Eutanazija
5 (100%) 1 vote

Eutanazija

TURINYS:

Pratarmė……………………………………………………………………………………….

1. Įvadas………………………………………………………………………………………….

2. Eutanazijos samprata …………………………………………………………………………

2.1 Eutanazijos ištakos…………………………………………………………………………..

2.2 Eutanazija šiuolaikinėje visuomenėje……………………………………………………….

2.3 Padėtis Nyderlanduose………………………………………………………………………

2.4 Lietuvos žmonių požiūris į gyvenimo baigtį………………………………………………..

2.5 Eutanazijos šalininkų argumentai…………………………………………………………..

2.6 Nepagydomai sergančiųjų problemos. Jų suvokimo svarba globojantiems……………….

3. Paliatyva medicina – alternatyva eutanazijai……………………………………………….

Išvados ……………………………………………………………………………………….

PRATARMĖ

Nūdienos tikrovė iškelia daug naujų etinių problemų. Ypatingą susidomėjimą ir plačias diskusijas kelia žmogaus gyvybės moralinės problemos, dinamiško medicinos vystymosi kontekste. Gyvybė visada užimdavo ir užima vieną iš centrinių vietų žmogaus vertybių sistemoje. Tuo tarpu mirtis yra esminė žmogaus gyvenimo dimensija – per ją atsiveria žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Kiekvienas protingas žmogaus supranta, jog gyvybę reikia saugoti ir puoselėti. Kyla klausimas, kodėl nūdienos žmogus trokšta mirties? Kodėl vis daugėja pasisakančių už laisvę pasirinkti mirtį, dar daugiau siūlančių mirtį kitiems? Daug diskusijų tarp žmonių sukeliantis klausimas yra eutanazija.

Tarptautinį susidomėjimą eutanazijos problema išreiškia gausybė mokslinių publikacijų ir kasdieninės spaudos puslapiuose vykstanti polemika. Lietuvoje eutanazijos klausimas dar ganėtinai naujas. Diskusijas šia tema paskatino nesenas 1998m. įvykis kuomet 35 proc. kūno nudegęs ir septynis mėnesius kančiose gyvenęs devyniolikmetis Šarūnas Slavinskas su motinos medikės pagalba baigė savo kančias. Pirmieji eutanazijos klausimą pradėjo svarstyti medikai ir dvasininkai. Dabartiniu metu prie pastarųjų jau prisijungė ir teisininkai, kurie svarsto eutanaziją, kaip žmogaus teisių ir laisvių problemą.

Šis darbas – vienas iš žingsnių, padėsiantis priartėti prie priežasčių, dėl kurių žmogus norėtų pasirinkti eutanaziją, išaiškinimo. Turėtų būti atlikti išsamesni tyrimai, padedantys išsiaiškinti kokia pagalba labiausiai reikalinga nepagydomai sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems.

1. ĮVADAS

„ Socialinis darbuotojas savo darbe atsiduria unikalioje padėtyje. Dažniausia jis dalyvauja gyvenimo kryžkelėse,…natūralių gyvenimo įvykių scenoje ir padaro pagalbą prieinamą ir tinkamą“ [Goldstein E.G. (cit. Meyer C. H.) 1973]. Mirtis yra viena svarbiausių kryžkelių žmogaus gyvenime, kurioje jis susiduria su krize ir dėl jos kylančiomis problemomis. Todėl krizę išgyvenantis žmogus ir šiame gyvenimo etape turėtų sulaukti pagalbos.

Šiuolaikinės medicinos pasiekimai įgalino medikus atgaivinti sunkiai sergančius, o dažnai ir beviltiškus ligonius, bei ilgą laiką tęsti jų gyvavimą, taip atitolindami natūralią mirtį. Gyvenimo pabaiga dažnai tampa laikotarpiu, kurį žmonės praleidžia ligoninėse dažnai socialiai ir emociškai izoliuoti. Nors didžiulė sveikatos priežiūros biudžeto dalis yra išleidžiama paskutiniais žmonių gyvenimo metais ir priešmirtinio gydymo laikotarpiais, vis daugiau pacientų siekia mažiau medicininės įrangos reikalaujančio gydymo, norėdami išlaikyti orumą mirdami. Sąmoningas mirties priėmimas laikomas žmogaus laisvės išraiška, todėl tam tikra prasme galima teigti, kad žmogus tampa laisvas tik įvaldęs savo mirtį t.y. laisvai pasirinkdamas savo gyvenimo baigtį. Kol to nėra mirtis lieka tik natūralia neįvaldyta gyvenimo riba.

Pasaulinės sveikatos organizacijos pozicija – visi žmonės turi teisę mirti kiek įmanoma oriau. Žmonėms būtina suteikti galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Individualūs žmogaus norai mirties akivaizdoje turi būti svarbiausi. Prisidengdami gailestingumu ir meile artimui eutanazijos šalininkai siūlo, iš pirmo žvilgsnio daugeliui patrauklią ar net vienintelę galimybę – lengvą ir neskausmingą mirtį.

