Europa
5 (100%) 1 vote

Europa

1121

ĮVADAS

Galėtume paklausti kodėl Europa pradėjo vienytis? Atsakę į šį klausimą, geriau suprasime Europos Sąjungą. Penki Europos vienijimosi dešimtmečiai – tai pavyzdingai išmokta keliolikos šimtmečių istorijos pamoka.

Materialinė Europos Sąjungos gerovė, aukštas gyvenimo lygis, nuo prekių lūžtančios lentynos kiek klaidina: gali pasirodyti, kad dėl šių dalykų kūrėsi Europos Sąjunga. Tuo tarpu vakarų Europos šalys pradėjo vienytis vengdamos karo.

Vienyti Europą ėmėsi traumuotos tautos. Karų virtinė, ypač du pasauliniai karai, privertė Vakarų europos valstybes ieškoti kitokio sambūvio. Antrasis pasaulinis karas gerokai sukompromitavo nacionalines valstybes. Mąstantieji suvokė, kad nacionalizmas – tai karas, kad jeigu valstybės nepasidalys suverenitetu, jeigu neieškos bendro intereso, jas ištiks bendra neganda. Kaip išeiti iš užburto rato, pasiūlė prancūzas Schumanas. Jis 1950 m. pasiūlė suvienyti Prancūziją ir Vokietiją. Šis pasiūlymas žinomas Schumano plano vardu. Tuomet, prieš penkis dešimtmečius, jis nuskambėjo drąsiai ir neįprastai. Schumano pasiūlymas iškėlė daug klausimų dėl suverenių valstybių ateities.

Kad sumažėtų konfliktai tarp europiečių, jiems reikėjo vienybės. Ekonomiškai susijusioms šalims nekils pagunda kariauti, nes tai būtų karas su kaimyninėje šalyje investavusiu tautiečiu verslininku, su į ją dirbti išvykusiu tautiečiu darbininku.

Anot Monnet’o, nors žmonių prigimties nepakeisi, tačiau sukūrus teisingesnes ir visiems privalomas taisykles žmonės, kaip prisitaikančios būtybės, o kartu su jais – ir valstybės, neturės kitos išeities, kaip tik elgtis teisingiau.

1. KAS VALDO EUROPOS SĄJUNGĄ

Europos sąjunga yra unikalus ekonomikos ir politinis pastatas. Jį keblu lyginti su tipiška tarptautine organizacija ar federacija. Europos Sąjunga neturi nei įprasto prezidento, nei įprasto parlamento, nei įprastos vyriausybės. Ji yra savotiškas valstybių federacijos ir tarptautinės organizacijos hibridas. Europos Sąjunga turi įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, bet neskiria aiški riba. Be to, kitaip negu įprasta federacija, Europos Sąjunga vis dar kuriama toliau vienijasi. Šio statinio konstitucinė, politinė ir ekonominė architektūra kinta, o patys architektai dar nėra susitarę dėl galutinės statinio formos.

Europos Sąjunga neturi vieno stipraus centro. Briuselis tėra vienas iš centrų, jame tiesiog įsikūrė daugiausia Sąjungos įstaigų. Sprendimai randasi ne tik Briuselyje. Atvirkščiai Europos Sąjungoje daugiausia lemia jos šalių sostinės.

Sąjungai visuomet pirmininkauja kuri nors jos valstybė. Bet ji ne vairuoja, o tik derina Europos Sąjungos veiksmus, siūlo darbotvarkę, prižiūri, kad priimti sprendimai būtų įgivendinami. Pirmininkaujanti šalis privalo ieškoti kompromiso tarp penkiolikos Sąjungos valstybių. Po pusės metų ją pakeičia kita šalis narė, po pusmečio – vėl kita. Taip ir sukasi pirmininkavimo ratas, paeiliui suteikdama progą pirmininkauti kiekvienai valstybei.

