Europos sajunga
5 (100%) 1 vote

Europos sajunga

3

Europos Sąjunga ( ES ) mums dažniausiai asocijuojasi su įvairiais dalykais: vieninga ir taikia Europa, bendra valiuta, regionine parama, bendra Europos pilietybe, laisvąja prekyba, netrukdomu asmenų judėjimu, subsidijomis ūkininkams, produktų standartais ir kt. Iš tiesų per savo gyvavimo beveik penkiasdešimtmetį ES labai išsiplėtojo ir jos vaidmuo pačiose įvairiausiose valstybių narių gyventojų veiklos srityse yra daugiau ar mažiau svarbios. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. km, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekė 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų.

Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Europos Sąjunga, jos kilmė ir kūrimosi istorija

Vienyti Europą ėmėsi traumuotos tautos. Karų virtinė, ypač du pasauliniai karai, privertė Vakarų Europos valstybes ieškoti kitokio sambūvio. Ligtolinis jų sugyvenimas panašėjo į “sanmūšį”. Europiečių varžybos dėl iškasenų, kolonijų, naujų rinkų baigdavosi apkasuose. Konfliktavo dvi didžiosios žemyno kaimynės – Vokietija ir Prancūzija. Išeitį iš šios situacijos pasiūlė prancūzai. Kai pokario Europoje vėl pakvipo paraku, Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Schumanas 1950 m. gegužės 9 – ąją pakvietė susitaikyti dvi senas varžoves – Prancūziją ir Vokietiją. Kaip pirmą žingsnį susitaikymo link R. Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleisti jos kontrolę bendrai įstaigai – Vyriausiajai valdybai. Tuo metu nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje R. Schumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys. Prancūzų pasiūlymą sujungti anglių ir plieno pramonę taip pat parėmė Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. 1951 metais įkurtai ES pirmtakei – Europos anglių ir plieno bendrijai – ėmė vadovauti bendros institucijos. Šios Vakarų Europos šalys nutarė toliau kartu siekti gerovės. 1957 m. tos pačios šešios šalys įkūrė dar dvi bendrijas – Europos ekonominę ir Europos atominės energetikos bendriją. Jos dar labiau susiejo šių valstybių ekonomikas. Žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo kelyje iš vienos

4

šalies į kitą nyko užkarda po užkardos, barjeras po barjero, muitas po muito. Asigauti Europos ūkiui padėjo ir amerikiečių finansinė parama. Europos Bendriją 1973 m. praplėtė Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1981 m. Ispanija ir Portugalija. Europos Bendrijų sėkmė didelė ir dinamiška, jų rinka bei augantis politinis svoris masino ir kitas Europos šalis. Bendrijų valstybės laipsniškai tobulino bendrąją rinką, plėtojo bendrą žemės ūkio, prekybos, socialinę, regioninę, transporto, energetikos, aplinkosaugos, švietimo, kultūros ir kitas politikas.

1992 m. Europos Bendrijų šalys Mastrichto sutartimi įkūrė Europos Sąjungą. Pačios Bendrijos po šios sutarties neišnyko, jos išliko kaip ES sudedamosios dalys, bet greta jų atsirado Mastrichto sutarties įkurta bendra užsienio ir saugumo politika bei bendradarbiavimas vidaus ir teisingumo srityse. Taigi Europos Sąjungos plėtra tęsėsi, 1995 m. ją papildė Austrija, Suomija ir Švedija. Šiai dienai ES yra 15 lygiateisių šalių. 1998 m. prasidėjo derybos dėl narystės ES su Kipru, Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija ir Slovėnija. 2000 m. prasidėjo derybos dėl narystės ES su Latvija, Bulgarija, Rumunija, Malta ir Lietuva. 1991-08-27 Europos Bendrijos valstybės pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1995-12-08 Lietuva pateikė oficialią paraišką tapti ES nare. 1999 m. Helsinkyje Europos Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą pradėti derybas dėl narystės ES. Ir, minėta, 2000 m. vasario mėn 15 dieną Lietuva pradėjo derybas dėl narystės ES jau oficialiai.