Darbe bus nagrinėjamos socialinės psichologinės eutanazijos problemos.

Darbo tikslas: Trumpai apžvelgti eutanazijos istoriją ir dabartį, išnagrinėti priežastis dėl kurių nepagydomai sergantys ligoniai prašo eutanazijos ir pažvelgti ar eutanazijai iš tikrųjų nėra alternatyvų.

1.1. EUTANAZIJOS SAMPRATA

Eutanazijos terminą pirmasis 1605m. panaudojo anglų filosofas F.Bekonas (1561-1626). Eutanazija tada reiškė lengvą ir neskausmingą mirtį.

Lietuviška Tarybinė Enciklopedija taip
apibrėžia eutanaziją: EUTANAZIJA (gr. euthanasia, eu-gerai + thanatos-mirtis)1.Lengva mirtis. 2. Neišgydomo ligonio neskausmingas numarinimas vaistais ar kitokiu būdu, norint apsaugoti žmogų nuo agonijos ar mirštamos ligos kančių arba vykdant teismo nuosprendį. Lietuvoje eutanazija neįteisinta [1, p.424]

Iš šio išaiškinimo matome, kad eutanazija tai sąmoningas vieno asmens veiksmas kuriuo nutraukiama kito asmens gyvybė, siekiant išvaduoti jį nuo kančių.

Pirminė žodžio eutanazija reikšmė – neskausminga, lengva mirtis, mūsų laikais tapo platesnė. Remiantis J. Jenkins knyga „ Šių laikų dorovinės problemos“ eutanazija skirstoma į PASYVIĄJĄ ( tai atsisakymas vaistais ir kitomis priemonėmis palaikyti savo gyvybę. Mirtina liga paliekama jos natūraliai eigai. Dėl to greičiau mirštama.) ir AKTYVIĄJĄ eutanaziją (tai yra tokią sąmoningą mirtį, kurią pagreitina mediko suleidžiami vaistai ar kitos priemonės.)

Pasyvioji ir aktyvioji eutanazija gali būti atliekama savo noru arba kitų valia.

EUTANAZIJA SAVO NORU – mirtį pagreitina gydytojas, vykdantis ligonio valią. EUTANAZIJA KITŲ VALIA – valstybė ar kokia nors visuomenės grupė organizuoja žmonių numarinimą ir tai teisina aukų negalia, nesugebėjimu gyventi, nedarbingumu, rasiniu valymu ar kitomis priežastimis.

Šiame darbe pagrindinis dėmesys bus skirtas eutanazijai, kuri vykdoma savo noru.

1.2 EUTANAZIJOS ISTORIJA

Senovės graikų supratimas apie žmogaus gyvybę labai skiriasi nuo mūsų. Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių kūdikių sunaikinimą. Tai buvo laikoma geriau nei nelaimingas jų bei tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad jie visai nevertino žmogaus gyvybės. Senovės graikai nepateisino savižudybės. Pitagoras , Platonas ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo sunkumų. Jie laikėsi nuomonės, kad savižudybė pateisinama tik sergant nepagydoma liga ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Antikoje daug žmonių rinkdavosi savanorišką mirtį, o ne agoniją. Tokia eutanazijos forma buvo kasdienybė. Nemažai gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai jie paprašydavo.

Krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į gyvybės vertę. Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Eutanazija buvo draudžiama, teigiant, kad kančia, nesvarbu, kokia baisi ji būtų, yra dievo duota dėl jam žinomų priežasčių ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos. Eutanaziją nuo seno draudžia islamas ir judaizmas.

1516m. pasirodžius Tomo Moro „Utopijai“ diskusijos eutanazijos tema atsinaujino. Autorius rašė: „ Netgi nepagydomiems ligoniams galima sumažinti skausmus, paguosti ir apskritai palengvinti jų likimą. Jei liga ne tik neišgydoma, bet ir skausminga, tai ligonį reikia įkalbėti, kad jis neatitinkąs gyvenimo reikalavimų, yra našta artimiesiems ir turi pergyventi savo mirtį, nes jo gyvenimas yra kančia“ [7,199]. T. Moras aiškiai pasisako už aktyviąją eutanazijos formą, pabrėždamas jos savanoriškumą. Tačiau tais, kurie nenori mirti, reikia rūpintis. Moras pabrėžė, kad mirštantis žmogus turi būti ramus, patirtį fizinį ir dvasinį komfortą ir moralinę paramą ne tik iš artimųjų, bet ir iš gydytojo pusės.

1794m. gydytojas Paradys savo knygoje „ Oratio de euthanasia“ drįso viešai rekomenduoti beviltiškiems ligoniams „lengvą mirtį“.

