Europos parlamentas struktūra veikla ir funkcijos
5 (100%) 1 vote

Europos parlamentas struktūra veikla ir funkcijos

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………….…………….3

1. EUROPOS PARLAMENTO RINKIMŲ TVARKA……………………………4

2. EUROPOS PARLAMENTO STRUKTŪRA IR VEIKLA………………………6

2. 1. Frakcijos, politinės partijos………………………………………………….…7

2.2. Parlamentiniai komitetai…………………………………………………..……9

2.2.1. Darbas komitetuose…………………………………………………….……10

2.2.2. Plenariniai posėdžiai…………………………………………………………12

2.3. Delegacijos………………………………………………….…………………13

2.4. Politiniai organai………………………………………………………………15

2.4.1. Pirmininkų konferencija………………………………………………….…15

2.4.2. Biuras………………………………………………………………………..15

2.4.3. Generalinis sekretoriatas……………………………………………………16

3. EUROPOS PARLAMENTO FUNKCIJOS……………………………………18

3.1. Teisės aktų leidyba……………………………………………………………18

3.2. Biudžeto tvirtinimas…………………………………………………..………24

3.3. Vykdomosios valdžios kontrolė (priežiūra) ……………….…………………26

IŠVADOS…………………………………………………………………………30

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………31

ĮVADAS

Europos Parlamentas yra kildinamas iš pagal Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį įsteigtos parlamentinės Asamblėjos. Nuo 1958 m. Pradėjus veikti Euroatomo ir Europos ekonominėms bendrijoms, ši Asamblėja tapo visų trijų Bendrijų Asamblėja. Europos Parlamentinė Asamblėja nuolat siekė išplėsti savo kompetenciją. Todėl ji 1962 m. kovo 20 d. nutarė pakeisti savo pavadinimą ir pasivadinti Europos Parlamentu.

Europos Parlamentas – tai viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, kurios pagrindinis tikslas – Sąjungoje atstovauti Europos Sąjungos piliečių interesams.

Nors jau praėjo palyginant nemažai laiko kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, tačiau tikrai nedažnas lietuvis atsakytų į klausimą, kas yra Europos Parlamentas, kokia jo veikla ir pan. Taigi, todėl ir svarbu pasigilinti į šią temą, o šiuo darbu pamėginsiu suteikti išsamią informaciją apie šią Europos Sąjungos instituciją.

Darbo tikslas – apibūdinti Europos Parlamentą kaip vieną iš pagrindinių Europos Sąjungos institucijų.

Norėdama tiksliau išnagrinėti šią temą iškėliau šiuos uždavinius:

• Išanalizuoti Europos Parlamento struktūrą, bei rinkimų tvarką.

• Išanalizuoti Europos Parlamento funkcijas, bei darbą komitetuose.

Rašydama šį darbą pagrinde rėmiausi lietuvių kalba išleistais leidiniais. Išsamią infgormaciją galima rasti Vitkaus, Pauliko, Junevičiaus leidiniuose. Taip pat rėmiausi Europos Sąjungos išleistais leidiniais ir be abejonės publikuojamais straipsniais internetiniuose puslapiuose.

1. EUROPOS PARLAMENTO RINKIMŲ TVARKA

Pirmiausia norėčiau apibrėžti Europos Parlamento sąvoką, supratimą.

Europos Parlamentas – tai institucija, atstovaujanti valstybių narių piliečiams. Daugelyje sričių Parlamentas atlieka bendro įstatymo leidėjo vaidmenį, jis kartu su Taryba dalijasi biudžetiniais įgaliojimais, atlieką politinę Komisijos kontrolę.

Sprendimas dėl visuotinių tiesioginių Europos Parlamento rinkimų buvo priimtas 1976m. rugsėjo 20 d., o įsigaliojo nuo 1978 m. liepos 1 d. visoms valstybėms narėms ratifikavus šį dokumentą. Netgi nutarus Europos Parlamento rinkimus rengti kas penkeri metai nepavyko susitarti dėl visoms valstybėms bendros rinkimų procedūros.

