Eurpos istoriografijos namu darbas renesansas svietimas
5 (100%) 1 vote

Eurpos istoriografijos namu darbas renesansas svietimas

Įvadas

Renesanso pasaulėžiūra gavo humanizmo vardą (lot. humanus — žmogiškas), o jos skleidėjus imta vadinti humanistais. Šiuo pavadinimu buvo pabrėžtas jos pasaulietiškumas, skirtumas nuo viduramžių bažnytinės pasaulėžiūros. Humanistinės pasaulėžiūros centre —žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, išorinis grožis.

Renesanso literatūrai būdingas žanrų ir formų įvairumas, idėjinio turinio gilumas. Ši epocha davė pradžią daugeliui naujųjų laikų literatūros žanrų: dramai, novelei, romanui. Renesanso literatūra realistiškai vaizdavo tikrovę, pamažu atsisakydama nuo viduramžių literatūrai būdingo alegorinio vaizdavimo būdo. Ypač tai išryškėja, kuriant žmonių charakterius.

Šviečiamoji literatūra. Taip vadinama literatūra, Švietimo epochoje skleidusi švietėjiškas idėjas. Ji nesudarė atskiros srovės ar krypties ir estetiniu požiūriu funkcionavo kaip klasicistinė, sentimentalistinė, preromantinė literatūra. Šių literatūros srovių bei krypčių demokratiniai bruožai kartais yra apibendrinami šviečiamojo (arba apšvietos) realizmo sąvoka. Dažniau šia sąvoka apibendrinami tik švietėjiški bei demokratiški klasicistinės literatūros bruožai. Tačiau iš esmės „šviečiamoji literatūra“ yra ne estetinė, o ideologinė kategorija.

Šiuo laikotariu imta tikėti mokslo ir švietimo reikšme. Švietimas – platus sąjūdis, apėmęs politinės ir socialinės minties sritis :filosofiją , meną , literatūrą.švietėjai tikėjo žmogaus proto galia , didelį dėmesį skyrė religijos ir pasaulėžiūros klausimams.Tragedija tebelaikoma svarbiausiu literatūros žanru, tačiau yra papildoma naujo turinio švietėjiškų idėjų.Pamažu klasicistinė tragedija užleidžia vietą įvairiems prozos žanrams:romanui, dialogui ,prozinei dramai.

Šiame Darbe norėčiau aptarti ir palyginti , šių dviejų skirtingų epochų literatūros atstovus N. Makiaveli ( Renesanso atstovas) ir Žaną žaką Ruso ( švietimo epocha). Pagrindinis šio darbo tikslas iškirti N. Makiavelio ir Ž, Ž Ruso kūrybos panašumus ir skirtumus.

Autorių biografijų palyginimas

Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau, 1712 liepos 28 – 1778 liepos 2) – prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas.Ž.Ž. Ruso politinės idėjos paskatino Prancūzų revoliuciją, komunistinių ir socialistinių teorijų vystimąsi, nacionalizmo augimą.

Ž.Ž. Ruso gimė Ženevoje Šveicarijoje. Jo tėvas – laikrodininkas ir šokių mokytojas. Motina Ruso gimus, netrukus mirė. Vaiku rūpinosi motinos giminės ir tėvas. Nuo vaikystės jis buvo linkęs į klajoklišką gyvenimo būdą: išvaikščiojo Pietų Prancūziją, buvo Italijoje, keitė tikėjimą, kol galų gale 1754 m. tapo kalvinistu. 1742 m. išvyko į Paryžių, norėdamas Prancūzų akademijoje perskaityti pranešimą ir parodyti, kaip nauju būdu (skaičiais) galima užrašyti melodiją. .

Ž.Ž. Ruso parašė keletą operų, kai kurios (pvz., „Kaimo burtininkas“) turėjo pasisekimą. Paryžiuje pragyvenimui užsidirbdavo perrašinėdamas natas ir duodamas muzikos pamokas. Čia jis susipažino su jaunais filosofais bei mokslininkais – d’Alamberu, Kondijaku, D. Didro.Ž.Ž. Ruso bandė drąsiai teigti, jog visi žmonės iš prigimties yra lygūs, todėl neturi būti dviejų socialinių sluoksnių, prašmatnaus aukštuomenės blizgesio ir sunkaus trečiojo luomo gyvenimo. Simpatijas paprastiems žmonėms Ruso patvirtina ne tik žodžiu, bet ir veiksmu. Jis nutaria nebevilkėti prabangių drabužių, atsisako honorarų, dovanų, pašalpų, pragyvenimui užsidirba perrašinėdamas natas.1762 m. pasirodžius romanui traktatui Emilis, arba Apie auklėjimą, Paryžiuje kūrinys iš karto buvo viešai pasmerktas, po savaitės tai atsitiko ir Ženevoje. Šiame veikale filosofas teigia, kad auklėjimo tikslas – išsaugoti gamtiškus žmogaus polinkius; aukštuomenę šokiravo Ruso siūlymas, kad kiekvienas žmogus (kad ir kokios kilmės būtų) turi mokėti amato ir pelnyti duoną darbu.Ž.Ž. Ruso kentėjo nuo hipertenzijos, tad išėjęs pasivaikščioti ryte mirė. Jis buvo palaidotas Topolių saloje, tačiau 1794 m. jo palaikai iškilmingai perkelti į Paryžiaus Panteoną.

