Eutanazija kas lemia apsisprendima
5 (100%) 1 vote

Eutanazija kas lemia apsisprendima

1121314151



Eutanazijos problema ypatingai sustiprėjo XXa. pabaigoje, visuomenei išpuoselėjus asmens laisvių ir pagarbos kultą, nors ją jau žinojo senovės egiptiečiai, graikai, bei romėnai.

Etimologija nurodo, kad senovėje šis žodis reiškė lengvą, beskausmę mirtį. Tai gyvybės užbaigimas arba nutraukimas neskausmingomis priemonėmis.

Mūsų laikais eutanazija tapo tyliai laukiančio mirties žmogaus, labai garsiai rėkiančia problema, turinčia net keletą rūšių:

1) aktyvi – sąmoningas mirties pagreitinimas vaistais ar kitomis priemonėmis. Ji dar vadinama „nužudymu iš pasigailėjimo“;

2) pasyvi – atsisakymas vaistais ar kitomis priemonėmis palaikyti gyvybę, dėl ko greičiau mirštama;

3) savanoriška – pacientas pats prašo;

4) nesavanoriška – pacientas dėl savo būklės negali paprašyti;

5) priverstinė – pacientui gyvybė nutraukiama, nežiūrint į tai, ar jis to nori, ar ne. Po šias rūšimi neretai slepiasi paprasčiausia žmogžudystė.

Tūkstančius metų žmogus buvo visiškas savo mirties šeimininkas. Dabar, atsiradus šiuolaikinės medicinos plačioms galimybėms, situacija pasikeitė. Žmogui gyvybė grąžinama net po kvėpavimo ar širdies darbo sustojimo. Regis medicina tampa visagale ir eutanazija lyg ir turėtų pasitraukti gerokai atokiau, bet…iškyla paradoksas: kuo toliau yra pažengusi medicina, kuo daugiau galimybių padėti, tuo dažniau užfiksuojama eutanazijos faktų. Patyrinėjus atskirų šalių statistiką, tai pasitvirtina: pvz., Nyderlanduose gydytojai kasmet numarina 1000 pacientų be jų sutikimo, o 15-20 % eutanazijos atvejų buvo įmanomas gydymas. Olandijoje eutanazija pritaikoma 25000 žmonių. Čia eutanazijos atvejai tokie dažni, nes šalyje neišvystyta paliatyvinė medicina (tausojanti slauga).

Nežiūrint į tai, ar eutanazija taikoma dažniau, ar rečiau, kiekvienas atvejis yra išskirtinis, reikalaujantis atsakyti į etinius, religinius, psichologinius, filosofinius klausimus. Tokie klausimai kaip: ar galima nužudyti iš meilės? ar galima beprasmę egzistenciją nutraukti? o kada ją galima pripažinti beprasme? ar moralu padėti numirti? ar galima priversti žmogų gyventi „dažovės“ gyvenimą? kada žmogus legaliai miręs? kas yra gyvybė? kokia skausmo prasmė? ir daugelis kitų, dažnai nepriveda prie vieningos nuomonės, sulaukia prieštaringų pasisakymų. Kiekvieno nuomonė ir įsitikinimai turi būti gerbtini, tai ar verta savo nuomonę rėkte išrėkti ir niekinamai vertinti kitus, kurie tam nepritaria?

HIPOKRATO PRIESAIKA IR ŠIUOLAIKINĖ MEDICINA

„Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos: visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą. Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais. Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises. Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus. Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas. Sieksiu pacientų gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos. Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis. Visada būsiu korektiškas savo kolegoms. Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika. Tepadeda man Dievas!“

Ginčai dėl eutanazijos vyksta visame pasaulyje, ginčijasi visi, kam akualu, kas turi savo nuomonę, kartais pagrįstą, o kartais ir nelabai, tačiau ką jaučia ir išgyvena gydytojas, diagnozavęs savo pacientui nepagydomą ligą, susimąsto tikrai ne kiekvienas, kuris iš tribūnos šaukia apie amoralumą eutanazijos nuosprendyje.

