Euras
5 (100%) 1 vote

Euras

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Euro įvedimo priežastys4

3. Nuo ekiu prie euro 5

4. Tarptautinis euro vaidmuo9

5. Centrinių bankų sistema 14

6. Kaip atrodys euras 16

7. Euro kursas17

8. Galimas euro įvedimo poveikis19

9. Lietuva ir euras. 25

10. Ar taps euras rimtu konkurentu JAV doleriui? 30

11. Išvados 32

12. Priedai34

13. Naudota Literatūra 38

ĮVADAS

Aštuntajame dešimtmetyje paaiškėjo, kad siekiant Europos Bendrijoje pašalinti netarifines kliūtis laisvam prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimui ir baigti kurti bendrąją rinką reikalinga bendra valiuta.

Šiuo metu pasaulis dėmesingai aptarinėja Europos sąjungos planus sujungti Didžiosios Britanijos svarą sterlingą, Vokietijos markę ir visas kitas Europos Sąjungos valstybių nacionalines valiutas į bendrą piniginį vienetą – euro. Visos didelės ir mažos kompanijos intensyviai studijuoja kokios bus euro įvedimo salygos ir pasekmės. Praktiškai tai pakeis visos pasaulinės ekonomikos ir prekybos sąlygas. Tai palies kiekvieną šalį, didesnę ar mažesnę firmą ir kiekvieną asmeniškai.

Kodėl gi reikalingi tokie perversmai valiutinėje sistemoje? Specialistai euro valiutos būtinumą pagrindžia tuo, kad pasaulyje didėja konkurencija. Europa jau nebegali jos atlaikyti paprastomis priemonėmis, būdama susiskaldžiusi. Globalizuojantis ekonomiškai, kiekviena atskira valstybė yra permaža ir nepajėgi to išspręsti. Jei pažiūrėsime į Jungtines Amerikos Valstijas, tai pamatytume, kad jos turi pranašumą vien dėl dolerio monopolinės reikšmės: atsiskaitymai doleriais sudaro 50 procentų. Bet žmonės pamiršo, kad doleris nevisada yra stabilus. Jei prisimintume istoriją, tai kaip tik dėl JAV dolerio pasaulinę pinigų sistemą du kartus: 3 – ame – 4 – ame ir 8 – ame dešimtmečiuose buvo ištikusios krizės, kai JAV nesilaikė įsipareigojimų. Todėl norint apriboti JAV dolerio viešpatavimą rinkoje bei užtikrinti stabiluma ir kuriamas euro.

Bet Europos Bendrijos narės nori ne tik turėti stabilią, patikimą valiutą ir padidinti įtaką tarptautiniuse ekonominiuse santykiuose, kur dabar viešpatauja JAV doleris. Yra ir antroji perėjimo prie vieningos valiutos priežastis. Įvedus euro, pinigų sutaupys tiek įvairios kompanijos, tiek pavieniai asmenys. Žmonės galės keliauti po Europą be jokių valiutos keitimo rūpesčių. Įmonių kainų politikai įtakos turės tai, kad nebebus valiutų kurso, bus geresnė skaičiavimo bazė, pigesni ir mažiau laiko sąnaudų reikalaujantys tarptautiniai mokėjimai, aiškios kainos, galimybė gauti pigesnių paskolų bendroja Europos finansų rinkoje, taip pat geresnis kainų ir investicijų tarptautinis numatymas.

Ar tikrai euro įvedimas atneš naudą Europos valstybėm; kokios bus euro įvedimui būtinos prielaidos ir kodėl bendra valiuta nebuvo įvesta anksčiau ir bus nagrinėjama šiame kursiniame darbe.

EURO ĮVEDIMO PRIEŽASTYS

Knygoje “Kelias į pinigų sąjungą” (1999, LBDEI) minimos priežastys, dėl kurių šalims naudinga stoti į OVZ (Optimalioji valiutų zona) ir turėti vieną pinigų politiką:

1. bus pasiektas toks pat infliacijos lygis kaip OVZ;

2. sumažės sandorių, sudaromų su pagrindiniu prekybos partneriu, išlaidos;

3. atkris nacionalinės valiutos spausdinimo ir palaikymo išlaidos;

4. šalys priklausys perkamosios galios pariteto zonai, kurią stiprina fiksuoti valiutos kursai, o dar labiau – valiutų sąjunga;

5. bus sukurtas politikos “inkaras” – tam tikras fiksuotas taškas, aplink kuriį bus puoselėjami lūkesčiai ir suksis įvairios politikos;

