Eutanazija
5 (100%) 1 vote

Eutanazija

1121314151

TURINYS:

Pratarmė……………………………………………………………………………………….

1. Įvadas………………………………………………………………………………………….

2. Eutanazijos samprata …………………………………………………………………………

2.1 Eutanazijos ištakos…………………………………………………………………………..

2.2 Eutanazija šiuolaikinėje visuomenėje……………………………………………………….

2.3 Padėtis Nyderlanduose………………………………………………………………………

2.4 Lietuvos žmonių požiūris į gyvenimo baigtį………………………………………………..

2.5 Eutanazijos šalininkų argumentai…………………………………………………………..

2.6 Nepagydomai sergančiųjų problemos. Jų suvokimo svarba globojantiems……………….

3. Paliatyva medicina – alternatyva eutanazijai……………………………………………….

Išvados ……………………………………………………………………………………….

PRATARMĖ

Nūdienos tikrovė iškelia daug naujų etinių problemų. Ypatingą susidomėjimą ir plačias diskusijas kelia žmogaus gyvybės moralinės problemos, dinamiško medicinos vystymosi kontekste. Gyvybė visada užimdavo ir užima vieną iš centrinių vietų žmogaus vertybių sistemoje. Tuo tarpu mirtis yra esminė žmogaus gyvenimo dimensija – per ją atsiveria žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Kiekvienas protingas žmogaus supranta, jog gyvybę reikia saugoti ir puoselėti. Kyla klausimas, kodėl nūdienos žmogus trokšta mirties? Kodėl vis daugėja pasisakančių už laisvę pasirinkti mirtį, dar daugiau siūlančių mirtį kitiems? Daug diskusijų tarp žmonių sukeliantis klausimas yra eutanazija.

Tarptautinį susidomėjimą eutanazijos problema išreiškia gausybė mokslinių publikacijų ir kasdieninės spaudos puslapiuose vykstanti polemika. Lietuvoje eutanazijos klausimas dar ganėtinai naujas. Diskusijas šia tema paskatino nesenas 1998m. įvykis kuomet 35 proc. kūno nudegęs ir septynis mėnesius kančiose gyvenęs devyniolikmetis Šarūnas Slavinskas su motinos medikės pagalba baigė savo kančias. Pirmieji eutanazijos klausimą pradėjo svarstyti medikai ir dvasininkai. Dabartiniu metu prie pastarųjų jau prisijungė ir teisininkai, kurie svarsto eutanaziją, kaip žmogaus teisių ir laisvių problemą.

Šis darbas – vienas iš žingsnių, padėsiantis priartėti prie priežasčių, dėl kurių žmogus norėtų pasirinkti eutanaziją, išaiškinimo. Turėtų būti atlikti išsamesni tyrimai, padedantys išsiaiškinti kokia pagalba labiausiai reikalinga nepagydomai sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems.

1. ĮVADAS

„ Socialinis darbuotojas savo darbe atsiduria unikalioje padėtyje. Dažniausia jis dalyvauja gyvenimo kryžkelėse,…natūralių gyvenimo įvykių scenoje ir padaro pagalbą prieinamą ir tinkamą“ [Goldstein E.G. (cit. Meyer C. H.) 1973]. Mirtis yra viena svarbiausių kryžkelių žmogaus gyvenime, kurioje jis susiduria su krize ir dėl jos kylančiomis problemomis. Todėl krizę išgyvenantis žmogus ir šiame gyvenimo etape turėtų sulaukti pagalbos.