Eutanazija taikoma seniems, naujagimiams, luošiems, psichikos ligoniams su ligonio sutikimu ar be jo, bet tik tiems, kuriems tai būtina, kaip vienintelė priemonė nuo skausmo arba vegetacijos, gydytojas prisiima visą atsakomybę už gydymo eigą ir pasekmes. Gerai, jei liga pagydoma, o jeigu – ne? kaip ligoniui pasakyti, kad jo liga nepagydoma? Čia svarbu ryšys tarp šių dviejų žmonių, bei gydytojo žinios apie pacientą. Gydytojas, pažinodamas savo ligonį, žinos kaip pranešti tokią žinią, išklausys pastarojo nuomonę, galbūt net abu pasitars apie realias galimybes, bei gydytojo pagalba ramiai nusiteiks mirčiai, nugalėjęs jos baimę. Tačiau gydytojas visų pirma atsižvelgia į paciento norus, žinoma, jei jis yra sąmoningas, nepažeista jo psichika. Juk ne taip retai pasitaiko atvejų, kad ne senas žmogus, o jo artimieji nori jo mirties, ir tai nusprendžia neva dangstydamiesi jo nesąmoningumu. Būtent tokį dalyką gali sustabdyti tik
gydytojas ir ne bet koks, o tik tas, kuris žiūri į pacientą kaip į asmenybę, o ne kaip į merdintį organizmą. Kartais artimieji tiesiog materialinių nuostatų skatini tiesiog reikalauja mirties įvykdymo, ir tolesnis ligonio likimas dažnai priklauso tik nuo to, kaip giliai yra įstrigusi priesaikos dalis „niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas.“ Tačiau būna atvejų, kai citata būna per giliai paslėpta. Gydytojas tampa apatišku, bejausmiu savo srities žinovu:

“ Fiona ir Konas Krydonai jau 22 mėnesius kartu su savo sūneliu Tomu išgyvena tikrą košmarą: jau gimusiam vaikui buvo nustatytas visiškas aklumas, kurtumas, nebylumas, be to dauno sindromas, vaikas visą laiką gyvena skausme ir nuolat besitęsiančiuose priepuoliuose, maitinimas yra įmanomas tik įstačius vamzdelį į skrandį. Diagnozuotos ligos nepagydomos, priepuoliai vis dažnesni, vaikas ilgam praranda sąmonę.“

Net gydytojai pripažįsta, kad šio vaiko gyvenimas neįmanomas, tėvams vilties jokios, tačiau, lyg ir niekas neprieštarautų eutanazijai, ji jau 22 mėnėsius niekaip neįvykdoma, nes ligoninė nesutvarko reikiamų dokumentų, kurie įtikintų „moralius“ teisėjus pasirašyti oficialų leidimą.

Tokios perdėtos moralės ir tie, kurie garsiai rėkia vaikščiodami po ligoninių teritorijas su ryškiais plakatais prieš kančių palengvinimą. Kaip gyvenimu nusivylęs Šekspyro Hamletas svarstė „Būti ar nebūti?“, taip tokia pati mintis sukasi kiekvieno sunkiai sužaloto ar nepagydoma liga sergančio žmogaus mintyse. Tuo tarpu kančių išvargintas kūnas trokšta amžino poilsio…siela – ramybės…o širdis plaka vis silpniau ir silpniau… norisi palikti skausmą teikiantį gyvenimą, pakilti aukščiau visko ir pagaliau išsivaduoti iš kančių. Bet kur tau! Su tuo nesutinka dorieji žemės moralistai: „kur jūsų moralė?! Juk

tai – žmogžudystė!“ Dieve, kaip ne vietoje išlindo ta jūsų moralė…

Ir gydytojai, o dažnai ir kenčiantys atsiduria amoraliųjų pozicijoje prieš „moralius“ įstatymų leidėjus.