Europos Parlamento nariai renkami tiesioginių visuotinių rinkimų būdu pagal proporcinio atstovavimo sistemą nacionaliniu mastu (Austrijoje, Danijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje ir kitur), regioniniu mastu (Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Italijoje) arba pagal mišrią sistemą (Vokietijoje). Visose valstybėse taikomos bendrosios demokratinės taisyklės: teisė balsuoti sulaukus 18 metų, moterų ir vyrų lygybė, slaptas balsavimas. Belgijoje, Graikijoje, Liuksemburge dalyvauti rinkimuose privaloma, tad šiose valstybėse rinkėjų aktyvumas siekia apie 90 proc., tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje tradiciškai rinkėjų aktyvumas renkant Europos Parlamento narius būna mažiausias ir siekia 33 – 36 procentus.

1979 m. birželio 7 – 10 d. įvyko pirmieji visuotiniai rinkimai į Europos Parlamentą, kurio nariai renkami visuotiniu tiesioginiu slaptu balsavimu 5 metų kadencijai.

Išrinkti Europos Parlamento nariai veikia vadovaudamiesi „laisvo mandato“ principu: jų nesaisto nei rinkėjų, nei frakcijų instrukcijos. Nuo šiol Parlamento nario mandatas yra nesuderinamas su nacionalinio parlamento mandatu. Tik Airijai ir Jungtinei Karalystei buvo padarytos išlygos. Asmenys, norintys būti Europos Parlamento nariais, negali turėti kitų mandatų. Todėl Europos Parlamento nariais negali būti valstybės Vyriausybės, Komisijos, Teisingumo Teismo ar
Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo nariai.

2001 m. vasario 26 d. pasirašytoje Nicos sutartyje buvo numatyta Europos Parlamento narių skaičių padidinti iki 732 ir nekeisti šio skaičiaus ir po galimo kito plėtros etapo 2007 m., kai žadama į Europos Sąjungą priimti dar dvi šalis kandidates, Bulgariją ir Rumuniją.

Kai kurios valstybės narės priėmė įstatymus, kurių paskirtis – sudaryti vienodas galimybes moterims ir vyrams gauti rinkimų mandatus bei rinkimų įgaliojimus, o kitose šalyse politinės partijos ir toliau nustato savo taisykles. Į Europos Parlamentą vis daugiau išrenkama moterų. 1979 moterys sudarė tik 16,5 procento, 1994 metais – 27,5 proc., o 1999 metais – 29,7 proc. visų Parlamento narių.

Europos Parlamente kiekvienai valstybei narei atstovauja tiek išrinktų atstovų, kiek jų numatoma išrinkti pagal steigimo sutartis atsižvelgiant į valstybės narės gyventojų skaičių.

Skirtingose valstybėse labai skiriasi už Europos Parlamento narį reikiamų atiduoti balsų skaičius. Europos Parlamento narių skaičius vienai valstybei negali būti mažesnis nei penki nariai iš vienos valstybės narės.

Europos Parlamento rinkimus visose valstybėse narėse bendra tvarka numatoma pradėti organizuoti nuo 2009 metų.

Nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. bet kuris Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje narėje, gali balsuoti ir balotiruotis rinkimuose toje valstybėje, kurioje gyvena.Visi Europos Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje, iš kurios jie nėra kilę, turi teisę balsuoti šioje valstybėje tokiomis pačiomis, kaip ir šios valstybės piliečiai, sąlygomis. Dvidešimt penkiose valstybėse gali balsuoti ne jaunesni kaip 18 metų asmenys. Tačiau gyvenamoji vieta valstybėje apibrėžiama nevienodai. Norintys kandidatuoti į rinkimus asmenys turi būti kurios nors valstybės narės piliečiai ir atitikti šios valstybės Rinkimų kodekse apibrėžtus gyvenamosios vietos reikalavimus. Danijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Maltoje, Olandijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje kandidatui turi būti sukakę ne mažiau kaip 18 metų. Austrijoje kandidatai turi būti ne jaunesni kaip 19 metų, Airijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje – 21 metų. Prancūzijos Rinkimų kodekse reikalaujama, kad kandidatui būtų ne mažiau kaip 23 metai, Graikijoje, Italijoje ir Kipre – 25 metai.

Santrauka – Europos Parlamentas yra demokratinė Europos žmonių valios išraiška, o jo nariai penkeriems metams renkami asmenų sulaukusių 18 – 25 metų (moterų ir vyrų), priklausomai nuo valstybės.

