiką bendruomenės tarpe.

Eucharistija atpažįstama kaip esminė Paskutinės vakarienės tikrovė. Ji kyla iš Jėzaus maldos jo kančios išvakarėse ir tampa „naujos dvasinės aukos šaltiniu ir šerdimi“ . Bažnyčią kaip gyva žmonių bendruomenė yra palaikomą Kristaus įkurto Dievo – žmonių santykio. Bažnyčia nori save išreikšti kaip bendrystės su Dievu ir tarpusavio vienybės ženklu bei sakramentu, tai padaryti jai padeda Eucharistija. Per eucharistinės duonos sakramentą atvaizduojama ir vykdoma sudarančių Kristuje vieną Kūną tikinčiųjų vienybė .

Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške „Mane nobiscum Domine“, randame Eucharistiją pavadinta bendrystės epifanija . Bendrystė šio sakramento šventime užima, labai svarbią vietą. Jei pažvelgtumėme į Šventąjį Raštą, rastumėme, daugiau šio sakramento vardų.

Eucharistijos pavadinimai – vardai

Eucharistija (gr. euvcariste,w ; panašiai gr. euvloge,w ). Šis pavadinimas savo kilme taip pat siejasi su gyva izraelitų tradicija valgant dėkoti Dievui už Jo gėrybes. Pagal žydišką paprotį kiekvienas valgymas buvo palydimas dėkojimu. Žodis euvcariste,w, kas visuotine prasme reiškia dėkojimą, specialia prasme reiškė stalo maldų kalbėjimą. Tokią stalo maldą kalbėjo ir Jėzus per savo Paskutinę Vakarienę . Naujasis Testamentas naudoja abi žodžio euvcaristi,a prasmes, o taip pat ir šio žodžio veiksmažodinę formą. Laikui bėgant šis žodis palaipsniui ėmė žymėti visą Viešpaties Vakarienės, kaip dėkojimo Tėvui šventimą.

Duonos laužymas (gr. kla,sij o` a;rtou, ) pradžioje žymėjo tik judaistinių Pachos apeigų dalį, atskiriantį užkandžius nuo pagrindinio valgio – Velykų avinėlio valgymo. Paschos liturgijoje abi tos dalys yra atskirtos. Pascha prasideda šeimos tėvui laimininant pirmąją taurę. Pradžioje valgoma karčios salotos su padažu (“kuris dažo su manimi viename dubenyje ”). Po tokių pirmųjų patiekalų atnešamas, bet dar nevalgomas pagrindinis patiekalas. Užmaišoma antroji taurė, bet taip pat dar negeriama. Šeimos tėvas trumpai pasakoja prisiminimą apie išvedimą iš Egipto. Geriant antrąją taurę baigiasi pirmoji Paschos valgymo dalis. Pagrindinė Paschos dalis prasideda šeimos tėvui laiminant neraugintą duoną: “Pašlovintas esi tu, Viešpatie, pasaulio Karaliau, kuris leidi žemei auginti duoną”. Paschos dalyviai pritardami atsako – “Amen”. Tuomet šeimos tėvas atlaužia nuo savo macos gabalėlį ir duoda kiekvienam dalyviui. Kuomet ankstyvojoje Bažnyčioje buvo laužoma duona, turėta mintyje šį kultinį veiksmą, o tik po to buvo jam suteikta kristologinis aiškinimas. Paulius klausia: “Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“ .

Viešpaties Vakarienė (gr. kuriakon dei/pnon ) pirmine prasme reiškia Eucharistiją užsibaigiantį pokylį. Kuria Naujosios Sandoros tautą, daro esantį Prisikėlusį Viešpatį, o visi besidalijantys viena duona ir viena taure tampa vienu kūnu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo vadinama agape.

Viešpaties taurė (gr. poth,rion ku,riou ) pažymi bendrystę su Kristaus Krauju, giminingumą su Jo mirtimi. Toks ryšys atskiria nuo dalyvavimo demonų taurėje .

Viešpaties stalas (gr. tra,peza ku,riou ) yra priešingas demonų stalui. Šis pavadinimas taip pat išreiškia bendrystę su Kristumi, kuri jau ragaujama Eucharistijoje.

Jei pabandytumėme apibendrinti visus šiuos garbingiausio, Eucharistijos sakramento vardus, geriausiai juos apibendrintų Pauliaus žodžiai: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ . Krikščionys tampa liudininkais pasauliui, kad ta srovė, šaltinis, kuris ištryško anuo metu iš Kristaus šono yra gyvas ir šiandien, galime artintis prie Didžiojo Stalo ir atsigaivinti. Eucharistijos priėmimas perkeičia kiekvieną žmogų, “kad nebe sau mes gyventume, bet jam, už mus mirusiam ir prisikėlusiam“ .Eucharistija – Jėzaus savęs dovanojimas ir Bažnyčios šaltinis

Kaip šeimos tėvas Paschos metu laimindavo macus ir juos dalindavo
prisimenant išėjimą iš Egipto, taip ir Jėzus davė savo mokiniams duonos, naujai ją apibūdindamas: “tai mano kūnas” . Jėzaus laužyta ir apaštalams duota duona yra jo kūnas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas<…> kraujas, už jus išliejamas” . Jėzus savo žodžiais – „tai mano kūnas – mano kraujas“, išreiškia savęs dovanojimo ir pasilikimo mokinių bendruomenėje pažadą.

Panašiai galime pasakyti ir apie vyną: “Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį” ; “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas” .

Duodamas taurę, Jėzus kviečia dalyvauti jo mirtyje. Tai aiškiausiai paliudija mokinių bendrystę su mirti pasirengusiu Jėzumi. Tokia buvo Jėzaus pasiuntinybės prasmė – būti betarpišku Dievo artumu, ir per savo pralietą Kraują tapti galutinės sandoros su Dievu ženklu ir mūsų ir visos Bažnyčios šaltiniu. Gerdami iš tos taurės, atsiliepdami į Kristaus kvietimą būti jo mokiniais, mes dalyvaujame naujojoje sandoroje.

Duonos ir vyno pavidalais Jėzus atiduoda save, kad įkurtų Jo pačio mirtį viršijančią Dievo bendrystę su žmonėmis, pasiektų Meilės viršūnę. Per duoną ir vyną išreikšta bendrystė yra kartu bendrystė su mirti pasirengusiu Jėzumi.

Jėzaus nurodo dar vieną faktą: “Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju ”. Ši Šventojo Rašto eilutė kalba apie pagarbą realiai Jėzaus dovanai (Jo Kūnui ir Kraujui).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1084 žodžiai iš 2109 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.