Europa xvii-xviii a
5 (100%) 1 vote

Europa xvii-xviii a

Įvadas

Šiame referate aš pateikiu XVII-XVIII a. Europą, aprašau kurios valstybės buvo galingiausios kariniu atžvilgiu, kokie įsitikinimai vyravo valstybėse, kas per pasikeitimai vyko tuo metu. Kokie valstybių vadovai labiausiai pasižymėjo to meto istorijoje, taip pat paminėsiu referate ir keletą revoliucijų kurios padarė labai didelę įtaka europos istorijai.

Europa XVII a. Antrojoje pusėje – XVIII a.

Feodaliniai santykiai ir agrarinės raidos tipai kylant manufaktūriniam kapitalizmui. XVII a. Antrojoje pusėje – XVIII a. Visoje Europoje, išskyrus Olandija ir Angliją, tebesilaikė feodaliniai santykiai. Feodalų žemvaldžių klasė – bajorija tebebuvo viešpataujančioji klasė. Drauge plėtėsi prekybiniai santykiai , augo manufaktūros, stiprėjo kapitalistinė sankloda. Viso to veikiamas feodalizmas keitėsi, mėgindamas prisitaikyti prie besikeičiančių ūkio sąlygų ir apskritai gyveno savo irimo stadiją. Įvairiose Europos šalyse tie procesai vyko nesinchroniškai, nevienodu intensyvumu, tačiau būtent jie nulė

mė pagrindinę Europos istorinės raidos kryptį.

Įvairiose Europos regionuose skirtingai vystėsi agariniai santykiai, skyrėsi pagrindinės feodalizmo bazės – feodalinės žemės nuosavybės formos. Vakarų Europos šalyse (Prancūzijoje, Vokietijos bei Austrijos vakarinėse žemėse ir kai kur kitur ) egzistavo senjorijų sistema. Ponų gyvenamoje žemėje paprastai nebuvo praktikuojamas arimas, kaip nebuvo ir lažo, arba jie nevaidino bent kiek didesnio vaidmens. Didžiąją ariamosios žemės dalį dirbo valstiėčiai, gavę tą žemę naudotis iš feodalų arba išnuomoję ją tam tikram laikui. Už savo nudojamus sklypus (paprastai paveldimus) valstiečiai mokėjo senjorui nustatytas prievoles pinigais ir natūra. Nusavinus sklypą (valstiečiai turėjo tokią teisią, sumokėdami specialią didelę duoklią senjorui), naujajam savininkui pereidavo ir prievolė mokėti didelę duoklę už žemę. Valstiečiai dažniausiai buvo laisvi (nebuvo pritvirtinti prie žemės), bet šalia jų luominio nepilnavertiškumo išliko asmeninės priklausomybės nuo senjoro (visų pirma teisminės) elementai. Norėdami gauti didesnes pajamas, senjorai stengėsi padidinti valstiečių prievoles, pasunkinti slypų naudojimo sąlygas; valstiečiai atkakliai priešinosi šitam feodalinės senjorinės reakcijos spaudimui.

Pietų Europos šalys turėjo savų agararinės raidos ypatumų. Šiauriniuose ir pietiniuose Ispanijos, Portugalijos ir Italijos rajonuose buvo paplitęs smulkus valstiečių ūkis senjorų žemėse, kurias valstiečiai buvo gavę naudoti iš savo tėvų paveldėjimo būdu (Ispanija, Porturalija) arba kurias jie dirbo kaip smulkaus ūkio nuomininkai, dažniausiai už dalį derliaus. Tų šalių pietinėms sritims buvo būdingos stambios feodalų senjorų žemės valdos. Tas valdas dirbo bežemiai valstiečiai įvairiomis žemės naudojimo arba vergiškos nuomos sąlygomis. Visur juos spaudė įvairios feodalų ir bažnyčios rinkliavos.

Skandinavijos šalyse didelė dalis valstiečių nbuvo asmeniškai priklausomi nuo dvarininko ir feodalinio bajorų jungo. Čia buvo paplitę feodalinis valstiečių išnaudojimas prievolių valstybei ir duoklių pavidalu.

Rytų ir Centrinėje Europoje (į rytus nuo Elbės) tuo metu labiausiai suklestėjo dar vidurinių amžių pabaigoje susiklosčiusi lažinė baudžiavinė sistema. Tačiau šiurkščiausių feodalinio išnaudojimo formų atgimimas ir sustiprėjimas buvo glaudžiai susijęs su manufaktūrinio kapitalizmo laikotarpiu. Dvarų ūkis rėmėsi masiniu grūdų išvežimu į ekonomiškai išsivysčiusias Vakarų Eurupos šalis. Miestai, čia mažiau išsivystę, nebuvo rimta atsvara bajorijos valdžiai. Todėl feodalai, stengdamiesi naudoti savo interesais Europos rinkos galimybės, galėjo palaužti valstiečių ir pasipriešinimą. Pastarieji buvo paversti baudžiauninkais ir turėjo eiti lažą, su savo inventoriumi ir galvijais apdirbti pono valdas, sudarytas iš jo užgrobtų valstiečių ir bendruomenės žemių. Besiriamentis eksportu feodalinis dvaras buvo ypač paplitęs šiaurės rytų Vokietijos, Pabaltijo, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės žemėse. Baudžiavinėn priklausomybėn pateko taip pat didelės Habsburgų monarhijos teritorijos dalies valstiečiai (čekų ir vergų žemės, dalis Austrijos).

Ypatingos, nepaprastai sunkios valstiečių išnaudojimo formos buvo įvestos Osmanų Imperijos užkariautose Balkanų žemėse. Į Imperijos teritoriją įėjusiose žemėse veikė turkiška karinė lenų sistema su vyraujačia centralizuota renta. XVIII a. Pradėjo įsitvirtinti ir privatūs feodalų dvarai, kuriuose buvo įvedama baudžiava ir nuoma už dalį derliaus.

XVIII a. antroje pusėje – XVIII a. plito atkakli liaudies klasinė kova prieš feodalinį išnaudojimą ir mokesčių jungą. Šalia kasdieninio priešinimosi, gausių vietinių maištų ir mokesčių ir susidūrimų įsiliepsnodavo ir stambių valstiečių bei miestiečių sukilimų. Liaudies kova buvo vienas iš veiksnių, vertusių viešpataujančiąją klasę ieškoti naujų ūkininkavomo formų, atskirais atvejais nusikeisti ir apskritai ardė feodalinę sistemą. Liaudis,visų pirma valstiečiai su savo antifeodaliniais siekiais, sudarė pagrindinę tuo metu besivystančių nacionalinių išsivadavimo judėjimo jėgą (iš jų
didžiausi – 1648-1654 m. Ukrainiečių ir baltarusių išsivadavimo karas, 1703-1711 m. Vengrų liaudies išsivadavimo karas prieš Habsburgus).

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 810 žodžiai iš 2390 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.