Europos sąjungos mokesčių sistema
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos mokesčių sistema

1121314151

TURINYS

Įvadas 3

1 Mokesčių sistemos 4

2 Europos šalių mokesčių sistemos 4

2.1 Prancūzijos mokesčių sistema 4

2.2 Vokietijos mokesčių sistema 6

2.3 Didžiosios Britanijos mokesčių sistema 8

2.4 Italijos mokesčių sistema 9

2.5 Austrijos mokesčių sistema 12

2.6 Suomijos mokesčių sistema 15

2.7 Belgijos mokesčių sistema 16

2.8 Lietuvos mokesčių sistema 17

Išvados 19

Literatūra 20

ĮVADAS

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis.

Anksčiau vientisos mokesčių sistemos nebuvo. Senovėje dažniausiai buvo imamos duoklės natūra ar pinigais. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė viduramžiais, suteikus Europos stambiesiems žemvaldžiams privilegijas.

Mokesčių klausimas tapo aktualus 15-16 a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, valstybiniam aparatui ir kariuomenei išlaikyti. Monarchai nepajėgė padengti šių išlaidų. Siekiant jas padengti, buvo ieškoma naujų valstybės pajamų šaltinių ir mėginama juos teoriškai pagrįsti.

18 a. buvo pradėta mąstyti apie mokesčių visuotinumo ir proporcingumo idėjas ir kaip įvairius mokesčius sujungti į mokesčių sistemą. Tuo metu bajorija ir dvasininkija praktiškai mokesčių nemokėjo, buržuazija nuo jų dažniausiai išsisukdavo, taigi mokesčius tekdavo mokėti valstiečiams. Jie mokėjo rentą ir vykdė įvairias feodalines prievoles, bažnyčiai mokėdavo dešimtinę, mokesčius karaliui. Ekonomistai pastebėjo, kad tokia mokesčių politika neskatino valstiečių nei geriau dirbti, nei plėtoti savo veiklą, ir siūlė įvairius apmokestinimo projektus. Taip pradėjo formuotis mokesčių teorijos pagrindai.

Mokesčiai yra įstatyminiu pagrindu besiremiantys privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą (valstybės ar savivaldybių). Mokesčiai yra valstybės pajamos, kurios užtikrina valstybės išlaidų, numatytų biudžete, finansavimą gaunamos mokesčių, rinkliavų ar skolų pavidalu, taip pat – iš valstybinių įmonių. Mokesčiai ir rinkliavos surenkami iš privataus sektoriaus ir vyriausybė jų atžvilgiu neturi grąžinimo įsipareigojimų. Mokesčiai yra priverstiniai, būtini mokėjimai valstybei.

Teoriškai valstybės mokesčių sistema turi būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Kiekvienoje šalyje mokesčių sistema kuriama ir vystoma atsižvelgiant į tą įtaką, kurią daro politiniai ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Taigi, sunku rasti idealią optimalią mokesčių sistemą. Tačiau samprotavimai apie tai, kaip kas yra mokesčių sistema, vis dėlto turi įtakos pasirenkant ir darant sprendimus valstybės mokesčių sistemoje. Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų, tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui.

Pabandysime aptarti keleto Europos Sąjungos šalių mokesčių sistemas ir jas palyginti.

MOKESČIŲ SISTEMOS

Mokesčių sistemos skiriasi savo struktūra, mokesčių ėmimo būdais, tarifais, apmokestinimo bazėmis, mokesčių lengvatomis ir kt. Tačiau bendri mokesčių sistemų bruožai yra tokie:

 Valstybės mokestinių pajamų didinimo būdų paieška;

 Dažniausiai mokesčių sistemos kuriamos remiantis tokiais ekonomikos teorijos principais kaip lygybė, teisingumas ir apmokestinimo efektyvumas.

Išsivysčiusiose užsienio šalyse pagrindiniai mokesčiai yra tokie: fizinių ir juridinių asmenų pajamų (pelno) mokestis, apyvartos mokestis, įnašai į socialinio draudimo fondą, vartojimo bei turto mokesčiai. Bendras mokesčių sistemos grafikas yra 1 priede.

