Eutanazija
5 (100%) 1 vote

Eutanazija

112131

Anotacija

Eutanazija ir padėjimas nusižudyti Valstybei, tapusiai atvirai pasauliui, tenka perimti ne tik laimėjimus, bet ir problemas. Kasmet pasaulyje „įteisintai“ nužudoma apie 60 mln. beginklių žmonių. Abortų ir eutanazijos plitimas leidžia suvokti, kad tarp mūsų nėra nė vieno nekalto ir už nieką neatsakingo. Bendra atsakomybė už silpnųjų žudymą įstūmė pasaulį į ontologinę kaltę ir neviltį. Ši nesuvokta kaltė stumia į neregėtą agresiją ir priešiškumą. „Mirties kultūros“ apraiškos pasiekė ir Lietuvą. Ginčai dėl eutanazijos vyksta kone visame pasaulyje. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalba nusižudyti, bet ir eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba sutrikusio intelekto vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichikos ligoniams.

Įvadas

Ginčai dėl eutanazijos vyksta kone visame pasaulyje. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalba nusižudyti, bet ir eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba sutrikusio intelekto vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichikos ligoniams. Olandijoje jau 20 metų įteisinta eutanazija,ir kismet ji čia įvykdoma apie 25tūkst. Žmonių (5 iki 20 proc. ligonių). Šie skaičiai rodo mūsų modernios medicinos paradoksą, kai veiksmai, kuriais naikinama žmogaus gyvybė, vadinami rūpinimusi ja. Šiandien Hipokrato priesaika, deja, yra tik atgyvena, neberodanti tų nematomų, tačiau be galo prasmingų ir gyvybiškai svarbių gydytojo etikos rėmų. Ar galime technologijos progresą kaltinti už šį didžiulį posūkį medicinos praktikoje?

Šio darbo tikslas išsiaiškinti kuriose šalyse eutanazija yra legalizuota, kaip ji atliekama, teiginiai „už ir prieš“ eutanazijos legalizavimą, teisinė atsakomybė už eutanazijos atlikamą.

Kas tai eutanazija?

Eutanazija (graikiškai – gera, lengva mirtis, neskausmingas neišgydomo ligonio numarinimas) buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo laikoma nusikaltimu. Lietuvą prieš keletą metų sukrėtė įvykis, kai motina gydytoja, slaugiusi savo beviltiškai sergantį sūnų, suleido jam mirtiną dozę vaistų ir pati bandė nusižudyti. Taigi, kas yra eutanazija – užuojauta žmogaus kančiai, pagalbos nesulaukusio ir į skausmo bei kančios „kampą“ įsprausto žmogaus veiksmas ar nusikaltimas?

Eutanazijos terminą pirmasis XVII amžiuje pavartojo Frensis Bekonas. Ilgainiui šios sąvokos reikšmė plėtėsi, ir šiandien eutanazija veikiau suprantama ne kaip mirštančiojo slauga, bet kaip sąmoningas kenčiančio žmogaus numarinimas. Reikia pamėginti atskirti eutanaziją nuo kitų gyvybės nutraukimo formų: savižudybės ir aborto. Eutanazijos ir aborto, arba nėštumo nutraukimo, ribą žymi gimimo aktas: tik ką gimusio su ryškiais sklaidos defektais naujagimio numarinimas jau laikomas eutanazija. Kita vertus, eutanazija nuo savižudybės skiriasi tuo, kad pirmąją visuomet atlieka kitas asmuo, dažniausiai gydytojas arba artimasis. Vis dėl to labai dažnai savižudžiui nuodų ar bent jau patarimą kaip nutraukti gyvenimą duoda gydytojas. Šiuo atveju kalbame apie asistuojamąją savižudybę, kuri kartais sunkiai beatskiriama nuo eutanazijos.

Žmogaus gyvybės apsauga

Senovės Graikijoje nebuvo laikomasi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo. Pavyzdžiui, Spartos įstatymai reikalavo žudyti apsigimusius naujagimius. Apsigimusių naujagimių marinimui buvo pritariama ir Atėnuose, nors čia to nereikalavo daryti šio miesto-valstybės įstatymai. Didieji Antikos mąstytojai taip pat pritarė kai kurioms žmogaus gyvybės nutraukimo formoms. Platonas mėgino pagrįsti kūdikių marinimą kaip eugenikos ir populiacijos kontrolės priemonę. “Valstybėje” jis rekomenduoja žudyti “blogiausių ir luošų tėvų kūdikius”. Aristotelis buvo nuosaikesnis už savo mokytoją ir pritarė tik apsigimusių naujagimių eutanazijai bei apibrėžė nėštumo nutraukimo kriterijus. “Politikoje jis rašo: “tegu taisykle virsta tai, kad nė vienas apsigimęs naujagimis nebūtų auginamas”.