6. bus panaikinti įstaigų, formuojančių nacionalinę monetarinę ir fiskalinę politiką, įgaliojimai;

7. neliks turinių interesų – kai trokštama valiutos nuvertėjimo, kad galima būtų smarkiai padidinti savo pelną arba laiduoti už skolininkus, nebegalima bus manipuliuoti valiutos kursu politiniuose ˛aidimuose;

8. bus sukurtas automatinis monetarinės ir fiskalinės disciplinos įgyvendinimo mechanizmas;

9. bus sukurta daugianacionalinė “pagalvė” apsisaugoti nuo staigių simetriškų išorės pokyčių (“šokų”);

10. šalys turės daugiau teisių ir palyginti vienodas sąlygas dalyvauti sąjungos finansų centre ir kapitalo rinkoje;

11. atsiras politinės sąjungos arba integracijos katalizatorius;

12. bus sukurtas jėgų blokas kaip kompensuojamoji įtaka kitų jėgu dominavimui;

13. šalys kartu priims politinį sprendimą dėl OVZ infliacijos dydžio;

14. įvedus tarptautinę valiutą, bus konkurencija su doleriu, ir bus gaunamas pelnas iš senjoražo;

15. šalys sustiprins arba sukurs ekonominį jėgų bloką, kuris darys didesnę įtaką tarptautiniuose pasitarimuose ir turės didesnę galią per savo prekybos politiką gerinti politoks sąlygas;

16. šalys paves mechanizmui, nepriklausančiam vietos politikos procesams, įgyvendinti monetarinę ir fiskalinę discipliną;

17. Šalys dalyvaus plėtojant reformuotą pinigų sistemą.

NUO EKIU PRIE EURO

Dauguma perėjimo prie bendros valiutos idėją vertino gana skeptiškai. Koncepcija puiki, tvirtino jie, bet kaip ji toli nuo įgyvendinimo. Mintis apie vieningą valiutą Bendrijos kuluaruose gimė daugiau nei prieš 25 metus, tačiau tik ten ji ir gyveno. Dar 1969 m. Europos Bendrijos šalių vadovai didžiuodamiesi pirmosiomis bendrosios rinkos sėkmėmis, užfiksavo šią užduotį. Tačiau 8 – ajame
dešimtmetyje įvykę valiutiniai “žemės drebėjimai” vis vertė atidėti vieningos valiutos įvedimo datą. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1979 m. Europos Bendrijos šalims nusprendus sudaryti žemyne valiutos stabilumo zoną, buvo įkurta Europos valiutinė sistema, kuri ir buvo svarbiausias Europos Bendrijos šalių valiutinio bendradarbiavimo būdas.

Europos valiutinės sistemos pagrindas buvo visų į ją įeinančių šalių įsipareigojimas savo valiutų keitimo kursą palaikyti tam tikru būdu ribojamą. Per savo gyvenimą Europos valiutinė sistema padėjo gerokai sumažinti infliaciją Europos Bendrijos šalyse ir palaikė keitimo kurso stabilumą pačioje Bendrijoje. Ši sistema taip pat padėjo išvengti devintajam dešimtmečiui būdingo valiutinės sistemos išsireguliavimo, kai dolerio kursas iš pradžių staigiai kilęs, vėliau pradėjo staigiai kristi. Keitimo kursai – svarbiausias sėkmingo biznio faktorius – stabilizavosi visose Europos valiutiniai sistemai priklausančiose šalyse. Europos valiutinė sistema taip pat padėjo suartinti Europos Bendrijos šalių ekonomiką, o tai labai svarbu norint žemyne sudaryti valiutinę ir ekonominę sąjungą.

Europos valiutinės sistemos mechanizmas yra paremtas ekiu – sudėtiniu valiutiniu vienetu ( valiutų krepšiu ), kuris tam tikra proporcija sudarytas iš visų Europos Bendrijų šalių valiutų. Taigi ekiu kainą lengva paskaičiuoti bet kuria ją sudarančių valiutų.

Kiekviena nacionalinė valiuta turi tam tikrą santykį su ekiu, tad galima paskaičiuoti ir jų tarpusvio santykį. Tai – divšaliai centriniai kursai. Šalys dalyvaujančios kurso keitimo mechanizmo sistemoje, nustatė procentines normas, kurių ribojami gali svyruoti nacionalinės valiutos keitimo kursai.