ES struktūrą sudaro trys vadinamieji ramsčiai:

Europos Sąjungos Struktūra

5

Europos Sąjunga – unikalus ekonominis ir politinis darinys. Ji neturi nei įprasto prezidento, nei įprasto parlamento, nei įprastos vyriausybės…Briuselis yra vienas iš centrų, kuriame įsikūrė daugiausia Sąjungos įstaigų. Tačiau sprendimai priimami ne tik Briuselyje, bet ir Europos Sąjungos šalių sostinėse.

Strategines ES užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus joje priima penkiolikos šalių narių vadovai, susitinkantys kelis kartus per metus ( vadinamoji Europos Viršūnių Taryba ). Sprendimus priima bendru sutarimu. Šalių vadovų apibrėžtus uždavinius įgyvendina penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai posėdžiaujantys Briuselyje. Šie susitikimai vadinami ES tarybos posėdžiais. Kiekvieną ministrų posėdį parengia šalių narių nuolatinių atstovų ( ambasadorių ) prie ES komitetas, Briuselyje žinomas “Coreper” vardu ( “nuolatinių atstovų komiteto trumpinys” ). Komisijai vadovauja jos pirmininkas. Jį ir 19 komisarų penkerių metų kadencijai skiria šalys narės. Komisarų sudėtį turi patvirtinti
ir Europos parlamentas. Europos Parlamentas yra vienintelis pasaulyje demokratiškai ir tiesiogiai piliečių išrinktas įvairių šalių atstovus buriantis parlamentas. Europos Parlamentas nėra vienintelis aktų leidėjas. Šia funkcija ji dalijasi su ES Taryba. Europos Parlamente dirba 626 parlamentarai. 2000 m. Nicoje ES vadovai susitarė, kad 27 šalių narių Sąjungoje europarlamentarų bus 732. Lietuva Parlamente tures 13 atstovų ( balsų ).

Tarp svarbesnių ES institucijų yra ES Tesingumo teismas, kuris aiškina ES teisę; ES audito rūmai, kurie kontroliuoja kaip Europos komisija įgyvendina ES biudžetą; ES regionų komitetas – patariamoji institucija ir kt.. Be bendrųjų institucijų, ES esmė yra ir tai, ką šalys narės daro kartu…Keli dešimtmečiai prieš griūvant Berlyno sienai šešios Vakarų Europos šalys pradėjo ardyti jas skyrusias ekonomines ir biurokratines sienas, kliudžiusias bendrai gerovei. Vienas iš vienijimosi tikslų buvo sukurti jos šalių narių bendrą rinką, kurioje neliktų kliūčių laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui.

Kodėl Lietuva stoja į ES ir kodėl ES priima Lietuvą?

Lietuva stoja į ES, nes tai atitinka jos nacionalinius interesus, o rimtų ir realių alternatyvų narystei ES, bent jau kol kas, nepateikiama. Pirmiausia Lietuva stoja į ES siekdama saugumo ir stabilumo. Tai suprantama, nes 50 SSRS okupacijos metų negali dingti be pėdsakų. ES žino kaip siekti politinių tikslų ( saugumo ) ekonominėmis priemonėmis. Stodama į ES Lietuva siekia ne tik politinio, bet ir teisinio, socialinio, ekonominio saugumo. Lietuva yra valstybė, dar palyginti neseniai pati pradėjusi ekonominės sistemos pertvarką ir

6

kurti rinkos ekonomiką. Narystė ES leidžia Lietuvai perimti ES patirtį, kaip sėkmingai plėtoti ir vystyti rinkos ekonomiką. Šiam tikslui ES skiria lėšas, dalijasi patirtimi ir žiniomis.

ES – tai ir gausybė įvairių kultūros, mokslo, švietimo projektų. Tai įdomus, dinamiškas ir margas šliuolaikiškas gyvenimas. Ko gero aiškiausiai Lietuvos stojimo į ES priežastį nusakė LR Prezidentas V. Adamkus 2000 m. Metiniame pranešime: “Žinoma, šiandien galime mėginti dešimtmečių atotrūkį nuo Vakarų gyvenimo laimėjimų įveikti patys, be kitų paramos. Tik neužmirškime, kad Vakarų pasaulis nestovi vietoje. Dažnu atveju jis atsinaujina daug sparčiau už mus. Todėl vienintelis realus būdas Lietuvai išvengti provincijos atsilikimo – įlipti į greitąjį Europos traukinį, tapti visateise šio traukinio keleive”.