Tačiau pasaulio istorijoje figūruoja nemažai vadinimo „slidaus šlaito“ pavyzdžių.

Vokietija- 1933m. buvo įvesta priverstinė sterilizacija, siekiant išvengti paveldimomis ligomis sergančių palikuonių. Į paveldimų ligų sąrašą pateko įgimta silpnaprotystė. Šizofrenija, psichozė, epilepsija, įgimtas aklumas ir kurtumas, fiziniai defektai, alkoholizmas. 1935m. šį sąrašą praplėtė įsakymas dėl vokiečių kraujo ir garbės išsaugojimo, nukreiptas į žydų tautybės asmenų naikinimą. 1939m. išleistas įstatymas dėl padėjimo numirti nepajėgiems ir priešiškiems bendruomenei. Jis buvo nukreiptas prieš atsilikusius, apsigimusius vaikus iki 3m. amžiaus, gyvenusius psichiatrinėse klinikose, bet vėliau apėmė ir nepageidaujamos rasės vaikus. Tačiau 1941m. rugpjūčio 24d. dėl katalikų ir evangelikų bažnyčių spaudimo buvo nutrauktos oficialios masiškos žudynės, kurios nusinešė daugiau kaip 70 tūkstančių žmonių, nors neoficialiai šios žudynės tęsėsi iki pat karo pabaigos.

Nuo 1932m. Anglijoje suaktyvėjo eutanazijos šalininkai, kurie 1935m. susirinko Londone į pirmąjį suvažiavimą. Buvo įsteigta Britų savanoriškosios eutanazijos draugija.

1937m. Šveicarijos įstatymai suteikė teisę gydytojams parūpinti „eutanazines priemones“, kurias pavartoti tik patys ligoniai savo sprendimu.

1938m. įsikūrė Amerikos eutanazijos draugija, nors valdžia tam prielankumo nerodė.

Maždaug apie 1960m. Šveicarija tapo pirmuoju kraštu, kur eutanazija tapo įstatymiškai legalizuota.

1964m. Švedijoje legalizuota pasyvioji eutanazija.

Nuo 1969m. Amerikoje patariama kiekvienam savo valią eutanaziniais reikalais pareikšti „living will“ (gyvenimo testamentas) dokumente, kad laikui
būtų lengviau rasti sprendimą. 1973m. Niujorke iš eutanazijos švietimo fondo „living will“ blanką įsigijo daugiau nei 50 000 žmonių. Jau 1985m. net 36 Amerikos legalizavo „living will“ dokumentą.

1980m. gegužės 5d. popiežius Jonas Paulius II išleido Vatikano deklaraciją dėl eutanazijos, kurioje pasisako už pasyviąją, bet atmeta aktyviąją eutanaziją. Skausmams mažinti leidžia naudoti vaistus, nors jie ir trumpintų kelią į mirtį.

1996m. pirmoji pasaulyje eutanaziją legalizavo Australijos Šiaurės teritorija, tačiau jau kitais metais įstatymą atšaukė.

2000m. Olandijos parlamento Žemesniems Rūmams 104 balsais „už“ ir 40 „prieš“ pritarus įstatymo projektui, ši valstybė, dešimtmečius neoficialiai toleravusi nepagydomų ligonių numarinimą, įteisino prieštaringai vertinamą būdą nepakeliamoms kančioms užbaigti. 2001m. šį įstatymą patvirtino Olandijos Aukštieji Rūmai.

Aktyviosios eutanazijos pradininkas J. Benthamas (1748-1832) sakė, kad bet koks veiksmas ar socialinė politika yra teisingi jeigu tik jie padidina laimingųjų skaičių ir sumažina kenčiančiųjų. Todėl nepagydomai sergančių pacientų žudymas, jiems patiems prašant buvo laikomas moraliai pateisinamas.

2.2 EUTANAZIJA ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

Šiame šimtmetyje požiūrį į žmogaus mirtį formavo du svarbūs šaltiniai: egzistencinė filosofija, išryškinusi mirties įsisąmoninimo reikšmę žmogaus būties autentiškumui, ir E. Kubler – Ross veikalas „ Apie mirtį ir mirimą “, paskatinęs atvirai kalbėti su mirštančiuoju apie mirtį. Viena vertus, abu šie šaltiniai yra panašūs, nes grindžiami atvirumu žmogaus gyvenimo pabaigai. Kita vertus, jie palietė visiškai skirtingus mirties aspektus. Egzistencialistai kalbėjo apie neišvengiamą, bet tolimą mirties perspektyvą, tuo tarpu E. Kubler – Ross kalba apie konkrečias psichologines būsenas, kurias patiria kiekvienas mirštantysis: mirties neigimą, agresiją liekantiems gyventi, galiausiai – susitaikymą su neišvengiama lemtimi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1674 žodžiai iš 5350 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.