Eukatiotiniai ir prokariotiniai antibiotikai
5 (100%) 1 vote

Eukatiotiniai ir prokariotiniai antibiotikai



Eukariotiniai ir prokariotiniai antibiotikai

Referatas

Vilnius

2005-06-05

Antibiotikai

Antibiotikai (gr. Anti – prieš, bios – gyvybė) – tai chemoterapinės mikroorganizmų gaminamos arba gyvulinės, augalinės kilmės medžiagos, kurių nedidelė koncentracija slopina pasirinktinai tam tikrų organizmų augimą, dauginimąsį ar net užmuša juos. Tai etiotropiniai vaistai, jie veikia ligos priežastį – infekcinės ligos sukelėją.

Antibiotikus gamina daugelis bakterijų, grybelių jie gali būt gaunami ir biosintetiniu būdu – iš kultūrų, augančių ant tam tikrų maitinamųjų terpių, filtratų. Antibiotikų aktyvumas nustatomas biologiniais metodais naudojant testmikrobus. Antibiotikų aktyvumas išreiškiamas veikimo vienetais.

Antibiotikų ir kitų chemoterapinių medžiagų veikimo intensyvumą nusako minimali slopinanti koncentracija, kuri stabdo tiriamos rušies mikroorganizmų augimą.

Pagal veikimo mechanizmą antibiotikai skirstomi į keturias grupes:

1. Antibiotikai, slopinantys mikroorganizmų ląstelės sienelėssintezę: penicilinai, cefalosporinai, cikloserinas ir kt.

2. Antibiotikai, keičiantys mikroorganizmų citoplazmos membranos laidumą: polimiksinai, streptomicinas, nistatinas, amfotericinas B, gramicidinas.

3. Antibiotikai, slopinantys mikroorganizmų citoplazmos sintezę: aminoglikozidai, tetraciklinai, levomicetinas, makrolidai, linkomicinas, fuzidino rugštis.

4. Antibiotikai, slopinantys mikroorganizmų nukleino rugščių sintėzę: rifampicinas ir kt.

Pagal veikimo pobūdį antibiotikai skirstomi į baktericidinius ir bakteriostatinius. Bakteriostatiniai antibiotikai slopina mikroorganizmų augimą, dauginimąsi, todėl veikia tik mikrobų proliferacijos stadijoje.

Bakteriostatiškai dažniausiai veikia antibiotikai, slopinantys mikroorganizmų citoplazmos baltymų sintezę – tetraciklinai, levomicetinas, makrolidai, linkomicinas, fuzidino rūgštis ir kt.

Baktericidiškai veikiantys antibiotikai užmuša mikroorganizmus. Vieni jų veikia ir besidauginančius ir ramybės stadijoje esančius sukelėjus, kiti veikia tik besidauginančius mikroorganizmus. Didelės kai kurių bakteriostatiškai veikiančių antibiotikų dozės gali veikti ir baktericidiškai.

Atskiri antibiotikai veikia ne absoliučiai visus, o pasirinktinai tam tikrus mikroorganizmus. Pagal veikimo spektrą jie skirstomi į riboto ir plataus veikimo spektro antibiotikus. Riboto veikimo spektro antibiotikai veikia nedaug mikroorganizmų rūšių,tuo tarpu plataus veikimo spektro antibiotikai veikia daugelį mikroorganizmų rūšių.

Eukariotiniai ir prokariotiniai antibiotikai

Eukariotiniais antibiotikais vadinsime tokius, kurie yra pagaminami eukariotinių organizmų: grybų, augalų ar kt.

Prokariotiniais antibiotikais vadinsime tokius, kurie yra pagaminami prokariotinių organizmų: bakterijų, aktinomicetų ar kt.

Eukariotiniai antibiotikai

Eukariotiniams antibiotikams piskirsime penicilinų, cefalosporinų ir kai kurių kitų grupių antibiotikus.

Penicilinų grupės antibiotikai

Istorija

Penicilinas – pirmasis antibiotikas, pradėjęs naują chemoterapijos erą. Anglų mokslininkas Aleksandras Flemingas1928m., peržiurėjęs senas petri lėkšteles su stafilokokų kultūromis, atkreipė dėmesį į tai, kad aplink didelę pelėsių koloniją stafilokokų kolonijos neaugo.Matinamųjų terpių, ant kurių augo pelėsinis grybelis, skystį A. Flemingas pavadino penicilinu. Tik 1940m. britų mokslininkams G.Floriui ir E.Čainui pavyko išskirti miltelius, kuriuose buvo apie 2% penicilino. 1955 m. susintetinti per os

( per burną) vartojami penicilinai, 1957 m. pavyko susintetinti 6-aminopenicilano rūgštį ir peniciliną. 1959 m. iš pelėsinių grybelių Penicillium chrysogenum maitinamosios tepės išskirta gryna 6-aminopenicilano rūgštis, todėl pasidarė įmanoma gaminti ir pusiau sintetinius penicilinus.

Gavimas

Peniciliną gamina įvairių rušių pelėsinis grybelis. Kultivuojamoje pelėsinių grybelių terpėje randama keletas natūralių penicilinų – F, G, X, K ir kt. Iš kurių svarbiausias penicilinas G ( benzilpenicilinas). Kai į matinamąją terpę įdedama fenoksiaco rugšties gaunamas naujų savybių turintis biosintetinis penicilinas V

( fenoksimetilpenicilinas).

G penicilino sintezė

Cheminė struktūra

Penicilinai yra β laktaminiai antibiotikai. Jų cheminės struktūros pagrindas yra

6-aminopenicilano rūgštis, sudaryta iš β laktamo ir tiazolidino žiedų. Benzilpenicilino bazė su neorganiniais katijonais ( natriu, kaliu), bei su organiniais ( novokainu,

N,N-dibenziletilendiaminu) sudaro druskas. Druska svarbi preparato tirpumui, rezorbcijos greičiui, patvarumui. Chemiškai keičiant prie 6-aminopenicilano rugšties šoninę grandinę, gaunami įvairūs pusiau sintetiniai penicilinai.

Penicilinų struktūra

β-laktaminis G-penicilino žiedas

Fizikinės – cheminės savybės

Benzilpenicilinas, kaip monobazinė rūgštis, blogai tirpsta vandenyje, nepatvarus. Jo natrio, kalio druskos, taip pat pusiau sintetiniai penicilinai kristalų pavidalų patvarūs, gerai tirpsta vandenyje. Novokaino, o ypač N,N-dibenziletilendiamino druska

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 629 žodžiai iš 2033 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.