Šiuolaikinės medicinos pasiekimai įgalino medikus atgaivinti sunkiai sergančius, o dažnai ir beviltiškus ligonius, bei ilgą laiką tęsti jų gyvavimą, taip atitolindami natūralią mirtį. Gyvenimo pabaiga dažnai tampa laikotarpiu, kurį žmonės praleidžia ligoninėse dažnai socialiai ir emociškai izoliuoti. Nors didžiulė sveikatos priežiūros biudžeto dalis yra išleidžiama paskutiniais žmonių gyvenimo metais ir priešmirtinio gydymo laikotarpiais, vis daugiau pacientų siekia mažiau medicininės įrangos reikalaujančio gydymo, norėdami išlaikyti orumą mirdami. Sąmoningas mirties priėmimas laikomas žmogaus laisvės išraiška, todėl tam tikra prasme galima teigti, kad žmogus tampa laisvas tik įvaldęs savo mirtį t.y. laisvai pasirinkdamas savo gyvenimo baigtį. Kol to nėra mirtis lieka tik natūralia neįvaldyta gyvenimo riba.

Pasaulinės sveikatos organizacijos pozicija – visi žmonės turi teisę mirti kiek įmanoma oriau. Žmonėms būtina suteikti galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Individualūs žmogaus norai mirties akivaizdoje turi būti svarbiausi. Prisidengdami gailestingumu ir meile artimui eutanazijos šalininkai siūlo, iš pirmo žvilgsnio daugeliui patrauklią ar net vienintelę galimybę – lengvą ir neskausmingą mirtį.

Darbe bus nagrinėjamos socialinės psichologinės eutanazijos problemos.

Darbo tikslas: Trumpai apžvelgti eutanazijos istoriją ir dabartį, išnagrinėti priežastis dėl kurių nepagydomai sergantys ligoniai prašo eutanazijos ir pažvelgti ar eutanazijai iš tikrųjų nėra alternatyvų.

1.1. EUTANAZIJOS SAMPRATA

Eutanazijos terminą pirmasis 1605m. panaudojo anglų filosofas F.Bekonas (1561-1626). Eutanazija tada reiškė lengvą ir neskausmingą mirtį.

Lietuviška Tarybinė Enciklopedija taip
apibrėžia eutanaziją: EUTANAZIJA (gr. euthanasia, eu-gerai + thanatos-mirtis)1.Lengva mirtis. 2. Neišgydomo ligonio neskausmingas numarinimas vaistais ar kitokiu būdu, norint apsaugoti žmogų nuo agonijos ar mirštamos ligos kančių arba vykdant teismo nuosprendį. Lietuvoje eutanazija neįteisinta [1, p.424]

Iš šio išaiškinimo matome, kad eutanazija tai sąmoningas vieno asmens veiksmas kuriuo nutraukiama kito asmens gyvybė, siekiant išvaduoti jį nuo kančių.

Pirminė žodžio eutanazija reikšmė – neskausminga, lengva mirtis, mūsų laikais tapo platesnė. Remiantis J. Jenkins knyga „ Šių laikų dorovinės problemos“ eutanazija skirstoma į PASYVIĄJĄ ( tai atsisakymas vaistais ir kitomis priemonėmis palaikyti savo gyvybę. Mirtina liga paliekama jos natūraliai eigai. Dėl to greičiau mirštama.) ir AKTYVIĄJĄ eutanaziją (tai yra tokią sąmoningą mirtį, kurią pagreitina mediko suleidžiami vaistai ar kitos priemonės.)

Pasyvioji ir aktyvioji eutanazija gali būti atliekama savo noru arba kitų valia.

EUTANAZIJA SAVO NORU – mirtį pagreitina gydytojas, vykdantis ligonio valią. EUTANAZIJA KITŲ VALIA – valstybė ar kokia nors visuomenės grupė organizuoja žmonių numarinimą ir tai teisina aukų negalia, nesugebėjimu gyventi, nedarbingumu, rasiniu valymu ar kitomis priežastimis.

Šiame darbe pagrindinis dėmesys bus skirtas eutanazijai, kuri vykdoma savo noru.