Neretai girdime, kad ES plėtra – tai procesas, kurio spartesne eiga pirmiausia suinteresuotos Vidurio ir Rytų Europos šalys kandidatės, neišskiriant ir Lietuvos. Aišku, kad šios šalys turi labai svarių motyvų įstoti į šią Sąjungą, bet plėtra nevyktų ir be kitos pusės, t.y. ES, intereso. Pirmiausia plėtra ES surantama kaip vienintelė glimybė galutinai užbaigti Europos vienijimąsi. Tai yra didžiosios politikos strateginis tikslas. Bet, aišku, kad yra ir paprastesnių bei labiau suprantamų plėtros motyvų. ES viliasi, kad Lietuvos ir kitų Vakarų ir Rytų Europos valstybių narystė bus gera priemonė palaikyti normaliems Vakarų ir Rytų Europos valstybių tarpusavio santykiams. Europa bus apsaugota nuo naujų konfliktų židinių atsiradimo. Be ES intereso, grindžiamo idealizmo motyvais, jos elgesį kuria ir materialinės paskatos. Vakarų ir Rytų Europos regionas, kuriam priklauso ir Lietuva, – tai 100 milijonų naujų vartotojų rinka, masinant daugelį ES gamintojų. Tai taip pat galimybė perkelti gamybą į pigenės darbo jėgos kraštus ir taip padidinti savo produkcijos konkurencingumą. Laisvas darbo jėgos judėjimas ir dėl integracijos spartėsiantys Lietuvos ir kitų Vakarų – Rytų Eropos valstybių ekonominio augimo tempai ilgainiui mažins nelegalią migraciją iš Vakarų Rytų Europos šalių, o tai iš tiesų aktualu greta jų esančioms valstybėms ( ypač Vokietijai ir Austrijai ). Ne mažiau svarbus Lietuvos įnašas į ES bus jos nacionalinė kultūra – kalba, literatūra, menas, liaudies tradicijos, pagaliau – kraštovaizdis.

Narystės ES kriterijai buvo apibrėžti 1993 m. Kopenhagos Europos viršūnių tarybos susitikime, kuriame derybos dėl ES plėtros Europos politikų pirmą kartą buvo įvardytos ne kaip derybos tarp “mūsų ir jų“” o kaip derybos dėl “mūsų ateities”.

Narystės ES reikalavimai:

– tapti demokratiška valstybe;

– sukurti veikiančią rinkos ekonomiką ir sugebėti išlaikyti ES – je veikiančių rinkos jėgų konkurencinį spaudimą;

7

– gebėti prisiimti narystei ES įsipareigojimus bei siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos;

– pertvarkyti administracines struktūras ir gebėti įgyvendinti ES teisės normas.

Ar valstybės kandidatės ir Lietuva yra pakankamai pasirengusios narystei?

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva padarė ryškią pažangą rengdamasi narystei. Narystės tikslas paskatino aktyviau vykdyti reformas. Lietuva ėmėsi ekonominių reformų, kurios kai kada buvo skausmingos, tačiau būtinos net ir nesiekiant narystės ES, kadangi valstybė nusprendė reformuotis ir sukurti atviros rinkos ekonomiką. Tuo pačiu metu ES teikia Lietuvai paramą, kurios pagrindinis komponentas yra PHARE programa. 2000-2002 m. bendra finansinė pagalba Lietuvai siekė apie 126 mln. eurų pagal PHARE programą, 90 mln.eurų
pagal SAPARD programą ir apie 155 mln. Eurų pagal ISPA programą. Pastaraisiais metais vis daugiau ES pagalbos buvo skiriama Lietuvos institucijų kūrimui arba stiprinimui. Tai reiškia, kad kuriamos ir stiprinamos demokratinės organizacijos ir viešosios institucijos, kurios įgyvendina ir įtvirtina ES acquis. Todėl 1998 m. Europos Komisija pradėjo vadinamąją poravimo programą, finansuojamą PHARE lėšomis, kuri inicijavo institucijų kūrimo procesą. Remiantis valstybių narių valstybės tarnautojų patirtimi, pagal poravimo programą padedama kandidatėms įgyti struktūrinių, personalo valdymo ir vadovavimo įgūdžių, reikalingų įgyvendinti acquis, ir siekti valstybių narių standartų. Lietuvos pažangą įgyvendinant stojimo kriterijus stebi Europos Komisija, kuri ES Tarybai pateikia reguliarias ataskaitas apie kiekvieną kandidatę. 2001 m. reguliariojoje ataskaitoje apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES gerai vertinamos Lietuvoje vykdomos reformos ir ji pripažįstama funkcionuojančios rinkos ekonomikos valstybe. Tačiau ataskaitoje nurodoma, kad Lietuva vis dar turi nemažai atlikti kovodama su korupcija, mažindama nedarbą, gerindama bendradarbiavimą tarp institucijų ir pasirengdama naudotis ES struktūriniais fondais.

