Euro atsiradimo priežastys ir pasekmėsEuropos šalių pasiryžimas turėti bendrą valiutą pirmiausiai pagrįstas
ekonominiais sumetimais. Sukūrus bendrą rinką Europoje, norima geriau
išnaudoti jos privalumus, o tam reikia bendros valiutos ir pinigų
politikos, kuri užtikrintų didesnį ES šalių pinigų sistemų stabilumą ir
padidintų Europos svarbą pasauliniame ūkyje.
Europos kelias į Ekonominę ir pinigų sąjungą prasidėjo 1957 m. Romoje,
kur buvo pasirašyta sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB)
įkūrimo. Šioje sutartyje įteisintas laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgos
judėjimas EEB šalyse, tačiau nenumatyta bendra šių valstybių pinigų
sistema. Septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje
bandyta įgyvendinti bendros valiutos įvedimo idėją, tačiau nesėkmingai.
1979 m. sukurta Europos pinigų sistema, kuri iš dalies užtikrino Europos
bendrijos šalių pinigų sistemų stabilumą. 1987 m. Vieningos Europos Akte
išreikštas Europos Bendrijos šalių noras ateityje siekti glaudesnio Europos
susivienijimo, o 1989 m. parengtas Europos ekonominės ir pinigų sąjungos
įgyvendinimo projektas.
1992 metais dvylikos Europos valstybių (Airijos, Belgijos, Danijos,
Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo,
Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos) įgaliotieji atstovai Nyderlandų
mieste Mastrichte pasirašė Europos Sąjungos sutartį. Ši sutartis,
visuomenei plačiau žinoma Mastrichto sutarties vardu, įsigaliojo nuo 1993
lapkričio 1 dienos. Joje buvo numatyta ekonominės ir pinigų sąjungos
(trečiojo etapo) įgyvendinimo tvarkaraštis bei nutarta įvesti bendrus
pinigus ir įsteigti Europos centrinį banką. Nors 1995-ųjų sausio pirmąją
Austrija, Suomija ir Švedija tapo pilnateisėmis ES narėmis, o 1997 metų
spalio 2 dieną buvo pasirašyta modifikuota Europos Sąjungos (Amsterdamo)
sutartis, ES planai dėl bendrųjų pinigų nebuvo pakeisti.
Vardas „naujagimiui“ buvo suteiktas pastarajam dar negimus. 1995-ųjų
gruodį ES valstybių vadovai nutarė būsimus bendrus ES pinigus pavadinti
eurais. Pavadinimą inspiravo graikų raidė epsilon. Ji simbolizavo klasikinį
Europos laikotarpį. Be to, simbolis atkartojo pirmąją žodžio „Europa“
raidę. Taip pat buvo nutarta atlikti trejų metų reklaminę kampaniją, kad
tiek ES piliečiai, tiek viso pasaulio gyventojai sužinotų naujosios
valiutos pavadinimą.
Kiekviena valstybė, tiksliau jos centrinis bankas, turi teisę išleisti
į apyvartą nacionalinius pinigus. Lietuvoje šią teisę turi Lietuvos bankas,
Suomijoje – Suomen Pankki, Prancūzijoje – Banque de France, Airijoje –
Central Bank of Ireland, Vokietijoje – Deutsche Bundesbank ir t. t. Todėl
natūralu, kad nė vienos ES šalies centrinis bankas negalėjo išleisti eurų.
Tam tikslui įgyvendinti 1998 metų birželio 1-ąją dieną buvo įsteigtas
Europos centrinis bankas. Tiesa bankas turėjo pirmtaką (1994 metų sausio 12
dieną buvo įkurtas Europos monetarinis institutas), kuris atliko daugelį
organizacinių veiksmų, susijusių su euro įvedimu. Tai paaiškina, kodėl taip
greit, 1999 metų sausio 5 dieną, gimė euras. Būtent tą dieną jis buvo
pradėtas naudoti vienuolikos ES valstybių tarpbankiniuose atsiskaitymuose,
t. y. ES piliečiai, kaip ir anksčiau atsiskaitydavo sau įprastomis
nacionalinėmis valiutomis, jie euro nematė, o tik girdėjo apie jį daug
šnekų.
Euro-zona – tai ES valstybių, nutarusių atsisakyti savo nacionalinių
valiutų ir įsivesti bendrus ES valstybių pinigus, grupė. Čia reikėtų
pabrėžti, kodėl tik vienuolika (nors tuo metu jau buvo 15) ES valstybių
1999 metų sausio 5-ą dieną pateko į minėtąją euro-zoną. Tai iš esmės nulėmė
du faktoriai – Mastrichto sutartis ir konvergencijos (susiliejimo)
reikalavimai. Mastrichto sutartis buvo euro kūrimo pamatas, tačiau šioje
sutartyje buvo numatyta ir galimybė susilaikyti, t. y. neįstoti į euro-
zoną. Danija, Didžioji Britanija ir Švedija nutarė, kad joms neparanku
patekti į euro-zoną. Nors Danijos politikai ir išsikovojo nuolaidų, tačiau
šalies piliečiai praėjusių metų rugsėjo 29 dienos referendume pasisakė
prieš vieningą ES valiutą. Didžioji Britanija yra pernelyg konservatyvi,
kad atsisakytų savo svaro sterlingo, o Švedijos ūkio augimas tuo
laikotarpiu buvo spartesnis, nei bendras vidutinis ES šalių ir šaliai
paprasčiausiai nebuvo ekonominio pagrindo įsivesti bendrą valiutą. Tuo
tarpu Graikija, nors ir labai norėjo, tačiau nebuvo pakviesta į euro-zoną.
Tai nulėmė šalies ūkio rodiklių neatitikimas nustatytiems konvergencijos
kriterijams. Todėl Graikija euro-zonos valstybe tapo vėliau, nuo 2001
sausio pirmosios dienos.
Tarptautinis euro vaidmuo
Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro
zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos
Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra
svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo kaip tarptautinės
valiutos
naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne
euro zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir
privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas
kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o
neoficialiais investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos
vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei
prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu.
EPS turėtų sustiprinti euro zonos ekonomikos plėtrą, kadangi sumažės
operacijų sąnaudos, padidės paskirstymo veiksmingumas, nebeliks priemokų už
valiutų kursų riziką, o investicijų paklausa padidės. EPS padės pasiekti ne
tik vidaus stabilumą ji turės įtakos kuriantis didesnei ekonominio ir