Eugenijus Šileika
Mokslo istorija žino daug autoriu, kurių vardai yra pamiršti. Prie ju reiketų priskirti ir E. Šileika, vieną is 19 amž. Pabaigos arktines ekspedicijos dalyviu. Jo autobiografija mažai žinoma.
19 amž. Antrojoje pusėje arktiniu tyrinejimų ir ekspedicijų rezultatai labai domino mokslo pasaulį ir plačiają visuomenę. Tada kiekviena arktine ekspedicija buvo tikras žygdarbis, nes daugelis tyrinetuju žuvo atšiauraus klimato krašte.
E. Šileikos ir jo bendražygio E. Talio ekspedicija i šiaurę buvo neeiline. Jie turejo atlikti kompleksinius Sibiro krantu, Janos, Lenos, Chatangos žiočiu, Naujojo Sibiro salų tyrimus. Tai buvo antroji Rusijos mokslų akademijos arktinė ekspedicija. Buvo surinkta vertinga moksline medžiaga-išmirusiu stuburiniu gyvūnų paleontologine kolekcija, kuria tyre J. Čerskis. Buvo surasti tigro, laukinio arklio ir kt. Gyvunu griaučiai.
1893 metais Talis ir Šileika pratesė J. Čerskio tyrinejimus. Atvykęs i Jakutska Šileika pradejo geodezinius matavimus. Ekspedicijos maršrutas nusitęsė Tukulano upės sleniu, Verchojansko kalnagūbriu i šiaurine Janos upės slėnio pusę, iki Kazačjes kaimo. Buvo nutarta ledu pasiekti Naujojo Sibiro salas ir ten papildyti ankstesniu tyrinejimų medžiagą. Be to, planuota atlikti astronominius ir magnetinius tyrimus bei irengti maisto sandelius garsaus norvegu keliautojo F. Nanseno ekspedicijai, kuri ruošėsi pasiekti Šiaures ašigali. Šileika ir jo bendražygis pasieke didziąją Liachovo salą, Kotelno salas, o mažojoje Liachovo saloje įrengė maisto sandėlius. Kelionė atgal į žemyną buvo labai sunki, tačiau sėkminga. Grįžęs į Petrapilį Rusijos geografų draugijoje padarė pranešimą apie tyrinėtą regioną.