Stoikai, nuo socialinių problemų atsigręžę į individualią žmogaus būtį, daug dėmesio skyrė savarankiškam žmogaus “išėjimui iš šio gyvenimo”-savižudybei. Žmogaus vertas gyvenimas – tik jo paties pasirinktas. Seneka išdidžiai siūlo atmesti baimę pačiam pasirinkti gyventi ar mirti. „Gyvendami privalome taikytis prie kitų, mirdami – tik prie savęs“. Savižudybės galimybė yra tarsi paguoda. „Yra tik vienas dalykas, dėl kurio negalime skųstis gyvenimu: gyvenimas nieko nelaiko“. Svarbu – pati apsisprendimo laisvė. „Tau malonu gyventi? Gyvenk. Nemalonu – gali grįžti ten, iš kur atėjai“. Svarbu – ne mirti. Svarbuišgyventi. Tam gali padėti ir mintis apie laisvą mirtį. „Gyvenk taip lyg rengtumeis jį apleisti“.

Dauguma graikų medikų taip pat laikėsi minėtų pažiūrų ir padėdavo beviltiškai kenčiantiems numirti. Dažniausiai šiam tikslui jie naudodavo maudos nuodus. Be to, pamatinis graikų medicinos principas buvo palengvinti sergančiojo kančią ir nesikišti į pernelyg pažengusį ligos procesą. Taigi tik Hipokrato vardu pavadintoje Priesaikoje randame absoliučius tiek eutanazijos, tiek savižudybės, tiek ir nėštumo nutraukimo draudimus, budingus ir
Senajam Testamentui, ir pitagoriečių etikai. Kaip matome, šių draudimų Antikos pasaulyje griežtai nebuvo laikomasi, tačiau ilgainiui būtent jie įsigailėjo visoje Vakarų kultūroje. Šio įsigalėjimo priežastimi tapo krikščionybės išplitimas, nes krikščionybė iškėlė ir nuosekliai laikėsi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo: buvo smerkiama ne tik savižudybė ar naujagimių marinimas, bet ir žudymas karo metu. Krikščionybei tapus valstybine religija, draudimo žudyti karo metu buvo atsisakyta, tačiau eutanazijos, kaip ir savižudybės bei aborto, draudimai įsigalėjo krikščionių pasaulyje iki pat mūsų dienų.

Vis dėlto XVI šimtmetyje Renesanso mąstytojo Tomo Moro “Utopijoje” išreiškiama mintis, laužanti viduramžių kanonus ir savo ištakomis tarsi sugrįžtanti į Antiką – eutanazija ne tik leistina, bet turėtų būti laikoma net ir tais atvejais, kai beviltiškai sergantis besikankinantis ligonis jos atsisako. Jau minėtas eutanazijos termino pradininkas F.Bekonas panašias pažiūras reiškia praėjus šimtmečiui nuo to laiko, kai buvo išleista “Utopija”. F.Bekonas gydytojui suteikia teisę ne tik mažinti skausmus ir kančias, bet ir tuomet, kai toks veiksmas jau negali pagydyti paciento, padėti šiam gražiai ir lengvai iškeliauti iš šio pasaulio.

Nevienareikšmiškai gyvybės nutraukimas interpretuojamas ir Naujaisiais laikais. Žymusis vokiečių filosofas I.Kantas laikėsi tradicinio požiūrio ir grindė jį tuo, kad nei eutanazija, nei savižudybė, nei abortas negali būti suderinti su kategoriniu imperatyviu reikalavimu elgtis taip, kad asmeninis poelgis galėtų tapti visuotine elgesio taisykle. Anot I.Kanto, asmuo nutraukiantis savo gyvybę dėl užklupusių bėdų ar beviltiškumo, savimeilę (“atimti sau gyvybę, jeigu gyvenimas ateityje žada man daugiau vargų, negu malonumo”) paverčia visuotiniu gamtos dėsniu. Tačiau, jeigu noras “naikinti gyvybę su pagalba to paties jausmo, kuris turėtų skatinti ją palaikyti, taptų gamtos dėsniu, gamta prieštarautų pati sau(…), taigi minėtoji maksima negalėtų būti visuotiniu gamtos dėsniu…”.