EUROPOS ŠALIŲ MOKESČIŲ SISTEMOS

2.1 . Prancūzijos mokesčių sistema

Prancūzijos mokesčių sistema valdoma centralizuotai, visus mokesčius nustato ir reguliuoja Nacionalinė Asamblėja (parlamentas). Mokesčiai atskiriami į centrinį ir vietinį biudžetus. Į vietinius biudžetus patenka trečdalis šalies mokestinių išteklių. Centrinio biudžeto pajamas mokesčiai sudaro 90 proc., o vietinių – apie 40 proc. visos pajamų sumos. Vietiniuose biudžetuose dominuoja įmonių bei šeimos mokesčiai.

1. Gyventojų pajamų mokestis. Mokamas už metines pajamas ir deklaruojamas finansinių metų pradžioje. Centriniame biudžete jis sudaro ne daugiau 18 proc. Mokamas nuo pajamų, gautų šalyje ir užsienyje. Visos pajamos skirstomos į kategorijas: darbo, nuomos, procentinės, turto perdavimo pajamos, pajamos iš pramoninės ir prekybinės veiklos, nepriklausančios akcinėms bendrovėms, žemės ūkio pajamos, nekomercinės pajamos. Kiekvienai kategorijai taikomas skirtingas pajamų nustatymo būdas. Pajamų mokesčio tarifas yra progresinis – nuo 0 iki 56,8 proc. Pajamų mokestis gali būti 25 proc. sumažintas dėl ikimokyklinio amžiaus vaikų, pagalbos reikalaujantiems asmenims, grąžinamų kredito palūkanų, išlaidų gyvybės draudimui, akcijų pirkimui. Nuo 1990 metų fizinių asmenų pajamų mokestis papildytas socialinių atskaitymų mokesčiu – 1,1 proc. nuo kilnojamo ir nekilnojamo turto ir 1 proc. nuo depozitų procentinių pinigų.

2.
Akcinių bendrovių pelno mokestis. Mokestis sudaro apie 10 proc. mokestinių biudžeto pajamų ir turi tendenciją mažėti. Mokestis mokamas iš grynojo pelno, jis apmokestinamas dviem būdais: 42 proc. tarifu dividendams skirtas pelnas ir 39 proc. tarifu – bendrovės plėtojimui skirtas pelnas. Naujai įsteigtoms akcinėms bendrovėms 5 metus taikomi lengvatiniai tarifai. Įmonės, patyrusios nuostolį, taip pat moka mokesčius, kurie apskaičiuojami nuo prekių apyvartos.

3. PVM sudaro 45 proc. visų biudžeto mokestinių pajamų. Pagrindinis tarifas yra 20,6 proc. pridėtinės vertės. 5,5 proc. tarifas taikomas daugumai maisto prekių, žemės ūkio produkcijai, knygoms, medikamentams, kai kurioms paslaugoms. Nuo PVM atleidžiamas medicininis aptarnavimas, švietimo veikla, laisvųjų profesijų veikla, visų rūšių draudimas, kazino, loterijų pajamos, eksportas. Lengvatomis naudojasi investuojančios įmonės. Greta PVM mokami netiesioginiai mokesčiai , kurių vieni imami į centrinį, kiti – į vietinius biudžetus. Papildomai apmokestinami alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai, degtukai, žiebtuvėliai, brangiųjų metalų gaminiai, cukrus, ir konditerijos gaminiai, alus ir mineralinis vanduo, kai kurios automobilių rūšys, skraidymo aparatai, elektros energija, televizijos reklama.

4. Turto mokestis. Apmokestinamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Mokesčio tarifas progresinis. Kai kurios turto rūšys – turtas, naudojamas profesinėje veikloje, meno bei kolekcionavimo daiktai ir pan. – visai ar iš dalies atleidžiami nuo mokesčių. Pajamų ir turto mokesčių bendra suma negali viršyti 85 proc. asmens gautų pajamų. Turto perdavimas taip pat apmokestinamas. Mokesčio tarifas priklauso nuo to, kiek laiko savininkas valdė parduodamą turtą: 42 proc. tarifu apmokestinamos pajamos iš parduoto turto, kai pardavėjas turtą valdė ilgiau kaip dvejus metus ir 15 proc. tarifu – jei turtą valdė mažiau kaip dvejus metus. Šitaip mėginama skatinti įmones kaupti kapitalą, o ne pardavinėti savo turtą.