Tačiau kaip ir visi normalūs reiškiniai, taip ir eutanazija turi išsigimimo apraiškų. Štai tarkime ir tas pavyzdys, kai sūnus veža su rogutėmis tėvą į mišką. „Tėvukas tik linkčioja galva: „taip, taip…“, jausdamasis vis labiau ir labiau kaltas, kad pinigai, kuriuos sūnus sumoka už jį (prieglaudoje), galėjo būti panaudoti anūko mokslams arba jo žaislams ar dar kam nors.“

Kai kurie mano, kad gyventi reikia sveikam, gabiam, o jeigu esi neįgalus, negražus, o jeigu dar ir senas guli ant patalo, reiškia nieko nevertas. Ligoninė taupo lėšas, nukreipia personalo dėmesį į ligonius, kuriems dar galima padėti, ir atiduoda pacientą artimųjų globai. Pastarieji rūpintis nelinkę, tiesiogiai ir netiesiogiai spaudžia senuką galvoti, kad jis – našta, nereikalingas, ir gauna sutikimą eutanazijai. Bet jeigu tai būtų įteisinta, kiek sąmokslų įvyktų už ligonio nugaros? Kur pagarba gyvybei? Kur Hipokrato priesaika? Ar gydytojas – tik vykdytojas, be jausmų, atsakomybės?

Ar šioje situacijoje gali kažką lemti įstatymai?. Taip, jie skiria bausmę. Bet nuo kada moralė ugdoma bausme? Arba visi tie, kurie garsiai rėkia iš tribūnų. Taip, jie atkreipia į save dėmesį: vieni pritaria, kiti piktinasi, rezultatas momentinis. Taigi, gal ilgalaikiui moralės įsigalėjimui žmoguje reikia augimo, kartu su pagarba gyvybei, meilei artimui, suvokimu apie žmogaus vertingumą , nepriklausomai nuo amžiaus ar rasės? Gal tada gydytojas nebus vienintelis atsakantis už įvykdytą gyvenimo nutraukimą, o gal tiesiog nebekils joks abejojimas dėl būtinumo, kaltumo ar prasmingumo? Gal kiekvienam pradėjus nuo savęs, nereikės bijoti atsakomybės prisiėmimo?

Nežiūrint nuomonių skirtumo, eutanazija liks, ir labai svarbu, kokia priesaika vadovausis „naujieji“ praktikuojantys gydytojai, ar jiems ką nors reikš etinės normos? Svarbu ir tai, kad eidama šiuo slidžiu keliu medicina neprarastų ir savo sielos.

PSICHOLOGINĖS APSISPRENDIMO PRIEŽASTYS

Psichologinis aspektas labai svarbus senyvame amžiuje. Senas žmogus kartais maldaute maldauja mirties atėjimo, tačiau kiek nuoširdumo tame yra, ir ar jis iš tikrųjų to nori?

Senas žmogus – socialinės aplinkos dalis. Jis savotiškai reaguoja į aplinkui vykstančius visuomeninius procesus. Pamatinis gyvenimo lūžis sukasi apie gyvenimo įvertinimą, jo prasmę, pasiekimus. Jei žmogus jaučiasi atlikęs prasmingų darbų, tai jis vertina kaip vidinį turtą. Taigi, ar tas žmogus gali norėti mirties? Vargu, nes jis linkęs bendrauti, dalinti per gyvenimą sukauptą patirtį. Jis bijo mirties, nes reikės skirtis su tuo, kas brangu. Toks žmogus, kad ir kiek metų jis turėtų, džiaugiasi gyvenimu ir moka tai daryti, kad ir kaip keistai tai atrodytų jo jaunesniems giminaičiams.