Lietuvos dalyvavimas ES vidaus rinkoje

Vienas dalykas ES yra pats svarbiausias. Jis yra jos pagrindas, klojamas nuo pat Europos Bendrijų įsikūrimo. Šis pagrindas – vidaus rinka, kurią sudaro vadinamosios keturios laisvės:

– laisvas prekių judėjimas;

8

– laisvas asmenų judėjimas;

– laisvas paslaugų judėjimas;

– laisvas kapitalo judėjimas tarp valstybių.

Vidaus rinka yra esminis integracijos tikslas, taip pat pagrindinis ES startyje įtvirtintas siekis, kurį įgyvendinus turbūt labiausiai pasikeitė ES ekonomika ir jos piliečių gyvenimas. Žmonės įgijo daugiau galimybių, daugiau erdvės verslui, studijoms, o taip pat ir kelionėms. Mums svarbu ką vidaus rinkoje ir laisvosios prekybos, judėjimo bei verslo sąlygos reiškia mums visiems Lietuvos gyventojams, įmonėms, vartotojams? Bandysime į šį klausimą atsakyti.

Naujos Europos sukūrimo motyvas, bene svarbiausias, – ekoniminis, todėl svarbu akcentuoti ekonominius rezultatus. Trumpai apžvelgiant ES ekonomikos laimėjimus, pažymėtinas ES vidaus rinkos dydis ( 376 mln. vartotojų ) bei būsimos plėtros įtaka, dėl kurios vidaus rinka sieks beveik 500 mln, vartotojų. 1999 m. ES sukurto Bendrojo Viduas Produkto ( BVP ) dydis sudarė 7900 mlrd. eurų ir buvo maždaug lygus JAV, bet beveik du kartus viršijo Japonijos BVP. Visoje ES BVP išaugo 4,8%. Vienam gyventojui 1999 m. sukurtas BVP sudarė 21 131 eurą. Infliacija Es šalyse sudarė 1,2%, 2000 m. siekė beveik 2%. Nedarbas ES yra gana aukšto lygio: 1999 m. 15 – oje šalių narių siekė 9,2%. Aukščiausiu nedarbo lygiu pasižymi Ispanija ir Italija. Mažiausias nedarbas yra Liuksemburge ( 2,3% ). Paslaugų sektorius yra svarbiausias ES ekonomikos struktūroje ( 65% užimtųjų, apie 70% sukurto BVP ). Žemės ūkis ES sukuria

šiek šiek tiek daugiau nei 2% BVP, perdirbimo pramonė

– 23%, statybos – apie 5%BVP ( žr. 1 diagramą ).

9

ES šalių narių eksporte vyrauja mašinos ir tansporto priemonės, pramoninės prekės ( 2 diagrama ). ES taip pat daugiausia importuoja mašinų ir transporto priemonių, kitų pramoninių prekių ir energijos bei žaliavų ( žr. 3 diagramą ).

ES pagrindinės prekybos partnerės yra JAV ( žr. 4,5 diagramas ). Aktyvi prekyba vyksta su Europos ekonominės erdvės šalimis. Tačiau Europos vidaus rinkoje suvartojama daugiau kaip pusė šalių narių pagamintos produkcijos.

10

11

Europos pokario metų integracija, paskatinta saugumo, politinių ir ekonominių motyvų, įgyvendinta ir išplėtota bendrijų steigimų pagrindu, pasiekė savo pagrindinį ekonominį tikslą – sukūrė bendrąją rinką, kurios funkcionavimas ir plėtra yra visuomenės gerovės pagrindas.