Vokietija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Danija, Airija ir Italija savo nacionalinių valiutų svyravimų normą nustatė 2,25 proc. aukščiau arba žemiau centrinio kurso. Ispanija, Portugalija, ir Did˛ioji Britanija – atitinkamai 6 proc.

Kai vienos ar kitos valiutos kurso santykis su kita pasiekia didžiausią ar mažiausią leistiną ribą, tų šalių centriniai bankai turi įsikišti ir neleisti tolesnio nukrypimo.

Centriniai kursai gali būti kečiami ( padidinami arba sumažinami ) tik dalyvaujant visų į Keitimo kursų mechanizmo sistemą įeinančių šalių ir Europos Bendrijos komisijos atstovams. Tačiau pastaraisiais metais centriniai valiutų kursai išlieka nekintantys.

Ekiu – tai Europos valiutinės sistemos šerdis, šalių – narių bankams palaikyti savo valiutų keitimo kursus. Tačiau pastaruoju metu ekiu vis dažniau naudojamas ir atsiskaitant privačioje rinkoje. Jis taip pat yra tarpnacionalinių ir užsienio prekybos santykių atsiskaitymo vienetas. Pagrindiė ekiu funkcija – jis naudojamas skoloms denominuoti ir tarp bankinėmis valiutinėms operacijoms.

Ekiu populiarumo priežastis paprasta: kai vertybinių popierių kaina ir financinių operacijų apimtis išreikšta sudėtine , o ne vienos ar kitos šalies nacionaline valiuta, labai sumažėja valiutinė rinka.

Iki šio dešimtmečio pradžios ekiu buvo tik vidutinis statistinis vienetas, kurio kaina nustatoma visų jį sudarančių valiutų pagrindu. Taigi, tokios valiutos kaip “ekiu” nebuvo. Tačiau 1991 metų gruodžio mėnesį Mastrichte Europos Bendrijos šalių vyriausybių vadovai susitarė, kad bus sudaryta ekonomikos ir valiutos sąjunga, t.y. įvesta vieninga valiuta – euro. Naujasis euro visiškai skiriasi nuo ekiu. Numatytos trys bendros valiutos įvedimo pakopos. Pirmoji prasidėjo 1991 m. ir baigėsi 1994 metų sausio 1 dieną. 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta sutartis numatė, kad bendra valiuta bus įvesta trimis etapais. Valstybėms, norinčioms dalyvauti pinigų sąjungoje, buvo nustatyti konkretūs kriterijai:

– griežta valstybės biudžeto disciplina: metinis biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP; visa valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP;

– kainų stabilumas: infliacija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų stabiliausių ES valstybių infliacijos vidurkio;

– valiutos kurso stabilumas: šalies piniginio vieneto kursas mažiausiai dvejus metus privalo neperžengti normalių svyravimo ribų;

– kapitalo rinkos stabilumas: ilgalaikių valstybės obligacijų palūkanų procentas negali daugiau kaip 2 punktais viršyti trijų stabiliausių ES valstybių palūkanų vidurkio.

Antrasis, pereinamasis, ekonominės ir pinigų sąjungos etapas prasidėjo 1994 m. sausio 1 d. Frankfurte buvo įkurtas Europos pinigų institutas, kurio tikslas – geriau koordinuoti valstybių narių pinigų politiką, padėti pagrindus Europos centrinio banko sukūrimui trečiajame etape. 1995 m. gruodžio 15–16 d. Madride Europos Viršūnių Taryba būsimąją Europos valiutą pavadino “euru” ir numatė technines jo įvedimo procedūras.

Lemiamas žingsnis į valiutos reformą bus trečioji pakopa. Šios pakopos metu pirmiausiai reikės negrįžtamai užfiksuoti valiutų keitimo kursus ir tik po to įvesti bendrą valiutą. Mastrichto sutartyje numatoma, bendroji ES valiuta gali būti sukurta nuo 1997 metų pradžios iki 1998 metų pabaigos, bet ši data buvo nukelta iki 1999 m. sausio 1 d.