Kiek kitokia yra su senyvais žmonėmis, kurie savo gyvenimo kokybe nėra patenkinti. Jie lieka užsidarę savyje, jautriai reaguoja į pastabas, jaučiasi našta, kad „atima iš vaiko galimybę mokytis koledže, atima duonos kąsnį iš jo burnos, atima baseiną, žaislus ir t.t…“ Jie jaučiasi kalti, kad pasirenka būti našta savo vaikams. Be to yra ir stiprus išorinis spaudimas. Vaikai vis primena:“Na, tėvuk, ar jau pasiruošęs?“ Pavyzdžiui, sūnelis gali atvykti aplankyti savo seną tėvą prieglaudoje ir sakyti: „Ar žinai misterį Alaną
mūsų kaimynystėje? Jis maždaug tavo amžiaus, ar ne? tai va, jis jau miręs. Nusprendė išgerti tas tabletes ir jo jau nebėra. Žinai, tėvuk, visų tavo draugų jau nebėra.“ Tai tampa grupiniu spaudimu: „žinai, visi sulaukę tavo amžiaus tai daro. Tu pats vyriausias tarp jų. Misteris Alanas buvo penkeriais metais už tave jaunesnis ir tai jis pasirinko išeiti į amžinąjį poilsį.“ Tai nevadinama žudymu ar eutanazija, sakoma „užtarnautas poilsis“, „amžinas miegas“ ir pan.

Toks pavyzdys visuomenei yra neretas, ir tai rodo mūsų abejingumą, šaltumą artimui. Tik retas susimąsto, kad kada nors vėliautaip gali atsitikti ir jam, reikės susidurti su nepagarba ne tik savo asmeniui, bet ir gyvybei, kad artimųjų moralė dings vos tik prakalbus apie tavo asmenį, ir tu būsi vienišas, niekam nereikalingas, ir būtent tokios tavo būsenos lauks visas jų būrys, kai tu silpnumo akimirkos apimtas tarsi lemtingą „taip, sutinku“, ir niekas nesigilins, nei ką tu iš tikrųjų jauti, nei ko tu nori.

KOKIA RELIGIJOS POZICIJA?

Senasis Testamentas teigia: “ Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.“

O ar yra kas nors, kaskas galėtų pakeisti tą „savo laiką“? mūsų nūdienos žmogus, pasirodo, gali. Kiek jis yra įtikėjęs Kristaus tiesomis, kad tampa pats sau ir kūrėju, ir teisėju? Iš viso, kiek religija svarbi mūsų gyvenime, neskaitant įpročiu tapusio sekmadieninio ėjimo į bažnyčią? Religija teigia, kad žmogus yra vertingas savo buvimu. Vertės pagrindas pranoksta net profesinius pasiekimus ir net gerus darbus. Dievo meilė yra besąlygiška: nei nusipelnoma, nei nusipelnyta. Ji nepriklauso nuo to, ką individas veikia, ar kuo jis yra. Toks asmens vertės teigimas svarbus bet kurio amžiaus žmogui.

Krikščionybė atdengia senatvės prasmę. „Benaudis“ pensininkas tampa pavyzdžiu, kad gyvenimas yra dovana. Šioje gyvenimo fazėje taip galima augti etine, meilės kryptimi. Meilė tampa gilesne ir švelnesne, nepavydžia, ji nesidžiaugia neteisybe ir neišpuiksta, neieško sau naudos.

Žmogaus gyvenimas – tai besitęsianti kelionė pas Dievą. Tik skirtumas kaip nueiti, natūraliai ar su pagalba. Pastangos globoti ir mažinti skausmą yra kiekvieno doro krikščionio, bet ji neapima mirties kontrolės. Šv.Raštas beviltiškiems ligoniams neperša dirbtinėmis priemonėmis mirimo procesą tęsti. Kai mirtis neišvengiama, leidimas numirti neprieštarauja Šv.Rašto doktrinai. Tačiau veikti aktyviai prieš savo ar kito asmens gyvenimą neturime teisės. Gyvybė yra Dievo dovana, kuri yra vertinga, unikali ir šventa.