5. Kiti mokesčiai. Tai registracijos rinkliava ir herbinis mokestis, muitai, įmokos socialiniam draudimui, profesinio mokymo mokestis ir gyvenamųjų namų statybos mokestis – atitinkamai 0,5 ir 0,65 proc. metinio darbo užmokesčio fondo. Dar mokamas profesinės veiklos vietinis mokestis – apie 20 proc. nuo juridinių ir fizinių asmenų pelno. Mokestį moka asmenys, pastoviai užsiimantys profesine veikla, neatlyginama darbo užmokesčiu.

2.2. Vokietijos mokesčių sistema

Vokietijos mokesčių sistema apima beveik visas visuomenės veiklos sritis. Išskirtinis šios mokesčių sistemos bruožas – griežtas įvairių valdžios lygių kompetencijos ribojimas ir labai detalus mokesčių mokėjimo mechanizmas. Mokesčių pasiskirstymas tarp įvairių valdžios lygių – 2 priede. Biudžeto pajamose mokestinės įplaukos sudaro apie 80 proc. Federacijos ir vietiniai biudžetai yra deficitiniai. Deficito dydis – 2,6-3 proc. BVP . Pagal valdymo lygius Vokietijos mokesčius galima suskirstyti į federalinius, žemių, municipalinių bendruomenių, bažnyčių. Federaliniai mokesčiai neperskirstomi. Kai mokesčius ima įvairių lygių valdžios organai, tiksliai nustatoma, kuri dalis kam tenka. Mokesčiai paskirstomi maždaug taip: federacijai tenka 42 proc., žemėms – 41 proc., bendruomenėms. – 12 proc. visų surenkamų mokesčių. Likusi dalis skiriama vadinamajam išlyginimo fondui ir ES rinkliavai.

Vokietijoje imama apie 50 rūšių įvairių mokesčių ir taikoma 99 tarifai. Be pajamų, verslo, turto, korporacinio mokesčio, PVM, vokiečiai privalo mokėti šunų, pasilinksminimo įstaigų, žvejybos, apšvietimo prietaisų, bažnyčių ir kitus mokesčius.

1. Pajamų mokestis sudaro beveik 40 proc. visų mokesčių įplaukų. Mokestį moka fiziniai asmenys iš darbo užmokesčio, kapitalo pajamos, depozitų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių procentinių pajamų, nuomos pajamų, honoraro ir pan. Mokesčio tarifas nustatomas pagal proporcinę – progresinę 19-53 proc. skalę. Kapitalo pajamų mokestį moka fiziniai asmenys, gaunantys dividendus (tarifas – 25 proc.). Procentinės pajamos apmokestinamos 10 proc. tarifu.

2. Korporacinis mokestis. Tai pelno mokestis, kurį moka juridiniai asmenys. Atskirai apmokestinamas nepaskirstytas pelnas 50 proc., o dividendams – 36 proc. tarifu. Daug lengvatų juridiniams asmenims. Jos dažniausiai susijusios su investicijų skatinimu, aplinkos apsauga, tam tikrų regionų plėtojimu. Korporaciniai mokesčiai sudaro tik 4,5 proc. visų mokesčių įplaukų.

3. Verslo mokestis susideda iš kapitalo ir pajamų mokesčio. Mokesčius moka verslo įmonės, užsiimančios bet kokios rūšies veikla, išskyrus žemės ūkį, miškininkystės ir individualią darbinę veiklą. Nuo mokesčių atleisti ir laisvųjų profesijų žmonės. Taikomi du tarifai – 5 proc. nuo pajamų ir 0,2 proc. nuo kapitalo dydžio. Verslo mokestis sudaro tik 5,5 proc. visų mokesčių įplaukų ir yra labai svarbus bendruomenių biudžetų pajamų šaltinis.