Tačiau iki to laiko valstybių ir vyriausybių vadovams reikėjo nuspręsti, kurioms šalims apskritai bus leista įstoti į valiutos sąjungą. Jos tikriausiai buvo nustatytos
1998 metais. Išankstinės sąlygos – tam tikri “ konvergacijos kriterijai”. T. y. šalys turės įrodyti, kad jų politika yra stabili ir jų ekonomikos raida artėja prie kaimynų ekonominių rodiklų. “Konvergacijos kūrėjai” yra šie:

1. ˛emas infliacijos lygis ( maksimaliai 1,5 proc. aukštesnis už trijų ES šalių, pasižyminčių kainų stabilumu, metinį vidutinį rodiklį );

2. stabilus valiutos kursas ( priklausymas valiutų kurso mechanizmui ir žemas šio kurso svyravimas );

3. žemos palūkanų normos ( palyginti su vidutinėmis pajamomomis už ilgametes vyriausybės obligacijas);

4. nacionalinis šalies deficitas ne didesnis kaip 3 procentai nuo bendrojo vidaus produkto;

5. ribota vyriausybės skola ( ji neturi viršyti 60 procentų bendrojo vidaus produkto dydžio ar sparčiai artėti prie šio rodiklio );

Šiuo metu atrinkta gali būti tik Danija ( bet ji kol kas neapsisprendė ar prims bendrus Europos pinigus), Airija ir Liuksemburgas. Suprantama euro negali išvysti šviesos be Vokietijos ir Prancūzijos, kurios turi spręsti savo defekto problemas. Olandijos, Belgijos ir Austrijos padėtis taip pat patenkina euro sąlygas. Anglija, kaip ir Švedija irgi galėtų būti euro narėmis, bet kol kas lyg ir nėra tuo suinteresuotos.

Italijai, Ispanijai ir Portugalijai reikia dvigubai sustiprinti pastangas, kad taptų pirmosiomis euro grupės narėmis. O Graikijai nėra jokių šansų 1999 metais turėti euro pinigus.

Nuo 1999 metų pradžios patekti į vieningos Europos valiutos zoną sudarytos galimybės visiems kandidatams, atitinkantiems minėtus reikalavimus.

Dabar svarbiausia Europos Sąjungos finansų ministrų diskusijų tema tapo būtent “dviejų greičių” valiutų sąjungos kūrimo principas. Dar 1996 metų balandžio 13 dieną Veronoje ES valstybių finansų ministrai aptarė būdus, kaip reguliuoti valiutinius santykius tarp valstybių, kuriose cirkuliuios euro ir tų ES narių , kurių teritorijose apyvartoje liks nacionaliniai pinigai.

Verslininkai iš tų šalių, kurios bus ne euro zonoje, visuomet dirbs su didesne rizika ir didesniais kaštais. Tos šalys, kurios bus Europos Pinigų sąjungoje, turės patikimesnius pinigus, mažesnes palūkanų normas, nebus pinigų keitimo rizikos. Kur kas mažesni bus pervedimo kaštai, visai nebus keitimo kaštų. Verslininkai, planuodami ateities finansinius sandėrius ar kredito ėmimą, bus saugesni, turės pigių pinigų. Tai skatins jų aktyvumą, kartu ir ekonomikos augimą, o tuo pačiu darbą ir gerovę. Tuo tarpu nuogąstaujama, kad už euro apyvartos ribų likusios nacionalinės valiutos bus dirbtinai nuvertintos, atsiras didžiulės atskirų prekių kategorijų kainų disproporcija.

Finansų ministrai planuoja, kad artimiausiu metu bus sukurta nauja Europos valiutų sistema, dalyvauti jos veikloje privalės visos kandidatės įvaliutų sąjungą ir ES. Itin plačius įgaliojimus gaus būsimasis Centrinis Europos bankas.

TARPTAUTINIS EURO VAIDMUO

Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo – kaip tarptautinės valiutos – naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne euro zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o neoficialiais – investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu.

Šiame straipsnyje trumpai ap˛velgiamos ne euro zonos valstybių pirmųjų dviejų 1999 m. ketvirčių investicijos ir finansinės operacijos ir mokėjimai eurais, euro – kaip bazinės, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinės valiutos – naudojimas.