1.2 EUTANAZIJOS ISTORIJA

Senovės graikų supratimas apie žmogaus gyvybę labai skiriasi nuo mūsų. Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių kūdikių sunaikinimą. Tai buvo laikoma geriau nei nelaimingas jų bei tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad jie visai nevertino žmogaus gyvybės. Senovės graikai nepateisino savižudybės. Pitagoras , Platonas ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo sunkumų. Jie laikėsi nuomonės, kad savižudybė pateisinama tik sergant nepagydoma liga ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Antikoje daug žmonių rinkdavosi savanorišką mirtį, o ne agoniją. Tokia eutanazijos forma buvo kasdienybė. Nemažai gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai jie paprašydavo.

Krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į gyvybės vertę. Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Eutanazija buvo draudžiama, teigiant, kad kančia, nesvarbu, kokia baisi ji būtų, yra dievo duota dėl jam žinomų priežasčių ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos. Eutanaziją nuo seno draudžia islamas ir judaizmas.

1516m. pasirodžius Tomo Moro „Utopijai“ diskusijos eutanazijos tema atsinaujino. Autorius rašė: „ Netgi nepagydomiems ligoniams galima sumažinti skausmus, paguosti ir apskritai palengvinti jų likimą. Jei liga ne tik neišgydoma, bet ir skausminga, tai ligonį reikia įkalbėti, kad jis neatitinkąs gyvenimo reikalavimų, yra našta artimiesiems ir turi pergyventi savo mirtį, nes jo gyvenimas yra kančia“ [7,199]. T. Moras aiškiai pasisako už aktyviąją eutanazijos formą, pabrėždamas jos savanoriškumą. Tačiau tais, kurie nenori mirti, reikia rūpintis. Moras pabrėžė, kad mirštantis žmogus turi būti ramus, patirtį fizinį ir dvasinį komfortą ir moralinę paramą ne tik iš artimųjų, bet ir iš gydytojo pusės.

1794m. gydytojas Paradys savo knygoje „ Oratio de euthanasia“ drįso viešai rekomenduoti beviltiškiems ligoniams „lengvą mirtį“.

Tačiau pasaulio istorijoje figūruoja nemažai vadinimo „slidaus šlaito“ pavyzdžių.

Vokietija- 1933m. buvo įvesta priverstinė sterilizacija, siekiant išvengti paveldimomis ligomis sergančių palikuonių. Į paveldimų ligų sąrašą pateko įgimta silpnaprotystė. Šizofrenija, psichozė, epilepsija, įgimtas aklumas ir kurtumas, fiziniai defektai, alkoholizmas. 1935m. šį sąrašą praplėtė įsakymas dėl vokiečių kraujo ir garbės išsaugojimo, nukreiptas į žydų tautybės asmenų naikinimą. 1939m. išleistas įstatymas dėl padėjimo numirti nepajėgiems ir priešiškiems bendruomenei. Jis buvo nukreiptas prieš atsilikusius, apsigimusius vaikus iki 3m. amžiaus, gyvenusius psichiatrinėse klinikose, bet vėliau apėmė ir nepageidaujamos rasės vaikus. Tačiau 1941m. rugpjūčio 24d. dėl katalikų ir evangelikų bažnyčių spaudimo buvo nutrauktos oficialios masiškos žudynės, kurios nusinešė daugiau kaip 70 tūkstančių žmonių, nors neoficialiai šios žudynės tęsėsi iki pat karo pabaigos.

Nuo 1932m. Anglijoje suaktyvėjo eutanazijos šalininkai, kurie 1935m. susirinko Londone į pirmąjį suvažiavimą. Buvo įsteigta Britų savanoriškosios eutanazijos draugija.

1937m. Šveicarijos įstatymai suteikė teisę gydytojams parūpinti „eutanazines priemones“, kurias pavartoti tik patys ligoniai savo sprendimu.

1938m. įsikūrė Amerikos eutanazijos draugija, nors valdžia tam prielankumo nerodė.

Maždaug apie 1960m. Šveicarija tapo pirmuoju kraštu, kur eutanazija tapo įstatymiškai legalizuota.

1964m. Švedijoje legalizuota pasyvioji eutanazija.