2. EUROPOS PARLAMENTO STRUKTŪRA IR VEIKLA

Pradėdami eiti pareigas, naujai išrinkti Europos Parlamento nariai turės prisijungti prie politinės frakcijos, pasirinkti Parlamento komitetą, išrinkti frakcijos pirmininką, Parlamento pirmininką ir jo pavaduotojus, rasti savo vietą Strasbūre ir Briuselyje, suprasti pavienių Parlamento organų funkcijas ir imtis teisės aktų leidybos darbo.

2007m. sausio 1 d. į ES įstojus Bulgarijai ir Rumunijai, europarlamentarų skaičius išaugo iki 785, įskaitant 35 naujus Rumunijos deputatus ir 18 EP narių iš Bulgarijos. (Po 2009 m. europarlamentarų skaičius sumažės iki 736.). Europarlamentarai yra renkami kas penkeri metai iš 27 ES valstybių narių.

EP nariai posėdžių salėje sėdi susiskirstę ne pagal nacionalines delegacijas, o pagal septynias politines grupes. Jie atstovauja patiems įvairiausiems požiūriams į Europos integraciją, tarp jų yra ir tvirtų federacinės Europos rėmėjų, ir euroskeptikų.

Už visą Parlamento veiklą yra atsakingas biuras, susidedantis iš Parlamento pirmininko, jo pavaduotojų ir kvestorių, kurie biure eina patarėjų pareigas, taip pat nepriklausomai funkcionuoja ir kaip kvestorių kolegija. Pirmininkų konferencija, kurią sudaro Parlamento pirmininkas ir visų politinių grupių pirmininkai, yra atsakinga už Parlamento darbo organizavimą ir plenarinių sesijų darbotvarkės rengimą. Komitetų pirmininkų konferencija atlieka patariamąjį vaidmenį. Visą Parlamentą aptarnauja sekretoriatas.

Panagrinėsiu tolimesniuose skyreliuose pagrindines Europos Parlamento struktūros dalis ir darbą jose.

2. 1. Frakcijos, politinės partijos

Europos Parlamento nariai yra pasiskirstę pagal politines pažiūras, ir formuoja „politines grupes“.

Europos Parlamente politinės partijos veikia trimis lygiais:

• Transnacionaliniu

• Nacionaliniu

• Parlamentinių grupių

Ir pagrindinėse partijų šeimose partinės organizacijos kiekvienoje valstybėje narėje ir ES institucijose yra susijusios per transnacionalines partijų federacijas.

Parlamente yra visų Europos politinių partijų atstovų – nuo kairiųjų iki dešiniųjų.(Frakcijų pirmininkams sutikus, salėje Parlamento nariams skirtos vietos nustatomos pagal jų politinę priklausomybę, iš kairės i dešinę). Parlamentarai posėdžiauja, dirba ne nacionalinėse, o politinėse supranacionalinėse frakcijose.

Didžioji dauguma Europos Parlamento narių priklauso kokiai nors politinei frakcijai.

Politinė frakcija turi būti sudaryta iš skirtingų valstybių atstovų ir turėti bent minimalų narių skaičių. Jie buriasi ne pagal tautybę, bet pagal savo
pažiūras.

Šiuo metu Europos Parlamente yra aštuonios frakcijos:

Europos liaudies partijos (krikšcioniu demokratu) ir Europos demokratu frakcija;

Socialistu frakcija Europos Parlamente;

Liberalu ir demokratu aljanso už Europa frakcija;

Sąjungos už tautų Europą frakcija;

Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas;

Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji;

Nepriklausomybės/demokratijos frakcija;

Tapatybės, tradicijų ir suvereniteto frakcija

Šios frakcijos užtikrina vidaus darbo organizavimą. Daugelis politinių frakcijų yra susijusios su Europos masto partijomis, kurios Europos Sąjungos sutartyse vadinamos „svarbiu integracijos veiksniu, prisidedančiu prie Sąjungos piliečių europietiško sąmoningumo ugdymu ir padedančiu išreikšti jų politinę valią“. Kiekviena politinė frakcija turi savo pirmininką, biurą ir sekretoriatą.

