Santrumpos
BZ Laikraštis Bažnyčios Žinios
LG Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią
Lumenm Gentium
MND Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinis laiškas Mane nobiscum Domine
1Kor Pirmasis laiškas Korintiečiams
Apd Apaštalų darbai
Apr Apreiškimas Jonui
Jn Evangelija pagal Joną
Lk Evangelija pagal Luką
Mk Evangelija pagal Morkų
Mt Evangelija pagal Matą
gr. graikiškai
plg. palyginti
žr. žiūrėti
Įvadas
Šiandien Eucharistija Bažnyčioje ir septynių sakramentų tarpe užima išskirtinę vietą. Eucharistija – Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas, Bažnyčios gyvenimo centras, versmė ir šaltinis. „Eucharistinė bendrystė dovanota mums tam, kad „pasisotintume“ Dievu šioje žemėje, tikėdamiesi alkį visiškai numalšinti danguje“.
Vatikano II susirinkimas apibūdino Eucharistiją kaip krikščioniško gyvenimo versmę ir viršūnę , iš kurios gyvena ir auga Bažnyčia .
Ankstyvojoje Bažnyčioje Eucharistijos sakramentas vadintas įvairiais vardais: agape (meile), pax (taika arba ramybe) ir synaxis (daugelio sambūris, susirinkimas). Šitokiu būdu to meto krikščionys išreikšdavo tarnavimo, taikos, vienybės praktiką bendruomenės tarpe.
Eucharistija atpažįstama kaip esminė Paskutinės vakarienės tikrovė. Ji kyla iš Jėzaus maldos jo kančios išvakarėse ir tampa „naujos dvasinės aukos šaltiniu ir šerdimi“ . Bažnyčią kaip gyva žmonių bendruomenė yra palaikomą Kristaus įkurto Dievo – žmonių santykio. Bažnyčia nori save išreikšti kaip bendrystės su Dievu ir tarpusavio vienybės ženklu bei sakramentu, tai padaryti jai padeda Eucharistija. Per eucharistinės duonos sakramentą atvaizduojama ir vykdoma sudarančių Kristuje vieną Kūną tikinčiųjų vienybė .
Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške „Mane nobiscum Domine“, randame Eucharistiją pavadinta bendrystės epifanija . Bendrystė šio sakramento šventime užima, labai svarbią vietą. Jei pažvelgtumėme į Šventąjį Raštą, rastumėme, daugiau šio sakramento vardų.
Eucharistijos pavadinimai – vardai
Eucharistija (gr. euvcariste,w ; panašiai gr. euvloge,w ). Šis pavadinimas savo kilme taip pat siejasi su gyva izraelitų tradicija valgant dėkoti Dievui už Jo gėrybes. Pagal žydišką paprotį kiekvienas valgymas buvo palydimas dėkojimu. Žodis euvcariste,w, kas visuotine prasme reiškia dėkojimą, specialia prasme reiškė stalo maldų kalbėjimą. Tokią stalo maldą kalbėjo ir Jėzus per savo Paskutinę Vakarienę . Naujasis Testamentas naudoja abi žodžio euvcaristi,a prasmes, o taip pat ir šio žodžio veiksmažodinę formą. Laikui bėgant šis žodis palaipsniui ėmė žymėti visą Viešpaties Vakarienės, kaip dėkojimo Tėvui šventimą.
Duonos laužymas (gr. kla,sij o` a;rtou, ) pradžioje žymėjo tik judaistinių Pachos apeigų dalį, atskiriantį užkandžius nuo pagrindinio valgio – Velykų avinėlio valgymo. Paschos liturgijoje abi tos dalys yra atskirtos. Pascha prasideda šeimos tėvui laimininant pirmąją taurę. Pradžioje valgoma karčios salotos su padažu (“kuris dažo su manimi viename dubenyje ”). Po tokių pirmųjų patiekalų atnešamas, bet dar nevalgomas pagrindinis patiekalas. Užmaišoma antroji taurė, bet taip pat dar negeriama. Šeimos tėvas trumpai pasakoja prisiminimą apie išvedimą iš Egipto. Geriant antrąją taurę baigiasi pirmoji Paschos valgymo dalis. Pagrindinė Paschos dalis prasideda šeimos tėvui laiminant neraugintą duoną: “Pašlovintas esi tu, Viešpatie, pasaulio Karaliau, kuris leidi žemei auginti duoną”. Paschos dalyviai pritardami atsako – “Amen”. Tuomet šeimos tėvas atlaužia nuo savo macos gabalėlį ir duoda kiekvienam dalyviui. Kuomet ankstyvojoje Bažnyčioje buvo laužoma duona, turėta mintyje šį kultinį veiksmą, o tik po to buvo jam suteikta kristologinis aiškinimas. Paulius klausia: “Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“ .
Viešpaties Vakarienė (gr. kuriakon dei/pnon ) pirmine prasme reiškia Eucharistiją užsibaigiantį pokylį. Kuria Naujosios Sandoros tautą, daro esantį Prisikėlusį Viešpatį, o visi besidalijantys viena duona ir viena taure tampa vienu kūnu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo vadinama agape.