Kita vertus, britų filosofai gynė žmogaus teisę nutraukti savo gyvenimą. D.Hiumas, pažadinęs I.Kantą, anot jo paties iš dogmatinio snaudulio tiriant žmogiškąjį pažinimą, priešingai nei vokiečių mąstytojas oponavo tradiciniam požiūriui dėl žmogiškosios gyvybės nutraukimo. Savo veikale “Apie savižudybę”, parašytame 1793m., Hiumas kritikuoja šv.T.Akviniečio argumentus prieš savižudybę ir aktyvią eutanaziją. Atmesdamas teologinius argumentus, škotų filosofas asmens teisę nutraukti žmogaus gyvybę grindė priedermėmis visuomenei bei laimės siekimu. Beviltiška kančia padaro žmogų nenaudingą kitiems ir todėl netenka pagrindo tokių kančių tęsimas, tuo labiau jei pats žmogus pageidauja jas nutraukti.

Ypač radikaliai tradiciniam požiūriui dėl žmogaus gyvybės tęsimo nepritarė utilitarizmo etikos šalininkai. Didžiausios laimės didžiausiam žmonių skaičiui principas teorinėje plotmėje persveria absoliutų eutanazijos, savižudybės bei aborto draudimą. Racionalusis individas pats apibrėžia visuomenes interesus bei gerovę ir gali nutraukti savo ar kito žmogaus gyvybę, pastarajam prašant, jeigu tik toks veiksmas sumažina neišvengiamą kančią. Utilitarizmo pradininkas J.Bentamas su savo bendraminčiais ne tik pakeitė XIX a. Anglijos įstatymus bei visuomenės gyvenimą, bet ir savo gyvenimą baigė eutanazija

Visuomenės požiūris į eutanaziją

Statistika byloja, kad šalyse, kur eutanazija įteisinta, ja pasinaudoja labai nedidelis procentas žmonių. Legalizavus eutanaziją savižudžių skaičiumi antrąją vietą Europoje užimančioje Lietuvoje, tokiu būdu užbaigti savo kančias rinktųsi tikrai ne vienetai, netgi ne dešimtys, o kur kas didesnis skaičius žmonių. Neoficialūs praėjusių metų duomenys rodo, kad 60% ligonių, kurie nusižudė nepagydomai sirgdami, priešmirtiniuose laiškuose nurodė tokius motyvus: nenori būti našta artimiesiems ir kankina nepakeliami skausmai. Per 1997m. Kauno medicinos fakulteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedros atliktą apklausą paaiškėjo, kad penkeriais metais trumpesnį, bet visavertį gyvenimą rinktųsi daugiau nei pusė – 70,3% apklaustųjų ir tik 29,7% respondentų sutiktų gyventi sunkiai ir nepagydomai sirgdami, tačiau penkeriais metais ilgiau, t.y. 10metų. Beje, iš pasirinkusių gyvenimą kančioje net 91,3% buvo tikintys į Dievą piliečiai. Tik trečdalis tų pačių apklaustųjų pasisakė už tai, kad gyvybei palaikyti būtų panaudotos visos įmanomos priemonės. Tuo tarpu likusieji pasisakė už aktyvią eutanaziją (kai ligoniui padeda mirti kitas asmuo). Į gatvėje ekspromtu pateiktą klausimą – jeigu būtų neišvengiama, ką rinktumėtės: mirtį kančioje ar neskausmingą, tačiau dirbtinai pagreitintą mirties procesą? – iš 50 respondentų neatsirado nė vieno, pasirinkusio pirmąjį variantą.

Pirmasis atvejis, paskatinęs šiuolaikinę visuomenę viešai prabilti apie žmogaus gyvavimo nutraukimą, buvo visose Jungtinėse Amerikos Valstijose nuskambėjusi dvidešimtmetės Karen Kiunlen (Quinlen) istorija. Mergina, apsinuodijusi alkoholiu, sumaišytu su trankviliantais, pateko į reanimacijos skyrių, kuriame jai buvo diagnozuotas negrįžtamas žievės pakenkimas. Komos būsenoje esančios
gyvybę palaikė dirbtinio kvėpavimo aparatas, tačiau tokia egzistencija prieštaravo tiek pačios K.Kiunlen, tiek ir jos tėvų valiai. Pastarieji kreipėsi į medikus, prašydami išjungti gyvybę palaikančius aparatus ir nutraukti, jų nuomone, beprasmį savo dukros egzistavimą. Tuo tarpu medikai, laikydamiesi Hipokrato priesaikos ir šalyje veikusių įstatymų, nesiryžo šiam veiksmui. Tik pasibaigus ilgam ir prieštaringam teismo procesui, atkreipusiam medikų, filosofų, Bažnyčios atstovų ir plačiosios visuomenės dėmesį, buvo išjungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas. Vis dėlto tuo merginos istorija nepasibaigė, nes išjungus aparatūrą, grįžo savaiminis kvėpavimas, ir Karen Kiunlen dar išgyveno dešimt metų. Be abejo, visą šį laiką ją teko slaugyti ir dirbtinai maitinti.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1710 žodžiai iš 3213 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.