4. Žemės ir turto mokestis sudaro nedidelę bendrosios mokesčių sumos dalį – žemės – 1,4 proc. ir turto – 1 proc. žemės mokestį ima bendruomenės, žemės mokesčio objektas – žemės ir miškų ūkio įmonės, žemės sklypai, priklausantys kompanijoms ir privatiesiems asmenims, taip pat žemės sklypuose esantys statiniai.
Žemės mokesčio tarifas priklauso nuo žemės ploto paskirties ir svyruoja nuo 0,26 iki 0,6 proc. Siekiant skatinti gyvenamųjų namų statybą, savininkams leidžiama 10 metų nuo namo pastatymo nemokėti šio mokesčio.

Turto mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys: fiziniai – 1 proc., o juridiniai – 0,6 proc. grynojo turto vertės. Šiam mokesčiui taikomas neapmokestinamas minimumas. Įmonių turto mokestis labai kritikuojamas vokiečių, nes jis apmokestinamas trimis – verslo, turto ir žemės – mokesčiais. Be to, turto mokestis neišskaitomas iš apmokestinamojo turto ir įmonė privalo jį mokėti net ir tada, kai patiria nuostolių. Paveldimo ir dovanojamo turto mokestis imamas iš fizinių asmenų ir priklauso nuo giminystės ryšių ir turto vertės.

5. Vartojimo mokesčiai. Tai PVM, akcizai . PVM sudaro gana didelę biudžeto pajamų dalį – 28 proc. Vokietijoje taikomas PVM bazinis tarifas (15proc.) ir lengvatinis (7proc.) – maisto prekėms, visuomeniniam transportui, informacijos priemonės, meno dirbiniams. PVM nemoka žemės ir miškų ūkio įmonės, neapmokestinamos eksportuojamos prekės.

Įvairios prekės apmokestinamos akcizais, vienų prekių (naftos ir jos produktų, cukraus, arbatos, kavos, spirito ir jo gaminių, druskos ir kt.) grupės akcizai imami į federacijos biudžetą, kitos (daugiausia alaus) – į žemių biudžetus, trečių (kai kurių alkoholinių gėrimų, už šunis ir kt.) – į vietos biudžetus .

6. Kiti mokesčiai – tai bažnyčios, šunų, kazino ir lošimo namų, antrų namų mokesčiai. Bažnyčios mokestį moka kiekvienas bažnyčios bendruomenės narys. Jei žmogus išvyksta į kitą miestą ir ima lankyti kitą bažnyčią, mokestį vis tiek reikia mokėt. Bažnyčios mokesčio tarifas – 8-9 proc. metinio pajamų mokesčio sumos. Mokestį renka mokesčių inspekcijos.

Šunų mokestis yra vietinis, jo pajamos tenka bendruomenėms. Dideli mokesčiai mokami už antrą įsigytą šunį arba pirmą kovinį, keliantį grėsmę aplinkiniams. Mokesčio nemoka aklieji, kurie laiko šunis-vedlius, taip pat – miškininkystės organų, gelbėjimo stočių darbuotojai, kalėjimų prižiūrėtojai.

Kazino ir lošimo namų mokestis apskaičiuojamas pagal gaunamas pajamas (kasdienį laimėjimo balansą). Mokesčio tarifas – 80 proc. išloštos sumos.

Antrų namų mokestis dažniausiai mokamas turistiniuose regionuose ir atitenka bendruomenėms. Mokestį moka turintys kelis namus ir juos nuomojantys asmenys.

2.3. Didžiosios Britanijos mokesčių sistema

Kaip ir kitose šalyse, Anglijoje mokesčiai imami į valstybės (pajamų, korporacinis, naftos, palikimo, PVM, akcizas, herbinis) ir į vietinius biudžetus (tik nuosavybės (turto)). Mokesčiai sudaro apie 90 proc. valstybinio biudžeto pajamų.