Prieš balsavimą plenariniame posėdyje politinės frakcijos pagal savo politinę pakraipą išnagrinėja parlamentinių komitetų pranešimus ir neretai pateikia pataisas. Jų vaidmuo yra lemiamas ir nustatant plenarinių posėdžių darbotvarkę bei parenkant aktualius klausimus, įrašomus į sesijos darbotvarkę. Frakcijos pozicija yra derinama pačiose frakcijose, nė vienas narys negali būti verčiamas balsuoti tam tikru būdu.

Europos Parlamento frakcijas sudaro daugiau nei šimto politinių partijų atstovai, renkami į Europos Parlamentą. Parlamentaras negali priklausyti daugiau nei vienai politinei grupei (frakcijai). Politinė deputatų grupė gali būti įteisinta, jei į ją susiburia Parlamento nariai iš daugiau nei vienos valstybės narės. Minimalus reikalavimas sudaryti politinę grupę yra 23 nariai iš dviejų valstybių, 18 – iš trijų, 14 – iš keturių ir daugiau valstybių narių. Politinė grupė galės būti sudaryta, jei ją vienys ne mažiau kaip 1/5 valstybių narių atstovai ir joje bus ne mažiau nei 16 parlamentarų.

2.2. Parlamentiniai komitetai

Parlamento nariai pasiskirsto į nuolatinius komitetus, kurie specializuojasi tam tikrose srityse, kad būtų pasirengta Parlamento darbui plenarinėse sesijose. Šiuo metu yra 20 parlamentinių komitetų. Juos sudaro nuo 28 iki 86 narių, jie turi pirmininką, biurą ir sekretoriatą. Jų politinė sudėtis atspindi plenarinės sesijos sudėtį.

Parlamento komitetai susitinka kiekvieną mėnesį po dvi savaites Briuselyje, kad galėtų lengviau susisiekti su Komisija ir Taryba. Trečioji savaitė skirta politinių frakcijų susirinkimams, o ketvirtoji – plenariniams posėdžiams Strasbūre. Parlamentas taip pat rengia papildomus plenarinius posėdžius Briuselyje. Europos Parlamento nariai be kvietimo privalo susirinkti ir pradėti metinę Parlamento sesiją kovo mėnesio antrą antradienį. Neeilinė Parlamento sesija gali būti sukviesta, kai to pageidauja parlamentarų dauguma, Taryba arba Komisija.

Į pirmą sesiją (po rinkimų) susirinkusiems parlamentarams pirmininkauja vyriausias amžiumi parlamento narys, kol išrenkamas Parlamento pirmininkas. Po pirmininko rinkimų renkami 14 pirmininko pavaduotojų, o po jų ir 5 kvestoriai. Jie renkami dviejų su puse metų kadencijai.

Parlamentarai privalo kasmet be kvietimo susirinkti antrą kovo mėnesio antradienį ir privalo kasmet be kvietimo susirinkti antrą kovo mėnesio antradienį ir nustatyti sesijos trukmę metams ir jos pertraukas. Europos Parlamento pirmininkas privalo vadovauti visam Parlamento ir jo institucijų veiklai.

Europos Parlamento nariai komitetuose rengia, teikia pakeitimus ir balsuoja dėl teisės aktų pasiūlymų ir savo iniciatyva parengtų pranešimų. Jie nagrinėja Komisijos ir Tarybos pasiūlymus ir prireikus rengia pranešimą, kuris teikiamas plenarinėje sesijoje. Be to, Europos Parlamentas, įgyvendindamas savo priežiūros galias, gali sudaryti pakomitečius ir specifines problemas nagrinėjančius laikinuosius komitetus tarba tyrimo komitetus.

Komitetų pirmininkai koordinuoja savo komitetų veiklą Pirmininkų sueigoje.

Be to, yra jungtiniai parlamentiniai komitetai, kurie palaiko ryšius su pasirašiusiu Asociacijos sutarti valstybiu parlamentais bei tarpparlamentines delegacijos, palaikancios ryšius su treciuju valstybiu parlamentais.

1 lentelėje galime apžvelgti esančius parlamento komitetus

1lentelė. Parlamento komitetai.