Strategines Europos sąjungos užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus priima penkiolikos šalių narių vadovai. Jie yra pagrindiniai Europos vienijimosi arbitrai, galintys jį arba spartinti, arba lėtinti, ryžtis naujai vienijimosi iniciatyvai arba ją atidėti. Vadovų susitikimai paprastai vadinami “viršunių susitikimais”, o oficialus jų pavadinimas – europos viršūnių taryba (svarbu nepainioti su Europos Taryba, kuri rūpinasi demokratija ir žmogaus teisėmis, posėdžiauja Strasbūre ir nėra Europos Sąjungos institucija). Iki 2000 metų Sąjungos vadovai formaliai susitikdavo kiekvieno pusmečio pabaigoje – birželį ir gruodį – šalyje, kuri pirmininkauja Sąjungai, ir kartą per pusmetį susitikdavo neformaliai. Nuo 2000 metų kovo jie nutarė rengti tris formalius susitikimus per metus. 2000 metų gruodį Nicoje Europos Sąjungos vadovai nusprendė, kad kai Sąjunga turės 18 valstybių narių, visi vadovų susitikimai vyks Briuselyje.

Šalių vadovai sprendimus priima bendru sutarimu. Kol bent vienas iš penkiolikos vadovų neapsisprendęs, sprendimo nėra. Dėl šios taisyklės, pavyzdžiui, vadovų derybos dėl Amsterdamo sutarties 1997 metais, taip pat dėl Nicos sutarties 2000 metais truko iki paryčių. Derybos dėl Amsterdamo sutarties taip ir baigėsi be esmingesnių Europos Sąjungos reformų, mat išsiskyrė vadovų nuomonės. Nors ir retai pasitaikantys, tokie atvejai traumuoja visą Europos Sąjungą, todėl vadovai stengiasi jų išvengti. Kaip sąjungai išsiplėtus pavyks susitarti su 27 ar 28 šalių vadovais – jau netolimas ateities klausimas.

Vadovų susitikimai pritraukia pulką žurnalistų, visuomeninių organizacijų aktyvistų. Pirmininkaujanti šalis visomis išgalėmis stengiasi, kad tokie susitikimai pasisektų ir įsimintų. Jie paprastai rengiami sostinėje arba vaizdingiausiuose, gražiausiuose šalies miestuose, neretai kurortuose.

2. KAIP EUROPOS SĄJUNGĄ VALDO MINISTRAI

Šalių vadovų apibrėžtus strateginius uždavinius įgyvendina penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai posėdžiaujantys Briuselyje. Šie ministrų susitikimai oficialiai vadinasi Europos Sąjungos
Tarybos posėdžiais. Tarkime, Europos Sąjungos sankcijas Rusijai dėl Čečėnijos skelbia užsienio reikalų ministrai, o jeigu krenta euro kursas, tariasi finansų ministrai.

Taryboje susirenkantys ministrai ir tvarko pagrindinius Sąjungos reikalus – balsuodami priima Europos Sąjungos teisės aktus (tačiau daliai jų reikia dar ir Europos Parlamento pritarimo). Kiekvienos šalies ministras Taryboje turi fiksuotą balsų skaičių, priklausantį nuo šalies gyventojų skaičiaus. Taryboje ministrai dėl delikatesnių dalykų (bendrosios užsienio politikos, struktūrinių fondų) balsuoja vienbalsiai. Svarstydami bendrąją rinką reguliuojančius teisės aktus, ministrai dažniausiai balsuoja kvalifikuota balsų dauguma. Šiuo metu jai pasiekti pakanka 62 balsų. Žinojimas, kad tam tikru klausimu reikės balsuoti kvalifikuota balsų dauguma, verčia šalis siekti konsensumo iki balsuojant, nes nė viena iš jų nenori atsidurti balsavimą pralaimėjusioje mažumoje.

Dažniausiai – kartą per mėnesį – Briuselyje renkasi užsienio reikalų bei ekonomikos ir finansų ministrai. Kitų sričių ministrai susitinka kartą per tris mėnesius ar rečiau. Kiekvieną ministrų posėdį parengia šalių narių nuolatinių atstovų (ambasadorių) prie Europos Sąjungos “Coreper” (nuolatinių atstovų komiteto trumpinys).

‘’Coreper” komitetas retai kada patenka į visuomenės dėmesio lauką. Tuo tarpu jo posėdžiai itin svarbūs: jų metu ambasadoriai parengia daugumą Tarybos sprendimų. Tarybos susitikimuose ministrai paprastai neturi laiko gilintis į detales, todėl jie dažnai pritaria daugumai ambasadorių siūlymų, o patys sprendžia tik aktualiausius politinius klausimus.