1. Gyventojų pajamų mokestis sudaro apie 64 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokestinių išteklių. Mokestis imamas nuo bendrųjų pajamų, kurios paskirstytos į 6 tipus pagal pajamų šaltinį (darbo užmokestis ir pensijos, pajamos iš vertybinių popierių, žemės nuosavybės pajamos ir pan.). Kiekvienas britas turi teisę į neapmokestinamą pajamų sumą, į vadinamąją asmeninę nuolaidą (3005 svarų sterlingų). Asmeninės pajamos, viršijančios asmeninę nuolaidą, apmokestinamos 25 proc. tarifu. Jei pajamų suma viršija 20 700 svarų sterlingų, taikomas 40 proc. mokesčio tarifas. D. Britanijoje gyventojų pajamų mokesčio nereikia mokėti nuo vedyboms išleistų pinigų sumos, kredito butui įsigyti, pajamų iš privačių pensijų fondų, be to, atsižvelgiama į šeimyninę padėtį ir pan.

2. Korporacinis pajamų mokestis sudaro apie 19 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokesčių išteklių. Mokesčio tarifas yra 35 proc. Jei apmokestinamosios pajamos (pelnas) nesiekia 200 000 svarų sterlingų, taikomas lengvatinis 25 proc. mokesčio tarifas. Išmokėdama dividendus, įmonė iš anksto turi mokėti pelno mokestį.

Naftos gavybos ir perdirbimo įmonės vietoj pelno mokesčio moka naftos mokestį, kuris sudaro 50 proc. pajamų.

3. Kapitalo prieaugio mokestis mokamas iš pelno, gauto pardavus turtą (butą, automobilį, vertybinius popierius, įrengimus ir kita). Mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys. Taikomas 30 proc. tarifas nuo gautų pajamų.

4. Palikimo mokestis. Už paveldėtą turtą, neviršijantį 150 000 svarų sterlingų, mokesčio mokėti nereikia. Kai suma didesnė, reikia mokėti 40 proc. nuo palikimo sumos. Šiam mokesčiui taikomos nuolaidos, kurios mokestį sumažina net iki 20-80 proc.: mokestis neimamas, kai palikimo dovanotojas gyvena ne mažiau kaip septynerius metus po testamento surašymo ar turto dovanojimo datos.

5. Turto mokestis mokamas į vietinių valdžios organų biudžetus. Mokesčių tarifai atskirose grafystėse ir miestuose skiriasi ir dažnai priklauso nuo finansinių išteklių poreikio. Be to, mokesčio tarifą lemia apmokestinimo objektas.

Vietiniai valdžios organai turi teisę rinkti įvairias mokestines rinkliavas. Į grafysčių ir miestų biudžetus skiriama nuo 70 iki 90 proc. federalinių mokestinių išteklių.

6. Vartojimo mokesčiai (PVM, akcizai). PVM valstybės biudžete sudaro apie 17 proc. standartinis mokesčio tarifas – 17,5 proc. PVM neapmokestinami maisto produktai, knygos, vaistai, importo ir eksporto prekės, gyvenamųjų namų statyba, transporto paslaugos, gyventojų naudojamas kuras ir energija,
ir kanalizacija, vaikų drabužiai, pašto ir finansinės paslaugos, draudimas, ritualinės paslaugos.

Akcizų mokestis uždedamas alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, transporto priemonėms, degalams. Šis tarifas svyruoja nuo 10 iki 30 proc.

7. Kiti mokesčiai. Tai herbinis, muitų, socialinio draudimo, kelių, „bendruomenės pajaus“ (community charge) ir kiti mokesčiai. Kelių mokestį sudaro metinis mokestis už automobilius ir jų techninę priežiūrą. „Bendruomenės pajaus“ mokestis yra specifinis mokestis, skirtas policijai, mokymo sistemai bei miestų švarai palaikyti (300-500 svarų sterlingų per metus); jį moka Anglijos piliečiai.

2.4. Italijos mokesčių sistema

Dabar veikianti Italijos mokesčių sistema susiformavo prieš 20 metų. Didžiausi mokesčių sistemos pokyčiai įvyko tada, kai Italija įstojo į ES bei Vakarų Europos bendrąją rinką. Susiklostė tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistema, turinti tik Italijai bendrų bruožų. Italijos mokesčių sistemai būdinga aiški struktūra (tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai), apmokestinimo ir lėšų ėmimo į biudžetą taisyklės.