PRIGIMTINIŲ TEISIŲ SVARBA: LAISVĖ, PASIRINKIMAS, ORUMAS

Ar būtinai turime mirti lengvai ir gražiai? Atsakymas priklauso nuo to, kas sprendžia šią dilemą. Tai nusikaltimas ar teisė pasirinkti? Eutanazijos problema atspindi tą žmonijos vystymosi lygį, kai žmogus imasi drąsiau ginti savo laisves, o viena iš jų – laisvė pasirinkti mirtį, išeiti iš gyvenimo pakelta galva tada, kada to norisi, o ne kada Dievas ar likimas nuspręs.laisvė reiškia galimybę elgtis taip, kaip asmuo nori. Tačiau apsisprendimo laisvė yra neatsiejama nuo visuomenui taikomų įstatymų, tai yra laisvė leidžiama tiek, kiek apima įstatymų ribos. Rezultate šiuo atveju žmogus gali laisva valia pasirinkti eutanaziją, bet jei tai kertasi su valstybės įstatymais, ji negali būti atlikta. Taigi, ar čia nėra suvaržoma prigimtinė teisė, tačiau kur gali nuvesti nevaržomos prigimtinės teisės, jei nebus įstatymu saugomas kiekvienas visuomenės narys?

Kiekvienas morale besiremiantis žmogus turi teisę į autonomiją ir laisvą apsisprendimą. Autonomija siejama su asmens gebėjimu nustatyti taisykles sau pačiam ir savarankiškai priimti sprendimus. Tačiau čia ypatingą vaidmenį turi racionalus

mąstymas – tik motyvuodamas ir mąstydamas racionaliai žmogus gali priimti sprendimus, reikalingus jo planams įgyvendinti. Todėl autonomija koreguoja žmogaus požiūrį į jo teises ir laisves, o eutanazijos draudimas gali būti suvokiamas kaip ribojantis teisę į autonomiją arba moralinės teisės į autonomiją ignoravimas.

Kalbant apie eutanazijos įteisinimą, iškyla dar viena prigimtinė teisė, teisė į orumą. Sunku vienareikšmiškai vertinti, ką jaučia asmuo, negalintis judinti rankų ir kojų, nesugebantis savarankiškai apsirengti, maitintis, suvokiantis savo bejėgiškumą ir padėties beviltiškumą bei faktą, kad tokią apgailėtiną jo būseną ir kančias mato aplinkiniai. Dažniausiai tokie žmonės nereikalauja gailesčio jų padėčiai, nedejuoja dėl sunkios padėties, o sąmoningai nori baigti gyvenimą taip pat garbingai, oriai, kaip baigia daugelis žmonių. Šiuo atveju teisė į orumą yra siekis nebūti pažemintam, reikalavimas suteikti galimybę savarankiškai priimti lemiamus sprendimus sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Už eutanaziją, kaip teisę į pasirinkimą, kai veikiama visų suinteresuotų asmenų labui, pasisako ir utilitaristai. Jie mano, kad taikant ją visų labui, yra priimtina, nes ligonį išvaduoja nuo skausmo, o dėl to palengvėja ir artimiesiems.

Hedonistai taip pat pasisako už gyvenimą be skausmo, ir gyvenima syra nuolatinis skausmo išvengimas. Jie netgi teigia, kad skausmas sugriauna ir dvasinį gyvenimą, nes kausto dvasinius malonumus.

Epikūras teigia, kad
ir kančia kyla iš žmogaus blogų minčių, todėl norėdamas kančių išvengti, turi išsiugdyti gebėjimą laimingai mąstyti. Bėgimas nuo problemų čia nepateisinamas, žmogžudystė smerkiama.