Nuo 1969m. Amerikoje patariama kiekvienam savo valią eutanaziniais reikalais pareikšti „living will“ (gyvenimo testamentas) dokumente, kad laikui
būtų lengviau rasti sprendimą. 1973m. Niujorke iš eutanazijos švietimo fondo „living will“ blanką įsigijo daugiau nei 50 000 žmonių. Jau 1985m. net 36 Amerikos legalizavo „living will“ dokumentą.

1980m. gegužės 5d. popiežius Jonas Paulius II išleido Vatikano deklaraciją dėl eutanazijos, kurioje pasisako už pasyviąją, bet atmeta aktyviąją eutanaziją. Skausmams mažinti leidžia naudoti vaistus, nors jie ir trumpintų kelią į mirtį.

1996m. pirmoji pasaulyje eutanaziją legalizavo Australijos Šiaurės teritorija, tačiau jau kitais metais įstatymą atšaukė.

2000m. Olandijos parlamento Žemesniems Rūmams 104 balsais „už“ ir 40 „prieš“ pritarus įstatymo projektui, ši valstybė, dešimtmečius neoficialiai toleravusi nepagydomų ligonių numarinimą, įteisino prieštaringai vertinamą būdą nepakeliamoms kančioms užbaigti. 2001m. šį įstatymą patvirtino Olandijos Aukštieji Rūmai.

Aktyviosios eutanazijos pradininkas J. Benthamas (1748-1832) sakė, kad bet koks veiksmas ar socialinė politika yra teisingi jeigu tik jie padidina laimingųjų skaičių ir sumažina kenčiančiųjų. Todėl nepagydomai sergančių pacientų žudymas, jiems patiems prašant buvo laikomas moraliai pateisinamas.

2.2 EUTANAZIJA ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

Šiame šimtmetyje požiūrį į žmogaus mirtį formavo du svarbūs šaltiniai: egzistencinė filosofija, išryškinusi mirties įsisąmoninimo reikšmę žmogaus būties autentiškumui, ir E. Kubler – Ross veikalas „ Apie mirtį ir mirimą “, paskatinęs atvirai kalbėti su mirštančiuoju apie mirtį. Viena vertus, abu šie šaltiniai yra panašūs, nes grindžiami atvirumu žmogaus gyvenimo pabaigai. Kita vertus, jie palietė visiškai skirtingus mirties aspektus. Egzistencialistai kalbėjo apie neišvengiamą, bet tolimą mirties perspektyvą, tuo tarpu E. Kubler – Ross kalba apie konkrečias psichologines būsenas, kurias patiria kiekvienas mirštantysis: mirties neigimą, agresiją liekantiems gyventi, galiausiai – susitaikymą su neišvengiama lemtimi.

Tačiau šiandien mes susiduriame su vienu iš didžiausią nerimą keliančių simptomų „mirties kultūra“. Ji progresuoja išsivysčiusiose visuomenėse, perdėtai besirūpinančiose efektyvumu ir žiūrinčiose į gausėjančius senelius bei invalidus kaip į nepakeliamą ir per daug varginantį reiškinį. Labai dažnai šiuos žmones atstumia šeimos bei visuomenė, kone absoliučiai besiremianti produktyvumo ir efektyvumo kriterijais, kuriais vertinant senelių bei invalidų gyvybė neturi jokios vertės.

Popiežius Jonas Paulius II turbūt ryžtingiausiai ir nuosekliausiai dabarties pasaulyje pasisako prieš vis labiau įsigalinčią „ mirties kultūrą “, pasireiškiančia tuo, kad įsigali negalinčios apsiginti gyvybės žudymas. 1995m. enciklikoje „ Evangelium vitae “ jis išsamiai kalba apie žmogaus gyvybės vertę bei neliečiamumą ir reiškia didelį susirūpinimą, kad „ plačios viešosios nuomonės sritys pateisina tam tikrus nusikaltimus prieš gyvybę individualios laisvės teisių vardan, ir šiuo pagrindu pretenduoja ne tik būti atleistos nuo bausmės, bet dargi gauti valstybės leidimą, kad tokie veiksmai būtų atliekami visiškai laisvai, maža to, laisvai padedant sveikatos apsaugos sistemoms.“ [ Gailienė D. Aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba, 2003, 208]