Tiesioginiai mokesčiai

1. Fizinių asmenų pajamų mokestis. Pajamų mokestį moka privatūs asmenys iš savo pajamų. Fizinių asmenų pajamos skirstomos į 5 kategorijas, nuo kurių priklauso apmokestinimo tvarka: 1) žemės nuosavybės, nekilnojamo turto ir statinių; 2) kapitalo; 3) samdomų darbuotojų ir laisvųjų profesijų asmenų; 4) verslo; 5) kitos (vienkartinės atsitiktinės paslaugos, žemės, meno kūrinių perpardavimas ir kt.) pajamos.

Žemės ir kito turto pajamos apmokestinamos kadastriniu metodu . Apmokestinama tik tinkanti ūkinei veiklai žemė. Apmokestinamas nekilnojamas turtas yra miesto namai, kurortiniai statiniai ir pan., savininko naudojami gyvenimui ar nuomojami. Jei pastatas nenaudojamas pagal paskirtį arba nenaudojamas ne dėl savininko kaltės, kadastrinis tarifas sumažinamas iki 70 proc., o jei namas tankiai apgyvendintame rajone (daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų) ir nenaudojamas, tarifas padidinamas iki 300 proc. tarifas dar padidinamas 30 proc., kai savininkas kitoje vietoje turi antrą namą.

Daugeliu atveju kapitalo pajamų (tai procentai už paskolas, už bankų sąskaitose esančius depozitus, obligacijų ir kitų vertybinių popierių pajamos, loterijų laimėjimai ir kt.) mokestis apskaičiuojamas ir imamas bendras (nepriklauso nuo pajamų dydžio). Šitokia mokesčių mokėjimo tvarka gausiai kritikuojama Vokietijoje, nes taip nesilaikoma konstitucijos ir socialinio teisingumo. Atskiroms pajamų rūšims taikomi skirtingi tarifų dydžiai.

Samdomų darbuotojų ir laisvųjų profesijų asmenų pajamų (tai darbo užmokestis, įvairūs skatinimai ir kompensacijos pinigine ir natūralia forma, komandiruočių išmokos, nedarbingumo ir nedarbo išmokos, pensijos) mokestis sudaro didžiausią fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos dalį – apie 80 proc. Laisvųjų profesijų asmenų pajamos įstatymuose nėra tiksliai apibrėžtos, ir tai yra viena iš finansinės drausmės pažeidimo priežasčių.

Verslo pajamos gaunamos iš asmenų, kurie dažniausiai valdo individualias komercines įmones, t.y. iš smulkaus verslo. Pelnas šiose įmonėse skaičiuojamas kaip ir korporacijose, išskyrus šeimos įmones ir smulkias įmones, kurių metinės pajamos neviršija 780 mln. lirų per metus.

Anksčiau nurodytos suminės pajamos deklaruojamos bei koreguojamos leidžiamais įstatymais. Gauta pajamų suma apmokestinama progresiniu tarifu nuo 10 iki 50 proc.

Apskaičiuota mokesčių suma gali būti sumažinta individualiomis lengvatomis, susijusiomis su šeimine padėtimi, metinių pajamų apimtimi, transporto išlaidomis (samdomiems darbuotojams, pensininkams) padengti. Kuo didesnė šeima, tuo mažiau mokama mokesčių, ir dar priklauso nuo to, ar žmona dirba, ar išlaikoma, ar augina vaikus tik vienas sutuoktinis.

2. Juridinių asmenų pajamų mokestį moka pramoninės, komercinės ir kreditinės-finansinės Italijos teritorijoje veikiančios kompanijos, ir jų užsienyje įkurti filialai. Mokestį moka ir smulkios įmonės, organizuotos partnerystės ir korporaciniais principais. Apmokestinama iš grynųjų kompanijos pajamų. Iš kompanijos pelno galima sudaryti kai kuriuos neapmokestinamus lėšų fondus. Kompanijos gali sudaryti kredito nuostolių kompensavimo fondą, iki tol, kol pasiekiama 5 proc. visos kredito apimties. Nuostolio atveju, jo suma galima sumažinti kitų metų pelną; jei pelno nepakanka nuostoliui padengti, nuostolį galima nukelti iki 5 metų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2897 žodžiai iš 5789 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.