Parlamento komitetai

AFET

:: Užsienio reikalai

DEVE

:: Vystymasis

INTA

:: Tarptautinė prekyba

BUDG

:: Biudžetas

CONT

:: Biudžeto kontrolė

ECON

:: Ekonomikos ir pinigų politika

EMPL

:: Užimtumas ir socialiniai reikalai

ENVI

:: Aplinka, visuomenės sveikata ir maisto sauga

ITRE

:: Pramonė, moksliniai tyrimai ir energetika

IMCO

:: Vidaus rinka ir vartotojų apsauga

TRAN

:: Transportas ir turizmas

REGI

:: Regioninė plėtra

AGRI

:: Žemės ūkis ir kaimo plėtra

PECH

:: Žuvininkystė

CULT

:: Kultūra ir švietimas

JURI

:: Teisės reikalai

LIBE

:: Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalai

AFCO

:: Konstituciniai reikalai

FEMM

:: Moterų teisės ir lyčių lygybė

PETI

:: Peticijos

DROI

:: Žmogaus teisės

SEDE

:: Saugumas ir gynyba

EQUI

:: Bendrovės „Equitable Life Assurance Society“ krizė

CLIM

:: Klimato kaita

2.2.1. Darbas komitetuose

Didžioji Europos Parlamento
darbų dalis atliekama komitetuose. Juose apsvarstomi visi klausimai prieš pateikiant svarstyti Parlamento plenariniuose posėdžiuose. Parlamento komitetai posėdžiauja Briuselyje.

Parlamentiniai nuolatiniai komitetai sudaromi Parlamento veiklos pradžioje, tuoj po rinkimų, taip pat įpusėjus jo kadencijai. Praėjus 2,5 metų arba pusei Parlamento kadencijos gali pasikeisti dalis komitetų narių ir gali būti perrinkti komitetų vadovai.

Komietai gali būti:

• Nuolatiniai

• Laikinieji (tyrimo komitetai)

• Pakomitečiai

Pakomitečiai ir laikinieji komitetai arba tyrimo komitetai tvarko tam tikrus specifinius reikalus ir yra paleidžiami, kai tie klausimai tampa neaktualūs. Kiekvienam komitetui vadovauja atskiras biuras, kurio sudėtyje būna pirmininkas ir du arba trys vicepirmininkai. Komiteto pirmininkas ir kiti biuro nariai privalo būti renkami pirmame komiteto posėdyje. Komiteto biuro nariai renkami slaptu balsavimu, kai to pageidauja ne mažiau nei šeštadalis komiteto narių.

Visų komitetų nariai renkami atsižvelgiant į Parlamento pirminikų konferencijos siūlymą, kuris turi atitikti teisingą visų parlamentarų pasiskirstymą į komitetus. Politinės grupės prieš tai derasi dėl proporcingo jų grupės narių atstovavimo komitetuose. Dauguma parlamentarų tampa tik vieno komiteto nariu, bet yra atvejų, kai tas pats parlamentaras būna net trijų komitetų narys.

Nuolatiniai parlamentiniai komitetai, kuriuos dažniausiai sudaro 50-60 narių, atlieka įvairius darbus, pavyzdžiui, aiškinasi su Komisija jos pasiūlymus, siūlo savo iniciatyvas, diskutuoja įvykių eigą su Tarybos pirmininku.

Svarbiausias komitetų uždavinys – visapusiškai išstudijuoti tuos teisės aktų projektus, kuriems priimti reikalinga Parlamento nuomonė.

Gali būti sudaromi ir laikini komitetai, kurie veikia ne ilgiau 12 mėnesių, jei Parlamentas nepratęsia šio nustatyto termino.

Buvo sudaryti tokie nenuolatiniai komitetai:

• Snukio ir nagų ligos

• Žmonių genetikos ir naujų medicinos technologijų

• ECHELON sistemos

• Informacijos apie BSE

• Bendrijos tranzito režimo

• Veiksmams dėl BSE paruošti.

Gali būti steigiami specialūs tyrimo komitetai kokiai nors kilusiai problemai spręsti dėl Bendrijos teisinių klausimų arba blogo administravimo, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip ¼ EP narių. Sprendimas sudaryti tyrimo komitetą privalo būti ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo priėmimo paskelbtas Oficialiame žurnale. Tyrimo komitetas privalo savo darbą atlikti per 12 mėnesių. Jeigu per šį laikotarpį nespėjama susidoroti su užduotimi, gali būti pratęstas komiteto veiklos laikas ne ilgiau kaip du kartus po tris mėnesius.

Europos Parlamento komitetų darbų apimtį ir įtaką lemia daugelis veiksnių:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2379 žodžiai iš 7774 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.