Niccolò Machiavelli (Nikolas Makiavelis; 1469 m. gegužės 3 d. – 1527 m. birželio 21 d.) – Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.Nikolas Makiavelis gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Būdamas neturtingas, N. Makiavelis negalėjo įgyti universitetinio išsimokslinimo, tačiau, augdamas tarp Florencijos humanistų, jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus. Labiausiai jį domino politikos klausimai. Ir pats anksti ėmė dalyvauti politiniame gyvenime. Žlugus fanatiškai Dž. Savonarolos veiklai, N. Makiaveliui atsivėrė kelias į Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus postą, kuriame jis išbuvo keturiolika metų. Jo, kaip politiko, energija ir darbštumas kėlė nuostabą: per tuos metus jis parašė keletą tūkstančių diplomatinių raštų, pranešimų, potvarkių, karinių įsakymų, įstatymų projektų.

Florencijos archyve išliko daugiau kaip keturi tūkstančiai jo ranka rašytų tarnybinių raštų. Be to, jis atliko apie trisdešimt diplomatinių kelionių su svarbiais įsipareigojimais pas
imperatorių, Vakarų Europos valdovus, popiežių. Kaip liudija jo biografai, N. Makiavelis nebuvo žiaurus žmogus, nors savo raštuose jis ragino griebtis kraštutinių priemonių siekiant stiprinti valdžią. 1512 m., kai ispanai sutriuškino Florencijos respubliką ir į valdžią sugrįžo Medičiai, N. Makiavelis buvo suimtas, kankinamas, o paskui ištremtas į savo dvarą. Nušalintas nuo politinės veiklos, jis atsidėjo literatūriniam darbui, rašė politinius ir istorinius veikalus, dramas. Po keturiolikos tremties metų, 1526 m., kai Florencijai iškilo grėsmė būti ispanų pavergtai, N. Makiavelis tuoj pasiūlė savo paslaugas. Jis parengė miesto gynybos projektą, kuris buvo priimtas. Kai sukilusi Florencija nuvertė Medičių diktatūrą ir atkūrė respubliką, N. Makiavelis pasiūlė savo kandidatūrą į jos kanclerio postą. Tačiau Didžiosios tarybos nariai per 1527 m. rinkimus jo neišrinko, nes tuo metu buvo populiarus šūkis: „Šalin filosofus, šalin mokslininkus!“. Patyręs pralaimėjimą per rinkimus, N. Makiavelis po dešimties dienų mirė Florencijoje.

Rašymo žanrų palyginimas

Pirmasis Ruso traktatas ,,Samprotavimas Dižono akademijos pateikia klausimą: ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?“. Patogumo dėlei jis dažnai perfrazuojamas ,,Samprotavimai apie mokslus ir menus“.

Praėjus keleriems metams, Ruso rašo kitą traktatą pagal Dižono akademijos temą ,,Kodėl atsirado žmonių nelygybė ir ar ją pateisina prigimties dėsnis?“. Šis kūrinys parašytas nuosekliau, yra brandesnis, tačiau liko nepremijuotas. Ruso pozicija čia daug radikalesnė, priešinga oficialiajai ideologijai.

Įdomios Ruso mintys traktato dedikacijoje. „Samprotavimą apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“ (Discours sur l’origine et les fondements de l’inégalité parmi les hommes, 1755) rašytojas skiria Ženevos respublikai. Girdamas gimtąjį miestą, autorius pateikia idealios valstybės modelį, jos egzistavimo principus (piliečiai privalo gerai dirbti savo darbą; valstybėje niekas tenesiskelbia esąs aukščiau įstatymo; valdymas turi būti protingas ir nuosaikus; įstatymų leidimo teisė turi priklausyti visiems piliečiams).

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1104 žodžiai iš 3476 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.