Tačiau diskusijos apie eutanazijos įteisinimą tevyksta ir šiandien įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pavyzdžiui, šiuo metu Amerikoje yra septynios teisę numirti propaguojančios organizacijos: Amerikiečiai už orią mirtį (Americans for Death with Dignity), Pasirinkimas mirštant ( Choice in Dying), Hemlock draugija ( The Hemlock Society ), Gailestingumas mirštančiajam ( Compassion in Dying) ir kt. Tačiau yra ir daug tam besipriešinančių organizacijų: Amerikos medicinos asociacija ( Amerikan Medical Association ), Amerikos medicinos seserų asociacija (American Nurses Assotion ), Hospice judėjimas, Katalikų bažnyčia, Neįgaliųjų nacionalinis teisinis centras ir kt. Nežiūrint į tai, kad veikia daug organizacijų besipriešinančių eutanazijos įteisinimui atrodo, kad Amerikos visuomenė palankiau ima žiūrėti į savižudybės su pagalba idėją. Gallup apklausos duomenimis 1975m. 40 proc. apkaustųjų teigė, kad nepagydomai sergatis žmogus turi moralinę teisę nusižudyti, o 1990m. taip teigė jau 55 proc. respondentų.

Dabartiniu metu aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau juridiškai įteisinta Nyderlanduose. Vokietijoje gydytojai eutanazijos neatlieka. Tai daro medicinos seserys. Amerikoje veikia specialios draugijos, kur niekas neatlieka eutanazijos. Žmogus turi galimybę ten gauti vaistų eutanazijai, joks gydytojas nesikiša. Niekas nenori būti budeliu.

Iš 48 šalių, kurių atstovai yra tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos nariai, 44-ose šalyse pagalba savižudybei laikoma nusikaltimu, tačiau net 17-oje šalių galima legaliai įsigyti savižudybės vadovėlių.

2.3

PADĖTIS NYDERLANDUOSE

Kodėl ši nedidelė Europos šalis, turinti tik daugiau nei 15 milijonų gyventojų bei gana aukštą medicinos išsivystymą, tapo eutanazijos skleidėja?

Tam įtakos turėjo jau šešiasdešimt metų egzistuojanti srovė, inspiruota anglosaksų eugenikos ir tokių vokiečių mąstytojų, kaip Jostas, Žindingas, Hoche, kurie į literatūrą įvedė „ gyvenimo, kuris nevertas, kad jį gyventum“ koncepciją ir siūlė sunaikinti nenaudingus individus, vardan to, kad visuomenė būtų išvaduota nuo šios naštos.

Nyderlandai yra vienintelė šalis pasaulyje, kur aktyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba jau porą dešimtmečių juridiškai bei morališkai įteisintos ir praktikoje vis labiau taikomos. Nors įstatymas tik 2001 m. legalizavo jau daugiau kaip du dešimtmečius vykdomą praktiką. Naujausi apklausų duomenys rodo, kad net 86 proc. Nyderlandų gyventojų pritaria eutanazijai. [ Lietuvos rytas, 2001.04.12 ]

Jau 1984m. Karališkoji Nyderlandų medicinos asociacija suformulavo penkis reikalavimus, kurių privalo laikytis gydytojas, numarindamas pacientą:1) paciento prašymas yra savanoriškas, atkaklus; 2) pacientas turi visą informaciją apie savo situaciją; 3) pacientas kenčia nepakeliamas kančias; 4) nėra priimtinų alternatyvų; 5) gydytojas konsultavosi su kitu gydytoju, kurio sprendimas turėtų būti nešališkas.[ Gailienė D. 2003, 204 ]