Taigi ir filosofija neprieina vieningos neomonės. Nuo žmogaus priklauso jo požiūris į kančią ir mirtį, gyvenimo kokybę, vertybes, laimę ir laisvę, pasirinkimą. Apsisprendimą gali įtakoti moralinės vertybės, religingumas, visuomenės požiūris, tačiau paskutinis žodis visgi turėtų priklausyti jam – prašančiam, verkiančiam ar, nežiūrint skausmo, norinčiam gyventi.

PABAIGAĮVADAS

Eutanazijos problema ypatingai sustiprėjo XXa. pabaigoje, visuomenei išpuoselėjus asmens laisvių ir pagarbos kultą, nors ją jau žinojo senovės egiptiečiai, graikai, bei romėnai.

Etimologija nurodo, kad senovėje šis žodis reiškė lengvą, beskausmę mirtį. Tai gyvybės užbaigimas arba nutraukimas neskausmingomis priemonėmis.

Mūsų laikais eutanazija tapo tyliai laukiančio mirties žmogaus, labai garsiai rėkiančia problema, turinčia net keletą rūšių:

1) aktyvi – sąmoningas mirties pagreitinimas vaistais ar kitomis priemonėmis. Ji dar vadinama „nužudymu iš pasigailėjimo“;

2) pasyvi – atsisakymas vaistais ar kitomis priemonėmis palaikyti gyvybę, dėl ko greičiau mirštama;

3) savanoriška – pacientas pats prašo;

4) nesavanoriška – pacientas dėl savo būklės negali paprašyti;

5) priverstinė – pacientui gyvybė nutraukiama, nežiūrint į tai, ar jis to nori, ar ne. Po šias rūšimi neretai slepiasi paprasčiausia žmogžudystė.

Tūkstančius metų žmogus buvo visiškas savo mirties šeimininkas. Dabar, atsiradus šiuolaikinės medicinos plačioms galimybėms, situacija pasikeitė. Žmogui gyvybė grąžinama net po kvėpavimo ar širdies darbo sustojimo. Regis medicina tampa visagale ir eutanazija lyg ir turėtų pasitraukti gerokai atokiau, bet…iškyla paradoksas: kuo toliau yra pažengusi medicina, kuo daugiau galimybių padėti, tuo dažniau užfiksuojama eutanazijos faktų. Patyrinėjus atskirų šalių statistiką, tai pasitvirtina: pvz., Nyderlanduose gydytojai kasmet numarina 1000 pacientų be jų sutikimo, o 15-20 % eutanazijos atvejų buvo įmanomas gydymas. Olandijoje eutanazija pritaikoma 25000 žmonių. Čia eutanazijos atvejai tokie dažni, nes šalyje neišvystyta paliatyvinė medicina (tausojanti slauga).

Nežiūrint į tai, ar eutanazija taikoma dažniau, ar rečiau, kiekvienas atvejis yra išskirtinis, reikalaujantis atsakyti į etinius, religinius, psichologinius, filosofinius klausimus. Tokie klausimai kaip: ar galima nužudyti iš meilės? ar galima beprasmę egzistenciją nutraukti? o kada ją galima pripažinti beprasme? ar moralu padėti numirti? ar galima priversti žmogų gyventi „dažovės“ gyvenimą? kada žmogus legaliai miręs? kas yra gyvybė? kokia skausmo prasmė? ir daugelis kitų, dažnai nepriveda prie vieningos nuomonės, sulaukia prieštaringų pasisakymų. Kiekvieno nuomonė ir įsitikinimai turi būti gerbtini, tai ar verta savo nuomonę rėkte išrėkti ir niekinamai vertinti kitus, kurie tam nepritaria?

HIPOKRATO PRIESAIKA IR ŠIUOLAIKINĖ MEDICINA

„Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos: visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą. Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais. Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises. Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus. Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas. Sieksiu pacientų gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos. Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis. Visada būsiu korektiškas savo kolegoms. Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika. Tepadeda man Dievas!“

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3196 žodžiai iš 6210 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.