ES ekonomikos laimėjimai, jos vieta ir vaidmuo pasaulio ekonomikoje yra patrauklus ir siektinas pavyzdys postsocialistinėms valstybėms. Ypač svarbus ES plėtros motyvas Lietuvai yra akivaizdūs mažųjų šalių narių laimėjimai, skatinantys jau pasirengimo narystei laikotarpiu dėti visas pastangas siekiant įsitraukti į ES bendrąją rinką, ugdyti gebėjimą pasinaudoti ekonominės integracijos teikiamais privalumais ir išvengti galimų neigiamų pasekmių.

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje apibrėžtas svarbiausias Bendrijos tikslas: “…kuriant bendrąją rinką ir derinant šalių narių ekonominę politiką, skatinti bendrijos ekonominės veiklos harmoningą raidą, nuolatinį ir subalansuotą augimą, stabilumo didėjimą, gyvenimo standartų paspartintą augimą ir artimus santykius tarp šalių narių”.

Bendrijos veikla pagal sutarties sąlygas ir numatytus įgyvendinimo terminus turi apimti:

 Muitų ir kiekybinių apdorojimų bei kitų priemonių, turinčių analogišką poveikį, pašalinimą prekių importui ir eksportui tarp šalių narių;

 Bendrų muitų tarifų ir bendros prekybos politikos trečiųjų šalių atžvilgiu sukūrimą;

 Kliūčių laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui pašalinimą;

 Bendrosios žemės ūkio politikos sukūrimą;

 Bendrosios transporto politikos suderinimą;

 Sistemos, užtikrinančios konkurenciją bendrojoje
rinkoje, sukūrimą;

 Procedūrų, leidžiančių koordinuoti ekonominę šalių narių politiką ir padedančių išvengti mokėjimo balanso pusiausvyros pažeidimų, patvirtinimą;

 Šalių narių teisės suderinimą, leidžiantį tinkamai funkcionuoti bendrajai rinkai;

 Europos socialinio fondo įkūrimą, siekiant pagerinti užimtumo galimybes ir pagerinti darbuotojų gyvenimo standartus;

 Europos investicijų banko sukūrimą, siekiant palengvinti Bendrijos ekonominę plėtrą, panaudojant naujus išteklius;

 Bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir teritorijomis, siekiant didinti prekybą ir skatinti bendrą eonominę ir socialinę plėtrą.

Romos sutarties nuostatos vėliau buvo išplėstos kituose teisės aktuose: Suvestiniame Europos akte, apimančiame Europos pinigų sistemą, aukštesnio integracijos lygio bendrosios rinkos sukūrimą iki 1992 m. pabaigos, Mastrichto, Amsterdamo sutartyse, kurių įgyvendinimas užtikrina Europos Sąjungą su bendra valiuta, bendru centriniu banku, bendra pinigų politika.

12

Nors Bendrijos vidaus muitų ir kiekybinių apribojimų panaikinimas vyko sparčiai, tačiau skirtingas valstybių narių teisinis reglamentavimas, skirtingos gamybos ir pateikimo rinkai taisyklės trukdė laisvam prekių judėjimui. Skirtingą profesinę kvalifikaciją liudijantys dokumentai ribojo asmenų judėjimo laisvę ir teisę apsistoti, įsidarbinti kitoje Bendrijos šalyje. Skirtingi valstybių narių teisės aktai trukdė ir laisvam paslaugų judėjimui. Aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo pirmoje pusėje iškilusias ekonomines ir socialines problemas dar labiau paaštrino santykinis integracijos proceso sąstingis. Buvo ieškoma būdų, kaip spręsti iškilusias ekonomines ie socialines problemas bei kaip suderinti visų valstybių narių skirtingas politines nuomones dėl Europos integracijos. Norint sukurti efektyviai veikiančią bendrąją rinką tarp Europos valstybių, reikėjo ne tik pašalinti visas kliūtis keturioms laisvėms, bet ir panaikinti rinką iškraipančias vyriausybių intervencines ir kitas priemones. Tai galėjo būti įgyvendinta plėtojant bendrąją rinką, gilinant inegraciją, šalinant kliūtis visoms keturioms laisvėms įgyvendinti. Vidaus rinkos taisyklių suderinimas apėmė tokias sritis kaip produktų standartai, sertifikavimas, viešieji pirkimai, intelektinė nuosavybė, transportas, naujos technologijos ( prekių ir paslaugų judėjimas ), reglamentuojamas ES acquis, bei kitas vidaus rinkos sritis.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2623 žodžiai iš 8156 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.