3. KOKIA YRA EUROPOS KOMISIJA

Europos Komisija yra bene puikiausias Europos Sąjungos administracinis kūrinys. Tuo yra įsitikinę daugelis Europos vienijimosi šalininkų. Komisija išsiskiria iš įprastų administracijų naujoviškomis užduotimis, darbo metodais ir sandara.

Neeilinis yra ir komisijos indėlis į Europos suvienijimą. Europos Sąjungos patirtis byloja, kad šalys sparčiausiai vienijasi tuomet, kai Europos Komisija dirba energingai ir nestokoja iniciatyvos. Europos Komisija gali būti aktyvi tik tada, kai vienijimąsį palaiko ir valstybės narės.

Komisijos naujoviškumas yra tai, jog Europos Bendrijų šalys delegavo jai dalį savo suverenių teisių, kad Komisija jas geriau realizuotų bendram labui. Komisija pašaukta ginti bendruosius besivienijančios Europos interesus, o ne tenkinti įtakingiausių valstybių įnorius. Ne veltui nedidelės Europos Sąjungos šalys laiko Komisiją patikima užtarėja. Iki šiol ji savo misiją atliko profesionaliai, veikdama kaip vienas iš Europos vienijimosi variklių. Būdama Briuselio įvykių centre Komisija kartu patiria spaudimą iš visų pusių.

Bene svarbiausia Komisijos darbo priemonė yra teisė siūlyti šalims narėms vienijimosi iniciatyvas. Išskyrus asociacijos sutartis ir sutartis dėl naujų narių įstojimo, ministrai (Taryba) negali priimti teisės aktų (reglamentų, direktyvų), jeigu ir jų neinicijuoja. Šiuos projektus kuria Komisijos tarnautojai, pasitelkdami į pagalbą specialius komitetus. Tokių komitetų Briuselyje veikia apie tūkstantį. Juose išvien dirba Komisijos , šalių narių pareigūnai, interesų grupių atstovai, nepriklausomi ekspertai. Pateikusi teisės akto projektą Tarybai, Komisija gali jį bet kuriuo momentu atsiimti arba papildyti.

Iniciatyva, šis svarbiausias Komisijos ginklas, kartais atsisuka prieš ją pačią. Antai kai Komisijai vadovavo Delorsas, ji siūlė daug iniciatyvų, tačiau joms įgyvendinti nesulaukdavo papildomų darbuotojų ir papildomo finansavimo. Europa vienijosi, tačiau platėjo atotrūkis tarp vis gausėjančių Komisijos užduočių ir išteklių joms įgyvendinti, o tai vėliau tapo viena iš Jacques’o Santero Komisijos atsistatydinimo priežasčių

4. KĄ AIŠKINA ES INSTITUCIJOS

ES Teisingumo Teismas – aiškina Europos Sąjungos teisę. Jeigu šalis narė ar Europos Sąjungos institucija ją pažeidė, teismas gali imtis sankcijų. Europos Sąjungos teisės aktų nuolatos daugėja, tad Teisingumo teismui tenka nagrinėti vis daugiau bylų. Kad palengvintų Teismo naštą, šalys narės 1988 metais įsteigė pirmosios institucijos teismą. Teisingumo Teismą sudaro 15 teisėjų (po vieną iš kiekvienos valstybės narės) ir 9 generaliniai advokatai. Kaip ir Europos Komisija bei Europos Parlamentas, teismas yra nepriklausomai nuo šalių narių. Jis pašauktas sergėti bendras visoms šalims narėms privalomas teisines normas.

ES Audito rūmų paskirtis – kontroliuoti, kaip Europos Komisija įgyvendina Europos Sąjungos biudžetą. Kasmet 15 audito rūmų narių (po vieną iš kiekvienos valstybės narės) parengia apie tai raportą.

ES Regiono komitetas yra patariamoji institucija, kurią sudaro regionų ir savivaldybių atstovai. Jų šiuo metu yra 222. Komitetas atstovauja Briuselyje regionų ir savivaldybių interesams ir skatina glaudesnį regionų bendradarbiavimą. Jis gali komentuoti kitų Europos Sąjungos institucijų rengiamus teisės aktus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1486 žodžiai iš 2952 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.