Pradžioje, kai buvo formuluojami ir priiminėjami šie nuostatai, turėta galvoje, kad „nepakeliama ir beviltiška kančia “ bei „ nėra priimtinų alternatyvų “ nusako nepagydomo, mirtinai sergančio ir didžiulius skausmus kenčiančio ligonio situaciją. Tačiau Karališkoji Nyderlandų medicinos asociacija galvoja ir apie kitus ligonius ir darbuojasi toliau. 1993m. lapkritį ji paskelbė oficialų tekstą apie savižudybę su pagalba psichiatrijos pacientams. Pagrindinis jų argumentas buvo, kad nėra skirtumo tarp somatinio ir psichologinio ar psichiatrinio kentėjimo. Bet koks kentėjimas nusipelno dėmesio, nepriklausomai nuo jo priežasties ir gali būti pretekstas eutanazijai arba savižudybei su pagalba.

Kasmet vis daugiau ligonių Nyderlanduose miršta ne savo mirtimi, o nuo gydytojų rankos.1990m. sudaryta vyriausybinė komisija, kurios pavedimu Erasmus universiteto mokslininkai atliko išsamią studiją apie eutanaziją ir savižudybę su pagalba Nyderlanduose. Studijoje dalyvavusiems gydytojams buvo garantuotas anonimiškumas ir apsauga nuo teisminio persekiojimo. Tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad kasmet Nyderlanduose miršta 130 000 žmonių. Aktyvi eutanazija įvykdyta 2 300 pacientų ( tai sudaro apie 2 proc. visų mirčių). Maždaug 400 kartų per metus įvykdoma savižudybė su pagalba ( 0,3 proc. visų mirčių ). Daugiau negu 1 000 žmonių nužudoma jiems patiems neprašant ( 0,8 proc. visų mirčių ). Taigi maždaug 3 proc. mirčių Nyderlanduose įvyksta dėl eutanazijos ir savižudybės su pagalba. [ Gefenas E. 1995, 7 ]

Net 52 proc. gydytojų nurodė vykdantys eutanaziją. Nors dažniausiai numarinami fiziškai sunkiai sergantys ir didelius skausmus kenčiantys žmonės, kai kurie tyrimai verčia suklusti, ar nėra tendencijos vis lengviau priimti mirtį nešančius sprendimus. Iš 1 000 atvejų, kai pacientai aktyviai numarinti arba jų mirtis buvo pagreitinta, tik 30 proc. atvejų gydytojai kaip priežastį nurodė negalėjimą efektyviai sumažinti skausmų. Tyrimas parodė ir dar vieną įdomų faktą. Žudantieji dažniausiai yra šeimos gydytojai ( 62 proc. jų nurodė tai darę ), tuo tarpu rečiausiai tai daro slaugos namų gydytojai ( 12 proc.). [ Gailienė D. 2003, 206 ]

Iš pradžių Nyderlanduose manyta, kad aktyvi eutanazija bus tik išimtinas įvykis, neįprasta išeitis ypač sunkios ir kankinančios ligos atvejais. Tačiau paskutinius du dešimtmečius Nyderlandai vystėsi nuo savižudybės su pagalba prie eutanazijos, nuo eutanazijos mirtinai sergantiems prie eutanazijos išgyvenantiems psichologinį distresą ir nuo savanoriškos eutanazijos prie nesavanoriškos. Aktyvi eutanazija tampa įprastu elgesiu su sunkiai ar mirtinai sergančiais ligoniais ir net atsaku į fizinius ar dvasinius sunkumus. Pacientai Nyderlanduose pradeda jaustis labai nesaugūs dėl gydytojus apėmusių žudikiškų nuotaikų. Tūkstančiai žmonių jau nešiojasi „ Tikėjimo korteles “. Tai plastikinė kortelė ant kurios parašyta: „ Šios kortelės turėtojas yra katalikas, pavojaus gyvybei atveju prašo dvasinės pagalbos iš kunigo ir pareiškia nesutinkąs su aktyvia eutanazija“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2730 žodžiai iš 5350 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.