Investicijos ir finansinės operacijos euru. Tarptautinių skolos vertybinių popierių rinką (pinigų rinkos priemones, obligacijas ir vekselius) galima nagrinėti tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme. Siaurąja prasme tarptautiniais skolos vertybiniais popieriais vadinami kita negu besiskolinančiojo šalies valiuta denominuoti skolos vertybiniai popieriai (pvz., eurais denominuoti Lietuvos rezidento išleisti skolos vertybiniai popieriai). Kalbant plačiąja prasme, tarptautiniams skolos vertybiniams popieriams dar reikėtų priskirti šalies rezidentų išleistus skolos vertybinius popierius, denominuotus nacionaline valiuta, tačiau nupirktus ne rezidentų (pvz., Lietuvos rezidentų išleisti litais denominuoti skolos vertybiniai popieriai, kurių pirkėjas yra iš ES). Per pirmuosius du 1998 m. ketvirčius ECU ir euro zonos valstybių narių valiutomis (siaurąja prasme) denominuotų tarptautinių skolos vertybinių popierių grynasis prieaugis buvo 61 mlrd. eurų, denominuotų JAV doleriais – 145,2 mlrd. eurų. Per pirmuosius du 1999 m. ketvirčius tarptautinių eurais denominuotų skolos vertybinių popierių grynasis padidėjimas (iš naujai išleistų tarptautinių skolos vertybinių popierių reikia atimti išpirktus) siaurąja prasme buvo 100 mlrd. eurų. JAV doleriais denominuotų tarptautinių skolos vertybinių popierių grynas prieaugis siaurąja prasme
buvo 87,1 mlrd. eurų. Tarptautinių skolos vertybinių popierių, denominuotų Japonijos jenomis, daugiau išpirkta negu naujai išleista. Pokyčius euro naudai pirmąjį 1999 m. ketvirtį iš dalies galima paaiškinti vienkartiniais euro įvedimo sukeltais veiksniais bei tuo, kad baigiantis 1998 m. skolintojai ir besiskolinantys lūkuriavo laukdami euro įvedimo. Tačiau panašios skolinimosi euru tendencijos išliko ir antrąjį 1999 m. ketvirtį. Eurais denominuotų skolos vertybinių popierių paklausa padidėjo ir dėl euro zonos vertybinių popierių rinkose padidėjusio likvidumo.

Taip pat svarbu, kad tokie stambūs skolininkai, kaip Brazilija, Argentina, Pietų Afrikos Respublika, Kanada ir Filipinai, išleido daug eurais denominuotų skolos vertybinių popierių siekdami, kad šie vertybiniai popieriai jų skolos struktūroje sudarytų didesnę dalį. 1999 m. Lietuvos valstybės vardu J. P. Morgan bankas išplatino 150 mln. eurų vertės obligacijas, taip pat gautos 250 mln. eurų vertės paskolos iš Credit Suisse First Boston ir Dresner bankų. Tačiau anksčiau išleistų ir dar neapmokėtų eurais denominuotų tarptautinių skolos vertybinių popierių struktūros valiutomis pokyčiai daug lėtesni. 1999 m. birželio mėn. pabaigoje neapmokėtų tarptautinių skolos vertybinių popierių eurais dalis (plačiąja prasme) buvo 27 procentai (1997 m. šių vertybinių popierių dalis euro zonos valstybių narių ir ECU valiutomis buvo 25 proc.). Neapmokėtų tarptautinių skolos vertybinių popierių eurais dalis (siaurąja prasme) svyruoja ties 20 procentų riba. Tai šiek tiek mažiau negu iki įvedant eurą, nes nuo 1999 m. sausio 1 d. euro zonos valstybių narių tarpusavio sandoriai yra ne tarptautiniai, o euro zonos vidaus sandoriai.

Euro zonos akcijų rinkose išlikusi vertybinių popierių biržų segmentacija vis dar apriboja investuotojų iš ne euro zonos valstybių galimybes ir mažina akcijų rinkos likvidumą. Tačiau per keletą pastarųjų metų padėtis pasikeitė į gerąją pusę, nes naujausi ES teisės aktai reikalauja, kad ne Europos Sąjungos jurisdikcijai priklausantiems investuotojams ir finansų tarpininkams būtų užtikrintos teisinės ir techninės galimybės be apribojimų investuoti ES kapitalo rinkoje. Europos vertybinių popierių biržos taip pat ieško glaudesnių bendradarbiavimo formų, pasirašo bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis. Šiuo metu euro zonos vertybinių popierių biržų kapitalizacija (2 696 mlrd. eurų) yra antroje vietoje po JAV (11 546 mlrd. eurų) ir viršija visų kitų didžiausių pramoninių valstybių vertybinių popierių biržų kapitalizaciją kartu paėmus.

Bankų sektoriuje euro vaidmuo taip pat padidėjo. 1999 m. kovo mėn. euro zonos pinigų ir finansų institucijų, išskyrus Europos centrinį banką (ECB) ir 11 euro zonos valstybių centrinius bankus, nerezidentams suteiktų paskolų ar iš jų priimtų indėlių 40 procentų buvo denominuoti eurais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2686 žodžiai iš 8853 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.